Praktinės režisiūros abecelė
5 (100%) 1 vote

Praktinės režisiūros abecelė

PRAKTINĖS REŽISIŪROS ABĖCĖLĖ

Teatras – tai burtažodis, kurį ištarus suvirpa jautriausios dvasinio skrydžio siekiančio žmogaus stygos.

Teatras kaip magnetas traukia įvairaus amžiaus žmones, o ką jau kalbėti apie jaunas romantikos ir naujovių ištroškusias širdis. Vaikai ir jaunimas ieško galimybių išreikšti save, ir scena dažnai tampa vieta, kurioje atsiveria neramios sielos, susikurdamos mikropasaulį dialogui su rūsčia kasdienybe.

Dramos būrelis ar studija – kaip tik tai, ko reikia mokykloje. Tai paprastos ir kartu unikalios darbo su vaikais ir jaunimu formos, kurios lyg kevalas slepia brandų grūdą – darbo turinį arba, kitais žodžiais tariant, ugdymo tetru metodiką. Kad šis grūdas išties būtų brandus, pirmiausia turi subręsti pats pedagogas. Konkrečiam tikslui pasiekti – spektakliui pastayti jis turi išmanyti praktinės režisūros abėcėlę – štai ir bandau išdėstyti šiame referate.

Repeticijos ir komentarai. Teorija ir praktika.

Žiūrovų įvertinimas anksčiau ar vėliau tampa spektaklio dalimi, keičia personažų santykius, sustyguoja vidinį kalbėjimą. Žiūrovai netaps mūsų baimės – minėtos atsivėrusios bedugnės – priežastimi, jei susitikimui su jais rengėmės nuosekliai, metodiškai, pasitikėdami moksleivių talentais ir visas savo patirties ar teorines žinias lyg siūlelius vyniodami į siūlų kamuolį, kuris kaip toj pasakoj ves mus teisybės keliu.

Pirma repeticija

Ji ypač svarbi jau tuo, kad mokinukui, pirmą kart atėjusiam į dramos būrelį, turi sudaryti pozityvų įspūdį apie dramą. Repeticija neturi išgąsdinti vaiko jokia metodika. Vadovas jokiais būdais neturėtų aiškinti jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikams ir paaugliams – dramos būrelio nariams – savo darbo principų. Jais turime naudotis subtiliai, neakcentuodami teorinės uždavinių, pratimų pusės. Tad pirmyn į sceną.

Pedagogas režisierius, arba dramos mokytojas, turi žinoti pagrindinį savo darbo uždavinį mokslo metams – ką, su kuo, kaip ir kodėl statys. Naudojant tam tikrą medžiagą, darbo metodiką (žaidimus, improvizacijas, etiudus ar mišrią) pastatyti vieną ar du spektaklius – dar ne viskas. Būtina žinoti tikslą – kodėl dirbame su šiais vaikais. Ar norim, kad jie tobulėtų, kad statant scenoje kuo profesionalesnį spektaklį būtų ugdomas jų aktorinis meistriškumas, ar norim vaiką ugdyti, sudaryti sąlygas jam atsiskleisti per tetrą, atsikratyti kompleksų, pakeisti jo gyvenimo būdą?

Ugdydamas teatru, kaip labai teisingai apibrėžė Klaipėdos universiteto teatro pedagogikos katedros docentas P. Bielskis, skiriasi nuo teatrinio ugdymo, nes pastarasis formuoja asmenybę profesionaliam teatrui. Mums to visiškai nereikia. Būtent UGDYMAS TEATRU turėtų būti viso mūsų darbo metodikos pagrindas.

Taigi dramos mokytojo uždaviniai būtų šie:

– lavinti balso skambumą, kalbos kultūrą, tarties raišką, kad vaikas naudotųsi tuo kaip instrumentu, kad būdamas suaugęs valdytų šiuos įgūdžius jau nesąmoningai, be ypatingų valios pastangų;

– lavinti kūno plastiką, judesių koordinaciją, tikslinę veiksmo motyvaciją, mokyti valdyti kūną, taisyklingos laikysenos ir kvėpavimo, kad vėliau vaikas galėtų pats sau padėti gyvenime;

– lavinti mąstymą, – abstraktų ir konkretų, sisteminamąjį ir detalizuojamąjį, loginį ir asociatyvųjį, tiesiog padėti įgytiproto mankštos įgūdžius.

– ugdyti inbtelektą įvairiomis pažinimo formomis, derinant dramos pamokas su kitais mokslais;

– lavinti menį skonį, mokėjimo atsirinkti įgūdžius, suteikti etikos pagrindus;

– ugdyti emocinį suvokimą ir jausmų kontrolę, mokėjimą atsipalaiduoti bei valingą susikaupimą;

– mokyti intuityviai mąstyti,“skaityti tarp eilučių“, derinti pasąmoningą kūrybą, nuojautą ir raciją.

VISAPUSIŠKAS UGDYMAS ir yra tas viską apimantis mūsų darbo tikslas, kai naudodamiesi įvairiomis teatro kalbos, pedagoginėmis, psichologinėmis ir organizacinėmis priemonėmis padedame harmoningai bręsti jaunai indvidualybei.

MOKYKLINIO TEATRO SAVITUMAS

Mokyklinis teatras – nevienareikšmė kategorija, palyginti su kultūros namų, klubų ar kitais mėgėjų tetrais. Mokykla – pirmiausia ugdimo institucija, ir pagrindinė jos teatro funkcija – ugditi moksleivį teatru, visomis dramos meno priemonėmis. Tad kaipobjektas, mokyklinis teatras yra unikali savita vertybė, ugdant asmenybę, padedanti jai adaptuotis visuomenėje.

Ugdimas teatru, jei žiurėsim į asmens augimą, jo intelektualųjįbrendimą,tarp kitų mokyklos burelių užima pirmaujančias pozicijas.kartą vieno vaiko, norinčio lankyti dramos burelį ,mama paklausė, o ką duoda vaikui teatro būrelis, juk tai ne aerobika, ne šokiai, teikiantys konkrečią naudą – tiesinantys laikysena, ne karatė, mokantis ginybos pagrindų. Tuomet taip apibūdinau dramos poveikio naudingumą:vaidyba, sceninės improvizacijos ugdo mąstimą, kūryba, vaidmens išgyvenimas turtina jausmus, trenažas ir pantomimos pagrindai lavina kūną. Na , o kalba, teatralų dėka suskirstyta į gyvenimiškąją, reklamos ir scenos kalbą, dramos repeticijose virsta tobulu instrumentu, kurį gerai sustygavę irjausmus, tobulina kūną. INTELEKTAS-EMOCIJOS- FIZINIS KŪNAS. Ši trejybė tobulėja dėl teatrinio ugdimo. Suvokdami dramos pamokų, teatro būrelių reikšmę galime
garantuoti, kad vaikas ar jaunuolis, patekęs į šią terpę, bręsdamas įgaus tam tikros teigiamos intelekto ir kūrybos energijos.

Trumpai tariant,mokyklinis teatras – tai savita, unikali vertybė, ugdanti asmenybę visomis teatro priemonėmis, padedanti jai prisitaikyti prie gyvenimo sąlygų, sudarantigalimybes visapusiškai saviraiškai. Tuo tarpu kiti mėgėjų teatrai nekelia sau ugdymo uždavinių, būdingų mokykliniam teatrui, ir orientuojasi į pastatymų rezultatą, o ne į darbo procesa.

Tokie būtų pagrindiniaiskirtumai tarp mokyklinio teatro ir kultūros namų, klubų mėgėjų teatrų.

Na, o panašumas tarp šių kolektyvų lemia jų, kaip subjektų, tikslai – saviraška per šį žanrą, noras vaidinti spektakliuose, dvasinio tobulėjimo siekimas, bendravimas ir laisvalaikio leidimas su bendraminčiais.

Pirmai repeticijai pratimų pakanka. Labai svarbu, kad vadovas bendrautų su vaikais ar paaugliais nuoširdžiai, neįsakinėtų sėdėdamas per atstumą, o būtų su jais rate, stebgtųsi viską daryti kartu ir mokytu pavyzdžiu. Vartokime įvardį „mes“. Tai svarbus psichologinis momentas, reiškiantis, kad mes – vienminčiai, suartinantis moksleivius ir mokytoją režisieriu. Dažnas naujokas turi nepilnavertiškumo kompleksų. Negailėkime vaikams gerų žodžių, nekritikuokime, leiskime jiems pajusti, kad teatras – unikalus daugialypis kiekvienam prieinamas menas.

APIE UGDYMO PROCESĄ MOKYKLINIAME TEATRE

Taigi ugdymo procesas, įprasminantis rezultatą, kaip kintantį vyksmą, ir yra pagrindinis skirtumas tarpmokyklinio teatro ir kitų mėgėjų teatrų. O jei manysime, kad rezultatas bet kuriame teatre yra pastatyti spektaklį – meno kūrinį, apimantį visų menų sintezę, perleisą per režisieriaus smegenis, ir aktorių subtilybes ją perteikiant?.. Ar tikrai būsime teisūs, šiuo požiuriu galvodami apie mokyklinį teatrą?

Pabandykime įsigilinti, kaip vyksta pastatymo arba UGDYMO procesas mokyklos teatro scenoje ar repeticijų klasėje. Vaikas ar jaunuolis ateina į dramos būrelį, norėdamas praleisti savo laisvalaikį šio žanro pamokose – vaidindamas, išgyvendamas savo ir kitų gyvenimus scenoje, norėdamas atsikratyti tam tikrų kompleksų, pajusti, kad yra reikšmingas, ar sulaukti tam tikro pripažinimo. Visame pasaulyje mėgėjų pasirodymai scenoje įprastinama jų saviraišką, leidžia jiems jaustis kūrėjais, improvizuotojais, laisvomis asmenybėmis. Jei bandysime meno mėgėjusskirstyti į prizininkus ar ne, palaiminsim tik pirmuosius antriesiems prilipindami nevykėlių ar ne tokių talentingų etiketes. O kas mums suteikė teisę teigti, kad vieni mėgėjai yra pranešesni už kitus? Čia turėtume kalbėti apie profesionalaus vadovo pasiruošimą geriau ar prasčiau pastatyti spektaklį. Bet juk to spektaklio sukūrimo medžiaga yra gyvi žmonės, ne profesionalai, o vaikai, kurie bando kalbėti iš scenos klasikų ar moderniųjų literatų lūpomis, judėti režisieriaus nurodyta trajektorija, stebint smalsios minios žvilgsniams. Ir štai mes surengiame jiems konkursus, varžybas ir automatiškai dauguma vaikų atsiduria atstumtųjų pusėje. Vieni tų atstumtųjų pyksta ant savęs, kad pamiršo tekstą ar nesuvaidino taip, kaip tikėjosi vadovas, kiti pyksta ant vadovo, kad šis turbūt prastesnis režisierius už tą, kuris su savo spektakliu pelnė pirmąją vietą ar laureato vardą, treti niršta ant komisijos, nes jaučiasi gabesnis už „anos mokyklos aktorius“… Galbūt vienas iš šimto vaikų bandys nesąmoningai atkartoti vadovo žodžius „svarbu dalyvauti, o ne laimėti“, bet jo širdelėje dėl patirtos nesekmės liks nuoskauda. Rezultatas yra toks negatyvas, kad panaikina daugybe per mokslo metus dramos repeticijose išmoktų tiesų, kai vadovas bandė iš visų išgauti jų talentus, kartodamas, kad jie visi gabūs ir visi gali pažadinti savyje kuriantį žmogų, kai per repeticijas vaidindami gvildeno gyvenimiškas situacijas, ieškojo charakterių subtilybių, mokėsi scenos abėcėlės. Negatyvumas, atsiradęs po pralaimėtų varžytuvių, panaikina patį mokyklinio tetro ar dramos pamokos tikslą – ugdyti kuriančią asmenybę, brandinti kūrybiškai, laisvai mąstantį žmogų, pasitikintį savo kūrybine jėga ir talentais, kad baigęs mokyklą, be atestato pažymių, jis dar išsineštų ir dvasingumo mokykloje įdėtos patirties.

Psichologai teigia, kad vertinti vaiką, kai jis save išreiskia per meną, yra nusikaltimas, nes tokiu būdu rašome pažymį už jo dvasios polėkį, už sielos kalbą, o kadabgi tai pasąmonės kategorijos, slapti intuityvūs siekiai patirti dvasios skrydį, dvejas šiuo atveju gali prilygti peilio ašmenims, pakertantiems sparnus visam gyvenimui.

Vaikas mokyklos teatre kuria , jei, žinoma, jam leisite kurti, mąstyti , atrasti save. Karatis režisieriai mokyklose apie patį vaiką galvoja mažiau. Jie užsibrėžia sau tikslą – iki Naujųjų metų pastatyti spektaklio dalį, iki balandžio mėnesio spektaklį pabaigti. Nesvarbu, kokiomis priemonėmis. Patogumo dėlei renkami vaikai pagal jiems tinkantį amplua – keli gabesnieji lyderiai atlieka pagrindinius vaidmenis, likusieji – medžiai, šešėliai , akmenys ar kiti dialogų nereikalaujantys vaidmenys. Duok Dieve, jei masinėse scenose vaidinantiems vaikams įteigiama, kad blogų vaidmenų nėra, bet jiems niekada nebus paaiškinta, ir neturės
galimybių suvaidinti tai, ką norėtų ar apie ką svajoja. Papraščiausiai vadovas neturės laiko, o be to, koks skirtumas, ką veiks vienas ar kitas vaikas po metų, jei jis, jo akimis žiūrint, yra negabus. Būtų geriau, kad jis nebelankytų būrelio iš vis… O jug tai tas pats, kaip išvaryti neklaužadą iš klasės. Mokytojas pademonstruoja savo nemokšiškumą, kaip pedagogas, bet mokykliniame teatre pedagogas, tai jug svarbiausia funkcija.

APIE DARBO FORMAS IR METODIKĄ

Mokyklose drama mažuosius teatro entuziastus pasiekia trimis formomis – per dramos pamoką, dramos būrelį ar teatro studiją. Jei vertinsime pagal darbo pobūdį, visas šias tris formas ir galėtume vadinti mokykliniu teatru, nes visur taikomas ugdymo teatru principas. Na, o svarbiausios kryptys – scenos kalba ir judesys, indvidualūs ir grupiniai, socialiniai ir psichologiniai etiudai,charakterių trenažas, aktorystės pagrindai, režisūros pradmenys, jogų sistemos kvėpavimo pratimai, greičių sistema, įvairiausių užduočių, situacijų gvildenimas, improvizacijos nurodytomis temomis, žaidimai ir visa scenos korifėjų palikta patirtis, iš kurios mokėmės ir tebesimokome iki šiol. Pagal šias minėtas darbo formas ir kryptis, galėtume atrinkti ir skirtingas darbo mokykliniame teatre metodikas.

1. Klasikinė režisieriaus darbo metodika, į kurią įeina pjesės analizė, skaitymo ir nagrinėjimo repeticijų darbas, scenų tobulinimas, perbėgos ir spektaklio pastatymas. Ši metodika populiari tarp aktoriaus meistriškumą ar profesionaliąją režisiūrą baigusių vadovų. Privalumai – nuosekli pjesės analizė ir spektaklio pastatymas. Trūkumai – trupė subyra po pirmų, daugiausia antrų mokslo metų, nes moksleiviams arba tampa nuobodus toks darbo ritmas, arba jie nepakelia profesionalių reikalavimų. Išimtis – kai kurios rusakalbių vaikų mokyklos, kuriose ši metodika pasiteisino – kaip ir K.Stanislovskio sistema, anuo metu uždegusi ištisą būrį savo sekėjų.

2. Diferencijuotas teatro meno pagrindų taikymas dramos pamokose. Vaikai pranoksta scenos kalbos, scenos judesio, studijuoja teatro istoriją, mokosi aktoriaus meistriškumo pagrindų, per teatro žanrą įgydami daugybę dramos meno įgūdžių. Privalumai – akivaizdus Vilniaus S.Stanevičiaus , Panevėžio J.Miltinio dramos pamokų, peraugančių į vientisų spektaklio pastatymą, rezultatas. Trūkumai – kai kuriose mokyklose dramos pamoka įvedama kaip pasirenkamasis dalykas. Klasė turi vieną savaitę dramos pamoką, ir joje dalyvauja 20 – 30 mokinių. Su tiek moksleivių indvidualiai dirbti neįmanoma, juo labiau klasės patalpose neįmanoma ir dirbti praktiškai. Vaikus galima supažindinti tik su teatro teorija ir scenos kalbos pagrindais.

3. Etiudų metodas. Etiudai – unikalus darbo metodas, ugdantis kūrybai mąstančius žmones. Etiudų kūrimas moko moksleivį ne tik aktoriaus meistriškumo, bet ir režisūros, dramaturgijos pagribdų, ugdo atsakomybę, analizės ir sintezės pojūčius. Kurti etiudus vaikams niekada neatsibos, jei tam tinkamai pasirengsime.

4. Trenažo ir žaidimų repeticijos. Turiu pasakyti, jog aukštesniųjų klasių moksleiviams labiausiai tinka etuidų metodas, o pradinukams ir net penktų šeštų klasių vaikams tobulai tinka ši darbo metodika. Per trenažus ir žaidimus vaikas gali išmokti ir susikaupimo, ir atsipalaidavimo technikos. Išmoksta kurti, ugdo valią, lavina mintį, jausmus, kūną. Ši metodika šiek tiek savitikslė. – žaidžiame, kad būtų linksma. Bet žaidžiant naudojamos teatro priemonės, raiškos elementai ugdo mažuosius, įtraugdami juos į tetro pasaulį. Jei vadovas sugeba derinti žaidimus su pjesės pastaymu, tai ir vaikams džiaugsmas, ir vadovui atlygis premjeros dieną.

Metodikos, formos, tikslai ir uždaviniai – visa tai mūsų, vadovų, namų darbai. Jie nejaudina ir neturi jaudinti nė vieno mūsų dramos būrelio nario, kurie štai jau renkasi į kitas repeticijas.

Antra repeticija

Iš to kaip vaikai veržiasi į sceną, suprasite, kad pirmąją repeticiją leidote jiems pasijusti beveik genialiais aktoriais. Švelniai ir subtiliai šiandien įtraukime vieną kitą užduotį, verčiančią pajusti teatro mistiką, intuicijos svarbą.šios užduotys turėtų nuteikti jaunuolius į teatro raišką pažvelgti rimčiau. Bet, kad kurti scenoje charakterinį vaidmenį ganėtinai sudėtinga, šįkart vaikai dar tegu nesužino.

DRAMOS PAMOKA, BŪRELIS, STUDIJA

Trumpam grįžkime prie teatro darbo formų mokykloje – dramos pamokos, dramos būrelio ir studijos. Visos, jos jei vertinsime pagal grupės psichologiją, darbo proceso nuoseklumą bei vadovo uždavinius, iš esmės skiriasi.

Į dramos pamoką eina visa klasė – visi šią pamiką pasirinkę vaikai. Rezultatai vertinami kaip ir kitų dalykų. Dažnai mokyklose, kuriose dėstoma minėta disciplina, galima dramos įgūdžius formuoti ir per atskiras pamokas, kurias dėsto tų sričių specialistai. Vaikai turi puikias galimybes nuosekliai – tiek repeticijose, tiek per teorijos pamokas – įgyti dramos pagrindus.

Dramos būrelis – tokių Lietuvoje daugiausia – dirba po pamokų, tad čia lankomumą turi lemti ypatingas vaiko noras eiti į repeticijas aukojant savo laisvalaikį. Kodėl po pusmečio dažnas dramos būrelis pradeda irti, arba vaikai keičiasi kasmet? Viena priežasčių – formalūs vadovo ir vaikų
santykiai. Vadovas nuobodžiai aiškina vaikams, kokia metodika jis rengiasi su jais dirbti, forsuoja pastatymų rezultatą, neleisdamas jiems patiems ieškoti savęs, rasti peno savo kūrybinėms išgalėms. Vaikai nori gyventi žaizdami, vadindami, gyvai bendraudami. Jei savo režisūrinių reikalavimų nekompensuosime žaidimais ar kita vaikams prieinama repeticijų forma, jei neleisime jiems patiems kurti, improvizuoti, pajusti savo indėlį ir svarbą, kiekvieną repeticiją pajusti džiaugsmą, sudarant save, po pusmečio tų vaikų nebepamatysime. Didžiulė kliūtis dramos būrelio vadovui augini savo teatro trupę dažnai yra mokinių migracija iš vienos mokyklos į kitą, nes jie priklauso nuo savo tėvų valios. Sunkina darbo sąlygas ir tai, kad mokyklose mokomasi dažnai dviem pamainomis. Būna nelengva derinti repeticijų laiką, trūksta kabinetų, būna užimta salė. Pagaliau dar pasitaiko, kad ir vadovų požiūris į popamokinę veiklą – lyg į antrarūšį ugdymą, o jei dar prieš spektaklį bandome išsivilioti vaikus iš pamokų, tampame lyg mokyklos darbo ritmo griovėjais. Ačiū Dievui, ne visose mokyklose vyrauja toks požiūris.

Teatro studijose paprastai užauga didieji mokyklos entuziastai. Pradėję lankyti repeticijas būdami trečioje ar penktoje klasėje, nepalieka šio kolektyvo ir per keletą metųtampa vietiniais aktoriais, skaitovais, švenčių vedėjais. Teatro studijos vadovas, įsipareigojęs auginti trupę, turi būti ne tik režisierius, organizatorius, bet ir tas uostas, į kurį „paklydęs laivelis“ gali bet kada atplaukti ir išmesti inkarą. Čia dirbama ne tik po pamokų, bet ir po repeticijų, bendraujam ir žmogiškąją ir profesine prasme, rengiamos išvykos į teatrą, asmeninių švenčių minėjimai, papildomos repetuojamos spektaklio studijos.

Beje, nesvarbu, kokia mokyklinio teatro forma – būrelis, studija ar pamoka – lydės mūsų gyvenimą. Jei mylime vaikus, esame ne tik vadovas, bet ir bičiulis, brolis, mama ar tėtis, gyvenam kartu su vaikais jų įsivaizduojamame, mūsų pakoreguotame iliuzijų pasaulyje, rezultatai bus puikūs.

DRAMOS BŪRELIO VADOVO FUNKCIJOS

Pradedančiam dramos būrelio vadovui, laikui bėgant, turėtų ryškėti mokyklos teatro režisieriaus paveikslas. Pirmiausia režisierius yra pedagogas ir psichologas. Šios dvi sąvybės praktiškai neatsiejamos. Prastas būtų pedagogas, jei jis nesugebėtų įžvelgti vaiko sielos gelmių, negalėtų jam patarti, padėti, juo labiau scenoje, kai kuriame skirtingus įvairių epochos gyvenimus. Kas, jei ne vadovas, turi atskleisti personažo psichologiją, priartinti ją prie vaiko ar paauglio charakterio, jo pasaulio suvokimo. Tad nevenkime domėtis nei bendrąja, nei socialine psicologija, nei juo labiau parapsichologija. Turėdami laiko nueikime į psichologijos paskaitą, perskaitykime knygą apie jogų sistemas, apie kvepavimo meną. Nuolatinė savišvieta – būtina. Tik su mokiniais nenukrypkime į jokias teorijas, nes jie pradės žiovauti. Palikime savo žinias vidiniam užtaisui repetuojant, statant spektaklį.

Poezijos teatro kūrimas turi savo specifiką, bet repeticijos lieka panašios į dramos būrelio: naudojame daug kalbos raiškos pratimų, mokomės plastinės kūno išraiškos, charakterio perteikimo, vaidmens stilistikos ir visko, kuo remiasi aktoriaus meistriškumo įgūdžių formavimas mokyklos teatre. Mokytoja patyrė nesekmę, nes buvo visiškai nepasirengusi kaip režisierė organizatorė (dar viena funkcija), o ėmėsi šio darbo, manydama, kad didaktiniai darbo metodai tiks ir teatrui kurti. Organizacinė režisieriaus funkcija yra itin svarbi, nes apima kelis organizacijos lygmenis:moksleivių suinteresuotumą, subūrimą, jų išlaikymą grupėje:spektaklio pastatymo techninės pusės organizavimą (muzika, dekoracijos, butaforija, rekvizitas, transportas, apšvietimas, kostiumai, programos, afišos) bei meninį spektaklio pastatymą.

Specialusis režisūrinis išsilavinimas dramos būrelio vadovo darbui turi didelę reikšmę, tačiau neprivalomą, nes gyvenimas – taip pat aukštoji mokykla, teikianti žinių tiems, kurie moka jas imti. Tikrai rastume ne vieną dramos būrelio vadovą, sekmingai dirbantį ir be specialaus diplomo. Pirmiausia turiu omenyje lietuvių kalbos mokytojus, kurie yra „aukščiau Dievo“,t.y. lietuvių literaturos,užsienio autorių pjesių lobyno, sugebančių kurti, rašyti inscenizacijas.

Būkime smalsūs, nepaliaukime mokytis ir domėkimės viskuo, kas gali praversti praktikoje.

Apibendrindama minėtos mokytojos nesėkmę suburti mokykloje poezijos teatro trupę, galėčiau nurodyti šias pagrindines priežastis:

a) pasyvi darbo metodika;

b) didaktinis mokymas;

c) vienoda, monotoniška proceso tėkmė;

d) improvizacinių elementų stoka;

e) veiksmo suteorinimas;

f) režisūrinis nepasirengimas;

g) grupės individų asmeninių interesų nepaisymas;

h) grupės, kaip vienalytės masės, traktavimas rezultatui pasiekti.

Taigi matome, kad pagrindinės mokyklos teatro režisieriaus funkcijos – pedagoginė, psichologinė ir organizacinė – nebuvo vykdomos dėl elementaraus profesinio pasirengimo, ir būrelis subyrėjo. Grupės narių išlaikymas būrelyje, deja, aktuali problema. Dažnai mokyklose vaikai dramos būrelį lanko tik tiek, kiek reikia laiko pastatyti vienam spektakliui. Toks dažnai būna vadovo užsibrėžtas tikslas. Šiuo atveju
tik režisieriaus spektaklio statytojo funkcija. Ji būtina visiems vadovams, tačiau neturi viršyti kitų trijų minėtų, nes darbas tampa savitikslis. Mes neugdome būrelio narių, o galvojame tik apie sceninį spektaklio vaizdą, poveikį žiūrovams. Pateikiame publikai švarų kevalą, nulupę nuo dar nesubrendusio, bet jau nuskinto riešuto.

TREČIA REPETICIJA

ETIUDŲ DARBO METODIKA

Trečioje repeticijoje išbandėme nemažai pratimų, mokėmės kurti etiudus ir juos vaidinti pagal nurodytas aplinkybes. Drąsiai pakartokime kai kuriuos pratimus ir kitose repeticijose. Jei jus tenkina šis darbo metodas, etiudus galite vaidinti dažnai. Etiudų principu statomas spektaklis gimsta netikėtai, žaisminai, palyginti su nuosekliuoju veiksmo analizės principu. Dramos studijos nariai drąsiai mokosi testą, vaidindami etiudus pagal pjeses, tad tekstas neįsipyksta ir, teatro žargonu kalbant, „neužsimuilina“. Šis spektaklio statymo metodas – labai kūrybiškas, suteikiantis naujiesiems aktoriams daug galimybių improvizuoti, pajusti save įvairiose situacijose, aplinkybėse, praeity ir ateity.

Etiudai – unikalus režisieriaus mokykloje darbo metodas.

Ne pirmus metus girdime vaikų, susirinkusių į repeticiją, prašymus: „etiudus! Vaidinkime etiudus!“ kartais repeticiją galima skirti etiudams laisva tema. Tai būna išties smagi šventė. Taip gimė daugybė spektaklių, vienas iš jų „Kazytės nuotykiai mieste“ – pagal vaikų kūrybos etiudus temomis „miestiečiai kaime“ ir „kaimiečiai mieste“. Spektaklio idėja vis dėl to buvo „nesiveržk, žmogau, tu į tą miestą“.

Repeticijų darbas mokykliniame teatre gali susidėti iš ikietiudinio, etiudinio ir poetiudinio darbo tarpsniu.

Ikietiudinis tarpsnis: trenažas visai grupei kartu, į kurį įeina dėmesio, susikaupimo pratimai, žaidimai, užduotys vaizduotei, fantazijai lavinti ir kt.

Etiudiniame tarpsnyje pjesę, kurią statysime, analizuojame etiudais, išnarpliojame kiekvieno herojaus charakterį, veiksmo priešistores ir poistores, vaikams pateikiam įvairias etiudų užduotis. Tai etiudai su netikėtumais, ugdantys įvykio vertinimus, psichologiniai etiudai charakterių susidūrimams studijuoti, bežodžiai etiudai partneriui pajusti, muzikiniai etiudai scenos kalbos įgūdžiams formuoti, artikuliacijai skirti etiudai su privaloma greitakalbe ar fraze iš pjesės, taip pat etiudai laiko pasikeitimui ar kitoms aplinkybėms įvertinti, charakterių, plastiniai, improvizaciniai, žanriniai etiudai. Pagaliau visi jie gali būti indvidualūs, poriniai, grupiniai ar masiniai.

Poetiudinis tarpsnis – tai pjesės pastatymas arba etiudinio scenarijaus sceninis įgyvendinimas. Juo apibendriname tai, ką pasiekėme pirmaisiais dviem darbo tarpsniais, ir galime subtiliai pereti prie konkrečios pjesės, kurią per porą darbo mėnesių vaikai pažino improvizuodami herojų gyvenimus, nesąmoningai mokydamiesi tekstą.

Siūlau pažvelgti į šią lentelę. Čia vaizduojamas ikietiudinis darbas.



Dirbant nuosekliai, gludinant pjesės įvykius repeticijose, etiudais grįsti repeticijų darbą geriausia:

a) spektaklio statymo pradiniame tarpsnyje – siekiant atskleisti priešistores, išanalizuoti charakterius, ugdyti aplinkybių vertinimo gebėjimus;

b) proceso eigoje – dėl minėtų priežasčių ir repeticijoms paįvairinti;

c) spektaklio statymo pabaigoje – kad padėtų atrasti naujų spalvų, ilgiau vadinant tą patį personažą leistų geriau suvokti jo charakterį.

Jei norime surasti aukso vidurį tarp žaidimų, etiudų repetavimo ir kokybiško spektaklio pastatymo, turime dirbti labai planingai, iš anksto apgalvoję visas improvizacines situacijas, etiudų temas tikslingai nukreipdami į pagrindinius siekius, pjesės idėją, spektaklio temą.

O dabar – ketvirta repeticija.