Pavardės
5 (100%) 1 vote

Pavardės

PRATARMĖ

Šiandien kiekvienas turime savą vardą ir pavardę. Abu jie žmogų lydi nuo lopšio iki karsto. Pavardę gauname nuo gimimo ir sunkiai įsivaizduojame, kad buvo laikai, kai žmonės pavardžių visai neturėjo. Be pavardžių šiandien beveik neįmonoma išsiversti. Juk kiekvienoje klasėje yra nemažai mokinių tais pačiais vardais, ir, jeigu jie neturėtų pavardžių, ne taip lengva būtų susigaudyti. Vieną pašaukus, keli atsilieptų. Tačiau buvo metas, kai lietuviai pavardžių iš vis neturėjo.

Pavardės yra palyginti nesenos kilmės asmenvardžiai (tai pavardės, vardai ir pravardės). Asmenvardžius mūsų dienomis turi dauguma pasaulio tautų. Visų tautų pavardžių kilmė, raida, atsiradimo priežastys, formavimasis turi daug bendrų panašumų.Tačiau dėl įvairiausių priežasčių pasaulio tautų pavardės yra skirtingos ir įvairios.

Dar Vytauto laikais lietuviai buvo vadinami tik vardais. Bet jau XV amžiuje Lietuvoje pamažu pradeda rastis ir pavardės. Iš pradžių jas turėjo tik didikai, o vėliau jų prireikė ir paprastiems žmonėms.Panaši padėtis buvo ne tik Lietuvoje. Štai Šiaurės Vokietijos valstiečiai dar net iki XIX amžiaus neturėjo pavardžių. Latvijoje visur pavardes pradėta vartoti irgi tik nuo XIX amžiaus pradžios, anksčiau jas turėjo tik didesniuose miestuose.

Visiems žmonėms yra labai įdomu žinoti iš kur yra kilusios jų pavardės, kaip, kada jos atsirado. Į šiuos ir dauguma kitų klausimų galima rasti atsakymus žodynuose, enciklopedijose, šiai temai skirtose knygose, bei šiame referate. Jame nagrinėjama pavardžių kilmė, atsiradimo priežastys, susidarymo aplinkybės, moterų pavardžių atsiradimas ir jų raida.

ĮVADAS

Žmogui apibūdinti turime labai daug žodžių. Jau seniausioje Dionozijaus Trakiečio ( Trax) graikų kalbos gramatikoje (II a. p. m. e.) visi daiktavardžiai yra skirstomi į bendrinius ir tikrinius. Bendriniai žodžiai yra ilgas, didelis, mažas, gražus ir t.t, o tikriniai- Inga, Jovita, Andrius , Baltakis ir t.t.Bendrinių žodžių atsiradimą ne daug kas lemia, o tikrinių, priešingai, daug reikšmės turi įvairūs istoriniai, etnografiniai, geografiniai, socialiniai ir juridiniai veiksniai. Žmogų apibūdinančius tikrinius žodžius, vadiname asmenvardžiais. Lietuvių asmenvardžių yra trys grupės: vardai, pavardės, pravardės.Dabar pavardės ir vardai žmonėms yra labai svarbūs, nes jie įrašomi žmogų atpažinančiuose dokumentuose: pasuose, metrikuose, sodros knygutėse, diplomuose, norint pirkti ar parduoti turtą. Taigi pavardė yra labai svarbus šiuolaikinės visuomenės įrankis.

Visiems yra įprasta, kad antrasis asmenų įvardinimo sistemos narys, gaunamas gimstant, vadinamas pavarde. Ji yra paveldimas iš kartos į kartą perduodamas asmenvardis . Pavardžių paskirtis – skirti, įvardinti vienus nuo kitų ne tik atskirus žmones, jų grupes, bet ir šeimas. Jų kilmę, darybą, atsiradimą tyrė ANTROPONIMIKA – tai mokslas, tyrinėjantis asmenvardžius, tikrinius žmonių pavadinimus: vardus, pavardes, pravardes ir kt. Pavardės yra istorinė asmenvardžių kategorija, įvairiuose kalbose susiformavusi skirtingu laiku ir nevienodu būdu., tačiau lyginant, pavyzdžiui, su vardais, susiformavusi žymiai vėliau. Europoje anksti atsirado italikų, germanų pavardės, vėliau (XV- XIX amžiuje) – slavų, baltų. Manoma, kad pirmosios pavardės pradėjo rastis šiaurės Italijoje apie X-XI amžių. Tuo metu tas kraštas buvo ekonomiškai stipriausias iš kitų Eoropos šalių. Būtent iš Italijos ėmė plisti pavardžių formavimosi banga, kuri Lietuvą pasiekusi tik XV amžiuje. Tuo metu įvairiuose dokumentuose pradeda atsirasti įrašų, kur žmogus pasirašo ne tik vardu, bet ir kokiu nors prievardžiu, kuriuo ėjo tėvavardis, amato ar užsiėmimo nurodymas. Tačiau tie prievardžiai dar nebuvo pavardės. Apskritai to meto dokumentuose asmenų įvardinimo sistema buvo heterogeninė: juose lietuviški elementai maišėsi su slaviškais. Nuo pirmųjų lietuviškų pavardžių atsiradimo iki galutinio jų nusistovėjimo praeina ne vienas šimtmetis. Į XVII amžiaus pabaigą pavardes gauna dauguma Lietuvos gyventojų, pirmiausia kilmingųjų, privilegijuotų visuomenės sluoksnių žmonės. Tuo metu, kai intensyviai formuojasi pavardės, visuomenėje vyrauja lenkų kalba. Ši situacija labai paveikė jas.

Lietuvių pavardės ir kiti asmenvardžiai pradėti tyrinėti ir rinkti anksti. Jų sąrašų, rankraščių, straipsnių apie juos, imta daugėti XIX amžiaus pabaigoje, ypač pagausėjo XX amžiaus pradžioje. Buvo renkamas išsamus pavardžių rinkinys, kuris išleistas 1985 metais. Jį parengė A.Vanagas, V.Maciejauskienė ir M.Razmukaitė. ,,Lietuvių pavardžių žodynas” – tai yra kalbiškai apdorotas lietuvių pavardžių sąrašas su jų skaičiumi, paplitimu, pastabomis apie jų kilmę. Jis yra skiriamas plačiai Lietuvos visuomenei, mokslo reikalams. Šis žodynas apima beveik visas Lietuvos gyventojų pavardes. Į jį pateko visos lietuvių tautybės žmonių pavardės ir net baltiškos ar lietuviškos kilmės pavardės, kurias šiuo metu turi ir nelietuvių tautybės žmonės.

Karo metais pavardės buvo renkamos ir užrašinėjamos. Jas tyrinėjo daugelis žmonių, tačiau asmenvardžių tyrinėjimo pradininku yra laikomas K. Būga. Pirmasis jo darbas – 1907 m. ,,Lietuvių tautoj” paskelbtas
straipsnis ,,Pavardžių priesaga – eikia, -eiko”. O didžiausias ir svarbiausias šio autoriaus darbas yra 1911 metais pasirodžiusi studija ,,Lietuvių asmensvardas”. Pokario metais pavardžių tyrinėjimas ypač paspartėja, buvo skelbiama daug straipsnių, rašomų knygų, disertacijų. Pavardes tyrinėjo: Z.Zinkevičius, M.Maciejauskienė, J.Dumčius, J.Jurkėnas ir daugelis kitų.

PAVARDĖS

Kai tik išgirstame žodį pavardė, iš karto mes turime galvoje tokį asmenvardį, kuris yra paveldimas.Vaikai gauna tėvo arba mamos pavardę, tie vaikai perduoda pavardę savo vaikams, ir taip iš kartos į kartą. Dabar daugelis tautų turi pavardes: latviai, lietuviai, vokiečiai, rusai, lenkai, prancūzai, gruzinai, anglai, švedai ir t.t. Tačiau pavardžių susidarymo procesas dar toli gražu nėra pasibaigęs. Kaip išimtį, galima paminėti islandus, kurie ir dabar dažnai pavardžių neturi. Jie tik turi vardą ir tėvavardį. Tėvavardis yra padaromas iš tėvo vardo, pridėjus žodį sen, kuris reiškia ,,sūnus”. Be to, tas tėvavardis nėra paveldimas.

Lietuvoje dabar kiekvienas žmogus turi vardą ir pavardę, prireikus – tėvo vardą. Kiekvienas iš mūsų pažįstame po kelis Andrius, Jonus, po kelis Kazlauskus, Varanauskus. Tačiau kiek iš viso Lietuvoje yra vardų negalime tiksliai pasakyti, nes kai gimsta vaikas, jam parenkamas vardas, o kai žmogus miršta, jis savo vardą nusineša į kapus. ,,Kas kita yra pavardės. Jos nėra kaip vardai laisva valia parenkamos – pavardės yra paveldimos: vaikai gauna pavardę iš tėvų, turi ją visą gyvenimą ir perduoda savo vaikams. Pavardė išnyksta tik tada, kai išnyksta visa giminė” (4, 45 ).

Iš esmės nepasikeitusios lietuvių pavardės iš XVIII amžiaus pasiekė mūsų laikus. Iš maždaug 50-55 tūkstančių skirtingų dabartinių pavardžių pati dažniausia yra Kazlauskas. O štai dar keturiolika pagal gausumą surašytų Lietuvos pavardžių: Petrauskas, Stankevičius, Jankauskas, Žukauskas, Butkus, Paulauskas, Balčiūnas, Vasiliauskas, Sakalauskas, Urbonas, Ramanauskas, Rimkus, Žilinskas ir Savickas.

Kaip teigia autoriai : ,, tikslių skaičių žmonių su šiomis pavardėmis pasakyti gana sunku – nuolat keičiasi, tačiau bet kurią iš šių pavardžių turintys žmonės susirinktų į vieną vietą, gautume vidutinio dydžio miestelį” (2, 27 ).

PAVARDŽIŲ SUSIDARYMO PRADŽIA

Senų senovėje, kada žmogės mažai tarp savęs bendravo, jie gyveno mažomis grupelėmis, būreliais, ir pavardės jiems buvo nereikalingos.: vienam kito atskirti užtekdavo ir vardo. Pačių vardų buvo tada labai daug ir įvairių, todėl kiekvienas žmogus galėjo turėti skirtingą vardą. ,,Tačiau civilizacija negailestingai sugriovė sienas tarp gentinių junginių, ėmė kurtis kunigaikštystes, žmonėms reikėjo bendrauti, o žmonių turinčių tą patį vardą , jau buvo daug”(4, 46). Ir atėjo diena, kai vien vardų neužteko. Norint žmogų išskirti iš kitų, kad nesimaišytų su kitais savo bendravardžiais, prie vardų buvo pradėta pridėdinėti įvairius žodžius. Pridėti žodžiai nurodydavo tai žmogaus gyvenamąją vietą, tai užsiėmimą, tai tėvo vardą, tai brolio vardą, tai kokį nors jo kūno ar charakterio bruožą.

Tačiau pats pavardžių formavimasis buvo labai sunkus, ilgas ir sudėtingas, nes lietuvių pavardės pradėjo rastis XIV amžiuje, o jau XV amžiuje jų buvo gana daug.

Tačiau buvo labai įdomi aplinkybė, susidariusi pavardžių formavimosi metais. Kaip minėta, pavardžių atsiradimas, susidarymas buvo bendravimo proceso rezultatas. Tačiau indoeuropiečių tyrinėtojai pastebėjo, jog kai kurių pasaulio tautų pavardės buvo atsiradusios anksčiau negu jų prireikė. Jie padarė išvadą, kad vardų trūkumas kartais galėjo ir nebūti svarbiausia pavardžių atsiradimo dingstimi. Viena iš priežasčių, kodėl žmonėms prireikė pavardžių buvo ta, kad vardai buvo nevienodai populiarūs. Vieni vardai būdavo labai dažni, kiti, atvirkščiai, visai retai vartojami. Taip pat pavardžių atsiradimą įtakojo daugelis išorinių aplinkybių, viena jų – krikščionybės įvedimas. XIV pabaigoje ir XV amžiaus pabaigoje Lietuvos gyventojus pakrikštijus, su nauju tikėjimu, atsirado ir nemažai naujų vardų. Dauguma žmonių krikštijami Jonais, Mykolais, Onomis ar panašiai. Ir pamažu iš krikšto vardų susidarė dabartinės pavardės, jos laikomos vienomis iš seniausių. Vadinasi, lietuviškų pavardžių, tiksliau dvinarės lietuvių asmenvardžių sistemos susidarymą taip pat smarkiai pagreitino krikščioniškų vardų atsiradimas.

Daugiausia lietuvių pavardžių turi įvairių krikštavardžių šaknis. Tokios kilmės pavardžių populiarumą, galima paaiškinti tuo, kad jų formavimosi laikotarpiu Lietuvoje vartoti tik krikšto vardai, iš kurių buvo daromi tėvavardžiai. Iš krikštavardžių atsiradę tūkstančiai dabartinių lietuvių pavardžių. Iš populiariausių anais laikais vartotų krikščioniškų vardų susidarė ne po vieną ar kelis skirtingus pavardžių variantus, o po kelias dešimtis ar net šimtus.

Taigi pirmasis lietuvių pavardžių šaltinis buvo tėvavardis arba kilmingos giminės pradininko vardas. XV amžiaus priesagos –aitis, -onas, -ūnas buvo, tačiau tėvavardžiams susidaryti dažniau buvo vartojamos slaviškos priesagos. Slavų pavardžių sistema
įtakos pavardžių formavimuisi. XV amžiuje susidariusios pavardės plinta, ir XVI amžiuje įsigali, tačiau buvo atvejų šiame amžiuje, kad žmogus kaip ir anksčiau buvo užrašomas tik vienu asmenvardžiu, taip užrašomi dažniausiai būdavo eiliniai žmonės.

,,Taigi galima sakyti, kad pavardės Lietuvoje ima rastis XVI amžiuje, ypač jo antroje pusėje, nors kilmingieji jas galėjo turėti ir anksčiau, XV amžiuje. Tai yra pavardžių formavimosi pradžia. Toliau eina gana ilgas, trukęs beveik du šimtmečius, intensyvaus pavardžių formavimosi periodas. Tuo laikotarpiu žmonės užrašomi labai įvairiai – vienu, dviem, trim asmenvardžiais ir pan.” (4, 56).

PAVARDŽIŲ ĮSIGALĖJIMAS

XVIII amžiuje nusistovi asmenų įvardinimas vardu ir pavarde. Šiame amžiuje galutinai susiformavo ir įsigalėjo pavardės. Tuo pat metu kaip ir lietuvių dar susiformavo ukrainiečių, baltarusių, rusų pavardės. O kokios kilmės pavardės vyravo tame amžiuje? Daugiausia pavardžių buvo tėvavardinės kilmės. XVIII amžiuje padaugėjo tėvavardinės kilmės pavardžių su slaviškomis priesagomis – evič, – ovič. Taip pat padaugėjo ir lenkišką priesagą priesagą –sk turinčių pavardžių. ,,Tėvavardinės pavardės nebeužima vyraujančios padėties, dėl to, kad pavardėmis galėjo virsti įvairūs asmenvardžiai, prievardžiai, pravardės ir pan. Be to, tėvavardinės priesagoms nebetekus savo vaidmens, tam tikrais atvejais jos galėjo mechaniškai nukristi” (4,60). XVIII amžiuje tėvavardinės kilmės pavardės buvo labai įvairios. Jos dažnai buvo kilusios iš senųjų dvikamienių asmenvardžių, iš sudurtinių pravardžių, iš kitokių pavardžių ir t.t. Be to pravardinių pavardžių yra labai daug ir įvairių.

Galutinės datos, kada pasibaigė lietuviškų pavardžių formavimasis, nėra, nes Lietuvoje nebuvo išleisto jokio dokumento, kuris nusakytų, kada baigėsi jų formavimasis. Be to, dar XVIII amžiuje užrašuose vyrauja įvairios žmonių užrašymo formos. Manoma, kad pavardžių neapibrėžtumas sudarė palankias sąlygas jų kaitai, jų atsiradimui, dėl to susidarė patogi situacija lietuviškų pavardžių slavinimui.

PAVARDŽIŲ KILMĖ

Iki šiol kalbėjime apie pavardžių susidarymą, atsiradimą, įsigalėjimą. Bet kokių pavardžių kilmė, iš kur jos kilo?

Lietuvoje, kaip minėta, dabar yra apie 50-55 tūkstančius, tačiau tai nėra tikslus jų skaičius, nes jas atskirti yra labai sunku, kur jos pačios, o kur tik jų variantai. ,,Pavardžių grupavimas pagal kilmę – tai labai sunkus ir sudėtingas uždavinys” (4, 62). Taip yra todėl, kad kai kurių pavardžių kilmė iki šiol yra neaiški, be to jų klasifikacija yra gana paprasta ir primityvi, nes pavardžių formavimasis yra sudėtingas ir daugiaplanis dalykas. Pagal kilmę pavardės yra skiriamos:

-lietuviškos kilmės (asmenvardinės, tautovardinės, vietovardinės, pravardinės, pastarosios dar skirstomos į gyvūnines ir augmenines)

-nelietuviškos kilmės (kilusios iš krikščioniškų vardų, o jos smulkia išskirstomos į kilusias iš hebrajiškų , graikiškų ir lotyniškų vardų).

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 2205 žodžiai iš 4404 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 1,45 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.