Tropai – tai žodžiai ar žodžių junginiai, kurie vartojami ne tiesiogine, o perkeltine reikšme. Tropai išsiskiria prasminiu dviplaniškumu, juose tuo pet metu egzistuoja tiesioginė ir perletinė reikšmės.
Metafora – tropų rūšis, viena svarbiausių stilistinių figūrų; tai žodžio reikšmės perkėlimas nuo vieno dalyko į kitą, siekiant antrąjį apibūdinti. Daiktai ar reiškiniai yra gretinami pagal jų savybių panašumą. Pavyzdžiui, sakydami laivo nosis turime galvoje priekinę atsikišusią laivo dalį; taigi čia gretiname laivo dalį ir žmogaus kūno dalį. Metafora kartais vadinama paslėptu palyginimu, tai lyginimas be jungiamųjų žodelių, nurodančių gretinimo motyvus. Pvz.: laivo priekis kaip nosis. Metaforoje visuomet gretinami du daiktai ar reiškiniaim du skirtingi kontekstai. Dažniausiai gretinami nutolę, iš pirmo žvilgsnio nieko bendro negalintys tureti ar netgi prišingi dalykai.
Kitas metamorfinio reikšmės perkėlimo būdas: tai metaforos, kurios grindžiamos analogija. Pavyzdžiui, tarp senatvės ir gyvenimo yra toks pat santykis kaip tarp vakaro ir dienos. Galima pasakyti apie vakarą, kad jis yra dienos senatvė, o apie senatvę, kad ji yra gyvenimo vakaras arba gyvenimo saulėlydis.
Metaforoje gali būti gretinami patys įvairiausi dalykai, bet vienas dažniausių atvejų yra žmogaus ir gamtos pasaulio lyginimas, kai žmogaus gyvenimo reiškiniai apibūdinami remiantis gamtos reiškiniais ir atvirkščiai. Kitas dažnas metaforos kūrimo atvejis paremtas vadinamąja sinestezija, t.y. kai vienas jutimas persekiojamas kito jutimo žodžiais, pavyzdžiui, ko nors matymas pasakojamas žodžiais, kurie būdingi lytėjimui, ir t.t.
Skirtingus dalykus metaforiškai susieti dažnai galima dėl panašios jų formos, išvaizdos, spalvos, judėjimo, tolygios vertės, dydžio, gausumo ir kt.; balta spalva – sniegas, miltai, pūga; dalgis ne žvanga, o žvengia, gegutė ne kukuoja, o kvatojasi ir kt.
Antropomorfizacija, arba sužmoginimas, kai gyviems ar negyviems daiktams, gamtos reiškiniams, augalams suteikiamos žmogaus būdo savybės.
Personifikacija, arba įasmeninimas. Tai viena metaforos atmainų, kai žmogui būdingų savybių suteikiama negyvam daiktui ar reiškiniui. Personifikacijos gali būti įvairios apimties – vieno žodžio, žodžių junginio, sakinio ar net viso kūrinio.
Alegorija – metaforiškas reikšmės perkėlimo būdas. Alegorijomis dažnai konkrečiu vaizdu išreiškiamos abstrakčios sąvoko, pavyzdžiui, apie tuščiažodžiavimą pasakoma – „žodžiais kailinių nepasiūsi“. Alegorijoje perkeltinė reikšmė aiški ir mažai kintanti. Pasakėčiose gretinamas žmonių ir gyvūnų pasaulis, kalbama apie gyvūnus turint galvoje žmonių santykius, o kad paralelė būtų aiškesnė, pasakojimo pradžioje arba pabaigoje iššifruojama jos reikšmė. alegorija skiriasi nuo simbolio, kuris yra daugiareikšmis.
Simbolis. Ši sąvoka turi platesnę ir siauresnę reikšmes. Platesnioji aptariama estetikoje, filosofijoje, siauresnioji leidžia simbolį aptarti kartu su kitais tropais kaip dar vieną reikšmės perkėlimo atmainą. Simbolio atveju dažniausiai tekste matome tik vieną lyginimo narį ir šia prasme jis artimas vienanarei metaforai; vienas dalykas paminimas, bet jis reiškia dar kitą dalyką, kuris suprantamas iš konteksto ar pagal tradiciją. Simbolis nuo alegorijos skiriasi tuo, kad turinys, nors ir gana pastovus, bet nėra labai aiškiai apibrėžtas. Jis kviečia skaitytoją patį dalyvauti simbolio reikšmės kūrime. Simboliai lengviau suprantami, kai žinome, kokiam literatūros ar kultūros kontekstui jie priklauso.
Metamorfinis epitetas. Neretai viename pasakyme jungiasi aptariamą dalyką apibūdinantis epitetas ir metafora, tai atsitinka tais atvejais, kai dalyko apibūdinimui pasitelkta sąvoka iš kito reikšmių konteksto. Pavyzdžiui, Just. Marcinkevičiaus sakinye „Miškas prie namų piktai ir gaudžiai šlama“ pirmas epitetas sugyvina gamtos reiškinį ir yra laikytinas metaforiniu.