“Gamta mums dovanojo neilgą gyvenimą, bet
atmintis apie gerai nugyventą gyvenimą amžina.“
Cicėronas
1.Keliami klausimai
Turbut kiekvienam būtų sunku aptarinėti klausimą, kuriuo pats patirties neturi ar turi jos mažai. Žinoma, tada lieka nagrinėti jį remiantis kitų žmonių pamąstymais. Tačiau tuomet savo mąstymas tampa tarsi kitų žmonių minčių atpasakojimu. Dažniausiai tai nėra blogai. Neturėdamas patyrimo, bet analizuodamas kitų mąstymo kelią, gali atrasti jų klaidas, sukurti savo, visiškai originalų būdą atsakyti į tau rūpimus klausimus, iškelti daug naujų, lig šiol nepastebėtų klausimų, ar net sukurti savo teoriją.
Manau, kad kiekvienas labiau ar mažiau subrendęs žmogus buvo bent kartą uždavęs sau klausimą surišta su mirtimi, gyvenimo tikslu ir panašiomis temomis. Bent jau man tokie klausimai tikrai kildavo. Kas yra mirtis? Ar yra siela? Ar nutrūksta sielos egzistavimas po kūno mirties? Ar siela nemirtinga? Ar yra amžinasis gyvenimas? Kas įvyksta žmogui mirštant? Ar tikrai yra prisikelimas? Kokios mintys sukasi žmogaus galvoje mirštant? Ką jis mato, išgyvena, jaučia? Manyčiau, kad kiekvienas šių klasimų reikalautų detalesnio aptarimo, nagrinėjimo. Tikriausiai, kiekvienų jų galima būtų parašyti ne po viena ar du referatus. Tačiau kaip man atrodo, svarbiausias klausimas būtų apie žmogaus pojučius, išgyvenimus mirštant, bei kaip toji mirtis veikia patį žmogų ir aplinkinius. Pasistengsiu parodyti kaip ir ką apie mirtį sako Biblija ir mokslininkai. Nepretenduoju nuodugniai išanalizuoti temos, nes remsiuos tik faktais, teiginiais bei mintimis, kuriuos pavyko gauti. Dėja, nebus nagrinėtas klausimas apie budistų ir senovės egiptiečių požiūrį į mirtį. Kaip žinia, būtent Indijoje ir Egipte buvo rastos taip vadinamos “Mirusiųjų Knygos”, kur simboliais ir metaforomis mums pateikta idomi ir vertinga informacija, kuria reikia tik mokėti perskaityti.
2.Kas gi yra sankirta?
Kas gi yra mirties ir gyvenimo sankirta? Geriau ką gi galime laikyti mirties ir gyvenimo sankirta? Vienareikšmį atsakymą rasti būtų sunku. Vienam tai gali būti klinikinė mirtis, kitas pagalvos apie koma, trečias – apie Jėzaus prisikelimą, ketvirtas – dar apie ką kitą. Visi atvejai labai skirtingi, tačiau juos vienija aukščiau išvardinta tema. Kiekviename jų matome ir gyvenimą ir mirtį kartu, kiekvienas jų labai veikia tiek patį žmogų, tiek aplinkinius, verčia juos susimąstyti apie gyvenimo tikslą.
Taigi, sankirta – momentas, kai prasideda gyvenimas arba kai miršta kūnas. Toji sankirta – tai tarsi riba tarp būties ir nebūties, iš kitos pusės tai tiltas, juos jungiantis. Ar mirus į nebūti nueina žmogus ar tik jo kūnas? Turbūt sankirta galima būtų laikyti tas porą minučių prieš žmogaus mirtį ir tuoj po jo mirties. Gyvenimas dar nesibaigė , širdis dar plaka, protas dar viską suvokia, bet jau jaučiamas Mirties šaltas dvelksmas. Dar už poros minučių širdis sustoja, akyse temsta ir viską užlieja tuštuma. Žmogus jau nebeprabils, jis jau nebepasakys ką jis mato savo gyvenimo paskutinėmis (ar pirmosiomis mirties) akimirkomis. Nedaug yra žmonių, kurie buvo prikelti iš mirties patalo, todėl klausimas apie pomirtinį gyvenimą vis dar jaudina ir domina tūkstančius žmonių visame pasaulyje. Kas gi tie prikeltieji? Tai žmonės išgyvene klinikinę mirtį.
Sustojus širdžiai, žmogaus smegenys dar 5 minutes išlieka ‘gyvos’. Per tą laiką žmogų dar imanoma išgelbėti. Bet išgelbėjimas galimas, manyčiau, tik tada, kai pats žmogus to nori. Sakoma kad tokioje būsenoje žmogus skrenda kažkokiu tuneliu, kurio gale mato šviesą, kiti pasakoja apie susitikimą su savo artimaisiais. Kaip gi tai paaiškinti? Kodėl nėra nei vieno pasakojimo apie prisikelimą kaip toki? Gal tas skrydis tuneliu – tai Biblijoje paskelbtas paėmimas į rojų? Ką gi sako Biblija ir dauguma jos aiškintojų? Kaip joje paaiškinti mirties, sielos, prisikelimo ir kiti panašūs klausimai?
3.Biblijos nuomonė apie mirtį, sielą ir prisikelimą
“Tikrasis krikščionys mirties akivaizdoje nepuola į neviltį. Jis įsitikinęs, kad prisikelimas yra. Tikintiesiems mirtis yra miegas iš kurio prisekeliama Dieviškajam amžinajam gyvenimui” – skaitome vieno žymiausių Biblijos aiškintojo M.Tomazi žodžius. Kiek toliau: “Geri ir blogi mirusieji iki prisikelimo miegos kape. Kai gerieji bus pažadinti amžinajam gyvenimui nusidėjeliai lauks teismo.” Taigi mirtis čia prilyginama miegui iš kurio tikintieji bus pažadinti ir jie bus išgelbėti. Visi ‘bedieviai’ dar po tūkstančio metų po Kristaus antrojo atėjimo žus, nes “jau vien Jėzaus atėjimo didybė jiems atrodys kaip kažkas siaubinga”. Apaštalo Pauliaus žodžiai: ”Kaip Adome visi miršta, taip Kristuje visi bus atgaivinti, tačiau kiekvienas pagal savo eilę. Pirmasis bus Kristus, tada priklausantys Kristui Jo atėjimo metu. Paskui bus galas, kai Jis perduos karalystę Dievui Tėvui, sunaikinęs visas valdžias, galybes ir pajėgas”(1 Korintiečiams 15,22-24 K). Kas gi atsitinka žmogui numirus? Beskaitydamas atradau, kad : “Mirus suyra ne tik kūnas, bet užgęsta ir dvasia, ir siela. Kai išeis jo dvasia, jis griš į savo žemę; tuomet dings visi jo sumanymai”(Psalmių 145,45). Mirtis yra gyvenimo priešingybė, tačiau ir tarp jų
panorėjus galima rasti nemažai bendrų bruožų, todėl manau kad M.Tomazi daroma išvada “po mirties žmogus nebežino nieko apie tai, kas vyksta žemėje” nėra teisinga.