Universalaus policijos pareigūno ugdymas
5 (100%) 1 vote

Universalaus policijos pareigūno ugdymas

ĮVADASPolicija yra valstybei atstovaujanti nusikaltimų užkardymo ir prevencijos

institucija. Tai visuomenės sukurta teisėsaugos institucija konkretiems

visuomenės poreikiams tenkinti. Policijos kilmės ištakų galima ieškoti

Prancūzijoje. XVI-XVII a. Prancūzijoje kai kuriuose išleistuose

oficialiuose dokumentuose pradėtas vartoti žodis „Police“ kuris reiškė

prancūzų miesto tvarkymo ir krašto reikalus. Tokios pat reikšmės buvo ir

vokiškas žodis „Polizei“, reiškęs „valdžios veikimą kraštą valdant viduje“.

Manoma, kad žodis „policija“ yra graikų kilmės, nes graikų valstybės

supratimas sutapdavo su miesto – „polis“ – reikalų tvarkymu – „politeia“.

1721 m. Rusijoje Petro Didžiojo reglamentu policija buvo apibudinta kaip

organizacija, kuri rūpinasi teisingumu ir teisėtumu, palaiko gerą tvarką,

saugo gyventojus nuo vagių, plėšikų ir apgavikų. Vėliau policijos veikloje

įvyko daug pokyčių, daug gyvenimo sričių gyventojams teko tvarkyti patiems,

kol buvo sukurta teisinė valstybė.

Policija ir teisinėje demokratinėje valstybėje išliko pati svarbiausia

valstybinio valdymo institucija, kurios padedama valstybės valdžia vykdo

socialinės tvarkos užtikrinimo funkcijas.[1]

Pirmoji samdomoji policija (lot. praefectus urbi – administracinė miesto

tarnyba) buvo įsteigta Romoje apie 27 m. pr. m. e. Šeštajame amžiuje Roma

jau turėjo didelę viešąją policiją, kuri dieną naktį patruliavo miesto

gatvėse. Lietuva sukūrė savą, lietuvišką policiją tik 1918 metais, nes

Rusijos carizmo viešpatavimo Lietuvoje metais lietuviams dirbti valstybinės

valdžios įstaigose ir policijoje buvo draudžiama. Visą to meto

valdininkiją, taip pat policiją sudarė tik rusų tautybės žmonės.[2] Taigi

jau tada buvo svarbu iš kokiu vienetų (t.y. pareigūnų) susidaro policija.

Laikui bėgant policijos pareigūnui, kuris buvo priimamas į darbą buvo

keliami vis skirtingi reikalavimai. Valstybės tarnautoją buvo stengiamasi

parinkti taip, kad atitiktų visus valstybės reikalavimus, būtų visa kam

tinkamas, visapusiškas, o t.y. universalus. Per daugelį metų buvo

stengiamasi parengti universalų pareigūną, bet besikeičiant aplinkai jam

buvo keliami skirtingi reikalavimai ir todėl sunku buvo nusakyti

universalaus policijos pareigūno rengimo taisykles. Šios taisyklės yra

nustatinėjamos iki šių dienų ir todėl šiandien vis dar aktualus yra

universalaus policijos pareigūno rengimo klausymas. Taigi šiame darbe

nagrinėsime kaip šiandien galėtų atrodyti universalus policijos

pareigūnas, kaip jį išugdyti? Kuo jis pasižymi ir kokius reikalavimus turi

atitikI. Išsilavinimo ir kvalifikacijos kėlimo

svarbaRengiant universalų policijos pareigūną reikėtų atsižvelgti į daugelį

dalykų.

Visu pirma universalus policijos pareigūnas turi būti aukščiausio rango ir

todėl privalo turėti atitinkamą išsimokslinimą, kuris yra grindžiamas

trimis pagrindiniais mokslų blokais: humanitarinių ir socialinių, teisinių-

policinių mokslų. Jais remiantis, bakalauras ir juo labiau magistras

paruošiamas kaip profesionalas ir kaip socialiai brandi asmenybė, turinti

komunikacinių sugebėjimų ir humanitarinių žinių.[3]

I.1. Pareigūno praktinio darbo svarba

Yra ir kita nuomonė apie išsilavinimą, pvz.: praktinių policijos darbuotojų

nuomone, profesinės kompetencijos pagrindas yra patirtis ir teigia, jog

policininko profesijai pasiruošti nepadės nei kitų sričių išmanymas, nei

formalus, akademinis išsilavinimas. Tokia nuomonė lemia net kai kurių šalių

pedagogines policijos pareigūnų rengimo sistemas, nes svarbiausiu mokytoju

laikoma tik praktinė patirtis, kuri taip pat reikšminga ir policijos

pareigūno asmenybei. Tai lyg ir atsakymas, kad be praktinio darbo

neturėsime gerai paruošto policininko, neturėsime asmenybės. Tvirtinama,

kad tik dirbant galima išmokti šio amato. Habil. dr. Rimantas Tidikis

teigia, jog tai tiesa, bet ji teisinga tik tam tikromis sąlygomis. Toks

požiūris, bendradarbių vertinimai ugdo profesinę universalaus pareigūno

savimonę, juo remdamiesi policininkai motyvuoja ir vertina savo veiksmus ir

poelgius, juos atitinkamai pateisina. Tačiau ši kryptis orientuoja

policijos pareigūnus tik į gyvenimiškų, empirinių žinių kaupimą, praktinių

įgūdžių ir mokėjimų lavinimą ir tobulinimą.

Tačiau didėjant nusikaltimui ir jo sudėtingumui, nusikaltėliams tobulinant

profesionalumą, šis požiūris darosi ribotas, gyvenime vis aktualesnis tampa

aukštesnio policijos profesionalumo, apibendrintų, moksliškai pagrįstų

žinių, efektyvios policijos veiklos teorijos įvaldymo poreikis.

Kaip žinoma, ir teorijoje, ir praktikoje operuojama žiniomis. Tačiau

praktikoje tos žinios, kol nėra apibendrintos, moksliškai pagrįstos, yra

empirinio pobūdžio. Mokslas, pasak anglų filosofo, sociologo ir psichologo

Spenserio, – tai organizuotos susistemintos žinios. Taigi teorija ir yra

moksliškai pagrįstas tikrovės ir žmonių veiklos aiškinimas. Tačiau, antra

vertus, praktika yra šios mokslinės tiesos pažinimo ir vertinimo

kriterijus.

Todėl teorija be praktikos iš tikrųjų sausa, o praktika be teorijos – akla.

Praktika yra žmonių veikla – keičianti ir pertvarkanti tikrovę. Ji ypač

veiksminga ,kai remiamasi
mokslinėmis, teorinėmis žiniomis.

Taigi teorija ir praktika, mokslinės ir empirinės praktinės žinios, vienos

kitas papildo, praturtina, vienos kitomis remiasi. Iš visų šių teiginių

galime spręsti, jog universalus policijos pareigūnas privalo turėti ne tik

atitinkamą išsilavinimą, bet ir privalo mokėti glaudžiai susieti teoriją su

praktiką taip, kad jos spręstų bendrus uždavinius. Tada taip pat galime

tikėtis, jog tokio pareigūno profesinės veiklos rezultatas bus

veiksmingas.[4]

I.2. Pareigūno kvalifikacijos kėlimas

Yra dar vienas reikšmingas dalykas po išsilavinimo, kurį visada vertėtų

prisiminti – tai policijos pareigūnų kvalifikacijos kėlimas, kuris būtinas

siekiant išugdyti universalų pareigūną.

Kaip žinome, pagal vidaus reikalų sistemos tarnautojų kvalifikacijos kėlimo

instrukciją, kuri patvirtinta Vidaus reikalų ministerijos (VRM) 1997 m.

sausio 29 d. įsakymu Nr. 40, Policijos departamento Savivaldybių policijos

pareigūnų kvalifikacija gali būti keliama šiais būdais:

a)rengiant specializuoto-tikslinio kvalifikacijos kėlimo kursus;

b)rengiant kompleksinį-pareiginį kvalifikacijos kėlimą tarnybinių

mokymų metu darbo vietose.

Žinoma, kvalifikacijos kėlimas labai naudingas dalykas, bet jau čia galime

susidurti su kai kuriomis problemomis, kurios atsiranda norint įgyvendint

šį kėlimą, nes pvz. kursų finansavimas yra problemiškas (vien Savivaldybių

policijai per metus tai kainuotų apie 100 800 litų), kursų programos nėra

geros (turėtų būti universalesnės).

Savivaldybių policijos tarnybos (SPT) pareigūnai pripažįsta, kad

kvalifikacijos kėlimo programų informatyvumas iš esmės atitinka poreikius,

tačiau atsižvelgiant į vietinių, taip pat į Europos Tarybos pareigūnų,

vadovaujamų Ričardsono (Jungtinės Karalystės Stratklaido policija)

pastabas, reikia daugiau pratybų, o ne paskaitų.

Taip pat A. Rutkauskas teigia, jog kvalifikacijos kėlimas turėtų būti kuo

įvairesnis: pareigūnų mokymas policijos įstaigų bazėje, civilinių mokymo

įstaigų pagalba vietose, savarankiškas pareigūnų mokymasis. Vertėtų

pagalvoti ir apie dėstytojų išvykas į teritorinius policijos komisariatus

bei pareigūnų mokymą pagal „karavano metodiką“, plačiai taikomą Škotijos,

Danijos ir kitų šalių dėstytojų.[5]

II. Universalaus policijos pareigūno dvasingumo

ugdymas, dorovėSvarbiu dalyku ugdant universalų policijos pareigūną yra jo dvasingumo

ugdymas. Ugdyti policijos pareigūnų dvasingumą – sudėtingas, tačiau labai

svarbus veiksnys, siekiant didinti visuomenės pasitikėjimą policija bei

skatinti pačių pareigūnų imlumą dvasinėms savybėms kaip pačioms

svarbiausioms žmogiškoms vertybėms.[6]

II.1. Pareigūno dorovinės asmenybės tapsmas

Dvasingumas yra glaudžiai susijęs su dorove, o dorovinės sąmonės

formavimasis ir apskritai dorovinės asmenybės tapsmas vyksta trimis

pagrindiniais būdais arba stadijomis:

a)studijuojant dorovės normas ir principus;

b)įprastinėms dorovės normoms, reikalavimams virstant doroviniais asmens

įsitikinimais – ugdant elgesio tradicijas;

c)ugdant individualias savybes – žinias ir įsitikinimus kūrybiškai taikant

praktikoje, t.y. kuriant reikiamą veikimo būdą, atsižvelgiant į konkrečią

etinę koliziją, atsiradusią gyvenimo kelyje, o kitais žodžiais tariant,

ugdant dorovinio mąstymo kultūrą.

II.1.1. Dorovės normų ir principų studijavimas

Taigi jei pareigūnas nori tapti universaliu, jis privalo studijuoti

dorovės normas ir principus. Tačiau jų studijavimas – tai tik pirmieji

žingsniai formuojant dorovinę sąmonę. Ji kuriama mokantis etikos vidurinėje

mokykloje, profesinės etikos – specializuotose teisėsaugos pareigūnų

rengimo studijose. Be didesnių proto pastangų ir dažniausiai nekritiškai

perimamos elgesio ir bendravimo normos, veikiančios mus supančioje

aplinkoje: šeimoje, artimų draugų bendruomenėje, kuriai priklausome dėl

gyvenime susiklosčiusių aplinkybių ir pan. Deja to nepakanka dorovinei

kultūrai ugdyti. Etikos mokslas – tai tik dorovinės sąmonės formavimosi

prielaida.

II.1.2. Pareigūno dorovinės sąmonės formavimasis

Dorovinės sąmonės formavimasis prasideda tik antrame veiklos lygyje, kur

įgytos žinios įgauna įsitikinimų prasmę. Čia žmogaus poelgiai jau priklauso

ne vien nuo žinojimo, kas blogai ,o kas gerai. Asmens elgesys yra grįstas

įsitikinimu, kad tokie poelgiai būtini ir nebegalima pasielgti kitaip –

nedorai. Šiame antrame lygyje didelę įtaką žmogaus sąmonei turi grožinė

literatūra, dailė, muzika, kitos meno rūšys.

Menas turi labai didelį poveikį kiekvieno žmogaus sąmonei. Jis koncentruoja

visų laikų ir įvairių žmonių patirtį. Dažnai atidžiai stebėdami

literatūros, teatro ar kino kūriniuose atskleistų dramatiškų herojų

išgyvenimus, vertindami jų elgesį įvairiuose situacijose, mes mintimis

būname kartu su jais ir taip tarsi išbandome, netgi grūdiname save, galbūt,

patys to nesuvokdami, mokomės nelengvo meno būti savimi.

II.1.3. Pareigūno kūrybingumo svarba

Universalaus pareigūno formavimuisi svarbus yra taip pat jo paties

kūrybingumas, kuris yra labai vertinamas, nes asmens gebėjimas kūrybiškai

mąstyti dažnai lemia jo
profesionalumą, kvalifikacinį lygį. Kūrybingos

mąstysenos žmogus ypač vertinamas tose veiklos srityse, kur tarnavimas

žmonėms reikalauja gebėjimo veikti nestandartinėmis ar net ekstremaliomis

sąlygomis įvairiuose gyvenimo situacijose. Visiems žinoma, kad teisėsaugos

pareigūnų darbas kupinas netikėtumų.

Glaudus ryšys su menu žmogų apdovanoja dar viena savybe – estetinio skonio

pojūčiu, kuris reikalingas bet kurioje gyvenimo situacijoje. Žmogus įgyja

savybę kiekvieną reiškinį, poelgį vertinti grožio požiūriu ir tada

estetinis vertinimas tampa pačiu stipriausiu savojo elgesio vertinimo

barjeru ir turi didžiulę įtaką reguliuojant žmogaus veiksmus dar prieš

moralės, dorovės ar teisės poveikį.

Taigi galime teigti, jog visi šie faktai byloja apie tai, kad menas lavina

skonį, vaizduotės kultūrą, intuityvų dalyko esmės jausmą, leidžia naujai

pažiūrėti į viešuosius santykius, plačiau suvokti administravimo prasmę,

taikomų principų, normų paskirtį. Žodžiu, menas praturtina asmenybę,

sukuria palankias prielaidas kūrybiškai taikyti savo profesines žinias,

adekvačiai suvokti mus supančią kasdienybę, o tai tikrai svarbus pagalbinis

faktorius rengiant visapusišką policijos pareigūną.[7]

III. Universalaus policijos pareigūno ryšiai

su visuomene

III.1. Policijos pareigūnų pareigos pagal Europos

policininkų chartijąDar vienas reikšmingas dalykas rengiant universalų policijos pareigūną – jo

pareigos jausmas visuomenei.

Kalbant apie tarptautinius dokumentus, kuriuose užfiksuotos policijos

pareigos visuomenei, pirmiausia reikia pažymėti 1979 m. Europos Tarybos

Deklaracijos dėl policijos bei 1993 m. Europos policininkų chartijos

svarbą. Būtent pastarajame dokumente užfiksuota policijos pareigų

visuomenei sistema, kuri taip pat svarbi rengiant universalų policijos

pareigūną. Aišku, kad policijos pareigos turi būti siejamos su policijos

pareigūnų pareigomis. Būtent per pastarųjų veiklą realizuojamos policijos

pareigos. Galbūt dėl šio fakto Europos policininkų chartijoje išvardijamos

konkrečios policijos pareigūnų pareigos. Chartijoje pabrėžiama, kad

atlikdamas profesinę veiklą policininkas privalo

a) visiškai atsiduoti savo darbui,

b) neleisti jokių įžeidžiančių, kaprizingų ar diskriminuojančių veiksmų,

kurių pasekmė – galimas fizinis ar moralinis smurtas; priešintis bet kokiai

korupcijai,

c) korektiškai ir pagarbiai elgtis su asmenimis,

d) naudoti ginklą tinkamu laiku ir atsargiai,

e) gerbti asmenų garbę ir orumą, saugoti gyvybę ir garantuoti kūno

neliečiamumą,

f) areštuoti žmogų, laikytis teisinio reglamento bei nustatytų terminų,

g)neskelbti slaptos tarnybinės informacijos,

h) atsakyti už įstatymų pažeidimus.

.

III.1.1. Pareigūno atsidavimo darbui pareiga

Remdamiesi tarptautiniais bei nacionaliniais teisės aktais, pabandysime

atskleisti Europos policininkų chartijoje užfiksuotas pareigas, kurios taip

pat būtinos ir universaliam pareigūnui. Universalus policijos pareigūnas

negali šių pareigų nevykdyti

Pirmoji pareiga – reikalavimas, kad policijos pareigūnas būtų atsidavęs

savo darbui, užduočių vykdymui, yra ne tik bendro pobūdžio, bet apskritai

neišskiria policijos pareigūno iš valstybės tarnautojų. Visi valstybės

tarnautojai privalo būti atsidavę savo darbui, o dar labiau tie, kurie nori

tapti universaliais. Aišku, kad terminas „atsidavęs darbui“ gali būti

aiškinamas labai įvairiai. Mūsų manymu, turint omeny šios pareigos

kontekstą, policijos pareigūnui gali būti keliami pirmiausia asmeninio

pobūdžio reikalavimai. Kaip rodo daugumos valstybių profesinės etikos

taisyklių reikalavimai, universalus policininkas privalo būti sąžiningas,

mandagus, pavyzdingas. Antai Prancūzijos nacionalinės policijos

deontologijos kodekse pabrėžiama, kad policijos pareigūnas privalo būti

sąžiningas, nešališkas ir jokiomis aplinkybėmis neprarandantis savigarbos.

Taip pat pabrėžiama, kad policijos pareigūnas savo pareigas turi atlikti

kruopščiai bei pavyzdingai.III.1.2. Policininko ugdymo ypatumai pagal

K.LauciųDar 1937 m. K. Laucius specialiame policijai skirtame žurnale paskelbė

keletą straipsnių, kuriuose nagrinėjo policininko ugdymo ypatumus.[8] Į

klausymus, koks turėtų būti „policistas“, kokį „policistą“ galėtume laikyti

idealiu, K. Laucius atsako išvardydamas tokius esminius policininko

bruožus: pirma, lietuvis „policistas“ turėtų būti „savo amato

specialistas“, t.y. privalo gerai išmanyti savo darbą ir turi sugebėti savo

pareigas tinkamai atlikti. Antra, būsimas „policistas“ turi iš visos

širdies mėgti savo darbą ir tikrai sąžiningai jį atlikti. Trečia,

„policistas“ turi būti išsilavinęs ir aukštos dorovės. „Policisto“ pareigos

tokios sunkios ir atsakingos, pastebi K. Laucius, visi jo veiksmai

visuomenės sekami ir tiek daug progų nukrypti į šunkelius, kad šias

pareigas tinkamai ir sąžiningai gali eiti tik aukštos dorovės, tvirtos

valios ir būdo žmogus.

Taigi sekdami K. Laucių, kuris jau tuo metu galvojo apie idealų

policininką, o t.y. apie universalų, turime taip pat laikytis panašių

nuostatų.

Ketvirtasis lietuvio policininko bruožas siejamas su patriotizmu, tautos

bei valstybės reikalų supratimu, gyvenimo
jutimu. Todėl policininkas

turi pagal išgales remti visus svarbiausius žygius, „kurie kelia mūsų

krašto civilizacijos ir kultūros lygį.“ Taigi K.Laucius įžiūri keturias

lietuvio „policisto“ savybes, kurios, mūsų manymu, ir dabar yra svarbios

bei nepraranda aktualumo siekiant išugdyti universalų policijos pareigūną.

Aišku, kiekviename visuomenės raidos etape universaliam policijos

pareigūnui keliami to laikmečio poreikius atitinkantys reikalavimai.

Šiuolaikiniame visuomenės vystymosi etape labai svarbu, kad universalus

policijos pareigūnas visada ir bet kokiomis aplinkybėmis gerbtų įstatymą .

Visuomenės reikalavimas, kad policijos pareigūnai tiksliai įgyvendintų

įstatymus ir nuo jų nenukryptų, yra suprantamas. Įstatymų leidėjas

pareigūnų veiksmus, susijusius su tarnybinės padėties naudojimusi, vertina

kaip nusikalstamą veiklą. Taigi visais atvejais galima prognozuoti, kad

iškilus problemai dėl pareigūno ir įstatymo konflikto, pralaimės

pareigūnas.[9]III.1.3. Pareigūno lojalumas respublikos

institucijoms1986 m. Prancūzijos nacionalinės policijos deontologijos kodekse užfiksuota

dar viena policijos pareigūno savybė – lojalumas respublikos institucijoms.

Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo projekto 48 straipsnyje

taip pat pažymima, kad valstybės tarnautojai privalo būti lojalūs teisėtai

valstybės valdžiai. Taigi lojalumas svarbus bruožas ir universaliam

policijos pareigūnui, bet ką reiškia būti lojaliam valstybės valdžiai, jos

institucijoms?

Įžymus prancūzų policijos deontologijos specialistas Klodas Paoli nurodo,

kad būdvardis „lojalus“ apibūdina policijos pareigūną, kaip subjektą su

savybėmis, turinčiomis reikšmę nustatant santykius su respublikos

institucijomis, bet ir dorai bei sąžiningai vykdantis įstatymus, ginantis

Konstitucijoje įtvirtintas žmonių teises bei laisves ir kitas vertybes.

Pasak K. Paoli, lojalumas nereiškia, kad policijos pareigūnas privalo būti

ištikimas vienai politinei krypčiai, kuri pagal tradicinę schemą gali būti

dešinės ar kairios pakraipos. Taigi lojalumas gali būti traktuojamas kaip

pareiga ginti valstybės institucijas, apskritai teisėtos valstybės valdžią

bei valstybės saugomas vertybes. Ši policijos pareigūno pareiga Prancūzijos

nacionalinės policijos deontologijos kodekse įvardyta pirmiausiai,

vadinasi, pripažįstama svarbiausia.III.1.4. Policininko pareiga neleisti jokių

įžeidžiančių, kaprizingų, diskri-

minuojančių veiksmų, priešintis

korupcijaiKita svarbi policininko pareiga, kuri be abejo aktuali ir universaliam

pareigūnui – neleisti jokių įžeidžiančių, kaprizingų ar diskriminuojančių

veiksmų, priešintis bet kokiai korupcijai. Ši pareiga apima keturias

savarankiškas policininko pareigas. Pirmosios trys: neleisti įžeidžiančių,

kaprizingų ar diskriminuojančių veiksmų arba betarpiškai susijusios su

policijos pareigūno asmeninėmis savybėmis bei atitinkamais elgesio

standartais. Policijos pareigūnas turi elgtis mandagiai, korektiškai,

santūriai. Universalus pareigūnas iš prigimties negali būti agresyvus,

taip pat negali elgtis konfliktiškai. Policininko konfliktas su visuomene

gali turėti itin neigiamų pasekmių.

Beveik visuose reglamentuojančiuose policijos veiklą tarptautiniuose

dokumentuose policijos pareigūnai įpareigojami priešintis korupcijai. To

vertėtų nepamiršti ir rengiant universalų pareigūną.

Visi korupcijos aktai, kaip ir kitoks piktnaudžiavimas valdžia,

nesuderinami su teisėtvarkos apsaugos pareigūno profesija. Teisėtvarkos

apsaugos pareigūnas, įvykdęs korupcijos aktą, turi būti griežtai baudžiamas

vadovaujantis įstatymais. Vyriausybė negali tikėtis, kad jų piliečiai

laikysis teisėtvarkos reikalavimų, jeigu jų negali ar nenori laikytis

teisėtvarkos pareigūnai ar jų įstaigos, – pažymima JTO Teisėtvarkos

pareigūnų elgesio kodekse. Kodekse nurodoma, kad korupcija apima kokį nors

pareigas atliekančio pareigūno veiksmą ar neveikimą. Kita vertus,

„korupcijos aktas“ gali būti suprantamas kaip mėginimas papirkti policijos

pareigūną.

III.1.5. Pareigūno elgesys su asmeniu

Trečia policijos pareigūnų pareiga – reikalavimas korektiškai ir pagarbiai

elgtis su asmenimis; stengtis jiems padėti ir saugoti juos; stengtis, kad

būtų išvengta tiesioginių ir neatitaisomų neigiamų pasekmių.

Reikalavimas korektiškai ir pagarbiai elgtis yra pagrįstas, nes dėl to

gyventojai policijos pareigūnams dažnai turi priekaištų (tai rodo apklausų

rezultatai). Skundžiamasi dėl nepakankamo dėmesio, nesuteiktos

informacijos.

Universalus pareigūnas privalo mokėti priimti, suprasti žmogų. Šį faktą

pažymi ir K. Paoli ir pasak jo,

1) negalima ignoruoti atvykusio į policiją asmens,

2) priimant asmenį privalu būti mandagiam,

3) privalu mokėti išklausyti,

4) būtina suteikti informaciją; jei to reikia, nukreipti asmenį pas

kompetetingą pareigūną, kuris išspręs jo problemą,

5) jei būtina, nurodyti tarnybas, visuomenines ar privačias

organizacijas, kurios galėtų asmeniui padėti.Jeigu asmuo atvyksta į policijos komisariatą pranešti apie padarytą

nusikaltimą, policijos pareigūnas privalo priimti pareiškimą, nepaisydamas

kompetencijos ribų ar tarnybos
specifikos.

Dažnai kyla problemų, kaip policijos pareigūnui elgti su nukentėjusiu

asmeniu ir pažeidėju. Ar reikia su jais elgtis skirtingai? Universalus

policijos pareigūnas privalėtų elgtis taktiškai, objektyviai, korektiškai

ir pagarbiai tiek su nukentėjusiu asmeniu, tiek su pažeidėju. Lietuvos

Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija. Tai reiškia,

kad asmuo laikomas nekaltu, kol neįsigaliojo teismo nuosprendis. Taigi

universalus pareigūnas visada privalo tai prisiminti.

III.1.6. Šaunamojo ginklo ir jėgos panaudojimas

Ketvirta policijos pareigūnų pareiga – naudoti ginklą tinkamu laiku ir

atsargiai – suformuluota itin abstrakčiai. Tiesa, Europos policininkų

chartijoje policijos pareigūnams nurodoma, kad ginklas gali būti naudojamas

tiktai tose situacijose, kai gali būti sužalotas kūnas ar kyla pavojus

žmogaus gyvybei.

Apskritai, kaip nurodyta leidinyje „Policija ir žmogaus teisės“, policija

jėgą gali naudoti tik laikydamasi šių taisyklių:

1) jėgą gali būti naudojama tik esant būtinumui ir pagal aplinkybes;

2) griežtai laikantis proporcingumo principo;

3) griežtai laikantis teisės normų ir taisyklių, reglamentuojančių jėgos

panaudojimą.

Manau, jog šios taisyklės turi didelę reikšmę ir visada turėtų būti žinomos

universaliam policijos pareigūnui, taip pat jis turėtų gerai žinoti, kad

turi naudoti šaunamąjį ginklą prieš asmenį tik tokiais atvejais:

1) atremiant pasikėsinimą, gresiantį policijos pareigūno sveikatai ar

gyvybei, taip pat pasikėsinimą, kuriuo siekiama atimti iš policijos

pareigūno šaunamąjį ginklą;

2) ginant kitus asmenis nuo užpuolimo, gresiančio jų sveikatai ar

gyvybei, taip pat siekiant išvaduoti pagrobtus ar paimtus įkaitais

asmenis;

3) atremiant ginkluotą užpuolimą;

4) persekiojant asmenį, įtariamą padarius nusikaltimą, jeigu jis,

siekdamas išvengti sulaikymo, kėsinasi panaudoti ir panaudoja

šaunamąjį, nešaunamąjį ginklą ar kitus daiktus, įrankius, priemones ar

veiksmus, pavojingus žmogaus sveikatai ar gyvybei;

5) sulaikant asmenį, užkluptą darant sunkų nusikaltimą, jeigu kitaip jo

neįmanoma sulaikyti;

6) siekiant sulaikyti suimtąjį ar nuteistąjį, bandantį pabėgti ar

pabėgusį iš įkalinimo ar kardomojo įkalinimo vietos arba konvojavimo

metu;

7) masinio pabėgimo iš įkalinimo vietų ar riaušių jose atvejais;

8) policijos apsaugos ar specialiai saugomų objektų užpuolimo atveju.

Išvardijus šaunamojo ginklo panaudojimo atvejus, susiaurėja šio ginklo

naudojimo ribos. Apskritai universalus policijos pareigūnas, naudodamas

šaunamąjį ginklą, privalo atkreipti dėmesį į tam tikras aplinkybes.

Pirma, turi būti teisėtas šaunamojo ginklo naudojimo pagrindas. Lietuvos

Respublikos policijos įstatymo 42 straipsnyje išvardyti atvejai gali būti

siejami su būtinosios ginties ir būtinojo reikalingumo atvejais. Taip pat

būtina vadovautis baudžiamosios teisės normomis, reglamentuojančiomis

nusikaltėlių sulaikymą.[10] Tačiau net ir tada, kai šaunamasis ginklas

naudojamas teisėtai, universalus policijos pareigūnas turi prisiminti, kad

ginklo naudojimas yra kraštutinė priemonė.

Antra, pareigūnas privalo įvertinti aplinkybes ir pasirinkti tinkamiausias

priemones. Tai susiję su jėgos panaudojimu laikantis proporcingumo pricipo.

Svarbu, kad būtų įvertintas realus pavojus gyvybei ir sveikatai bei

pasirinktos tinkamo priemonės šiam pavojui likviduoti. Kadangi šaunamojo

ginklo naudojimas grindžiamas būtinąja gintimi ir būtinuoju reikalingumu,

privalu laikytis būtinosios ginties ir būtinojo reikalingumo taisyklių.

Trečia, pareigūnas privalo laikytis įstatymų nustatytos šaunamojo ginklo

naudojimo procedūros.

Policijos įstatymo 42 straipsnyje nurodoma, jog draudžiama naudoti

šaunamąjį ginklą žmonių susibūrimo vietose, jeigu nuo to gali nukentėti

pašaliniai asmenys, taip pat prieš asmenis, turinčius su savimi mažamečių

vaikų, prieš moteris ir nepilnamečius, invalidus su aiškiais invalidumo

požymiais, išskyrus atvejus, kada jie patys užpuola arba priešinasi ginklu.

Visais atvejais, esant galimybei, asmuo turi būti perspėtas, kad bus

panaudotas prieš jį šaunamasis ginklas. Universalus policijos pareigūnas,

panaudojęs šaunamąjį ginklą ar specialias priemones, privalo kruopščiai

panaudojimo atvejį užfiksuoti. Policijos įstatymas įpareigoja apie

šaunamojo ginklo panaudojimo prieš asmenį faktą ir pasekmes nedelsiant

pranešti prokurorui.III.1.7. Pareigūno gerbti žmonių garbę ir orumą

pareigaPenktoji policijos pareigūno pareiga – gerbti asmenų garbę ir orumą,

saugoti gyvybę ir garantuoti kūno neliečiamybę. Gerbti asmenį bei jo orumą

– tai viena iš svarbiausių policijos pareigūnų pareigų. Garbė ir orumas

apibūdina asmenybę, atskleidžia jos visuomeninę ir dorovinę vertę.[11]

Asmens garbę ir orumą gina civilinės teisės normos. Universalus policijos

pareigūnai turi visada prisiminti, kad asmens garbė ir orumas pažeidžiami,

paskleidžiant apie asmenį tikrovės neatitinkančias žinias. Taip pat privalo

žinoti, kad suėmus asmenį, kuriam būtina medicinos pagalba, turi leisti

medicinos darbuotojams suteikti pagalbą. Jeigu reikia policijos pareigūnas

ir pats privalo imtis
žmogaus sveikatai ar gyvybei išsaugoti.

Žinoma, kad tokiu atveju jis jau turi vadovautis savo žiniomis apie

medicinos pagalbą. Tų žinių jis privalo pasisemti dar iš aukštosios

mokyklos, kur įvairiais būdais stengiamasi įtvirtinti būsimam pareigūnui

kuo daugiau teorinių žinių ir praktinių įgūdžių susijusių su pirmąja

medicinos pagalba. Žinias apie pirmąją medicinos pagalbą universalus

pareigūnas visada turi stengtis papildyti ir taip pat jam vertėtų domėtis

naujais medicininiais atradimais, kurie gelbsti taikant pirmąja medicinos

pagalbą. Jei suimtajam būtina medicinos priežiūra, policijos pareigūnai

privalo vykdyti gydytojų ir kito medicinos personalo nurodymus.

Taip pat areštuodamas žmogų, policininkas privalo laikytis teisinių aktų

nuostatų bei nustatytų terminų.[12]

III.2. Visuomenės poreikiai ir policija

Nepaisant per pastaruosius metus įvykusių teigiamų pokyčių policijos

veikloje, policijos sistema ir policijos pareigūnų veikla vis dar netenkina

visuomenės poreikių dėl didelio nusikaltimų skaičiaus, neretai

pasitaikančio policijos pareigūnų aplaidumo ir abejingumo, nepakankamai

greito reagavimo į teisės pažeidimus. Policija iki šiol turi pernelyg

ekstensyvią valdymo sistemą, iš esmės pagrįstą centrinių policijos valdymo

įstaigų atsakomybe už policijai keliamų tikslų įgyvendinimą. Kita vertus,

policijos vadovų ir policijos pareigūnų netenkina nestabili ir

nepatenkinama finansinė policijos padėtis, nepalanki jos veiklai visuomenės

nuomonė, menka visuomenės pagalba, socialinės ir profesinės partnerystės su

kitomis valstybės institucijomis stoka. Iki šiol valstybės viešojo saugumo

politika vis dar orientuojama daugiau į baudžiamąją justiciją, t. y. į

represinių priemonių taikymą, nei į nusikaltimų priežasčių bei sąlygų

šalinimą, jų prevenciją, o tai neduoda laukiamo rezultato – gyventojų

saugumo jausmo.

Policija viena valstybės politikos funkcijų įgyvendinimo požiūriu

objektyviai nepajėgi palaikyti visuomenės norimą viešojo saugumo

užtikrinimo lygį, juo labiau stabdyti nusikaltimų augimą, šalinti jo

priežastis ir sąlygas. To galima siekti tik bendru su kitomis valstybės

institucijomis, visuomene, nevyriausybinėmis organizacijomis darbu.

Policija turi tapti iniciatore sutelkiant socialinius partnerius šalies

visuomenės saugumui užtikrinti.[13]

IV. Tarnybinė informacija

Ketvirtas dalykas, kuri reikėtų prisiminti ugdant universalų policijos

pareigūną yra jo pareiga neskelbti tarnybinės informacijos. Ši Europos

policininkų chartijoje užfiksuota pareiga apima tik tokio pobūdžio

informaciją, kuri gali būti susijusi su asmeniniu gyvenimu, gali pakenkti

asmenų interesams, ypač jų reputacijai. Reikia būti labai atsargiam saugant

ir panaudojant informaciją, kuri viešai skelbiama tiek vykdant pareigas,

tiek siekiant teisingumo, – pažymima teisėtvarkos pareigūnų elgesio

kodekse. Europos Tarybos teisės komiteto posėdyje buvo svarstytas prieš

keletą metų įvykęs Olandijoje incidentas. Olandijos policijos pareigūnai,

sulaikę girtą automobilį vairavusį parlamento narį, tarp dokumentų rado

parašytą kalbą apie piktnaudžiavimą alkoholiu. Policija paskelbė apie

įvykį, o kalbą perdavė spaudai. Tesės komitetas konstatavo, kad yra

policijos darbuotojų, kuriems žiniasklaida moka už informacijos perdavimą.

Komitetas tai pasmerkė nurodydamas, kad dėl tokio pobūdžio praktikos kyla

korupcijos pavojus, o policijoje atsiranda nepasitikėjimo ir irzlumo

atmosfera. Buvo pažymėta, kad minėtu atveju buvo smarkiai pakenkta žmogaus

politinei karjerai.[14] Taigi iš visų šių faktų galime spręsti, jog dažnai

paskelbta tarnybinė informacija gali būti paskelbta pažeidžiant įstatymus,

ko universaliam pareigūnui daryti niekada nevertėtų.

V. Universalus policijos pareigūnas ir žiniasklaida

Lietuvos Respublikos policijos komisariatuose yra įsteigtas atstovo spaudai

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4335 žodžiai iš 8659 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 1,45 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.