Valstybinio socialinio draudimo sistema lietuvoje
5 (100%) 1 vote

Valstybinio socialinio draudimo sistema lietuvoje

VALSTYBINIO SOCIALINIO DRAUDIMO SISTEMA LIETUVOJE

TURINYS

I. Socialinio draudimo atsiradimas, esmė ir panaudojimas.

1. Valstybinis ir privatus socialinis draudimas.

2. Valstybinio socialinio draudimo pensijos.

3. Pensijų schemos.

II. Lietuvos pensijų reformos pagrindiniai aspektai ir problemos.

III. Socialinio draudimo sistemos plėtra Lietuvoje.

1. Papildomo nevalstybinio socialinio draudimo sukūrimas.

Išvados.

Literatūros sąrašas.

I. Socialinio draudimo atsiradimas, esmė ir panaudojimas.

Nors pagalbos neturtingiems bei sergantiems idėja lydėjo žmoniją visais jos vystymosi etapais, tačiau socialinis draudimas atsirado palyginus visai neseniai. Socialinio draudimo idėja pradėjo formuotis XVIII a. pabaigoje ir XIX a. pradžioje. XIX a. antroje pusėje išleidžiami pirmieji darbo apsaugos bei fabrikų įstatymai, kurie turėjo pagerinti dirbančių socialinę ir ekonominę padėtį. Po to ir XIX a. pabaigoje Vokietijoje buvo išleisti įstatymai dėl draudimo ligos, nelaimingų atsitikimų, invalidumo ir senatvės atveju. Jos pavyzdžiu greitai pasekė ir kitos Europos valstybės.

Po Antrojo pasaulinio karo prasidėjo socialinio draudimo idėjos įgyvendinimo etapas, socialinės apsaugos sistemų, apimančių ir socialinį draudimą, sukūrimo. Išplėstinė socialinio draudimo tikslų samprata buvo įteisinta ir 1948m. JTO priimtoje “Žmogaus teisių deklaracijoje”.

Teisinga socialinė politika yra svarbus kiekvienos demokratinės valstybės saugumo ir stabilumo garantas, todėl šiai sričiai Lietuvoje skiriamas ypatingai didelis dėmesys. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija atsako už socialinės apsaugos ir darbo politikos formavimą ir įgyvendinimą. Šalyje veikia pažangi sistema, užtikrinanti žmonių socialines teises ir jų apsaugą, tačiau atsižvelgiant į besikeičiančią šalies ekonominę ir socialinę padėtį ši sistema nuolat tobulinama.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos misija yra sukurti ir įgyvendinti efektyvią su Europos Sąjungos teise suderintą socialinės paramos, socialinio draudimo bei darbo sistemą stiprinančią šalies gyventojų socialinį saugumą.

Vienas iš Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos tikslų – pasiekti ir išlaikyti socialinio draudimo sistemos subalansuotumą bei pasirengti pensijų reformai, įvedančiai kaupimą pensijų fonduose, tuo pačiu užtikrinant dabartinių socialinio draudimo išmokų mokėjimo stabilumą. Manoma, kad tikslas bus pasiektas įgyvendinant programą: ,,Valstybinės ir šalpos (socialinės) pensijos bei valstybės socialinė parama”, ,,Parama monitoringo padaliniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacijos technologijų sistemos plėtrai įvertinti (PHARE projektas LI9911.02.01)”.

Lietuva pasirinko daugelyje pasaulio šalių dominuojantį socialinio draudimo modelį, pagrįstą solidarumo principu: jauni ir sveiki žmonės dalį savo uždarbio skiria tiems, kurie dėl senatvės, invalidumo ar ligos negali dirbti ir uždirbti. Socialinės apsaugos politika įgyvendinama vadovaujantis LR socialinių paslaugų įstatymu. Atsižvelgiant į šalyje vykstančius ekonominius bei socialinius pasikeitimus, socialinės apsaugos sistema plėtojama ir tobulinama. Svarbiausia, kad ši sistema visiems visuomenės nariams turėtų garantuoti tam tikrą socialinį saugumą, atitinkantį socialinio išsivystymo lygį.

Valstybinis socialinis draudimas buvo kuriamas kaip savarankiška sistema. Tai pasireiškė socialinio draudimo biudžeto atskyrimu nuo valstybės biudžeto bei projektuojant trišalę socialinio draudimo valdymo sistemą. Socialinio draudimo biudžeto atskyrimas nuo valstybės biudžeto reiškia, kad jo lėšos naudojamos tik Valstybinio socialinio draudimo įstatyme numatytoms išmokoms, nenaudojant jų kitiems, su socialiniu draudimu nesusijusiems tikslams.

Socialinis draudimas sudaro didžiausią ir svarbiausią socialinės apsaugos sistemos dalį. Jis apima beveik visus Lietuvos gyventojus: samdomi darbuotojai ir savarankiškai dirbantys asmenys moka socialinio draudimo įmokas, o įvykus draudiminiam įvykiui gauna valstybinio socialinio draudimo išmokas (pensijas, pašalpas, kompensacijas).

Socialinis draudimas, skirtingai negu socialinis aprūpinimas, nėra teikiamas veltui. Draudimo išmokos finansuojamos iš draudėjų mokamų socialinio draudimo įmokų. “Valstybinis socialinis draudimas – valstybės nustatytų socialinių ekonominių priemonių sistema, teikianti apdraustiesiems Respublikos gyventojams, taip pat įstatymo numatytais atvejais apdraustųjų šeimų nariams gyvenimui reikalingų lėšų ir paslaugų, jei jie negali dėl įstatymo numatytų priežasčių apsirūpinti iš darbo ir kitokių pajamų arba dėl įstatymo numatytų svarbių priežasčių turi papildomų išlaidų” [4].

Socialinis draudimas padeda įgyvendinti valstybinę socialinę politiką, atpalaiduoja biudžetą nuo milžiniškų išlaidų, kurias reikėtų skirti valstybiniam socialiniam aprūpinimui, sumažina nusikaltimus, be to, jis mažina žmogaus orumą žeminančių gyvenimo sąlygų bei nežmoniškų tarpusavio santykių atsiradimo galimybę.

Socialiniam draudimui tenka svarbi vieta ir valstybinės gyventojų politikos vykdyme. “Valstybė yra suinteresuota, kad šeima išliktų sveika visuomenės ląstele, kad neturtas ir atskirus gyventojus
ištikusios nelaimės turėtų kuo mažesnę įtaką šalies gyventojų skaičiaus augimui. Vaikai yra kiekvienos tautos ateitis. Socialinis draudimas tuo būdu yra svarbi priemonė vykdant šią valstybės išlikimui lemiamą reikšmę, turinčią šalies gyventojų politiką”[3].

Šalies gyventojų skaičius nuo 1992 metų iki 2000 metų sumažėjo 48.4 tūkstančio ir 2001 metų pradžioje sudarė 3692.8 tūkstančio žmonių. Pasikeitė santykis tarp emigruojančių ir imigruojančių asmenų pirmųjų naudai.

Nežiūrint į tai, kad paskutiniojo dešimtmečio laikotarpiu buvo plečiamas apdraustųjų kontingentas, bendras apdraustųjų skaičius per laikotarpį nuo 1991 iki 2000 m. sumažėjo 464,7 tūkst. arba 26,3 proc. žmonių, nors darbingo amžiaus gyventojų skaičius keitėsi nežymiai (1991 m. – 2127,6 tūkst., o 2000 m. – 2163,8 tūkst.). Tam įtakos turėjo tai, kad daliai gyventojų iš valstybinės veiklos sferos teko pereiti į privatų sektorių. Tai lėmė, kad ne visi gyventojai, susiradę naujas darbo vietas, mokėjo socialinio draudimo įmokas.

Daug problemų vis dar kyla ir dėl kaimo žmonių socialinio draudimo. Žemas gyvenimo lygis kaimuose – viena priežasčių, dėl kurių socialinio draudimo įmokos nemokamos iš viso arba mokamos nepastoviai. Kaimo ūkis yra specifinis, jis priklauso nuo produkcijos supirkėjų, kurių skola žemdirbiams 1998 m. siekė daugiau nei 250 mln. litų. VSDF duomenimis, Lietuvoje yra apie 79 tūkst. ūkininkų, iš kurių beveik 55 tūkst. atleisti nuo socialinio draudimo įmokų. Eliminavus mokančiuosius, lieka apie 22 tūkst. įmokų nemokančių ūkininkų. Jei ūkininkai, dabar nemokantys socialinio draudimo įmokų, sulaukę pensinio amžiaus neturės minimalaus draudimo stažo, jiems nepriklausys bei bazinė senatvės, nei invalidumo, nei našlių ar našlaičių pensija. Socialinė pensija garantuojama irgi ne visais atvejais. Taigi, lieka socialinė pašalpa, kuri gali būti mokama tik 6 mėnesius. Daugelyje Europos šalių kaimo žmonių draudimą dotuoja valstybė. Tačiau valstybės socialinio draudimo įmokos už ekonomiškai silpnus ūkininkus nepajėgs radikaliai išspręsti problemos.

Lietuvos visuomenė senėja. 60 metų ir vyresnių gyventojų nuolat daugėja. 2000 m. pradžioje jie sudarė 18,5 procento šalies gyventojų (metų pradžioje Lietuvoje gyveno 684,3 tūkst. 60 metų ir vyresnių žmonių, o tai 11 tūkst. daugiau nei 1999 metais). Ypač ryškūs gyventojų senėjimo procesai kaime. Čia gyvena per 40 procentų visų pagyvenusių žmonių. 2000 metais išlaikytinių rodiklis (vaikų ir senų žmonių skaičius tenkantis 100-ui 15-59 metų gyventojų) buvo lygus 62 (nuo 1985 metų šis rodiklis su nedideliais svyravimais išlieka panašaus lygio, tačiau kinta jo sudėtis: mažėja vaikų, darbingo amžiaus gyventojams tenka išlaikyti vis daugiau senų žmonių).

Socialinis draudimas sudaro didžiausią socialinės apsaugos sistemos dalį. Mokančių įmokas ir gaunančių pensijas asmenų proporcija darosi vis nepalankesnė.

Socialinio draudimo sistema veikia einamojo finansavimo principu. Pajamos iš įmokų, kurias moka samdomi dirbantieji ir jų darbdaviai, sudaro daugiau kaip 96 proc. socialinio draudimo pajamų, todėl socialinio draudimo finansinė būklė labai priklauso nuo samdomų dirbančių skaičiaus ir jų atlyginimo.

Po nepriklausomybės atgavimo vykę ekonomikos pokyčiai sąlygojo dirbančių pagal darbo sutartis asmenų skaičiaus sumažėjimą. Pastaruoju metu dalis įmonių laiku nesumoka įmokų, kita dalis savo finansines problemas mėgina spręsti pervesdamos darbuotojus į nevisiško užimtumo darbo režimą. 2000 metų gruodžio mėnesį vidutiniškai 310 įmonių 10.5 tūkst. darbuotojų dirbo nepilną darbo dieną, buvo prastovose arba neapmokamose atostogose. Nevisiško užimtumo režimu dirbantys darbuotojai gauna tik dalį minimalaus atlyginimo, sumažinto proporcingai jų dirbtam laikui, atitinkamai mažėja jų socialinio draudimo įmokos.

Šių aplinkybių pasekmė – valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto pajamos didėja žymiai lėčiau negu fondo biudžeto išlaidos. Tai sąlygoja būtinybę priemonių užtikrinančių pensijų sistemos mokumą.

Valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos yra svarbiausia socialinės apsaugos senatvėje rūšis, dažniausiai yra vienintelis beveik 641 tūkstančių gavėjų (2001 m. vasario mėnesio duomenimis) pragyvenimo šaltinis. Šios pensijos mokamos iš valstybinio socialinio draudimo fondo ir sudaro didžiąją dalį jo išlaidų.

Žemas pragyvenimo lygis, padėtis darbo rinkoje, lengvatos bei gyventojų sveikatos sutrikimai sąlygoja invalidumo pensininkų augimą šalyje. Valstybinio socialinio draudimo invalidumo pensijų gavėjų skaičius 2000 metais palyginus su 1992 metais padidėjo 44,6 procento.

Gyventojų amžiaus struktūros pokyčiai kelia naujas socialines problemas: auga poreikis socialinių paslaugų teikimui. Poreikius socialinėms paslaugoms turi įvairios žmonių grupės: vieniši seni žmonės, šeimos, turinčios socialinių problemų, vaikai, netekę tėvų globos, našlaičiai, asmenys grįžę iš įkalinimo vietų, asmenys piktnaudžiaujantys alkoholiu bei narkotikais ir kitos socialinės grupės. Kiekviena socialinė grupė turi tam tikrų specifinių poreikių, kurie veikia žmonių gyvenimo kokybę. Teikiant socialines paslaugas bendruomenėje tiksliau įvertinami
atskirų socialinių grupių poreikiai, taikomos lankstesnės darbo formos, skatinama vietinių žmonių iniciatyva bei atsakomybė už savo bendruomenės narius.

Šalyje privalomai draudžiami žmonės, kurie dirba pagal darbo sutartis, renkamose institucijose, ūkinėse bendrijose, žemės ūkio bendrovėse arba kooperatinėse organizacijose, taip pat personalinių įmonių savininkai, ūkininkai ir kt. asmenys.

LR Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 3 str. nustato tokias valstybinio socialinio draudimo rūšis:

1) pensijų draudimas, kai draudžiama pensijoms, numatytoms Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme;

2) ligos ir motinystės draudimas, kai draudžiama ligos, motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpoms pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą;

3) draudimas nuo nedarbo, kai draudžiama bedarbio pašalpoms pagal Bedarbių rėmimo įstatymą. Iš šio draudimo lėšų taip pat kompensuojama už kitas nedarbo priemones, numatytas Bedarbių rėmimo įstatyme;

4) draudimas nuo nelaimingų atsitikimų darbe, kai draudžiama pašalpoms suluošinimo darbe ir profesinių susirgimų atvejais ir kitoms išmokoms, numatytoms Draudimo nuo nelaimingų atsitikimų darbe įstatyme.

1. Valstybinis ir privatus socialinis draudimas.

Socialinis draudimas gali būti privatus ir valstybinis. Tiek valstybinis, tiek privatus draudimas padeda patenkinti dėl tam tikrų įvykių atsiradusį poreikį, nes šių draudimų veiklų rezultatai yra panašūs, griežtos ribos tarp šių dviejų veiklų nubrėžimas yra praktiškai neįmanomas. Valstybinio bei privataus draudimo santykis priklauso nuo šalyje egzistuojančios socialinės apsaugos sistemos bei draudimo veiklos reglamentavimo. Draudimo teorijoje yra išskiriama keletas pagrindinių valstybinio bei privataus draudimo veiklų santykio galimybių:

• Dažniausiai privatus draudimas papildo valstybinį (privalomąjį) socialinį draudimą. Jeigu valstybinis socialinis draudimas yra valstybės socialinės politikos dalis, o privatus draudimas gali dalyvauti ir dalyvauja įgyvendinant socialinę politiką.

• Privatus draudimas gali konkuruoti su valstybiniu. Ši situacija privačiam draudimui dažniausiai būna nepalanki, nes socialinis draudimas paprastai turi tam tikrais įstatymais įteisintus konkurencinius pranašumus privataus draudimo atžvilgiu.

• Tam tikrose draudimo šakose gali nebūti jokių sąlyčio taškų, t.y. jokio valstybinio bei privataus draudimo veiklų persipynimo; t.y. irgi gana dažnai praktikoje pasitaikantis atvejis, pvz. draudimą nuo nedarbo dažniausiai vykdo valstybinio socialinio draudimo įstaigos; privatus draudimas šiaip jau šios rizikos draudimu neužsiima.

Valstybinis bei privatus draudimas, nežiūrint šių veiklų rezultatų panašumo turi ir daug skirtumų. Valstybinis socialinis draudimas yra valstybinės socialinės politikos dalis, paprastai privalomas ir grindžiamas dirbančių šalies gyventojų gautų pajamų perskirstymu. Privatus draudimas taip pat gali dalyvauti įgyvendinant valstybinę socialinę politiką, papildymas valstybinį socialinį draudimą, t.y. išplėsdamas socialinio draudimo teikiamos draudiminės apsaugos ribas. Draudžiamų rizikų rūšys bei draudimo sumos papildomo privataus draudimo atveju dažniausiai yra nustatomos indvidualiai, o pats draudimas vyksta savanoriško susitarimo tarp draudėjo ir draudiko pagrindu.

2. Valstybinio socialinio draudimo pensijos.

Valstybinės socialinio draudimo pensijos mokamos iš LR valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto. Didžiausią socialinio draudimo įmokų dalį sumoka samdomi darbuotojai ir jų darbdaviai. Iki šiol Lietuvoje socialinio draudimo pensijų sistema veikia vadinamuoju įmokų ir išmokų principu, kai dirbančių žmonių kartos atlyginimų dalis nukreipiama socialinio draudimo pensijoms išmokėti. Be socialinio draudimo pensijų, dar yra valstybės biudžeto apmokamos šalpos pensijos (tiems, kas dėl objektyvių priežasčių neįsigijo teisės į socialinio draudimo pensiją) ir valstybinės pensijos (nusipelniusiems, nukentėjusiems asmenims).

Pagrindinės dabartinės Lietuvos pensijų sistemos problemos yra nedidelės socialinio draudimo pensijos, didelis perskirstymas, menkos gyventojų paskatos dalyvauti socialinio draudimo sistemoje, Valstybinio socialinio draudimo fondo finansiniai sunkumai bei vis stiprėjanti visuomenės senėjimo tendencija.

Dirbantieji, mokėdami įmokas Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui, nemato tiesioginio ryšio tarp savo įmokų ir būsimos pensijos. Vidutinė asmens pajamų pakeitimo pensijomis dalis yra apie 40 proc. Didesnes pajamas gaunantiems asmenims tenka dar mažesnė pajamų pakeitimo pensijomis dalis. Tokia situacija menkina paskatas dalyvauti pensijų sistemoje, dėl to mokėti įmokas dažnai vengiama.

Trumpalaikės, o juo labiau ilgalaikės finansinės valstybinio socialinio draudimo fondo problemos labiausiai susijusios su pensijų sistemos perspektyvomis. Nuo Lietuvos pensijų sistemos reformos, pradėtos rengti tuoj pat po nepriklausomybės atkūrimo ir įgyvendintos 1994-1995m., praėjo ne per daugiausia laiko. Sukaupta patirtis duoda pagrindo svarstyti tolesnės reformos perspektyvas.

Pensijų didinimo galimybes ribojo ir teberiboja bendra ekonominė situacija šalyje. Vienu iš galimų vertinimų apie pensijų ir ekonominių galimybių atitikimą gali būti
vidutinės pensijos santykio ir sukurto BVP skaičiuojant vienam gyventojui nacionalinėje ekonomikoje apimties faktinėmis kainomis analizė.

Lietuvoje valstybinio socialinio draudimo pensijos yra mažos, nors įmokų tarifas vidutinis. Vidutinė valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija 2000 m. buvo 312 litų (apie 40 proc. vidutinio pomokestinio atlyginimo šalyje) ir, lyginant su 1999 m., ji padidėjo 1 proc. Vidutinė dirbančio pensininko pensija 2000 m. buvo 309 litai, nedirbančio – 312 litų.

Pensijų finansavimas priklauso ne tik nuo surenkamų įmokų dydžio, bet ir nuo dirbančių ir pensinio amžiaus žmonių santykio – kuo daugiau vienam dirbančiam atsiranda pensinio amžiaus žmonių, tuo didesnė mokesčių našta tenka dirbantiesiem. “Valstybinio socialinio draudimo fondo duomenimis, dirbančių pagal darbo sutartis asmenų skaičius per 1991-2000 metų laikotarpį sumažėjo 36 procentais. Tuo tarpu iš Valstybinio socialinio draudimo fondo mokamų pensijų skaičius išaugo nuo 838 tūkst. 1991 m. iki 1 mln. 54 tūkst. 2000 metais. Pasaulio Bankas prognozuoja, kad Lietuvoje nuo 2000 metų iki 2050 metų 12,4 proc. Padaugės pensinio amžiaus žmonių, o darbingo amžiaus žmonių sumažės 24,3 proc.”[6]

Tačiau netgi radikaliai pagerinus įmokų surinkimą, ateityje iš kils visuomenės senėjimo problema, ypač išeinant į pensiją pokario metais gimusiems žmonėms.

Bet kurios pensijos esmė yra garantuota galimybė vartoti, būti vartotojais ir tuomet, kai žmogus jau nepajėgia dirbti. Todėl jam yra perduodama dalis jaunesnės kartos sukurto nacionalinio produkto, tam panaudojami įvairūs instrumentai. Pastarieji kito ir tebekinta, kintant pačiai visuomenei.

3. Pensijų schemos.

Maždaug prieš du – tris šimtus metų Vakarų Europoje atsirado ir paplito kapitalo kaupimu grįstos pensijų sistemos, kadangi jose darbuotojai dalyvavo pagal užimtumo vietą ar ūkio šaką, jos vadinamos profesinėmis pensijų sistemomis.

Individualios pensijų schemos taip pat rėmėsi kapitalo kaupimu, kiekvienas pensijų schemos dalyvis individualioje sąskaitoje kaupė lėšas, jos buvo investuojamos daugiausiai į finansinį turtą. “Ir pirmosios ir antrosios dažnai patirdavo nesėkmes dėl ekonominių krizių ir socialinių konfliktų. Vertybiniai popieriai prarasdavo vertę, valstybės įsukdavo infliacines spirales ir iš investicijų pensijoms telikdavo katino ašaros. Galiausiai valstybei tekdavo šelpti senus, užsidirbti nepajėgiančius žmones” [9].

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 2560 žodžiai iš 5014 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 1,45 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.