Seimos teisė
5 (100%) 1 vote

Seimos teisė

Vaiko teisių konvencijos 7 straipsnis numato vaiko teisę, kiek tai įmanoma, nuo gimimo žinoti, kas yra jo tėvai. Realizuojant šią visuotinai pripažintą vaiko teisę, Lietuvos teisė nustatė vaiko kilmės nustatymo pagrindus ir tvarką. SŠK 55 str. 2 dalis numatė, kad pagrindas tėvystei nustatyti yra ekspertizės išvada giminystės ryšiui įrodyti. Ši nuostata suderinta su Europos konvencijos dėl nesantuokinių vaikų teisinio statuso 5 straipsniu. Tarptautinės teisės normos orientuoja į objektyvius biologinių vaiko tėvų nustatymo būdus. Tėvystę patvirtinant ar ją paneigiant pirmenybė teikiama moksliniams įrodymams. Pažymėtina, kad tokia įrodinėjimo specifika lemia ir normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, patikimumą, pakankamumą, taikymo ypatumus. Nenoras, atsisakymas atlikti ekspertizę, t.y. trukdymas nustatyti tėvystę moksliniais įrodymais teismų praktikoje, o nuo 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojus naujam Civiliniam kodeksui, – pagal šio kodekso 3.148 str. 2 dalį, gali būti įvertintas kaip tėvystės įrodymas.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 19 str. 2 d. numatyta, kad esant šeimos santykiams, atsiradusiems iki CK įsigaliojimo, šis kodeksas taikomas toms teisėms ir pareigoms, kurios atsiras jam įsigaliojus, bei iš šių teisių ir pareigų atsirandančioms pasekmėms.

Minėto CK Trečiosios knygos X skyriaus antrajame skirsnyje nustatytos tėvystės pripažinimo sąlygos bei taisyklės, o X skyriaus trečiajame skirsnyje – tėvystės nustatymo taisyklės. Pagal CK 3.141 str., tėvystė gali būti pripažįstama tik asmens, pripažįstančio save tėvu, pareiškimu. Teisminiu keliu tėvystės pripažinimo klausimas sprendžiamas supaprastinto proceso tvarka. Jeigu vaiko tėvas yra miręs, kaip ir yra nagrinėjamos bylos atveju, pagal CK 3.147 str. 2 d. jame nurodyti asmenys turi teisę kreiptis į teismą dėl tėvystės nustatymo, ir jo pareiškimas teisme nagrinėjamas vadovaujantis CK X skyriaus trečiojo skirsnio nuostatomis.

2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusio CK 3.148 str. kaip esminį pagrindą tėvystei nustatyti įtvirtino mokslinius įrodymus (ekspertizių išvadas dėl giminystės ryšio įrodymo). Tuo atveju, jei šalys atsisako ekspertizės, pagrindu tėvystei nustatyti gali būti įrodomieji faktai, patikimai patvirtinantys tėvystę: bendras vaiko motinos ir spėjamo vaiko tėvo gyvenimas, bendras vaiko auklėjimas, išlaikymas, taip pat ir kiti įrodymai. Taigi, įstatymas numato, kad tėvystės nustatymas remiantis kitais įrodymais nei ekspertizių išvados, galimas tais atvejais, kai abi šalys atsisako atlikti ekspertizę arba kai atsakovas, t.y. spėjamas vaiko tėvas, atsisako atlikti ekspertizę. CPK 215 str. 1 d. numato, kad kiekvienas teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. Šie du reikalavimai tarpusavyje susiję, todėl vieno jų nesilaikymas reiškia kito pažeidimą. Sprendimas laikomas pagrįstu, jeigu nagrinėjant bylą visiškai išsiaiškintos ir nustatytos visos reikšmingos bylai aplinkybės, kurios yra būtinos taikant materialinės teisės normas konkrečiam ginčui reguliuoti.

Pažymėtina, jog civilinis procesas Lietuvos Respublikoje yra paremtas šalių rungimosi ir dispozityvumo principais. CPK 58 straipsnis numato, kad kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu.

Taigi, pateikti įrodymus yra dalyvaujančių byloje asmenų pareiga. Tačiau galiojantys įstatymai suteikia galimybę dalyvauti įrodinėjimo procese ir teismui. Be to, kartais, kai dėl svarbių priežasčių šalis ar kitas dalyvaujantis byloje asmuo negali gauti ar pateikti reikiamo įrodymo, teismas ne tik turi teisę, bet ir privalo padėti šaliai juos rinkti (LR CPK 74, 75 str.). Būtent teismas atsako už civilinio proceso įstatymų, reguliuojančių įrodinėjimą, laikymąsi ir tinkamą taikymą. Teismas sprendžia, ar pakankamai byloje surinkta įrodymų. Teismo sprendimas, priimtas teismui nevisiškai ištyrus ir įvertinus įrodymus arba nustatytas laikant neįrodytas aplinkybes, negali būti laikomas pagrįstu ir turi būti panaikintas.

tėvystės nustatymą reglamentavo ir Lietuvos Respublikos Seimo 1996 m. rugsėjo 17 d. ratifikuota 1975 m. Europos konvencija “Dėl nesantuokinių vaikų teisinio statuso”, kuri buvo priimta siekiant pagerinti nesantuokinių vaikų teisinę padėtį. Šios konvencijos 3 str. numato, kad kiekvieno nesantuokinio vaiko tėvystė gali būti įrodoma arba nustatoma savanorišku pripažinimu arba teismo sprendimu, o 5 str. nurodo, kad dėl tėvystės nustatymo priimami moksliniai įrodymai, kurie gali padėti nustatyti arba paneigti tėvystę. Pažymėtina, jog derinant šias konvencijos nuostatas su 1969 m. SŠK 55 str., 1999 m. kovo 26 d. buvo pakeista šio straipsnio redakcija, kuri numatė, kad pagrindas tėvystei nustatyti yra ekspertizės išvada giminystės ryšiui įrodyti, taip pat kiti įrodymai, patvirtinantys tėvystę. Jau šiomis pataisomis įstatymų leidėjas siekė įtvirtinti ekspertizės išvadas dėl tėvystės kaip pagrindinius įrodymus tėvystei nustatyti.

Be to, derinant CK nuostatas su CPK nuostatomis, Lietuvos Respublikos Seimas 2001 m. birželio 21 d. įstatymu Nr.IX-390 papildė CPK Dvidešimtuoju3 skirsniu Bylų dėl tėvystės nustatymo nagrinėjimo ypatumai (įsigaliojo 2001 m. liepos 1 d.), kurio
25618 str. įtvirtino pagrindinį įrodymą tėvystei nustatyti – mokslinius įrodymus (ekspertizę). Pagal šią civilinio proceso teisės normą, tik tuo atveju, jei šalys atsisako ekspertizės, pagrindas tėvystei nustatyti gali būti įrodomieji faktai, patikimai patvirtinantys tėvystę.

CPK 3 str. numato, kad civilinių bylų procesai vyksta pagal civilinio proceso įstatymus, galiojančius bylos nagrinėjimo, atskirų procesinių veiksmų atlikimo ar teismo sprendimo vykdymo metu, todėl teismas nagrinėdamas bylą turėjo taikyti CPK 25618 str. nuostatas ir nustatant tėvystę vadovautis šioje normoje pateiktomis įrodymų leistinumo taisyklėmis.

Dėl įstatymo taikymo nustatant tėvystę

Byloje sprendžiant klausimą dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su taikytina teise tėvystei nustatyti, svarbu yra tai, kad 1996 m. rugsėjo 17 d. įstatymu Nr. 1519 Lietuvos Respublikos Seimas ratifikavo 1975 m. Europos Konvenciją „Dėl nesantuokinių vaikų teisinio statuso“. Ratifikuota Konvencija yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis ir taikoma tiesiogiai kartu su nacionaliniais įstatymais, reguliuojančiais ginčo santykius (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalis). Šios Konvencijos 3 straipsnis numato, kad kiekvieno nesantuokinio vaiko tėvystė gali būti įrodoma arba nustatoma savanorišku pripažinimu arba teismo sprendimu. Konvencijos 5 straipsnyje numatoma, kad bylose dėl tėvystės nustatymo priimami moksliniai įrodymai, kurie gali padėti nustatyti arba paneigti tėvystę.

Lietuvos Respublikos Seimas 1999 m. kovo 25 d. įstatymu Nr. VIII-1106 SŠK 55 straipsnį suderino su Konvencijos nuostatomis ir nustatė, kad pagrindas tėvystei nustatyti yra ekspertizės išvada giminystės ryšiui įrodyti, taip pat kiti įrodymai, patvirtinantys tėvystę. 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.148 straipsnis kaip pagrindą tėvystei nustatyti įtvirtino mokslinius įrodymus (ekspertizių išvadas dėl giminystės ryšio įrodymo). Taigi tiek buvę, tiek esami įstatymai bei minėta Konvencija pagrindą tėvystei nustatyti numato mokslinius įrodymus.

Pagal formuojamą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką dėl įstatymų taikymo tėvystės nustatymo bylose atkreipiamas dėmesys į tai, kad remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 19 straipsnio 2 dalimi, numatančia, kad esant šeimos santykiams, atsiradusiems iki CK įsigaliojimo, šis kodeksas taikomas toms teisėms ir pareigoms, kurios atsiras jam įsigaliojus, bei iš šių teisių ir pareigų atsirandančioms pasekmėms. Atsižvelgiant į nurodyto įstatymo reikalavimus, teismas, nagrinėdamas bylą ir sprendimą priimdamas 2004 m. vasario 2 d., turėjo taikyti vaiko kilmės nustatymo teisinius pagrindus, įtvirtintus 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusiame CK.

Tėvystės nustatymo bylose ekspertizės išvada yra prima facie įrodymas (CK 3.148 straipsnis, CPK 389 straipsnis). CPK 219 straipsnio 1 dalis numato, kad jeigu eksperto išvada yra nepakankamai aiški ar neišsami, teismas gali paskirti papildomą ekspertizę. To paties straipsnio 2 dalis numato, kad jeigu teismui kyla abejonių dėl eksperto išvados pagrįstumo, taip pat jeigu yra prieštaravimų tarp kelių ekspertų išvadų, teismas gali paskirti pakartotinę ekspertizę ir pavesti ją daryti kitam ekspertui ar ekspertams.

Dėl išlaikymo nepilnamečiu vaikui priteisimo

2001 m. liepos 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos civiliniam kodeksui, vaikų ir tėvų tarpusavio išlaikymo pareigas reglamentuoja šio kodekso trečiosios knygos Šeimos teisė XII skyriaus antrasis skirsnis. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 19 straipsnio 2 dalį esant šeimos santykiams, atsiradusiems iki CK įsigaliojimo, šis kodeksas taikomas toms teisėms ir pareigoms, kurios atsiras jam įsigaliojus, bei iš šių teisių ir pareigų atsirandančioms pasekmėms. Atsižvelgiant į šias nuostatas, teismai, spręsdami išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo klausimą po CK įsigaliojimo šioje byloje turėjo taikyti 2001 m. CK nuostatas, reglamentuojančias vaikų ir tėvų tarpusavio išlaikymo pareigas.

CK 3.192 straipsnio 1 dalis nustato, jog tėvai privalo materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Pareiga išlaikyti vaiką atsiranda nuo vaiko gimimo dienos. CK 3.200 straipsnis, apibrėžiantis išlaikymo priteisimo momentą, numato, kad išlaikymas priteisiamas nuo teisės į išlaikymą atsiradimo dienos, tačiau išlaikymo įsiskolinimas negali būti išieškotas daugiau kaip už trejus metus iki ieškinio pareiškimo dienos. Teismas išlaikymą turi teisę priteisti nuo tos dienos, kai atsirado teisė jo reikalauti. Teisė reikalauti priteisti išlaikymą atsiranda, kai vaiko tėvas ar motina nevykdo savo pareigos materialiai išlaikyti nepilnamečius vaikus.

Teismas šios kategorijos bylose turi teisę išeiti už reikalavimo ribų (CPK 376 straipsnis). Atsižvelgiant į šias aplinkybes ir į CPK 353 straipsnio 2 dalį, kurioje numatyta, kad kasacinis teismas turi teisę peržengti kasacinio skundo ribas, jeigu to reikalauja viešasis interesas, teisėjų kolegija peržiūri teismo sprendimo dalį dėl išlaikymo priteisimo. Valstybinės vaiko teisių apsaugos institucija, vykdydama jai Lietuvos Respublikos vaiko
teisių apsaugos pagrindų įstatymo nustatytas funkcijas, privalo užtikrinti, kad priteistas išlaikymas ir jo įsiskolinimas būtų išieškotas įstatymų nustatyta tvarka ir kad vaikui skirtas išlaikymas būtų naudojamas tik jo interesams (CK 3.203 straipsnis).

CK 3.3 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas prioritetinis vaikų teisių ir interesų apsaugos principas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, nagrinėjant bylas, kuriose sprendžiamas klausimas dėl tėvų pareigos materialiai išlaikyti savo vaikus, yra detaliau pasisakyta dėl prioritetinių vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo nuostatų. Šių nuostatų realizavimas praktikoje reiškia, kad teismas, priimdamas sprendimą byloje, kurioje sprendžiami vaikų išlaikymui reikalingos sumos dydžio, išlaikymo formos klausimai, visų pirma, turi vertinti byloje nustatytas aplinkybes vaikų teisių ir interesų aspektu, t.y. prioritetiškai į juos atsižvelgti, užtikrinti jų apsaugą, o visos abejonės dėl išlaikymo dydžio nustatymo turi būti vaikų interesų naudai.

Išlaikymo priteisimo momento klausimas taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra aptartas. Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2004 m. sausio 7 d. nutartyje, kuri priimta išnagrinėjus bylą Čibinskienė v. G.Kraujalis byloje Nr.3K-3-23/2004 m. kat.70.4, 72.2 pasisakė, kad remiantis CK 3.200 straipsniu išlaikymas turi būti priteisiamas nuo teisės į išlaikymą atsiradimo dienos, o tokią teisę nepilnamečiai vaikai pagal kilmę įgyja nuo jų gimimo dienos (CK 3.137 straipsnio 1 dalis). Vaikų kilmės iš tėvų patvirtinimas nesiejamas su vaikų gimimo įrašo padarymo data arba su teismo sprendimo nustatančio tėvystę priėmimo (įsiteisėjimo) data, nes vaikų kilmė yra kildinama iš konkrečių tėvų ir nuo jų gimimo dienos. Pagal CK 3.192 straipsnio 1 dalį tėvai privalo materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus nuo teisės į išlaikymą atsiradimo dienos, t.y. nuo vaikų gimimo dienos.

Asmenų civilinę būklę arba teisinį statusą lemia teisės normose nustatyti juridiniai faktai, t.y. veiksmai ar įvykiai, kurie sukuria, pakeičia ar panaikina tam tikras teises ar pareigas. Svarbiausi iš tų faktų – gimimas, tėvystės nustatymas ir kiti yra registruojami kaip civilinės būklės aktai. Žinios apie tuos aktus užfiksuojamos civilinės būklės aktų įrašais.

SŠK 184 straipsnio 1 dalis nurodė, kad gimimo įraše įrašomas vaiko vardas, tėvavardis ir pavardė bei žinios apie tėvus. Tos žinios apie tėvus turi atitikti vaiko kilmės nustatymą (SŠK 52-55 straipsniai) bei įrašą apie vaiko kilmę iš tėvų reguliavusias teisės normas (SŠK 58 ir 60-63 straipsniai). Vaiko kilmė – tai vaiko gimimas iš konkrečių tėvų. Vaiko kilimas iš tėvų, esančių santuokoje, patvirtinamas tėvų santuokos įrašu. Jeigu tėvai nėra santuokoje, vaiko kilmė nustatoma bendru jų pareiškimu. Jeigu nėra tokio pareiškimo, tėvystę nustato teismas. SŠK 61 straipsnis reglamentavo įrašų apie vaiko tėvą įrašymą, kai tėvystė išvardytais būdais nenustatyta. Tokiais atvejais apie vaiko tėvą buvo įrašomi fiktyvūs duomenys, t.y. vaiko tėvo pavardė įrašoma pagal motinos pavardę, o tėvo vardas ir tėvavardis – pagal motinos nurodymą. Toks įrašas jokių teisinių pasekmių nesukelia kitiems asmenims, nors atsitiktinai jis sutaptų su tikrojo tėvo arba kito asmens vardu, pavarde ir tėvavardžiu. Kolegija konstatuoja, kad duomenys apie vaiko kilmę gimimo įraše turi atitikti teisės normas, reguliuojančias vaiko kilmės nustatymą. Jeigu vaiko kilmė iš tėvo nebuvo nustatyta, įrašai apie tėvą yra neteisingi, todėl nėra pagrindo nuginčyti tėvystę, o būtina atlikti neteisingų duomenų ištaisymą vaiko gimimo akto įraše. Tėvystės nustatymo bylose ginama vaiko teisė žinoti savo biologinius tėvus.

Vaiko pavardės suteikimo principines nuostatas reglamentuoja nuo 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.167 str., numatantis, kad tuo atveju, kai vaiko tėvų pavardė skirtinga, vaikui suteikiama vieno iš tėvų pavardė tėvų susitarimu, o jei tėvai nesusitaria – teismo nutartimi. Vaiko tėvų pavardėms esant skirtingoms, vaiko pavardės suteikimas tėvų susitarimu buvo numatytas ir iki 2001 m. liepos 1 d. galiojusio SŠK 62 str. Vaiko pavardės suteikimą, kai vaiko motina nėra susituokusi su vaiko tėvu ir kai vaiko tėvystė nenustatyta, nuo 1999 m. balandžio 1 d. iki 2001 m. liepos 12 d. reglamentavo Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1999 m. kovo 26 d. įsakymu Nr.65 patvirtintos Civilinės būklės aktų registravimo laikinosios taisyklės, kurių 20.2. p. numatė, kad kai vaiko motina nėra susituokusi su jo tėvu ir kai vaiko tėvystė nenustatyta, vaikui suteikiama motinos pavardė, tautybė ir jos nurodytas vardas, be to, vaiko motinai pageidaujant, vaiko gimimo įraše duomenys apie jo tėvą neįrašomi. Šios nuostatos nepaneigia vaiko pavardės suteikimo tėvų susitarimu principo, tačiau numato vaiko pavardės suteikimo tvarką, kai vaiko tėvas iš esmės nėra nustatytas, ir dėl to nėra ir tėvų susitarimo.

Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 7 str. 1 d. bei CK 3.161 str. 1 d. įtvirtinta viena iš vaiko teisių – teisė nuo gimimo turėti vardą ir pavardę, t.y. vaikui po gimimo turi būti suteiktas vardas ir pavardė per kuo trumpesnį laiką.

CK
str. 4 d. numatyta, kad vaiko pavardės pakeitimo pagrindus ir tvarką nustato teisingumo ministro patvirtintos Civilinės metrikacijos taisyklės. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2001 m. birželio 29 d. įsakymu Nr.129 buvo patvirtintos Civilinės metrikacijos taisyklės. Šių taisyklių 30 p. nustatyta, kad registruojant tėvystės nustatymą – paliekama vaiko turima pavardė ir tautybė arba, motinos nurodymu, jam suteikiama tėvo pavardė ir tautybė. Tai, kad taisyklėse tiesiogiai nenurodyta, jog motinos atsisakymą suteikti vaikui tėvo pavardę galima skųsti teismui, nereiškia, kad tėvas tokios teisės neturi. Tokią teisę tėvas turi remiantis bendra teise kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių teisminės gynybos principu.

Teismas, spręsdamas ginčą dėl vaiko pavardės pakeitimo, turi atsižvelgti į Vaiko teisių konvencijos 8 str. nustatytą valstybės pareigą užtikrinti vaiko teisę į savo identiškumo išsaugojimą. Pažymėtina, kad vaiko pavardės keitimas neatitiktų ir jo interesų, nebent tai yra aiškiai pagrįsta pasikeitusiomis faktinėmis aplinkybėmis, pavyzdžiui, jeigu pavardę pakeičia motina (tėvas), kurio pavardė vaikui suteikta (Vaiko teisių konvencijos 3 str. 1 d.). Tikslas užtikrinti vaiko pavardės pastovumą (nekintamumą) atsispindi ir minėtų Civilinės metrikacijos taisyklių 30 p., kuriame įtvirtintas pagrindinis principas, kad registruojant tėvystės nustatymą – paliekama vaiko jau turima pavardė.

Pagal Civilinės metrikacijos taisyklių 30 p., registruojant įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytą tėvystę, civilinės metrikacijos įstaiga įrašo civilinės būklės akto įrašo papildymo įrašą, nurodant jame vaiko tėvą ir išduoda naują vaiko gimimo liudijimą, pirmiau išduotą liudijimą paimant ir sunaikinant.

Giminystės santykių faktą galima nustatyti visais atvejais, kai toks faktas sukelia teisinius padarinius.

Ieškovė gimė 1923 metais Kražių parapijoje. Tėvų ir vaikų teisių bei pareigų atsiradimo pagrindus tuo metu, toje vietovėje reguliavo Civilinių įstatymų sąvado X tomo pirmosios knygos antrasis skyrius. Šio skyriaus pirmojo perskyrimo trečioji skirtis numatė pavainikių institutą. Pavainikiniais buvo laikomi vaikai, pagimdyti netekėjusios, atsiradę iš svetimavimo arba pagimdyti mirus motinos vyrui, panaikinus santuoką arba pripažinus ją netikra, kada nuo šių įvykių dienos iki kūdikio gimimo dienos praėjo daugiau kaip trys šimtai šešios dienos (Civilinių įstatymų sąvado X tomo 132 straipsnis). Tokie vaikai Lietuvoje buvo laikomi neteisėtais. Civilinių įstatymų sąvado X tomo pirmosios knygos antrojo skyriaus pirmojo perskyrimo ketvirtoji skirtis reglamentavo vaikų įteisinimo pagrindus ir tvarką. Vaikai buvo įteisinami tėvams susituokus ir teismine tvarka. Prašyti įteisinti galėjo ir patys vaikai, kurių gimdytojai jau mirę. Įteisinimas suteikė įteisintiems vaikams visas giminės bei paveldėjimo teises, priderančias teisėtiems vaikams. Kolegija konstatuoja, kad asmenų, kurie yra gimę Lietuvoje iki 1940 metų, kilmės klausimai sprendžiami vadovaujantis teisinių santykių susiklostymo vietoje tuo metu galiojusiais teisės aktais.

Atsižvelgiant į Civilinių įstatymų sąvado X tomo normas, reglamentavusias pavainikių ir jų tėvų santykius, kolegija konstatuoja, kad pavainikiui įteisinti būtini juridiškai reikšmingi faktai: pavainikio tėvas turi dengti jo išlaikymo išlaidas (Civilinių įstatymų sąvado X tomo 1324 straipsnis), jį pripažinti, giminė turi neginčyti jo įteisinimo, jo gimimo patvirtinimo dokumentuose nėra nurodytas tėvas.

Įstatymas – CPK 215 straipsnis numato, kad teismo sprendimas turi būti ne tik teisėtas, bet ir pagrįstas. Todėl teismas neapsiriboja pateikta medžiaga bei paaiškinimais ir būtinai imasi visų įstatymo nustatytų priemonių, kad būtų visapusiškai ir objektyviai išaiškintos tikrosios bylos aplinkybės, nustatytos šalių teisės ir pareigos. Bylos aplinkybės išaiškinamos teisminiu įrodinėjimu, kurio metu šalys ir kiti byloje dalyvaujantys asmenys pateikia įrodymus, duoda paaiškinimus, prieštarauja kitos šalies paaiškinimams ir įrodymams, analizuoja įrodymus, daro iš to išvadas dėl ginčo faktų. Todėl teisminis įrodinėjimas yra civilinio proceso įstatymais reguliuojama teismo, šalių ir kitų dalyvaujančiųjų byloje asmenų veikla, nustatant įrodinėjimo dalyką, pateikiant, renkant ir įvertinant įrodymus.

Teisminio įrodinėjimo turinys – tai teismo ir byloje dalyvaujančių asmenų procesinė bei mąstymo (loginė) veikla, nustatant bylose aplinkybių tikrovėje buvimą arba nebuvimą. Visą įrodinėjimo procesą kiekvienoje byloje sudaro šie etapai: įrodymų nurodymas, pateikimas ir surinkimas; įrodymų ištyrimas ir patikrinimas; įrodymų įvertinimas. Šalys turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimo pagrindu (CPK 58 str.).

Įrodymų sąvoka yra nurodyta CPK 57 str. 1 dalyje, o 3 dalyje yra išvardyti įrodymai: tai šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimai, liudytojų parodymai, rašytiniai įrodymai, daiktiniai įrodymai ir ekspertų išvados. CPK 57 str. 4 dalyje yra nurodyta, kad įrodinėjimo priemonėmis taip pat gali būti nuotraukos, vaizdo bei garso įrašai, padaryti nepažeidžiant įstatymų.

Pateikti įrodymus, kaip minėta, yra dalyvaujančių byloje

asmenų pareiga, nes jie privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi. Tačiau, jeigu šalys įrodymų nenurodo ir jų nepateikia, tai teismas turi pareikalauti, kad šalys, pateikdamos teismui ieškinį, priešieškinį ar atsikirtimą į pateiktą ieškinį, nurodytų aplinkybes, kuriomis remiasi, ir pateiktų įrodymus joms patvirtinti (CPK 146 str. 2 d. 6 p.; CPK 148 str. 1 d.). Kai pateiktų įrodymų neužtenka, teismas turi pasiūlyti pateikti papildomų įrodymų (CPK 58 str.). Įrodymai paprastai renkami iki prasidedant teisminiam nagrinėjimui, ypač – rengiantis nagrinėti bylą. Juos gali rinkti ir atidėjus bylos nagrinėjimą – iki kito teismo posėdžio. Byloje turi būti surinkta tiek įrodymų, kad jais remiantis būtų galima ištirti ir nustatyti visas reikšmingas bylai aplinkybes. Įrodinėjimo subjektai yra asmenys, turintys ir teisę, ir pareigą įrodinėti. Tačiau, kai dėl svarbių priežasčių šalis arba kitas dalyvaujantis byloje asmuo negali gauti ir pateikti reikiamo įrodymo, tai padeda teismas (CPK 74-77 str.). Teismas yra atsakingas už civilinio proceso įstatymų, reguliuojančių įrodinėjimą, laikymąsi ir tinkamą taikymą. Teismas galutinai įvertina įrodymus, nustato jų sąsajumą ir leistinumą, atleidžia nuo tam tikrų faktų įrodinėjimo. Taip pat teismas atsako už tinkamą įrodinėjimo dalyko nustatymą byloje. Įrodinėjimo dalyką apsprendžia šalies reikalavimas ir taikytina materialinės teisės norma.

Pažymėtina, kad galiojusi SŠK 55 straipsnio redakcija nenumatė pagrindo tėvystei nustatyti ekspertizės išvados giminystės ryšiui su vaiku įrodyti. Tačiau 1996 m. rugsėjo 17 d. įstatymu Nr. I-1519 Lietuvos Respublikos Seimas ratifikavo 1975 metų Europos Konvenciją “Dėl nesantuokinių vaikų teisinio statuso”. Ratifikuota Konvencija yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis ir taikoma tiesiogiai kartu su nacionaliniais įstatymais, reguliuojančiais ginčo santykius (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 str. 3 d.). Europos Konvencijos “Dėl nesantuokinių vaikų teisinio statuso” 5 straipsnis numato, kad bylose dėl tėvystės nustatymo priimami moksliniai įrodymai, kurie gali padėti nustatyti arba paneigti tėvystę.

Faktų pripažinimas teisme vadinamas teisminiu faktų pripažinimu. Jis turi būti įrašomas į teismo posėdžio protokolą. Faktai gali būti pripažinti ir ne teisme. Tokį pripažinimą galima laikyti įrodomuoju faktu, tačiau reikia įrodyti, kad faktai pripažinti. Tik CPK 57 straipsnyje išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis įrodytą pripažinimą teismas gali laikyti tam tikro fakto įrodymu. Pavyzdžiui, byloje dėl tėvystės nustatymo įrodžius teisme, kad asmuo, kitiems girdint, pareiškė esąs vaiko tėvu, ar kitu būdu pripažinęs tėvystę (laiške vaiko motinai ar kitiems asmenims), teismas gali tokią faktinę aplinkybę laikyti teisminiu faktų pripažinimu.

Civilinis procesas Lietuvos Respublikoje yra paremtas šalių rungimosi ir dispozityvumo principais. Šie principai reiškia, kad šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi (CPK 58 str.). Taigi, pateikti įrodymus yra dalyvaujančių byloje asmenų pareiga. Tačiau galiojantys įstatymai suteikia galimybę dalyvauti įrodinėjimo procese ir teismui. Be to, kartais, kai dėl svarbių priežasčių šalis ar kitas dalyvaujantis byloje asmuo negali gauti ar pateikti reikiamo įrodymo, teismas ne tik turi teisę, bet ir privalo padėti šaliai juos rinkti (LR CPK 74, 75 str.) . Būtent teismas atsako už civilinio proceso įstatymų, reguliuojančių įrodinėjimą, laikymąsi ir tinkamą taikymą. Teismas sprendžia, ar pakankamai byloje surinkta įrodymų. Teismo sprendimas, priimtas teismui nevisiškai ištyrus ir įvertinus įrodymus arba nustatytas laikant neįrodytas aplinkybes, negali būti laikomas pagrįstu ir turi būti panaikintas.

Lietuvos Respublikos Seimas 1996 09 17 ratifikavo 1975 m. Europos konvenciją “Dėl nesantuokinių vaikų teisinio statuso”, kuri buvo priimta siekiant pagerinti nesantuokinių vaikų teisinę padėtį. Šios konvencijos 3 straipsnis numato, kad kiekvieno nesantuokinio vaiko tėvystė gali būti įrodoma arba nustatoma savanorišku prisipažinimu arba teismo sprendimu, o 5 straipsnis nurodo, kad dėl tėvystės nustatymo priimami moksliniai įrodymai, kurie gali padėti nustatyti arba paneigti tėvystę. Derinant šias konvencijos nuostatas su LR SŠK 55 straipsniu, 1999 03 26 buvo pakeista šio straipsnio redakcija, kuri numato, kad pagrindas tėvystei nustatyti yra ekspertizės išvada giminystės ryšiui įrodyti.

Pažymėtina, kad teismas turi sudaryti realią galimybę šaliai gauti reikiamą įrodymą – tuo tikslu ir yra priimamos nutartys, kuriomis padedama rinkti įrodymus. Tokio pobūdžio nutartys, tame tarpe ir nutartys, kuriomis yra skiriamos ekspertizės, atskiraisiais skundais neskundžiamos, nes šios nutartys neužkerta kelio tolimesnei bylos eigai (LR CPK 347str.). Atskiruoju skundu gali būto skundžiama tik ta nutarties dalis, kuria buvo sustabdytas bylos nagrinėjimas.

Žvelgiant į šeimos teisinių santykių reguliavimo perspektyvą, pažymėtina, kad naujojo LR Civilinio kodekso, įsigaliosiančio 2001 m. liepos 1 d., trečiosios knygos “Šeimos teisė” 3.148 str. 2 d. numato, kad atsakovui atsisakius ekspertizės , teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, gali tokį atsakovo atsisakymą
kaip tėvystės įrodymą. Ekspertizės vaiko kilmei nustatyti skyrimas yra susiję ne tik su atsakovo, bet ir su vaiko interesais, t. y. su vaiko teise žinoti savo tėvus. Tokia vaiko teisė yra įtvirtinta 1995 liepos 3 d. Lietuvos ratifikuotoje Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijoje. Šios konvencijos 7str. 1d numatyta, kad vaikas nuo gimimo momento turi teisę į vardą ir pilietybę, taip pat, kiek tai įmanoma, žinoti savo tėvus ir būti jų globojamas.

Vaiko teisių konvencijos 7 straipsnio 1 dalis nustato, kad vaikas, kiek tai įmanoma, turi teisę žinoti savo tėvus. Šios konvencijos įgyvendinimui ją ratifikavusios šalys privalo sukurti teisinį mechanizmą, kuris leistų įgyvendinti vaiko teises. Vaiko teisė žinoti savo tėvus reiškia vaiko kilmės klausimą, todėl šis šeimos teisės institutas iš esmės buvo naujai įstatymo leidėjo peržiūrėtas Lietuvos valstybei prisiėmus atitinkamus tarptautinius įsipareigojimus. Vaiko gimusio ne santuokoje teisė žinoti savo tėvus yra papildomai garantuojama tarptautinės privatinės teisės bei nacionalinės teisės normomis, reglamentuojančiomis šios teisės realizavimo sąlygas ir tvarką.

Europos konvencija dėl nesantuokinių vaikų teisinio statuso orientuoja, kad turi būti nustatomas vaiko biologinis tėvas, t.y. turi būti nustatoma kraujo ryšio giminystė. Šiam tikslui pasiekti bylose dėl tėvystės nustatymo pagrindiniais įrodymais tampa moksliniai įrodymai, kurie gali padėti nustatyti arba paneigti tėvystę. Šios Europos konvencijos nuostatos nacionalinėje teisėje buvo realizuotos pakeitus SŠK 55 straipsnio redakciją. Nuo 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojęs CK 3.148 straipsnis tėvystės nustatymo pagrindu numato mokslinius įrodymus ir kitus įrodomuosius faktus.

Mokslinių įrodymų pačios šalys surinkti negali, nes šių įrodymų rinkimas susijęs su atitinkamų specialių žinių panaudojimu. Be atsakovo gebėjimo apvaisinti, šioje byloje nebuvo aiškinamas vaiko galimo kraujo ryšio su atsakovu buvimas ir nebuvimas. Teismas privalo paskirti genominę ekspertizę, o atsakovo atsisakymas ekspertizės gali būti įvertintas kaip tėvystės įrodymas tik po to, kai ekspertizė buvo paskirta, o pastarasis į ją dėl nesvarbių priežasčių nenuvyko ar atsisakė vykti. Ginčas šioje byloje yra susijęs su vaiko teisių reglamentavimu, t.y. su viešu interesu. Tokiose bylose teismo vaidmuo renkant įrodymus turi būti aktyvesnis. Į tai atsižvelgdamas teismas privalėjo ex officio paskirti ekspertizę giminystės ryšiui nustatyti net ir atsakovui su tuo nesutinkant. Atsakovo atsisakymas vykti ekspertizei negali būti pagrindas teismui šios ekspertizės neskirti, nes bus pažeistos įrodymų rinkimą nustatančios procesinės teisės normos. Šios kategorijos bylose tokių normų pažeidimas gali būti pagrindu neteisingo sprendimo priėmimui.

Kreiptis į teismą dėl tėvystės (motinystės) nuginčijimo nustatomas vienerių metų ieškinio senaties terminas. Šis terminas skaičiuojamas nuo tos dienos, kada asmuo, kuris kreipėsi į teismą, sužinojo apie ginčijamus duomenis, įrašytus vaiko gimimo įraše, arba paaiškėjo aplinkybių, duodančių pagrindą teigti, kad duomenys neatitinka tikrovės (CK 3.152 str. 1 d.). Tinkamam ieškinio senaties, nustatytos šiame straipsnyje, taikymui būtina išsiaiškinti jos teisinę prigimtį bei ieškinio senaties termino skaičiavimo pradžią.

CK 3.152 straipsnyje nustatytas specialus sutrumpintas vienerių metų terminas kreiptis į teismą dėl tėvystės (motinystės) nuginčijimo. Svarbi šio termino teisinė prigimtis. Ieškininės senaties termino esmę sudaro tai, kad subjektyvinė teisė egzistuoja visą laiką, bet jos pažeidimo atveju ji ginama ieškininės senaties termino ribose. Nuo ieškininės senaties terminų reikia skirti naikinamuosius terminus, kuriais nustatyta pačių teisių galiojimo trukmė. Pasibaigus šiam terminui, pasibaigia ir ta subjektyvinė teisė. Subjektyvinė tėvystės (motinystės) teisė atsiranda nuo vaiko gimimo ir baigiasi jo mirtimi. Laikyti, kad ši teisė egzistuoja tiktai vienerius metus, nėra teisinio pagrindo ir prieštarauja objektyviai tikrovei. Taigi CK 3.152 straipsnyje numatytas terminas kreiptis į teismą dėl tėvystės (motinystės) nuginčijimo yra ieškininės senaties, o ne naikinamasis terminas, todėl šis terminas gali būti sustabdomas, nutraukiamas ir atnaujinamas (CK 3.6 str. 2 d.).

CK 3.152 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreiptis į teismą dėl tėvystės (motinystės) nuginčijimo galima per vienerius metus, taip pat nustatyta ieškinio senaties termino skaičiavimo pradžia bendraisiais kreipimosi į teismą atvejais. Šio straipsnio 1 dalyje numatyti du ieškinio senaties pradžios skaičiavimo momentai: 1) kada asmuo, kuris kreipiasi į teismą, sužinojo apie ginčijamus duomenis, įrašytus vaiko gimimo įraše; 2) paaiškėjo aplinkybių, duodančių pagrindą teigti, kad duomenys neatitinka tikrovės. Pirmuoju atveju vienerių metų termino eiga prasideda nuo sužinojimo apie subjektyvinės tėvystės (motinystės) teisės pažeidimą. Subjektyvinė tėvystės (motinystės) teisė pažeidžiama įrašu, bet apie teisės pažeidimą ir apie įrašą ne visada sužinoma tuo pačiu metu. Taigi vienerių metų termino eiga prasideda nuo sužinojimo apie subjektyvinės tėvystės (motinystės) teisės pažeidimą. Antruoju atveju senaties termino
skaičiavimo pradžia yra diena, kai asmeniui, kuris kreipėsi į teismą, paaiškėjo aplinkybės, leidžiančios teigti, kad duomenys neatitinka tikrovės (pavyzdžiui, gautas dokumentas, kad jo tėvystė nėra pagrįsta kraujo giminyste ir kt.).

Įstatyme nenurodyta, kad pagrindu tėvystei nuginčyti galimi tik moksliniai įrodymai (ekspertizės išvados). Tačiau moksliniai įrodymai nagrinėjant šiuos ginčus turi būti priimami ir vertinami kaip patikimiausi. Abu tėvai (proceso šalys) turėtų būti suinteresuoti jų tėvystės santykių išsiaiškinimu, tai yra svarbu ne tik šalių, bet ir vaiko interesais.

Tuo atveju, kai vaiką pagimdo motina, kuri yra susituokusi, nors vaikas pradėtas iki santuokos, kaip vaiko tėvas gimimo įraše įrašomas vaiko motinos sutuoktinis, remiantis santuokos įrašu ar jo pagrindu išduotu santuokos liudijimu (CK 3.140 str. 1 d.). Nuginčyti tėvystę, kai vaikas gimė susituokusiems tėvams arba nepraėjus daugiau kaip trims šimtams dienų po santuokos pabaigos, galima tik įrodžius, kad asmuo negali būti vaiko tėvas (CK 3.150 str. 1 d.).

Pagrindas tėvystei nustatyti yra moksliniai įrodymai (ekspertizių išvados dėl giminystės ryšio) ir kitos Civilinio proceso kodekse numatytos priemonės (CK 3.148 str.).

Taisyklėse dėl medicininės ekspertizės nurodoma, kad ekspertizės metu nustatyta galimos tėvystės tikimybė (99,00) yra nepakankama kategoriškam tėvystės fakto nustatymui (tėvystė laikoma įrodyta, jei tikimybė yra ne mažesnė nei 99,75 proc.).

SŠK 55 str. 2 d. (1995 m. kovo 25 d. redakcija) nurodo, kad pagrindas tėvystei nustatyti yra ekspertizės išvada giminystės ryšiui įrodyti, taip pat kiti įrodymai, patvirtinantys tėvystę. Nors pastarajame SŠK straipsnyje kalbama apir tėvystės nustatymą, o ne jos nuginčijimą, įrodymai yra analogiški, todėl tiek tėvystės nustatymui, tiek ir jos nuginčijimui ekspertizės išvada laikytina pagrindiniu įrodymu.

Pažymėtina, kad atsisakymą atlikti ekspertizę tėvystės nustatymo bylose kaip įrodymą, kuris gali būti vertinamas kitos šalies naudai reglamentuoja Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas, įsigaliojęs nuo 2001 m. liepos 1d. bei nuo 2001m. liepos 1d. įsigaliojusi CPK redakcija.

CPK 25618 str. nurodyta, kad pagrindas tėvystei nustatyti yra moksliniai įrodymai (ekspertizė). Jei atsakovas atsisako ekspertizės, teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, gali atsakovo atsisakymą įvertinti kaip tėvystės įrodymą. Taikant šiame straipsnyje numatytą įrodymų vertinimą pagal analogiją bylose dėl tėvystės nuginčijimo, teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo turėtų atsižvelgti į šias civilinio proceso normas. Be to, teismas turėtų atsižvelgti į CPK 25625str. nuostatas, kad nagrinėjant ginčus dėl tėvystės nuginčijimo, privalo dalyvauti valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija.

CK 3.168 str. 3 d. numato, kad tėvai turi teisę reikalauti grąžinti jiems nepilnamečius vaikus iš kiekvieno asmens, laikančio juos pas save ne pagal įstatymą ar teismo sprendimą. Ši nuostata remiasi prioritetinėmis tėvų teisėmis vaikų auklėjimo srityje prieš kitus asmenis (CK 3.165 str. 1 d., Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 str. 7 p.). Tačiau sprendžiant ginčus dėl vaikų, kaip ir imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, teismai turi vadovautis prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu (Vaiko teisių konvencijos 3 str. 1 d., CK 3.3. str. 1 d., Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 str. 1 d.). Vaiko interesus pirmiausiai nulemia teigiamas vaiko, kaip sveikos, dorovingos, tvirtos bei intelektualios asmenybės, vystymasis, atsižvelgiant į jo dvasinius, psichologinius, kultūrinius, moralinius, turtinius ir kitokius poreikius. Atsižvelgiant į šias principines nuostatas, teismas, perduodamas vaiką iš vienų asmenų auklėjimui kitiems asmenims, privalo nustatyti, ar šie asmenys užtikrins reikiamas vaiko gyvenimo ir vystymosi sąlygas. Nors tėvai ir turi prioritetines teises vaikų auklėjimo srityje prieš kitus asmenis, tačiau sprendžiant klausimą dėl vaiko perdavimo tėvui (motinai), teismas taip pat turi išsiaiškinti, ar šis tėvas (motina) užtikrins reikiamas vaiko gyvenimo ir vystymosi sąlygas. Priešingu atveju būtų pažeistas prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principas. Teismas turi nustatyti, ar tas iš tėvų, kuriam perduodamas vaikas, užtikrins pagrindinių vaiko teisių: gyventi ir sveikai vystytis, teisės į saugią socialinę aplinką įgyvendinimą ir pan. Be to, vaiko teisių apsaugos srities teisės aktai numato vaikui, sugebančiam suformuluoti savo pažiūras, teisę išreikšti savo norus bet kokiais jį liečiančiais klausimais, o kitiems asmenims, tame tarpe ir teismams – pareigą į vaiko norus atsižvelgti išskirtinai, skiriant jiems daug dėmesio, išskyrus atvejus, kai vaiko norai prieštarauja jo interesams (Vaiko teisių konvencijos 12 str., CK 3.164 str. 1 d., 3.177 str.).

Sprendžiant klausimą, ar dalyvaujantiems byloje asmenims apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta nustatyta tvarka, reikia atsižvelgti į proceso operatyvumo principą, kuris ne tik teismą įpareigoja vesti procesą, kad byla būtų išspręsta kuo greičiau, bet taip pat ir įpareigoja byloje dalyvaujančius asmenis veikti už greitą procesą, pačiom rūpintis
dalyvavimu teismo posėdžiuose, pranešti apie gyvenamosios vietos adresą ir jo pasikeitimą.

Atsakovo pakeitimas byloje išimtinai priklauso nuo ieškovo valios, sutinkamai su dispozityvumo principo esme. Atsakovo pakeitimas byloje reiškia ieškinio reikalavimo pakeitimą, kadangi pakeičiamas asmuo, kurio reikalaujama atsakyti pagal ieškinį. Todėl ieškovo atstovo įgalinime teisė prašyti pakeisti atsakovą, nepriklausomai nuo to, ar keičiama tik jo procesinė padėtis, ar jis visai netraukiamas į bylą dalyvaujančiu asmeniu, turi būti specialiai aptarta (CPK 51 str.).

Šios dvi civilinės bylos yra tarpusavyje susijusios, vaiko gyvenamosios vietos su vienu iš tėvų klausimo išsprendimas turi esminės reikšmės vaiko išreikalavimo byloje, be to, bylose nustatinėtinos tos pačios aplinkybės, rinktini tie patys įrodymai, todėl, kolegijos nuomone, tikslinga šias bylas sujungti į vieną (CPK 149 str. 4 d.). Tokios išvados pagrįstumą rodo ir tai, kad sprendžiant bylas atskirai, galima situacija, kai vaikas per trumpą laiko tarpą turės pakeisti gyvenamąją vietą, jei teismai priims iš esmės skirtingą vaiko gyvenamąją vietą nulemiančius sprendimus, o tai prieštarautų vaiko teisei ir interesui turėti pastovią gyvenamąją vietą, namų aplinką ir pan.

Teismas turi ginti tėvo išimtinę teisę gyventi kartu su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant, jei nustato, kad vaiko tėvas užtikrins pagrindinių vaiko teisių įgyvendinimą, o kai vaikas išreiškia nenorą gyventi kartu su tėvu, nustato tokio nenoro prieštaravimą vaiko interesams.

Šiuo metu Jūs matote 61% šio straipsnio.
Matomi 5845 žodžiai iš 9548 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 1,45 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.