Pensijų sistemos reforma ir jos vykdymas Lietuvoje
5 (100%) 1 vote

Pensijų sistemos reforma ir jos vykdymas Lietuvoje

TURINYS

ĮVADAS…………………………………………………………………………………………………………….3

1. VALSTYBINIO SOCIALINIO DRAUDIMO PENSIJŲ SISTEMA LIETUVOJE…………………………………………………………………………………………………6

1.1. Pensijų sistemos kūrimo aplinkybės ir teisinė bazė……………………………………….6

1.2. Pagrindiniai pensijų sistemos bruožai………………………………………………………….8

1.3. Pensijų sistemos principai………………………………………………………………………….9

1.4. Pensijų rūšys…………………………………………………………………………………………..12

1.5. Pensijos nustatymo principai…………………………………………………………………….16

1.6. Savanoriškas pensinis draudimas………………………………………………………………19

2. VALSTYBINIO SOCIALINIO DRAUDIMO PENSIJŲ SISTEMOS TRŪKUMAI IR PROBLEMOS…………………………………………………………………..22

2.1. Ribotos finansavimo galimybės……………………………………………………………….22

2.2. Nepakankamas pensijų dydis…………………………………………………………………..29

3. PENSIJŲ SISTEMOS REFORMA LIETUVOJE…………………………………………34

3.1. Pensijų sistemos reformos tikslai ir uždaviniai……………………………………………34

3.2. Pensijų sistemos reformavimo prielaidos……………………………………………………35

3.2.1. Finansinės pensijų sistemos reformavimo prielaidos……………………………39

3.3. Siūlomos pensijų sistemos reformos kryptys………………………………………………42

3.3.1. Savanoriško pensinio kaupimo įvertinimas…………………………………………48

4. KAUPIAMŲJŲ PENSIJŲ FONDŲ KŪRIMAS IR PLĖTRA LIETUVOJE…..51

4.1. Kaupiamųjų pensijų fondų kūrimo tikslai…………………………………………………..51

4.2. Kaupiamųjų pensijų fondų steigimo kliūtys………………………………………………..52

5. REFORMOS RYTŲ IR CENTRINĖS EUROPOS ŠALYSE…………………………57

IŠVADOS IR PASIŪLYMAI……………………………………………………………………………..61

SUMMARY………………………………………………………………………………………………………66

LITERATŪROS SĄRAŠAS………………………………………………………………………………67

PRIEDAI…………………………………………………………………………………………………………..71

ĮVADAS

Socialinė apsauga yra neatsiejama žmogaus gyvenimo dalis. Jos pagrindą sudaro Valstybinio socialinio draudimo sistema, užtikrinanti apdraustiems šalies gyventojams pajamas senatvės, ligos, invalidumo, nedarbo, nelaimingų atsitikimų darbe atvejais.

Pensinis draudimas – svarbiausia ir reikšmingiausia Lietuvos socialinio draudimo dalis.

Pensinis draudimas apima beveik visus šalies gyventojus: vieni moka socialinio draudimo įmokas busimai pensijai, kiti gauna pensijas. Suteikdamas žmonėms socialinį saugumą senatvėje, invalidumo bei našlystės atvejais, pensinis draudimas yra svarbus kiekvieno žmogaus gyvenime.

Jo reikšmė yra ypatingai didelė rinkos santykiais pagrįstoje visuomenėje, kur joje galioja individualios atsakomybės už save principas, kurio esmė, kad sveikas ir darbingas žmogus turi pasirūpinti ateitimi pats, o nesitikėti paramos iš valstybės. Dabartiniu metu dauguma apdraustų Lietuvos gyventojų senatvėje, invalidumo, našlystės atvejais gauna socialinio draudimo pensijas.

Tačiau problema yra ta, kad pensijos dydis toks menkas, kad jo neužtenka užtikrinti minimalius poreikius. Vidutinis pensijos dydis 2001 m. buvo 317,61 Lt. Jis sudarė 42 proc. vidutinio darbo užmokesčio, kai tuo tarpu išsivysčiusiose šalyse pajamų atkūrimo koeficientas siekė apie 60-70 proc.

Mažą pensijų dydį sąlygoja daug veiksnių: prasta šalies ekonominė situacija, nepalanki demografinė situacija (visuomenės senėjimas), didelis nedarbas ir t.t.

Valstybinio socialinio draudimo pensijų sistema, funkcionuojanti einamojo finansavimo principu, nepajėgė užtikrinti žymesnio pensijų augimo. Todėl objektyvi ir neišvengiama būtinybė tapo esamos pensijų sistemos reforma, galinti užtikrinti būsimiems pensininkams kur kas didesnes pensijas.

Lietuvoje pensijų sistema buvo reformuota 1994-1995 metais, kai po Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimo pradėjo veikti pirmieji Lietuvos Respublikos pensijų įstatymai. Tuo metu buvo sukurta pensijų sistema, paremta einamųjų įmokų bei išmokų, kartų solidarumo principais. Vykdomos pensijų reformos principai padėjo išspręsti aktualiausias to meto problemas, todėl 1995-1998 metais pensijų sistema pakankamai gerai funkcionavo, nuolat buvo didinamos pensijos.

Tačiau nuo 1998 m. išryškėjo šios sistemos trūkumas – pasireiškiantis finansiniu nepajėgumu išmokėti pensijas, kurį lėmė Lietuvos ekonominės bei demografinės problemos.

Norint užtikrinti pensijų išmokėjimą esantiems ir būsimiems
pensininkams būtina reformuoti pensijų sistemą taip, kad padidėtų finansiniai ištekliai.

Taigi, nuo Lietuvos pensijų sistemos reformos, pradėtos rengti tuoj pat po nepriklausomybės atkūrimo ir įgyvendintos 1994-1995 m., praėjo palyginti nedaug laiko, sukaupta patirtis leidžia svarstyti tolesnės reformos perspektyvas. Ta perspektyva susijusi su kaupiamojo principo pensijų sistemoje įvedimu. Įvairi Centrinės ir Rytų Europos patirtis steigiant kaupiamąją pensijų sistemos pakopą skatina patyrinėti šios pakopos steigimo galimybes ir Lietuvoje.

Pensijų reformą, kaip pabrėžia SADM specialistas M. Ignatavičius, optimaliausia pradėti ne anksčiau kaip 2004 m. ir ne vėliau kaip 2008 m., kadangi 2005-2020 m. numatomas ženklus darbingo amžiaus asmenų daugėjimas, susijęs su ankstesne 1980-1990 m. gimstamumo banga. Dėl šios demografinės bangos socialinio draudimo biudžetas 2005-2020 m. gali būti perteklinis, o 2040-2070 m. laukiama socialinio draudimo biudžeto deficito, kurį lems dabar esantis mažas gimstamumas.

2002 m. gruodžio 3 d. buvo žengtas svarbus žingsnis naujos pensijų sistemos link – LR Seimas pritarė Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos parengtam Pensijų sistemos reformos įstatymo projektui. Viena esminių reformos ypatybių yra ta, kad kiekvienas žmogus, draudžiamas privalomuoju valstybiniu socialiniu draudimu savanoriškai, galės dalį pensijos pats kaupti asmeninėje sąskaitoje, esančioje pasirinktame pensijų fonde ar gyvybės draudimo bendrovėje.

Šio darbo tikslas yra išanalizuoti ir įvertinti dabartinę Lietuvos pensijų sistemą, išskirti pagrindines jos problemas, dėl kurių iškyla pensijos reformos būtinybė, išanalizuoti ir įvertinti siūlomą pensijų sistemos reformą bei jos finansavimą.

Siekdama šio tikslo pasirinkau tokią kursinio darbo struktūrą.

Pirmoje darbo dalyje analizuojama šiuo metu Lietuvoje veikianti valstybinė pensijų sistema: aiškinamos valstybinės pensijų sistemos kūrimosi aplinkybės ir teisinė bazė; įvardijami pagrindiniai valstybinės pensijų sistemos bruožai ir principai; išskiriamos pensijų rūšys; nagrinėjamas savanoriškas pensinis draudimas.

Antroje darbo dalyje iškeliamos dvi pagrindinės valstybinės pensijų sistemos problemos – nepakankamos finansavimo galimybės bei nepakankamas pensijų lygis, dėl kurių iškyla būtinybė reformuoti šiuo metu veikiančią valstybinę pensijų sistemą.

Trečioje darbo dalyje išsamiai nagrinėjama pensijų sistemos reforma: iškeliami pensijų reformos tikslai ir uždaviniai, įvardijamos pensijų sistemos reformavimo prielaidos, apibūdinamos pensijų reformos kryptys, nagrinėjamas siūlomos pensijų reformos projektas, analizuojamas siūlomos pensijų reformos finansavimas, įvertinamas jame siūlomas savanoriškas pensinis kaupimas.

Ketvirtoje darbo dalyje suformuluojami kaupiamųjų pensijų fondų kūrimo tikslai, nagrinėjamos kaupiamųjų pensijų fondų steigimo kliūtys.

Penktoje darbo dalyje apžvelgiamos Centrinės Europos valstybių pensijų sistemos reformos, iškeliamos pagrindinės pensijų sistemos reformavimo problemos.

Darbo rašymui buvo naudojami pensinį draudimą Lietuvoje reglamentuojantys įstatymai, Lietuvos Respublikos nutarimai, kiti teisės aktai, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos periodiniai leidiniai, Lietuvos mokslininkų (T. Medaiskio, R. Lazutkos ir kt.) darbai pensinio draudimo klausimais, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos ir Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės skelbiami statistiniai duomenys.

Darbą sudaro įvadas, 5 skyriai, išvados ir pasiūlymai, naudotos literatūros sąrašas, priedai. Darbo apimtis – 70 puslapiai, jame yra 3 lentelės ir 9 paveikslai. Bibliografinį aprašą sudaro 78 šaltiniai. Darbo pabaigoje pateikti 5 priedai.

1.VALSTYBINIO SOCIALINIO DRAUDIMO PENSIJŲ SISTEMA LIETUVOJE

Lietuvos pensijų sistemą sudaro valstybinės socialinio draudimo pensijos, finansuojamos iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto, ir valstybinės pensijos, finansuojamos iš valstybės biudžeto. Didžiausią ir svarbiausią sistemos dalį sudaro valstybinės socialinio draudimo senatvės, invalidumo, našlių ir našlaičių pensijos. Be to pensijos sudaro pagrindinę dalį (apie 75 proc.) socialinio draudimo fondo biudžeto. Dėl to pensijų sistemos nepriekaištinga veikla yra ypač reikšminga.

1.1. PENSIJŲ SISTEMOS KŪRIMO APLINKYBĖS IR TEISINĖ BAZĖ

Kuriant valstybinę socialinio draudimo pensijų sistemą, buvo siekiama pereiti nuo valstybės teikiamo „aprūpinimo“ negalintiems dirbti ir neturintiems pajamų dėl senatvės, invalidumo prie jų socialinio draudimo įmokomis įgyjamų teisių į įstatymų numatytas išmokas. Pensijų sistema yra neatskiriama socialinio draudimo sistemos dalis, vadinasi, naujos socialinio draudimo sistemos kūrimas įtakojo ir pensijos sistemos reformavimą.

Žlugus SSSR, Lietuva susidūrė su būtinybe sukurti naują valstybinę pensijų sistemą.

Valstybinė socialinio draudimo sistema buvo nuosekliai kuriama 1990-1995 metais.

1990 m. kovo 7d. Lietuvos TSR Vyriausybė priėmė nutarimą įsteigti Vyriausiąją valstybinio draudimo valdybą ir pavesti jai vykdyti socialinio draudimo funkcijas šalyje.

1990 m. spalio 23d.
buvo priimtas LR valstybinio socialinio aprūpinimo sistemos pagrindų įstatymas, reguliuojantis šalies gyventojų socialinio aprūpinimo santykių pagrindus. Pagal šį įstatymą valstybinę socialinio aprūpinimo sistemą sudaro valstybinis privalomasis socialinis draudimas bei socialinis aprūpinimas ir socialinė šalpa. Be to, šalia šių sistemų gali egzistuoti įvairios privačios socialinio aprūpinimo sistemos. Šis įstatymas svarbus ir tuo, kad įteisino valstybinio socialinio draudimo biudžeto savarankiškumą ir jo atskyrimą nuo valstybės biudžeto.

1990 m. buvo patvirtintas pagrindinis valstybinio privalomojo socialinio draudimo įmokų tarifas – 30+1 proc. (30 proc. socialinio draudimo įmokų nuo apskaičiuoto darbo užmokesčio fondo mokėjo darbdavys, o 1 proc. nuo apskaičiuoto atlyginimo už darbą mokėjo samdomas darbuotojas).

Nuo 2000 m. sausio 1d. pagrindinis privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifas buvo padidintas iki 34 proc. 2004 m. sausio 01 d. patvirtintas draudėjų bendrojo valstybinio socialinio draudimo įmokų 31 proc. tarifas ir jo dydžiai atskiroms draudimo rūšims: pensijų draudimui – 23,4 proc., ligos ir motinystės socialiniam draudimui – 2,8 proc., draudimui nuo nedarbo – 1,5 proc., nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialiniam draudimui – 0,3 proc., sveikatos draudimui – 3,0 proc. Patvirtintas apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo įmokų 3 proc. tarifas ir jo dydžiai atskiroms draudimo rūšims: pensijų draudimui – 2,5 proc., ligos ir motinystės socialiniam draudimui – 0,5 proc.

Valstybinio socialinio draudimo įmokos dydis bazinei pensijai – 50 proc. bazinės pensijos ( 2004 m. balandžio 01 d. – 86 Lt).

Ekonomiškai silpnų ūkių ūkininkų ir dirbančių ūkyje jų narių mokamos valstybinei socialinio draudimo pensijai įmokos dydis – 20 proc. bazinės pensijos dydžio ( 2004 m. balandžio 01 d. – 34,40 Lt).

Valstybinio socialinio draudimo papildomai pensijos daliai gauti įmokos dydis gauti – 15 proc. nuo valstybiniam socialiniam draudimui deklaruojamų pajamų sumos ( ši nuostata galioja nuo 2002 m. ).

1991 m. gegužės 21d. buvo priimtas LR Valstybinio socialinio draudimo įstatymas, kuris įteisino naują valstybinio socialinio draudimo sistemos organizacinę struktūrą. Šios struktūros pagrindinis uždavinys – vykdyti Lietuvoje valstybinį socialinį draudimą.

Taip buvo sukurta įstatyminė Valstybinio socialinio draudimo bazė.

1995 m. sausio 1d. įsigaliojo Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas.

Nuo 1995 m. pradžios Lietuva perėjo prie naujos pensijų sistemos – pensijos tapo diferencijuotos , priklausančios nuo asmens socialinio draudimo stažo ir uždarbio. Tuo metu buvo sukurta pensijų sistema, paremta einamųjų įmokų bei išmokų principu, kada dirbančių asmenų valstybinio socialinio draudimo įmokos skiriamos esamų pensininkų pensijoms išmokėti. Vykdomos pensijų reformos principai padėjo išspręsti aktualiausias to meto problemas, todėl 1995–1998 metais pensijų sistema pakankamai gerai funkcionavo, nuolat buvo didinamos pensijos.

Atkūrus nepriklausomybę Lietuvoje buvo pasirinkta perskirstomoji (įmokų – išmokų) pensijų sistema, tačiau jau tada buvo manoma, kad anksčiau ar vėliau ją teks reformuoti, įteisinus kaupiamąjį pensijų draudimą.

Pirmasis reikšmingas žingsnis ta kryptimi buvo 1999 m. priimtas ir nuo 2000 m. sausio 1d. įsigaliojęs Pensijų fondų įstatymas. Šis įstatymas šalia valstybinio socialinio pensijų draudimo sistemos įteisino galimybę draustis papildomu pensiniu draudimu, tačiau savanoriškas dalyvavimas pensijų fonduose nėra alternatyva valstybiniam socialiniam draudimu. Išnagrinėjus Valstybinio socialinio draudimo pensijų sistemos kūrimosi aplinkybes, galima daryti išvadą, kad ji yra kintanti ir besivystanti sistema, kuri turi būti nuolat plėtojama ir modifikuojama taip, kad kuo geriau atitiktų besikeičiančias socialines ir ekonomines sąlygas bei leistų patenkinti augančius visuomenės poreikius socialinei apsaugai senatvės, invalidumo ir kt. atvejais.

1.2. PAGRINDINIAI PENSIJŲ SISTEMOS BRUOŽAI IR PRINCIPAI

Kuriant valstybinio socialinio draudimo pensijų sistemą Lietuvoje buvo siekiama dviejų tikslų:

1. užtikrinti bent minimalią apsaugą nuo skurdo senatvėje;

2. kompensuoti dėl senatvės, invalidumo , maitintojo netekties prarastas pajamas.

Jau dešimtmetį funkcionuojanti Lietuvos pensijų sistema turėjo tik vieną pensinio draudimo pakopą – valstybinį pensinį draudimą, kuris apima privalomąjį ir savanoriškąjį pensinį draudimą. Privačios pensinio draudimo sistemos iki 2000 m. pradžios nebuvo, kol neįsigaliojo 1999 m. priimtas Pensijų fondų įstatymas.

Lietuvoje valstybinis socialinis pensijų draudimas apima beveik visus šalies gyventojus: samdomi darbuotojai ir savarankiškai dirbantys asmenys moka valstybinio socialinio draudimo įmokas, o senatvėje, invalidumo atveju, netekus maitintojo gauna pensijas. Teisę gauti valstybinio socialinio draudimo pensijas turi visi nuolatiniai Lietuvos gyventojai, kurie buvo privalomai draudžiami arba patys draudėsi savanoriškuoju socialiniu pensijų draudimu.

2003 m. Lietuvos senatvės pensijų skaičius buvo 610775. Vidutinė pensininko senatvės pensija – 340,50Lt.

Valstybinio socialinio draudimo pensijos dydis priklauso nuo
socialinio draudimo įmokų ir asmens socialinio draudimo stažo.

Valstybinės socialinio draudimo pensijos mokamos iš Valstybinio socialinio draudimo fondo (VSDF) biudžeto. Valstybinio socialinio draudimo fondo, kuris veikia nuo 1990 metų, paskirtis – valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo įmokų rinkimas ir pensijų bei pašalpų skyrimas ir mokėjimas.

VSDF biudžetas yra savarankiškas, atskirtas nuo Valstybės biudžeto. Valstybinio socialinio draudimo biudžeto atskyrimas nuo Valstybės biudžeto reiškia, kad jo lėšos naudojamos tik Valstybinį socialinį draudimą reglamentuojančiuose įstatymuose numatytoms išmokoms mokėti.

VSDF biudžeto sudarymo ir vykdymo tvarką bei rodiklius, pagal kuriuos tvirtinamas šis biudžetas bei jo vykdymo ataskaita, nustato VSDF biudžeto sandaros įstatymas. Fondo biudžeto projektą ateinantiems biudžetiniams metams ir prognozių skaičiavimus kitiems dvejiems metams rengia Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba.

Kadangi pensijos sudaro didžiausią dalį VSDF išlaidų, tai jų didėjimas sąlygoja bendrą VSDF išlaidų augimą.Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto išlaidų kitimas 1996-2003 metais pateiktas 1 paveiksle.

1 pav. Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto išlaidų kitimas 1996-2003 metais

mln. Lt

Kaip matome iš 1 pav., 1996 m. išlaidos pensijoms sudarė 1919 mln. litų, o 2003 m. siekė net 3528 mln. litų. Tokį staigų išlaidų pensijoms išaugimą sąlygojo nuolat augantis pensininkų skaičius (plačiau apie tai 2.1. skyriuje).

Šiuo metu veikiančios socialinio draudimo pensijų sistemos esminis bruožas ir skirtumas nuo buvusios pensijų sistemos yra tas, kad pensijos gavimas ir jos dydis priklauso nuo asmens socialinio draudimo stažo ir mokėtų į VSDF biudžetą socialinio draudimo įmokų. Pastebėtina, kad Lietuvos pensijų sistema labai suasmeninta, nes pensijų prieinamumas ir jų lygis priklauso nuo buvusio darbo rezultatų, t. y. faktiškai nuo kiekvieno žmogaus sumokėtų socialinio draudimo įmokų sumos.

Lietuvos valstybinio socialinio draudimo pensijų sistema, kaip ir socialinio draudimo sistema, remiasi einamojo finansavimo, universalumo, kartų solidarumo, tęstinumo bei prisiimtų įsipareigojimų vykdymo principais.

Universalumo principas pasireiškia tuo, kad visiems nuolatiniams Lietuvos gyventojams sudaroma galimybė gauti valstybinio socialinio draudimo pensijas.

Kartų solidarumo principas, kuriuo grindžiamos daugelio pasaulio šalių valstybinio socialinio draudimo pensijų sistemos, reiškia, kad dirbančios kartos įmokomis išlaikomi nedirbančios kartos pensininkai.

Valstybinės pensijų sistemos grindimas tęstinumo bei prisiimtų įsipareigojimų vykdymo principu suteikia tvirtas socialines garantijas socialinio draudimo įmokas mokantiems asmenims, įvykus draudiminiam įvykiui, mokėti pensijas iš tuo metu surenkamų socialinio draudimo įmokų.

Einamojo finansavimo principas (angliškai Pay-As-You-Go) reiškia, kad žmonių mokamos socialinio draudimo įmokos nėra kaupiamos ateičiai jas kapitalizuojant, o iš karto panaudojamos valstybinio socialinio pensijų draudimo išmokoms padengti.

Lietuvoje einamųjų įmokų – išmokų pensijų schemos sudaro pensijų sistemos pagrindą. Vienas iš šio tipo sistemų privalumų yra tas, kad pensijų išmokos gali būti pradėtos mokėti tuoj pat po sistemos įkūrimo, nelaukiant kol bus sukauptos tam tikros lėšos pensijai. Ši savybė buvo vienas iš svarbiausių kriterijų steigiant einamųjų įmokų – išmokų Valstybinę socialinio draudimo pensijų sistemą Lietuvoje. Tuo metu dėl didelės infliacijos daugelio žmonių santaupos nuvertėjo, o toks pensijų finansavimo principas suteikė adekvačių pajamų garantiją. Tik įkūrus valstybinę socialinio draudimo pensijų sistemą, paremtą šiuo principu, pensinio amžiaus sulaukusiems žmonėms buvo pradėtos mokėti pensijos.

Šios pensijų sistemos finansavimui saugumo prasme labai svarbus privalomo dalyvavimo joje principas (valstybinis privalomas pensinis draudimas). Pensijų teisių išsaugojimas ilgu laikotarpiu priklauso nuo nenutrūkstamo įmokų srauto. Pensininkų pajamos gali didėti kartu su šalies vidutinėmis pajamomis. Solidarumo tarp kartų principo pagalba pensininkai kartu su dirbančiais gyventojais gali patirti pagerėjusias gyvenimo sąlygas. Didėjant dirbančiųjų pajamoms, einamųjų išmokų sistema gali surinkti daugiau įmokų. O turėdama daugiau pajamų sistema gali mokėti didesnes pensijas. Taigi einamųjų išmokų principo pagalba išryškinamas solidarumo tarp kartų principas.

Galima išskirti tam tikrus šios pensijų sistemos ypatumus.

Pensijų sistemos pagrįstos einamojo finansavimo principu ypatumai.

1. Valstybinio socialinio draudimo fondo (VSDF) būklė ir pensijų finansavimo galimybės priklauso nuo to, kokioje ciklo fazėje yra ekonomika:

• nuosmukio fazėje, kai įmonės bankrutuoja, auga nedarbas, mažėja darbo užmokestis, tada ir socialinio draudimo įmokų suma biudžete mažėja;

• pakilimo fazėje atvirkščiai: VSDF biudžetas prisipildo.

Lietuvoje, ekonomikos nuosmukio metu (Lietuva šiuo metu yra nuosmukio fazėje) išryškėjo einamojo finansavimo principu paremtos pensijų sistemos neigiamoji pusė.

2. Surinktos į VSDF biudžetą lėšos neturi galimybės būti „padidintos“, nes jos iš karto
išdalijamos pensijų gavėjams (tai pajamų perskirstymo principas).

Idealioje socialinio draudimo pensijų sistemoje, veikiančioje einamųjų įmokų-išmokų principu, socialinio draudimo biudžetas turėtų būti visą laiką subalansuotas: padidėjus surenkamų įmokų sumai, išmokos turėtų būti didinamos, o jeigu surenkama mažiau, atitinkamai turėtų būti mažinamos ir išmokos. Tačiau Lietuvoje pensijų dydis paprastai nemažinamas, o socialinio draudimo įmokų tarifas retai keičiamas. Todėl socialinio draudimo fondo biudžetas dažniausiai būna nesubalansuotas: arba deficitinis, arba perteklinis.

Trumpalaikio (5-10 m.) disbalanso problema išsprendžiama nesunkiai: socialinio draudimo fondo deficitas kompensuojamas valstybės biudžeto dotacijomis arba bankų paskolomis, kurios grąžinamos biudžeto pertekliaus laikotarpiu.

Sudėtingesnė ilgalaikio (10-50 m.) disbalanso problema: valstybės biudžeto dotacijos gali tapti sunkiai pakeliama našta valstybės iždui, o ilgalaikės bankų paskolos būtų pernelyg brangios ir dar labiau pablogintų socialinio draudimo fondo biudžeto būklę.

Pagrindiniai veiksniai, lemiantys ilgalaikius socialinio draudimo fondo biudžeto svyravimus, yra šalies demografiniai ir ekonominiai pokyčiai bei valstybės socialinė politika.

Taigi, ši pensijų sistema sėkmingai veikia, kai ekonomika funkcionuoja stabiliai, kai pensininkų skaičius, lyginant su dirbančiųjų asmenų skaičiumi, yra nedidelis, gimstamumo rodiklis yra toks, kad gyventojų skaičius nuolat atsistato, o gyventojų gyvenimo trukmė ženkliai nesikeičia. Indeksavimo būdu ši sistema gali būti gana gerai apsaugota nuo infliacijos.

Principai, kuriais pagrįsta socialinio draudimo pensijų sistema, per pirmuosius Lietuvos nepriklausomybės metus išlaikė ne tik pirmuosius bandymus, bet ir užtikrino socialinę rimtį bei didelės dalies gyventojų pajamas. Tačiau prasidėjęs gimstamumo mažėjimas, gyvenimo trukmės didėjimas pradėjo VSDF biudžetą stumti prie nuolatinio deficito. Esant prastai ekonominei bei demografinei situacijai galiojanti pensijų sistema netenkina nei draudėjų, nei apdraustųjų, nei pensininkų. Taigi, būtinos esminės pensijų sistemos reformos. Reikia išlaisvinti žmones ir sudaryti sąlygas jiems patiems pasirūpinti savo senatve. Jei valstybinės pensijos liktų finansuojamos minėtais socialinio draudimo principais, tai požiūris į jas, kaip priklausančias pagal nuopelnus, turėtų būti keičiamas. Šios pensijos neturėtų būti vieninteliu pajamų šaltiniu senatvėje, todėl ir nereikėtų joms kelti uždavinio užtikrinti buvusias asmens darbo pajamas.

Tai galėtų būti tik visuomenės bendru susitarimu teikiama parama senatvėje. Būtina mažinti valstybės vaidmenį socialiniame aprūpinime. Šias funkcijas turi perimti privačios institucijos, veikiančios pačių žmonių iniciatyva.

1.3. PENSIJŲ RŪŠYS IR JŲ NUSTATYMO PRINCIPAI

Pagal šiuo metu galiojantį LR Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymą (4 str.) skiriamos keturios pensijų rūšys:

1. senatvės pensijos;

2. invalidumo pensijos;

3. našlių ir našlaičių pensijos

2003 metais buvo mokama 1 mln. 58 tūkst. valstybinio socialinio draudimo pensijų. Iš jų, kaip matyti iš 2 paveikslo, 57,7 proc. sudarė valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos, 18,6 proc. – valstybinės socialinio draudimo invalidumo pensijos bei 21,5 proc. – valstybinės socialinio draudimo našlių ir našlaičių pensijos.

2 pav. Valstyybinių socialinio draudimo pensijų gavėjų paskirstymas pagal pensijų rūšis 2003 m. Nuo 1995 m. sausio 1d. įsigaliojusiame Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme nenumatytas maitintojo netekimo bei ištarnauto laiko pensijos, tačiau jos ir toliau mokamos tiems asmenims, kuriems jos buvo paskirtos iki 1995 m. sausio 1 dienos. Kaip matome iš 2 paveikslo maitintojo ir ištarnauto laiko pensijos 2003 m.sudaro tik 2,2 proc. visų pensijų.

Valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos

Valstybinės socialinio draudimo pensijos skiriamos ir mokamos asmenims, sukakusiems senatvės pensijos amžių ir turintiems minimalų valstybinio socialinio draudimo stažą. Senatvės pensija susideda iš dviejų dalių: pagrindinės pensijos dalies ir papildomos pensijos dalies. Pagrindinė pensijos dalis yra lygi valstybinio socialinio draudimo bazinei pensijai, jei asmuo turi būtinąjį valstybinio socialinio draudimo pensijų stažą. Papildoma pensijos dalis apskaičiuojama kiekvienam pensininkui individualiai, atsižvelgiant į jo socialinio draudimo stažą ir asmens draudžiamųjų pajamų koeficientą. Asmens draudžiamųjų pajamų koeficientas ir draudimo stažas atspindi individualų to asmens indėlį į valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą ir lemia būsimos pensijos dydį. Plačiau apie tai 1.5. dalyje.

Vidutinė valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija 2003 m. buvo 340,50 litų. 48,1 proc. senatvės pensijų gavėjų gavo mažesnę nei vidutinę senatvės pensiją.

Valstybinio socialinio draudimo invalidumo pensijos

Invalidumo pensijos skiriamos ir mokamos I, II ar III grupės invalidams, turintiems bent minimalų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą invalidumo pensijai gauti (minimalus draudimo stažas – 5 metai). Invalidumo pensiją kaip ir senatvės pensiją sudaro pagrindinė ir papildoma dalys.
turinčių būtinąjį valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą invalidumo pensijai gauti, pagrindinė I grupės invalidumo pensijos dalis lygi 1,5 bazinės pensijos. Pagrindinė II grupės invalidumo pensijos dalis lygi bazinei pensijai. Invalidumo pensija III grupės invalidams apskaičiuojama kaip ir II grupės invalidumo pensija, vėliau ją mažinant 50 procentų. Papildoma invalidumo pensijos dalis apskaičiuojama kaip ir papildoma senatvės pensijos dalis.

Vidutinė valstybinė socialinio draudimo invalidumo pensija 2003 m. buvo 296,83 litų. Lyginant su 1995 m., vertine išraiška padidėjo 2 kartus. Daugiau nei pusė invalidumo pensijų gavėjų (apie 59 proc.) gavo mažesnę nei vidutinę invalidumo pensiją.

Nuo 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojo nauja valstybinių socialinio draudimo senatvės ir invalidumo pensijų mokėjimo tvarka dirbantiesiems pensininkams. Nuo šios datos dirbantiems senatvės pensininkams, taip pat jau sulaukusiems senatvės pensijos amžiaus invalidams, kurių draudžiamosios pajamos neviršijo 1 MMA, buvo mokamos viso dydžio pensijos. Jeigu šių asmenų draudžiamosios pajamos viršijo 1 MMA , bet neviršija 1,5 MMA, jiems mokama pagrindinė senatvės pensijos dalis ir paskirtos senatvės pensijos papildomos dalies dalis, apskaičiuota nuo 2001 m. sausio 1 d. iki 2001 m. liepos 1 d. galiojusia tvarka (t.y. 50 proc. papildomos dalies, neviršijančios 100 Lt., 20 proc. papildomos dalies, kuri yra nuo 100,01 iki 200 Lt. ir t. t.). Jeigu dirbančių senatvės pensininkų, taip pat invalidų, jau sulaukusių senatvės pensijos amžiaus, draudžiamosios pajamos viršijo 1,5 MMA, jiems buvo mokama pagrindinė senatvės pensijos dalis.

Invalidams, nesukakusiems senatvės pensijos amžiaus, invalidumo pensijų mokėjimo tvarka nesikeitė.

2002 m. gruodžio mėnesį Vyriausybė pritarė Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo pataisoms, pagal kurias pensijos mokamos visiems senatvės bei negalios pensininkams nepriklausomai nuo gaunamų pajamų. Tokį sprendimą teko priimti, kai Konstitucinis Teismas išaiškino, jog pensijų apribojimai dirbantiems pensinio amžiaus žmonėms prieštarauja šalies Konstitucijai.

Nepriklausomos Lietuvos istorijoje pirmą kartą buvo nuspręsta mokėti viso dydžio pensijas dirbantiems pensininkams. Pensijų mokėjimas buvo ribojamas tiek pagal 1956 metų, tiek pagal naująjį 1995 metų pensijų įstatymą.Valstybinės socialinio draudimo našlių ir našlaičių pensijos

Našlių ir našlaičių pensijos skirtos užtikrinti sutuoktinio prievolės tęstinumą išlaikyti kitą – nedarbingą santuokinį ar jo įpėdinį.

Valstybinio socialinio draudimo našlių ir našlaičių pensijos dydis priklauso nuo mirusiojo sutuoktinio apskaičiuotos valstybinės socialinio draudimo pensijos. Kadangi valstybinio socialinio draudimo pensijos nėra paveldimos, o asmuo mokėjo įmokas, tam tikra jo indėlio dalis iš valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto po jo mirties yra skiriama jo sutuoktiniui ir nepilnamečiams vaikams. Nuo 1997 metų vidurio atsirado trys kategorijos našlių pensijų. Našlių pensijos priklauso nuo sutuoktinio mirties datos: asmenys, kurių sutuoktiniai mirė iki 1995 metų sausio 1d. gauna 25 proc. valstybinės socialinio draudimo pensijos; asmenys, kurių sutuoktiniai mirė nuo 1995 m. sausio 1d. iki 1997 m. liepos 1d., gauna 50 proc. mirusiajam priklausiusios pensijos; o, kurios tapo našliais po 1997 metų liepos 1 dienos, gauna 20 proc. mirusiajam priklausiusios pensijos.

Dabartine našlių pensijų skyrimo tvarka nepatenkinti asmenys, tapę našliais iki 1995 metų, nes šiai našlių grupei skiriamos pačios mažiausios pensijos (42 Lt.) – ketvirtadalis socialinio draudimo bazinės pensijos. Kaip reglamentuoja 2002 m. gegužės 1 d. įsigaliojusi Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo pataisa, našlių pensijos nebus indeksuojamos – jos nepadidės net ir padidinus bazinę pensiją.

Kiek didesnę (vidutiniškai 66 Lt.) pensiją gauna našliai, kurių sutuoktiniai mirė po 1997 metų liepos 1 dienos, o pati didžiausia (vidutiniškai 154 Lt.) pensija skiriama tiems, kurie tapo našliais 1995 01 01-1997 06 30 laikotarpiu. Iš tiesų galima teigti, kad yra nelogiška diferencijuoti našlių pensijų dydį pagal sutuoktinio mirties datą. Niekur kitur pasaulyje to nėra.

Taigi reikia tobulinti našlių pensijų sistemą: peržiūrėti ir suvienodinti jau mokamų valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų dydžius, atsisakyti valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų, išskyrus našlių pensijas šių pensijų gavėjams, auginantiems mirusio asmens vaikus našlaičius, bei našlių pensijas šių pensijų gavėjams, slaugantiems namuose I grupės invalidus nuo vaikystės.

1 lentelė. Vidutinis valstybinio socialinio draudimo mokamų pensijų skaičius 1995 – 2003m.

Laikotarpis Senatvės Invalidumo Ištarnauto laiko Maitintojo netekimo Našlių ir našlaičių Iš viso

1995m. 656794 139152 2548 49726 5574 853794

1996m. 655305 147023 2364 47772 27319 879783

1997m. 651018 152203 2207 44076 88234 937738

1998m. 647970 158770 2048 40718 172923 1022429

1999m. 644636 165910 1922 36895 188687 1038050

2000m. 644523 173614 1815 33423 200779 1054154

2001m. 636919 181119 1677 29502 211802 1061019

2002m. 625378 188048 1621 26114 219050 1060211

2003m. 610775 196321 1463 22187 227080 1057826

Bendras valstybinių

draudimo pensijų skaičius nuo 1995 – 2001 m. didėjo, o augant socialinio draudimo pensininkų skaičiui, mažėja bendras apdraustųjų valstybiniu draudimu asmenų skaičius. 2003 m. lyginant su 2001 m. pensijų skaičius sumažėjo 3193.

Senatvės pensija skiriama, kai asmuo atitinka šias dvi sąlygas:

1. sukanka įstatymu nustatytas senatvės pensijos amžius;

2. turi minimalų 15 metų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, nustatytą senatvės pensijai.

Senatvės pensijos amžius

Senatvės pensijos amžius yra skirtingas vyrams ir moterims. Iki 1995 m. sausio 1d. moterų senatvės pensijos amžius buvo 55 metai, vyrų – 60 metų. Nuo 1995 m. pensinis amžius kasmet palaipsniui didinamas: moterims – 4 mėnesiais, o vyrams – 2 mėnesiais. Nuo 2001 m. sausio 1d. buvo paspartintas pensinio amžiaus didinimas. Jis didinamas 6 mėnesiais per metus kol bus pasiektas įstatymo nustatytas senatvės pensijos amžius: moterų – 60 m., vyrų 62,5 m. 1 priede matyti, kokiais metais gimę vyrai ir moterys sukanka tą amžių vienais ar kitais kalendoriniais metais. Kaip matome iš šių lentelių, vyrai nustatytą pensinį amžių pasiekė 2003 m., o moterys pasieks 2006 m.

Pensinį amžių didina, galima sakyti, visas pasaulis. Pagrindinė priežastis – vis gilėjanti disproporcija: dirbančių gyventojų mažėja, o pensininkų – daugėja. 2 priede pateikiami kai kurių pasaulio šalių, kur vyksta pensinio amžiaus reforma, atitinkami rodikliai. Kaip matome, daugumos šalių naujasis senatvės pensijos amžius bus vienodas tiek vyrams, tiek moterims. Autorės nuomone, reikėtų suvienodinti Lietuvoje vyrų ir moterų senatvės pensinį amžių.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4339 žodžiai iš 8615 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 1,45 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.