ĮVADASPolicija yra valstybei atstovaujanti nusikaltimų užkardymo ir prevencijos
institucija. Tai visuomenės sukurta teisėsaugos institucija konkretiems
visuomenės poreikiams tenkinti. Policijos kilmės ištakų galima ieškoti
Prancūzijoje. XVI-XVII a. Prancūzijoje kai kuriuose išleistuose
oficialiuose dokumentuose pradėtas vartoti žodis „Police“ kuris reiškė
prancūzų miesto tvarkymo ir krašto reikalus. Tokios pat reikšmės buvo ir
vokiškas žodis „Polizei“, reiškęs „valdžios veikimą kraštą valdant viduje“.
Manoma, kad žodis „policija“ yra graikų kilmės, nes graikų valstybės
supratimas sutapdavo su miesto – „polis“ – reikalų tvarkymu – „politeia“.
1721 m. Rusijoje Petro Didžiojo reglamentu policija buvo apibudinta kaip
organizacija, kuri rūpinasi teisingumu ir teisėtumu, palaiko gerą tvarką,
saugo gyventojus nuo vagių, plėšikų ir apgavikų. Vėliau policijos veikloje
įvyko daug pokyčių, daug gyvenimo sričių gyventojams teko tvarkyti patiems,
kol buvo sukurta teisinė valstybė.
Policija ir teisinėje demokratinėje valstybėje išliko pati svarbiausia
valstybinio valdymo institucija, kurios padedama valstybės valdžia vykdo
socialinės tvarkos užtikrinimo funkcijas.[1]
Pirmoji samdomoji policija (lot. praefectus urbi – administracinė miesto
tarnyba) buvo įsteigta Romoje apie 27 m. pr. m. e. Šeštajame amžiuje Roma
jau turėjo didelę viešąją policiją, kuri dieną naktį patruliavo miesto
gatvėse. Lietuva sukūrė savą, lietuvišką policiją tik 1918 metais, nes
Rusijos carizmo viešpatavimo Lietuvoje metais lietuviams dirbti valstybinės
valdžios įstaigose ir policijoje buvo draudžiama. Visą to meto
valdininkiją, taip pat policiją sudarė tik rusų tautybės žmonės.[2] Taigi
jau tada buvo svarbu iš kokiu vienetų (t.y. pareigūnų) susidaro policija.
Laikui bėgant policijos pareigūnui, kuris buvo priimamas į darbą buvo
keliami vis skirtingi reikalavimai. Valstybės tarnautoją buvo stengiamasi
parinkti taip, kad atitiktų visus valstybės reikalavimus, būtų visa kam
tinkamas, visapusiškas, o t.y. universalus. Per daugelį metų buvo
stengiamasi parengti universalų pareigūną, bet besikeičiant aplinkai jam
buvo keliami skirtingi reikalavimai ir todėl sunku buvo nusakyti
universalaus policijos pareigūno rengimo taisykles. Šios taisyklės yra
nustatinėjamos iki šių dienų ir todėl šiandien vis dar aktualus yra
universalaus policijos pareigūno rengimo klausymas. Taigi šiame darbe
nagrinėsime kaip šiandien galėtų atrodyti universalus policijos
pareigūnas, kaip jį išugdyti? Kuo jis pasižymi ir kokius reikalavimus turi
atitikI. Išsilavinimo ir kvalifikacijos kėlimo
svarbaRengiant universalų policijos pareigūną reikėtų atsižvelgti į daugelį
dalykų.
Visu pirma universalus policijos pareigūnas turi būti aukščiausio rango ir
todėl privalo turėti atitinkamą išsimokslinimą, kuris yra grindžiamas
trimis pagrindiniais mokslų blokais: humanitarinių ir socialinių, teisinių-
policinių mokslų. Jais remiantis, bakalauras ir juo labiau magistras
paruošiamas kaip profesionalas ir kaip socialiai brandi asmenybė, turinti
komunikacinių sugebėjimų ir humanitarinių žinių.[3]
I.1. Pareigūno praktinio darbo svarba
Yra ir kita nuomonė apie išsilavinimą, pvz.: praktinių policijos darbuotojų
nuomone, profesinės kompetencijos pagrindas yra patirtis ir teigia, jog
policininko profesijai pasiruošti nepadės nei kitų sričių išmanymas, nei
formalus, akademinis išsilavinimas. Tokia nuomonė lemia net kai kurių šalių
pedagogines policijos pareigūnų rengimo sistemas, nes svarbiausiu mokytoju
laikoma tik praktinė patirtis, kuri taip pat reikšminga ir policijos
pareigūno asmenybei. Tai lyg ir atsakymas, kad be praktinio darbo
neturėsime gerai paruošto policininko, neturėsime asmenybės. Tvirtinama,
kad tik dirbant galima išmokti šio amato. Habil. dr. Rimantas Tidikis
teigia, jog tai tiesa, bet ji teisinga tik tam tikromis sąlygomis. Toks
požiūris, bendradarbių vertinimai ugdo profesinę universalaus pareigūno
savimonę, juo remdamiesi policininkai motyvuoja ir vertina savo veiksmus ir
poelgius, juos atitinkamai pateisina. Tačiau ši kryptis orientuoja
policijos pareigūnus tik į gyvenimiškų, empirinių žinių kaupimą, praktinių
įgūdžių ir mokėjimų lavinimą ir tobulinimą.
Tačiau didėjant nusikaltimui ir jo sudėtingumui, nusikaltėliams tobulinant
profesionalumą, šis požiūris darosi ribotas, gyvenime vis aktualesnis tampa
aukštesnio policijos profesionalumo, apibendrintų, moksliškai pagrįstų
žinių, efektyvios policijos veiklos teorijos įvaldymo poreikis.
Kaip žinoma, ir teorijoje, ir praktikoje operuojama žiniomis. Tačiau
praktikoje tos žinios, kol nėra apibendrintos, moksliškai pagrįstos, yra
empirinio pobūdžio. Mokslas, pasak anglų filosofo, sociologo ir psichologo
Spenserio, – tai organizuotos susistemintos žinios. Taigi teorija ir yra
moksliškai pagrįstas tikrovės ir žmonių veiklos aiškinimas. Tačiau, antra
vertus, praktika yra šios mokslinės tiesos pažinimo ir vertinimo
kriterijus.
Todėl teorija be praktikos iš tikrųjų sausa, o praktika be teorijos – akla.
Praktika yra žmonių veikla – keičianti ir pertvarkanti tikrovę. Ji ypač
veiksminga ,kai remiamasi
mokslinėmis, teorinėmis žiniomis.
Taigi teorija ir praktika, mokslinės ir empirinės praktinės žinios, vienos
kitas papildo, praturtina, vienos kitomis remiasi. Iš visų šių teiginių
galime spręsti, jog universalus policijos pareigūnas privalo turėti ne tik
atitinkamą išsilavinimą, bet ir privalo mokėti glaudžiai susieti teoriją su
praktiką taip, kad jos spręstų bendrus uždavinius. Tada taip pat galime
tikėtis, jog tokio pareigūno profesinės veiklos rezultatas bus
veiksmingas.[4]
I.2. Pareigūno kvalifikacijos kėlimas
Yra dar vienas reikšmingas dalykas po išsilavinimo, kurį visada vertėtų
prisiminti – tai policijos pareigūnų kvalifikacijos kėlimas, kuris būtinas
siekiant išugdyti universalų pareigūną.
Kaip žinome, pagal vidaus reikalų sistemos tarnautojų kvalifikacijos kėlimo
instrukciją, kuri patvirtinta Vidaus reikalų ministerijos (VRM) 1997 m.
sausio 29 d. įsakymu Nr. 40, Policijos departamento Savivaldybių policijos
pareigūnų kvalifikacija gali būti keliama šiais būdais:
a)rengiant specializuoto-tikslinio kvalifikacijos kėlimo kursus;
b)rengiant kompleksinį-pareiginį kvalifikacijos kėlimą tarnybinių
mokymų metu darbo vietose.
Žinoma, kvalifikacijos kėlimas labai naudingas dalykas, bet jau čia galime
susidurti su kai kuriomis problemomis, kurios atsiranda norint įgyvendint
šį kėlimą, nes pvz. kursų finansavimas yra problemiškas (vien Savivaldybių
policijai per metus tai kainuotų apie 100 800 litų), kursų programos nėra
geros (turėtų būti universalesnės).
Savivaldybių policijos tarnybos (SPT) pareigūnai pripažįsta, kad
kvalifikacijos kėlimo programų informatyvumas iš esmės atitinka poreikius,
tačiau atsižvelgiant į vietinių, taip pat į Europos Tarybos pareigūnų,
vadovaujamų Ričardsono (Jungtinės Karalystės Stratklaido policija)
pastabas, reikia daugiau pratybų, o ne paskaitų.
Taip pat A. Rutkauskas teigia, jog kvalifikacijos kėlimas turėtų būti kuo
įvairesnis: pareigūnų mokymas policijos įstaigų bazėje, civilinių mokymo
įstaigų pagalba vietose, savarankiškas pareigūnų mokymasis. Vertėtų
pagalvoti ir apie dėstytojų išvykas į teritorinius policijos komisariatus
bei pareigūnų mokymą pagal „karavano metodiką“, plačiai taikomą Škotijos,
Danijos ir kitų šalių dėstytojų.[5]
II. Universalaus policijos pareigūno dvasingumo
ugdymas, dorovėSvarbiu dalyku ugdant universalų policijos pareigūną yra jo dvasingumo
ugdymas. Ugdyti policijos pareigūnų dvasingumą – sudėtingas, tačiau labai
svarbus veiksnys, siekiant didinti visuomenės pasitikėjimą policija bei
skatinti pačių pareigūnų imlumą dvasinėms savybėms kaip pačioms
svarbiausioms žmogiškoms vertybėms.[6]
II.1. Pareigūno dorovinės asmenybės tapsmas
Dvasingumas yra glaudžiai susijęs su dorove, o dorovinės sąmonės
formavimasis ir apskritai dorovinės asmenybės tapsmas vyksta trimis
pagrindiniais būdais arba stadijomis:
a)studijuojant dorovės normas ir principus;
b)įprastinėms dorovės normoms, reikalavimams virstant doroviniais asmens
įsitikinimais – ugdant elgesio tradicijas;
c)ugdant individualias savybes – žinias ir įsitikinimus kūrybiškai taikant
praktikoje, t.y. kuriant reikiamą veikimo būdą, atsižvelgiant į konkrečią
etinę koliziją, atsiradusią gyvenimo kelyje, o kitais žodžiais tariant,
ugdant dorovinio mąstymo kultūrą.
II.1.1. Dorovės normų ir principų studijavimas
Taigi jei pareigūnas nori tapti universaliu, jis privalo studijuoti
dorovės normas ir principus. Tačiau jų studijavimas – tai tik pirmieji
žingsniai formuojant dorovinę sąmonę. Ji kuriama mokantis etikos vidurinėje
mokykloje, profesinės etikos – specializuotose teisėsaugos pareigūnų
rengimo studijose. Be didesnių proto pastangų ir dažniausiai nekritiškai
perimamos elgesio ir bendravimo normos, veikiančios mus supančioje
aplinkoje: šeimoje, artimų draugų bendruomenėje, kuriai priklausome dėl
gyvenime susiklosčiusių aplinkybių ir pan. Deja to nepakanka dorovinei
kultūrai ugdyti. Etikos mokslas – tai tik dorovinės sąmonės formavimosi
prielaida.
II.1.2. Pareigūno dorovinės sąmonės formavimasis
Dorovinės sąmonės formavimasis prasideda tik antrame veiklos lygyje, kur
įgytos žinios įgauna įsitikinimų prasmę. Čia žmogaus poelgiai jau priklauso
ne vien nuo žinojimo, kas blogai ,o kas gerai. Asmens elgesys yra grįstas
įsitikinimu, kad tokie poelgiai būtini ir nebegalima pasielgti kitaip –
nedorai. Šiame antrame lygyje didelę įtaką žmogaus sąmonei turi grožinė
literatūra, dailė, muzika, kitos meno rūšys.
Menas turi labai didelį poveikį kiekvieno žmogaus sąmonei. Jis koncentruoja
visų laikų ir įvairių žmonių patirtį. Dažnai atidžiai stebėdami
literatūros, teatro ar kino kūriniuose atskleistų dramatiškų herojų
išgyvenimus, vertindami jų elgesį įvairiuose situacijose, mes mintimis
būname kartu su jais ir taip tarsi išbandome, netgi grūdiname save, galbūt,
patys to nesuvokdami, mokomės nelengvo meno būti savimi.
II.1.3. Pareigūno kūrybingumo svarba
Universalaus pareigūno formavimuisi svarbus yra taip pat jo paties
kūrybingumas, kuris yra labai vertinamas, nes asmens gebėjimas kūrybiškai
mąstyti dažnai lemia jo
profesionalumą, kvalifikacinį lygį. Kūrybingos
mąstysenos žmogus ypač vertinamas tose veiklos srityse, kur tarnavimas
žmonėms reikalauja gebėjimo veikti nestandartinėmis ar net ekstremaliomis
sąlygomis įvairiuose gyvenimo situacijose. Visiems žinoma, kad teisėsaugos
pareigūnų darbas kupinas netikėtumų.
Glaudus ryšys su menu žmogų apdovanoja dar viena savybe – estetinio skonio
pojūčiu, kuris reikalingas bet kurioje gyvenimo situacijoje. Žmogus įgyja
savybę kiekvieną reiškinį, poelgį vertinti grožio požiūriu ir tada
estetinis vertinimas tampa pačiu stipriausiu savojo elgesio vertinimo
barjeru ir turi didžiulę įtaką reguliuojant žmogaus veiksmus dar prieš
moralės, dorovės ar teisės poveikį.
Taigi galime teigti, jog visi šie faktai byloja apie tai, kad menas lavina
skonį, vaizduotės kultūrą, intuityvų dalyko esmės jausmą, leidžia naujai
pažiūrėti į viešuosius santykius, plačiau suvokti administravimo prasmę,
taikomų principų, normų paskirtį. Žodžiu, menas praturtina asmenybę,
sukuria palankias prielaidas kūrybiškai taikyti savo profesines žinias,
adekvačiai suvokti mus supančią kasdienybę, o tai tikrai svarbus pagalbinis
faktorius rengiant visapusišką policijos pareigūną.[7]
III. Universalaus policijos pareigūno ryšiai
su visuomene
III.1. Policijos pareigūnų pareigos pagal Europos
policininkų chartijąDar vienas reikšmingas dalykas rengiant universalų policijos pareigūną – jo
pareigos jausmas visuomenei.
Kalbant apie tarptautinius dokumentus, kuriuose užfiksuotos policijos
pareigos visuomenei, pirmiausia reikia pažymėti 1979 m. Europos Tarybos
Deklaracijos dėl policijos bei 1993 m. Europos policininkų chartijos
svarbą. Būtent pastarajame dokumente užfiksuota policijos pareigų
visuomenei sistema, kuri taip pat svarbi rengiant universalų policijos
pareigūną. Aišku, kad policijos pareigos turi būti siejamos su policijos
pareigūnų pareigomis. Būtent per pastarųjų veiklą realizuojamos policijos
pareigos. Galbūt dėl šio fakto Europos policininkų chartijoje išvardijamos
konkrečios policijos pareigūnų pareigos. Chartijoje pabrėžiama, kad
atlikdamas profesinę veiklą policininkas privalo
a) visiškai atsiduoti savo darbui,
b) neleisti jokių įžeidžiančių, kaprizingų ar diskriminuojančių veiksmų,
kurių pasekmė – galimas fizinis ar moralinis smurtas; priešintis bet kokiai
korupcijai,
c) korektiškai ir pagarbiai elgtis su asmenimis,
d) naudoti ginklą tinkamu laiku ir atsargiai,
e) gerbti asmenų garbę ir orumą, saugoti gyvybę ir garantuoti kūno
neliečiamumą,
f) areštuoti žmogų, laikytis teisinio reglamento bei nustatytų terminų,
g)neskelbti slaptos tarnybinės informacijos,
h) atsakyti už įstatymų pažeidimus.
.
III.1.1. Pareigūno atsidavimo darbui pareiga
Remdamiesi tarptautiniais bei nacionaliniais teisės aktais, pabandysime
atskleisti Europos policininkų chartijoje užfiksuotas pareigas, kurios taip
pat būtinos ir universaliam pareigūnui. Universalus policijos pareigūnas
negali šių pareigų nevykdyti
Pirmoji pareiga – reikalavimas, kad policijos pareigūnas būtų atsidavęs
savo darbui, užduočių vykdymui, yra ne tik bendro pobūdžio, bet apskritai
neišskiria policijos pareigūno iš valstybės tarnautojų. Visi valstybės
tarnautojai privalo būti atsidavę savo darbui, o dar labiau tie, kurie nori
tapti universaliais. Aišku, kad terminas „atsidavęs darbui“ gali būti
aiškinamas labai įvairiai. Mūsų manymu, turint omeny šios pareigos
kontekstą, policijos pareigūnui gali būti keliami pirmiausia asmeninio
pobūdžio reikalavimai. Kaip rodo daugumos valstybių profesinės etikos
taisyklių reikalavimai, universalus policininkas privalo būti sąžiningas,
mandagus, pavyzdingas. Antai Prancūzijos nacionalinės policijos
deontologijos kodekse pabrėžiama, kad policijos pareigūnas privalo būti
sąžiningas, nešališkas ir jokiomis aplinkybėmis neprarandantis savigarbos.
Taip pat pabrėžiama, kad policijos pareigūnas savo pareigas turi atlikti
kruopščiai bei pavyzdingai.III.1.2. Policininko ugdymo ypatumai pagal
K.LauciųDar 1937 m. K. Laucius specialiame policijai skirtame žurnale paskelbė
keletą straipsnių, kuriuose nagrinėjo policininko ugdymo ypatumus.[8] Į
klausymus, koks turėtų būti „policistas“, kokį „policistą“ galėtume laikyti
idealiu, K. Laucius atsako išvardydamas tokius esminius policininko
bruožus: pirma, lietuvis „policistas“ turėtų būti „savo amato
specialistas“, t.y. privalo gerai išmanyti savo darbą ir turi sugebėti savo
pareigas tinkamai atlikti. Antra, būsimas „policistas“ turi iš visos
širdies mėgti savo darbą ir tikrai sąžiningai jį atlikti. Trečia,
„policistas“ turi būti išsilavinęs ir aukštos dorovės. „Policisto“ pareigos
tokios sunkios ir atsakingos, pastebi K. Laucius, visi jo veiksmai
visuomenės sekami ir tiek daug progų nukrypti į šunkelius, kad šias
pareigas tinkamai ir sąžiningai gali eiti tik aukštos dorovės, tvirtos
valios ir būdo žmogus.
Taigi sekdami K. Laucių, kuris jau tuo metu galvojo apie idealų
policininką, o t.y. apie universalų, turime taip pat laikytis panašių
nuostatų.
Ketvirtasis lietuvio policininko bruožas siejamas su patriotizmu, tautos
bei valstybės reikalų supratimu, gyvenimo
jutimu. Todėl policininkas
turi pagal išgales remti visus svarbiausius žygius, „kurie kelia mūsų
krašto civilizacijos ir kultūros lygį.“ Taigi K.Laucius įžiūri keturias
lietuvio „policisto“ savybes, kurios, mūsų manymu, ir dabar yra svarbios
bei nepraranda aktualumo siekiant išugdyti universalų policijos pareigūną.
Aišku, kiekviename visuomenės raidos etape universaliam policijos
pareigūnui keliami to laikmečio poreikius atitinkantys reikalavimai.
Šiuolaikiniame visuomenės vystymosi etape labai svarbu, kad universalus
policijos pareigūnas visada ir bet kokiomis aplinkybėmis gerbtų įstatymą .
Visuomenės reikalavimas, kad policijos pareigūnai tiksliai įgyvendintų
įstatymus ir nuo jų nenukryptų, yra suprantamas. Įstatymų leidėjas
pareigūnų veiksmus, susijusius su tarnybinės padėties naudojimusi, vertina
kaip nusikalstamą veiklą. Taigi visais atvejais galima prognozuoti, kad
iškilus problemai dėl pareigūno ir įstatymo konflikto, pralaimės
pareigūnas.[9]III.1.3. Pareigūno lojalumas respublikos
institucijoms1986 m. Prancūzijos nacionalinės policijos deontologijos kodekse užfiksuota
dar viena policijos pareigūno savybė – lojalumas respublikos institucijoms.
Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo projekto 48 straipsnyje
taip pat pažymima, kad valstybės tarnautojai privalo būti lojalūs teisėtai
valstybės valdžiai. Taigi lojalumas svarbus bruožas ir universaliam
policijos pareigūnui, bet ką reiškia būti lojaliam valstybės valdžiai, jos
institucijoms?
Įžymus prancūzų policijos deontologijos specialistas Klodas Paoli nurodo,
kad būdvardis „lojalus“ apibūdina policijos pareigūną, kaip subjektą su
savybėmis, turinčiomis reikšmę nustatant santykius su respublikos
institucijomis, bet ir dorai bei sąžiningai vykdantis įstatymus, ginantis
Konstitucijoje įtvirtintas žmonių teises bei laisves ir kitas vertybes.
Pasak K. Paoli, lojalumas nereiškia, kad policijos pareigūnas privalo būti
ištikimas vienai politinei krypčiai, kuri pagal tradicinę schemą gali būti
dešinės ar kairios pakraipos. Taigi lojalumas gali būti traktuojamas kaip
pareiga ginti valstybės institucijas, apskritai teisėtos valstybės valdžią