Praktinės režisiūros abecelė
5 (100%) 1 vote

Praktinės režisiūros abecelė

PRAKTINĖS REŽISIŪROS ABĖCĖLĖ

Teatras – tai burtažodis, kurį ištarus suvirpa jautriausios dvasinio skrydžio siekiančio žmogaus stygos.

Teatras kaip magnetas traukia įvairaus amžiaus žmones, o ką jau kalbėti apie jaunas romantikos ir naujovių ištroškusias širdis. Vaikai ir jaunimas ieško galimybių išreikšti save, ir scena dažnai tampa vieta, kurioje atsiveria neramios sielos, susikurdamos mikropasaulį dialogui su rūsčia kasdienybe.

Dramos būrelis ar studija – kaip tik tai, ko reikia mokykloje. Tai paprastos ir kartu unikalios darbo su vaikais ir jaunimu formos, kurios lyg kevalas slepia brandų grūdą – darbo turinį arba, kitais žodžiais tariant, ugdymo tetru metodiką. Kad šis grūdas išties būtų brandus, pirmiausia turi subręsti pats pedagogas. Konkrečiam tikslui pasiekti – spektakliui pastayti jis turi išmanyti praktinės režisūros abėcėlę – štai ir bandau išdėstyti šiame referate.

Repeticijos ir komentarai. Teorija ir praktika.

Žiūrovų įvertinimas anksčiau ar vėliau tampa spektaklio dalimi, keičia personažų santykius, sustyguoja vidinį kalbėjimą. Žiūrovai netaps mūsų baimės – minėtos atsivėrusios bedugnės – priežastimi, jei susitikimui su jais rengėmės nuosekliai, metodiškai, pasitikėdami moksleivių talentais ir visas savo patirties ar teorines žinias lyg siūlelius vyniodami į siūlų kamuolį, kuris kaip toj pasakoj ves mus teisybės keliu.

Pirma repeticija

Ji ypač svarbi jau tuo, kad mokinukui, pirmą kart atėjusiam į dramos būrelį, turi sudaryti pozityvų įspūdį apie dramą. Repeticija neturi išgąsdinti vaiko jokia metodika. Vadovas jokiais būdais neturėtų aiškinti jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikams ir paaugliams – dramos būrelio nariams – savo darbo principų. Jais turime naudotis subtiliai, neakcentuodami teorinės uždavinių, pratimų pusės. Tad pirmyn į sceną.

Pedagogas režisierius, arba dramos mokytojas, turi žinoti pagrindinį savo darbo uždavinį mokslo metams – ką, su kuo, kaip ir kodėl statys. Naudojant tam tikrą medžiagą, darbo metodiką (žaidimus, improvizacijas, etiudus ar mišrią) pastatyti vieną ar du spektaklius – dar ne viskas. Būtina žinoti tikslą – kodėl dirbame su šiais vaikais. Ar norim, kad jie tobulėtų, kad statant scenoje kuo profesionalesnį spektaklį būtų ugdomas jų aktorinis meistriškumas, ar norim vaiką ugdyti, sudaryti sąlygas jam atsiskleisti per tetrą, atsikratyti kompleksų, pakeisti jo gyvenimo būdą?

Ugdydamas teatru, kaip labai teisingai apibrėžė Klaipėdos universiteto teatro pedagogikos katedros docentas P. Bielskis, skiriasi nuo teatrinio ugdymo, nes pastarasis formuoja asmenybę profesionaliam teatrui. Mums to visiškai nereikia. Būtent UGDYMAS TEATRU turėtų būti viso mūsų darbo metodikos pagrindas.

Taigi dramos mokytojo uždaviniai būtų šie:

– lavinti balso skambumą, kalbos kultūrą, tarties raišką, kad vaikas naudotųsi tuo kaip instrumentu, kad būdamas suaugęs valdytų šiuos įgūdžius jau nesąmoningai, be ypatingų valios pastangų;

– lavinti kūno plastiką, judesių koordinaciją, tikslinę veiksmo motyvaciją, mokyti valdyti kūną, taisyklingos laikysenos ir kvėpavimo, kad vėliau vaikas galėtų pats sau padėti gyvenime;

– lavinti mąstymą, – abstraktų ir konkretų, sisteminamąjį ir detalizuojamąjį, loginį ir asociatyvųjį, tiesiog padėti įgytiproto mankštos įgūdžius.

– ugdyti inbtelektą įvairiomis pažinimo formomis, derinant dramos pamokas su kitais mokslais;

– lavinti menį skonį, mokėjimo atsirinkti įgūdžius, suteikti etikos pagrindus;

– ugdyti emocinį suvokimą ir jausmų kontrolę, mokėjimą atsipalaiduoti bei valingą susikaupimą;

– mokyti intuityviai mąstyti,“skaityti tarp eilučių“, derinti pasąmoningą kūrybą, nuojautą ir raciją.

VISAPUSIŠKAS UGDYMAS ir yra tas viską apimantis mūsų darbo tikslas, kai naudodamiesi įvairiomis teatro kalbos, pedagoginėmis, psichologinėmis ir organizacinėmis priemonėmis padedame harmoningai bręsti jaunai indvidualybei.

MOKYKLINIO TEATRO SAVITUMAS

Mokyklinis teatras – nevienareikšmė kategorija, palyginti su kultūros namų, klubų ar kitais mėgėjų tetrais. Mokykla – pirmiausia ugdimo institucija, ir pagrindinė jos teatro funkcija – ugditi moksleivį teatru, visomis dramos meno priemonėmis. Tad kaipobjektas, mokyklinis teatras yra unikali savita vertybė, ugdant asmenybę, padedanti jai adaptuotis visuomenėje.

Ugdimas teatru, jei žiurėsim į asmens augimą, jo intelektualųjįbrendimą,tarp kitų mokyklos burelių užima pirmaujančias pozicijas.kartą vieno vaiko, norinčio lankyti dramos burelį ,mama paklausė, o ką duoda vaikui teatro būrelis, juk tai ne aerobika, ne šokiai, teikiantys konkrečią naudą – tiesinantys laikysena, ne karatė, mokantis ginybos pagrindų. Tuomet taip apibūdinau dramos poveikio naudingumą:vaidyba, sceninės improvizacijos ugdo mąstimą, kūryba, vaidmens išgyvenimas turtina jausmus, trenažas ir pantomimos pagrindai lavina kūną. Na , o kalba, teatralų dėka suskirstyta į gyvenimiškąją, reklamos ir scenos kalbą, dramos repeticijose virsta tobulu instrumentu, kurį gerai sustygavę irjausmus, tobulina kūną. INTELEKTAS-EMOCIJOS- FIZINIS KŪNAS. Ši trejybė tobulėja dėl teatrinio ugdimo. Suvokdami dramos pamokų, teatro būrelių reikšmę galime
garantuoti, kad vaikas ar jaunuolis, patekęs į šią terpę, bręsdamas įgaus tam tikros teigiamos intelekto ir kūrybos energijos.

Trumpai tariant,mokyklinis teatras – tai savita, unikali vertybė, ugdanti asmenybę visomis teatro priemonėmis, padedanti jai prisitaikyti prie gyvenimo sąlygų, sudarantigalimybes visapusiškai saviraiškai. Tuo tarpu kiti mėgėjų teatrai nekelia sau ugdymo uždavinių, būdingų mokykliniam teatrui, ir orientuojasi į pastatymų rezultatą, o ne į darbo procesa.

Tokie būtų pagrindiniaiskirtumai tarp mokyklinio teatro ir kultūros namų, klubų mėgėjų teatrų.

Na, o panašumas tarp šių kolektyvų lemia jų, kaip subjektų, tikslai – saviraška per šį žanrą, noras vaidinti spektakliuose, dvasinio tobulėjimo siekimas, bendravimas ir laisvalaikio leidimas su bendraminčiais.

Pirmai repeticijai pratimų pakanka. Labai svarbu, kad vadovas bendrautų su vaikais ar paaugliais nuoširdžiai, neįsakinėtų sėdėdamas per atstumą, o būtų su jais rate, stebgtųsi viską daryti kartu ir mokytu pavyzdžiu. Vartokime įvardį „mes“. Tai svarbus psichologinis momentas, reiškiantis, kad mes – vienminčiai, suartinantis moksleivius ir mokytoją režisieriu. Dažnas naujokas turi nepilnavertiškumo kompleksų. Negailėkime vaikams gerų žodžių, nekritikuokime, leiskime jiems pajusti, kad teatras – unikalus daugialypis kiekvienam prieinamas menas.

APIE UGDYMO PROCESĄ MOKYKLINIAME TEATRE

Taigi ugdymo procesas, įprasminantis rezultatą, kaip kintantį vyksmą, ir yra pagrindinis skirtumas tarpmokyklinio teatro ir kitų mėgėjų teatrų. O jei manysime, kad rezultatas bet kuriame teatre yra pastatyti spektaklį – meno kūrinį, apimantį visų menų sintezę, perleisą per režisieriaus smegenis, ir aktorių subtilybes ją perteikiant?.. Ar tikrai būsime teisūs, šiuo požiuriu galvodami apie mokyklinį teatrą?

Pabandykime įsigilinti, kaip vyksta pastatymo arba UGDYMO procesas mokyklos teatro scenoje ar repeticijų klasėje. Vaikas ar jaunuolis ateina į dramos būrelį, norėdamas praleisti savo laisvalaikį šio žanro pamokose – vaidindamas, išgyvendamas savo ir kitų gyvenimus scenoje, norėdamas atsikratyti tam tikrų kompleksų, pajusti, kad yra reikšmingas, ar sulaukti tam tikro pripažinimo. Visame pasaulyje mėgėjų pasirodymai scenoje įprastinama jų saviraišką, leidžia jiems jaustis kūrėjais, improvizuotojais, laisvomis asmenybėmis. Jei bandysime meno mėgėjusskirstyti į prizininkus ar ne, palaiminsim tik pirmuosius antriesiems prilipindami nevykėlių ar ne tokių talentingų etiketes. O kas mums suteikė teisę teigti, kad vieni mėgėjai yra pranešesni už kitus? Čia turėtume kalbėti apie profesionalaus vadovo pasiruošimą geriau ar prasčiau pastatyti spektaklį. Bet juk to spektaklio sukūrimo medžiaga yra gyvi žmonės, ne profesionalai, o vaikai, kurie bando kalbėti iš scenos klasikų ar moderniųjų literatų lūpomis, judėti režisieriaus nurodyta trajektorija, stebint smalsios minios žvilgsniams. Ir štai mes surengiame jiems konkursus, varžybas ir automatiškai dauguma vaikų atsiduria atstumtųjų pusėje. Vieni tų atstumtųjų pyksta ant savęs, kad pamiršo tekstą ar nesuvaidino taip, kaip tikėjosi vadovas, kiti pyksta ant vadovo, kad šis turbūt prastesnis režisierius už tą, kuris su savo spektakliu pelnė pirmąją vietą ar laureato vardą, treti niršta ant komisijos, nes jaučiasi gabesnis už „anos mokyklos aktorius“… Galbūt vienas iš šimto vaikų bandys nesąmoningai atkartoti vadovo žodžius „svarbu dalyvauti, o ne laimėti“, bet jo širdelėje dėl patirtos nesekmės liks nuoskauda. Rezultatas yra toks negatyvas, kad panaikina daugybe per mokslo metus dramos repeticijose išmoktų tiesų, kai vadovas bandė iš visų išgauti jų talentus, kartodamas, kad jie visi gabūs ir visi gali pažadinti savyje kuriantį žmogų, kai per repeticijas vaidindami gvildeno gyvenimiškas situacijas, ieškojo charakterių subtilybių, mokėsi scenos abėcėlės. Negatyvumas, atsiradęs po pralaimėtų varžytuvių, panaikina patį mokyklinio tetro ar dramos pamokos tikslą – ugdyti kuriančią asmenybę, brandinti kūrybiškai, laisvai mąstantį žmogų, pasitikintį savo kūrybine jėga ir talentais, kad baigęs mokyklą, be atestato pažymių, jis dar išsineštų ir dvasingumo mokykloje įdėtos patirties.

Šiuo metu Jūs matote 39% šio straipsnio.
Matomi 1445 žodžiai iš 3689 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.