Pensijų fondų kūrimosi problemos baltijos šalyse
5 (100%) 1 vote

Pensijų fondų kūrimosi problemos baltijos šalyse

TURINYS

I. ĮVADAS 3

II. PENSIJŲ FONDŲ KŪRIMOSI ISTORIJA 4

III. REFORMOS RYTŲ IR CENTRINĖS EUROPOS ŠALYSE 5

IV. BUVUSIOS PENSIJŲ SISTEMOS TRŪKUMAI BALTIJOS ŠALYSE 6

V. III PAKOPŲ PENSIJOS SISTEMA BALTIJOS ŠALYSE 8

VI. PENSIJŲ FONDŲ KŪRIMOSI PROBLEMOS BALTIJOS ŠALYSE 10

VII. PENSIJŲ FONDŲ TRUKUMAI 12

VIII. VEIKLOS GARANTIJOS 14

IX. PENSIJŲ FONDŲ DALYVIŲ GAUTINOS NAUDOS ĮVERTINIMAS 17

X. IŠVADOS 19

XI. LITERATŪRA 20

I. ĮVADAS

Mūsų gyvenimas yra unikalus ir neįkainojamas. Šiandien esame jauni, aktyvūs, gauname stabilias pajamas ir retai susimąstome apie tai, jog sulaukus garbaus amžiaus gali pasitikti kitokia kasdienybė. Gyvenimo trukmei ilgėjant tampa vis svarbiau pasirūpinti pajamomis senatvėje. Ar yra alternatyvų, kurios užtikrintų, jog gyvenimas ir vėliau bus toks, kokio tikimės užsitarnavę per ilgus sudėtingo darbo metus? Valstybei sunkiau spręsti pagyvenusių žmonių gerovės klausimą, kadangi tą patį „pyragą“, susidedantį iš dabartinių mokesčių mokėtojų įmokų, tenka dalinti vis didesniam pagyvenusių žmonių būriui. Ši problema sprendžiama įdiegus pensijų kaupimo sistemą, kurioje žmogus pats gali kaupti lėšas savo senatvei.

Žmogaus poreikių piramidė gana sudėtinga ir įvairiapusė, todėl, rūpinantis apie senatvę, bandoma įsivaizduoti sąlygas ir aplinkybes, veikiančias šių poreikių realizavimą po keleto dešimtmečių. Savaime suprantama, kiekvienas norėtų, kad, nutrūkus darbinei veiklai, gyvenimo sąlygos nepablogėtų arba būtų panašios į ateities visuomenės vartojimo kokybę. Sunku numatyti ateitį, nes raidos procesas labai spartus. Šiandien sunkiai įsivaizduojame, ko, kiek ir kaip reikia sukaupti, kad jaustumės visaverčiais visuomenės nariais arba kad galėtume bent minimaliai naudotis sukuriamomis gėrybėmis.

Kaupti galima įvairiai: pasirūpinti būstu, įsigyti drabužių, avalynės, buities technikos bei kitokių vertybių, tačiau neįmanoma sukaupti maisto produktų, elektros bei šilumos energijos, laisvalaikio, pramogų, knygų, laikraščių bei žurnalų, kurie atsiras ateityje, negalima sukaupti to, kas bus gyvybiškai reikalinga, bet šiandien dar nėra sukurta. Kaupti – taupyti, galima tik tai, ką ateityje bus galima iškeisti mainų būdu į norimą kiekį pakankamos kokybės šių vertybių. Atrodo, buvo rasta tinkamo sprendimo formulė: žmonijos egzistavimo pagrindas yra prekių bei paslaugų gamyba, todėl, norint turėti apsirūpinimo senatvėje garantijas, nuolat kasmet reikia tapti šio pagrindo bendrasavininkiu, ir tai savo ruožtu suteiks teisę naudotis sukurtu produktu. Šiuos tikslus įgyvendinti padeda savanoriški kaupiamieji pensijų fondai.

Baltijos šalys ne taip seniai išsivadavo iš komunistinės sistemos, kur buvo visuomeninė gamybos priemonių nuosavybė, todėl tapti realiu savininku, ir egzistuoti pensijų fondams, nebuvo galimybių. Dar anksčiau to padaryti taip pat nebuvo galima, nes pirmasis fondas buvo įkurtas tik 1950 metais – kai šalys jau buvo pakeliui į “brandų socializmą”, todėl Baltijos šalių gyventojams buvo gerai pažįstama tik valstybinė pensijų sistema.

Subrendo naujas etapas – privačių pensijų fondų kūrimas ir plėtojimas, nes Baltijos šalių socialinio draudimo reformos tapo būtinos ir neišvengiamos. Reikia “išlaisvinti” žmones ir sudaryti sąlygas jiems patiems pasirūpinti savo senatve. Būtina pakeisti požiūrį į valstybės socialines išmokas kaip priklausančias pagal nuopelnus. Tai galėtų būti tik visuomenės bendru susitarimu teikiama parama senatvėje. Būtina mažinti valstybės vaidmenį socialinėje sistemoje. Šias funkcijas turi perimti privačiosios institucijos, veikiančios pačių žmonių iniciatyva.

Mažinant valstybės pensijų draudimą, vis didesnę dalį pajamų senatvėje turėtų užtikrinti privatus draudimas, teikiamas pensijų fondų. Šis kaupiamasis draudimas gali būti savanoriškas, leidžiantis patiems žmonėms pasirinkti tinkamiausią senatvės apsaugos formą. Tokie pensijų fondai pasaulyje pradėjo kurtis jau seniai.

Šiame darbe nagrinėsime pensijų fondų kūrimosi problemas Baltijos šalyse. Apžvelgsime šių fondų kūrimosi pradžią, II pakopos pensijų sistemos skirtumus bei panašumus Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, kūrimosi problemas. Pabandysime nustatyti kokie veiksniai lemia šių fondų kūrimosi sunkumus Baltijos šalyse.

II. PENSIJŲ FONDŲ KŪRIMOSI ISTORIJA

Išsivysčiusiose šalyse pensijų fondai vystėsi kaip darbdavių užtikrinamos profesinės pensijos. Pirmiausia jos teiktos valstybės tarnautojams (ne visada jos buvo fondinės). Privatūs darbdaviai steigė kaupiamąsias pensijas, nes kitaip būtų sunku išlaikyti pažadus apie stabilų gyvavimą. Tačiau – ne visi darbuotojai buvo į tai įtraukiami, buvo nustatinėjamos skirtingos sąlygos gauti pensiją, pensijos dydis. Darbdaviai jas naudojo kaip kvalifikuotos darbo jėgos išlaikymo, lojalumo ugdymo instrumentą. Pensijos buvo traktuojamos kaip atsitiktinės išmokos, o ne darbuotojų teisės.

Po II pasaulinio karo daugelyje šalių įmokos ir investicijų pajamos pensijų fondams tapo neapmokestinamos. Tai pradėta laikyti atidėta darbo užmokesčio dalimi, geru pakaitalu atlyginimams (nes kitos santaupos tokių privilegijų neturėjo ir neturi). Todėl profesiniai pensijų fondai labai išplito. Tuo
pačiu imta daug daugiau juos reguliuoti. Viena iš priežasčių – darbdaviai turėjo daug daugiau informacijos nei apdraustieji, todėl galėjo manipuliuoti – atleisti prieš pat įgyjant teisę į pensiją, rizikingai investuoti. Atsiranda dviguba rizika prarasti darbą ir pensiją. Tai ypač svarbu, jei valstybinės pensijos yra orientuotos į tai, kad dar yra papildomos pensijos. Gali kilti socialinių pasekmių, kurias teks gesinti valdžiai.

Daugėjant reguliavimų ir stiprėjant darbo jėgos mobilumui, darbdaviams apibrėžtų išmokų planai darosi vis mažiau patrauklūs ir sunkiau administruojami. Dėl didelio reguliavimo pensijų planai įmonėse beveik suvienodėjo ir yra nebe taip lanksčiai pritaikomi individualiems įmonės poreikiams. Todėl vis daugiau darbdavių pereina prie apibrėžtų įmokų schemų, kur investicijų riziką neša dirbantieji, arba pensijų administravimą perduoda išoriniams valdytojams.

Šalia darbdavių schemų yra individualios sąskaitos senatvei. Jos gali būti atidaromos bet kurioje finansinėje institucijoje. Šios įmokos taip pat gauna mokesčių atidėjimą, kol kaupiama. Dabar vienas iš keturių pensininkų ir vienas trečdalis dirbančiųjų daugelyje šalių turi papildomą pensiją. Nuo to, kaip sutvarkytas pensijų fondas, dažnai priklauso, ar jam bus taikomos mokestinės lengvatos. Taip pat galimybė pereiti iš valstybinės pensijos į privačią (kaip yra Didžiojoje Britanijoje ir Japonijoje).

Šveicarijoje nuo 1985 profesinės pensijos yra kaupiamosios ir privalomos. Kiekvienas darbdavys turi turėti savo pensijų fondą arba prisijungti prie jau veikiančio. Iš tiesų toks reikalavimas įteisino jau senai egzistuojančią stambių firmų praktiką, o smulkios firmos ir dabar dar nėra visos apimtos. Australijoje tokios pensijos tapo privalomomis nuo 1991m.

Danijoje ir Olandijoje profesiniai planai yra kuriami šakų lygyje kaip kolektyvinių susitarimų rezultatas. Jie yra privalomi visoms šakos įmonėms.

Jungtinėje Karalystėje yra unikali praktika, kai galima išeiti iš valstybinės pensijų sistemos antrosios dalies, jei užtikrinama ne mažesnė privati pensija, nei būtų valdiška.

III. REFORMOS RYTŲ IR CENTRINĖS EUROPOS ŠALYSE

Rytų ir centrinės Europos šalyse kartu su visos ekonomikos reformavimu, buvo keičiamos ir socialinės apsaugos, ypač pensijų, sistemos. Šios šalys susidūrė su ypač dideliais sunkumais. Visuomenės senėjimas, kuris būdingas ir išsivysčiusioms šalims ir dėl kurio jos taip pat galvoja daryti reformas, dar labiau komplikuojamas perėjimo sunkumais – mokesčių vengimu, įmonių bankrotais, nedarbo išaugimu, pramonės restruktūrizavimu. Rytų ir Centrinės Europos šalys yra dar net palankesnėje situacijoje daryti reformas, nes jų valstybinės pensijų sistemos baigia sugriūti.

Seniau buvusiu, valstybiniu pensijų aprūpinimu nepatenkinti visi – ir išmokų gavėjai, ir įmokų mokėtojai, ir politikai, ir Sodros darbuotojai. Pensininkai nori didesnių pensijų, įmokų mokėtojai – mažesnių įmokų, politikai norėtų pakelti pensijas, bet įmokų neužtenka ir dabartiniams įsipareigojimams vykdyti – taigi, žadėti aukštesnes pensijas yra rizikinga. Sodra norėtų turėti daugiau galių spręsti dėl įmokų ir išmokų dydžių. Ši norų grandinė yra visiškai suprantama – t.y., natūralu norėti daugiau gauti bei duoti, kai skirstomi pinigai ne tavo, mažiau mokėti, kai pinigai skiriami ne tau, natūralu norėti daugiau galių spręsti, kai esi atsakingas už darbo atlikimo sėkmę.

Tačiau nesant šioje grandinėje privačių verslo subjektų, turinčių motyvaciją veikti siekiant sau gerovės, skirtingų interesų konfliktui spręsti nėra rinkos priemonių. Taigi lieka tik prievartinės priemonės: pakelti privalomas įmokas, sumažinti išmokas, perkelti dalį naštos darbdaviui ir pan.

Reikia suvokti, kad kai pinigų kiekis yra baigtinis (o jis toks visada) nepriklausomai nuo dalintojų talentų ir geranoriškumo, padalinti taip, kad visi liktų patenkinti neįmanoma. Taigi, belieka tiktai mažinti dalinimą – t.y., sudaryti prielaidas žmonėms patiems kiekvienam asmeniškai kaupti ar kitaip taupyti savo pensijai ir taip išvaduoti dalintojus nuo pagrįsto ir neišvengiamo žmonių nepasitenkinimo.

IV. BUVUSIOS PENSIJŲ REFORMOS TRUKUMAI BALTIJOS ŠALYSE

Buvusi pensijų sistema Baltijos šalyse buvo finansiškai nepatikima ir neturinti perspektyvos. Iki pensijų fondų atsiradimo vykdytos pensijų reformos nepasiekė savo iškeltų tikslų ir visiškai neišsprendė senatvės finansavimo problemų. Buvo būtina keisti pensijų sistemos prigimtį, padaryti ją kaupiamąja ir nepriklausoma nuo valdžios.

Vis didesnį spaudimą pensijų sistemai darė šalies demografija. Pensinio amžiaus didinimas yra tik laikina priemonė, šiek tiek padėsianti mažinti socialinio draudimo deficitą trumpame periode, bet ne ilgame.

Stipriai susiejus įmokas su būsimomis išmokomis tikėtasi, kad sumažės šešėlinė ekonomika, daug dirbančiųjų legalizuosis, ims mokėti įmokas senatvės pensijai, tačiau taip neįvyko – žmonės nepasitiki socialiniu draudimu ir nėra linkę juo draustis. Visaip vengiama mokėti dideles socialines įmokas, kurios suvokiamos pirmiausia kaip mokestis. Kadangi socialinis draudimas paremtas tikrais draudimo principais, o egzistavo tik perskirstymo mechanizmas, siekiantis sukurti draudimo iliuziją, tai šios
įmokos iš tiesų gali būti laikomos dar vienu mokesčiu. Tokį suvokimą tik patvirtina tai, kad:

– daugelis žmonių mokėjo įmokas daug didesnes nei reikėtų jų pačių pensijai finansuoti;

– įmokos mokamos ir tada, kai teisė į pensiją jau yra įgyta (pvz., dirbančių pensininkų atveju);

– yra apribojimai („lubos“) išmokoms, bet ne įmokoms: uždirbantys daugiau moka daugiau, nors jie negauna daugiau išmokų už šias papildomas įmokas;

– dalis apdraustųjų galų gale negauna jokios pensijos, nors ir yra mokėję įmokas (pvz., per trumpas jų draudimo stažas).

Paskaičiuota, kad jei socialinio draudimo įmokos būtų kaupiamos, o ne perskirstomos, apdraustųjų asmenų pensijoms finansuoti jų reikėtų kur kas mažesnių nei buvo mokamos (apie 10 proc. vietoje 25 proc.). Taigi, dalis asmens įmokų yra tiesiog prarandama (už jas negaunama jokių išmokų), todėl jas galima laikyti mokesčiu.

Socialinės įmokos labai išpučia darbo jėgos kaštus, stabdo įmonių konkurencingumą. Darbdaviams, kurie moka didesniąją įmokų dalį, tai yra tiktai mokestis ir mokestis darbo jėgai, baudžiantis už naujų darbo vietų kūrimą. Be to, esant tokiai sistemai, darbuotojas nėra savarankiškas, jis tampa tarsi darbdavio „įkaitu“, nes būsimoji pensija visiškai priklauso nuo darbdavio įmokų mokėjimo.

Nors vykdant 1995 metų reformą buvo siekta atstatyti pensijų diferenciaciją ir tuo pačiu deklaruojamą socialinį teisingumą, šios sistemos rėmuose tai pasirodė neįgyvendinama. Pensijų diferenciaciją tuoj pat imta riboti, nes ji pasirodė finansiškai nepakeliama socialinio draudimo biudžetui, nors įmokos socialiniam draudimui liko neribojamos. Pensijų formulė buvo stipriai perskirstomoji. Taigi, socialinio draudimo pensijos negalima laikyti pensija, „uždirbta“ mokant įmokas, nes ji labai priklauso nuo politikų valios – pensijų įstatymai nuolat keičiami neatsižvelgiant į duotus pensijų pažadus.

Dirbtinis pensijų finansavimo šaltinių atskyrimas (socialinio draudimo ir valstybės biudžetai) ir iliuzinė išmokų priklausomybė nuo įmokų leidžia išlaikyti ir pateisinti privilegines pensijas tam tikroms gyventojų grupėms. Susidaro galimybės ir didelis potraukis vieniems mokesčių mokėtojams gauti išmokas kitų sąskaita. Šios kategorijos pensijų gavėjų skaičius vis didėja.

Nenuostabu, kad pasitikėjimo socialiniu draudimu visuomenėje nebuvo – pati ši sistema skatino vengti įmokų ir plėtė šešėlinę ekonomiką. Ji turi ir kitų neigiamų pasekmių – įmokos socialiniam draudimui mažina žmonių pajamas, jie mažiau gali iš tiesų investuoti ir taupyti patys. Tai sumažina kapitalo pasiūlą šalyje ir tuo pačiu ekonomikos augimą.

Apskritai, kyla abejonių, ar buvusi socialinio draudimo sistema atliko pensijų sistemos vaidmenį. Dėl stipraus perskirstymo ji neužtikrino pakankamų pajamų senatvėje. Kyla klausimas, kam ji tokia reikalinga, jei senų žmonių aprūpinimo naštą teks dalytis su valstybės biudžetu. Tampa aišku, kad pensijų sistemos principus būtina skubiai keisti ir kurti efektyvų senatvės apsaugos būdą, neiškraipantį žmonių iniciatyvų ir visos ekonomikos augimo.

V. III PAKOPŲ PENSIJOS SISTEMA BALTIJOS ŠALYSE

Šiuo metu Baltijos šalyse jau veikia trijų pakopų pensijų fondai. I pakopos pensija– dirbantieji moka mokesčius valstybinei socialinio draudimo fondo valdybai (Sodrai), o sulaukę senatvės, pensiją gauna iš vieno šaltinio – Sodros; II pakopa – dirbantieji dalį savo Sodrai sumokėtų mokesčių gali skirti privačiam pensijų fondui, patys papildomai nieko nemokėdami. Sulaukę senatvės, pensiją gauna jau iš dviejų šaltinių – Sodros ir privataus pensijų fondo. Šiuo atveju, Sodros pensijos dalis yra proporcingai mažinama. III pakopa – papildomas savanoriškas kaupimas, kuriam asmuo skiria dalį savo pajamų (darbo užmokesčio, kitų teisėtai gautų pajamų). Tokį kaupimą skatina ir valstybė – įmokoms, mokamoms į pensijų fondą, taikoma pajamų mokesčio lengvata.

Asmuo, dalyvaujantis visose trijose pakopose, turi galimybę sukaupti didžiausią pensiją. Tokiu atveju asmens socialinė gerovė priklauso ne tik nuo valstybės padėties, bet ir nuo laiku priimtų sprendimų dėl investicijų.

Dalyvavimo visose trijose pensijų fondų pakopose pavyzdys pateikiamas 1 pav.

1 pav.

1 paveiksle: I pakopa – Sodros pensija, kurią asmuo gautų nesudaręs jokių sutarčių dėl papildomų pensijų fondų; II pakopa – valstybinio socialinio draudimo įmokos dalies kaupimas pensijų fonduose, III pakopa – savanoriškas papildomas kaupimas pensijų fonduose.

Baltijos šalyse pensijų reforma prasidėjo ne tais pačiais metais. (žiūr. 1 lentelę). Yra ir kitų skirtumų:

1 lentelė

Lietuva Latvija Estija

Pradžia 2004-01-01 2001-07-01 2002-04-01

Dalyviai Visi asmenys, draudžiami valstybinei socialinio draudimo pensijai, kurie savanoriškai nusprendžia tapti privataus pensijų fondo dalyviu.

Asmenys pagal amžiaus grupes:

< 30 metų privaloma

> 49 nedalyvauja Asmenys pagal amžias grupes:

< 18 metų privalomai

45-59 iki 2002-10-31

40-44 iki 2003-10-31

>59 nedalyvauja

Pensijų įmoka 2004 m.-2,5 % nuo darbo užmokesčio

2005 m. 3,5%

2006m.-4,5 %

nuo 2007m.- 5,5% 10 % nuo darbo užmokesčio 4 % nuo darbo užmokesčio

+ 2% asmens įmoka

Investavimo sąlygos Investavimas per pensijų
bendroves:

• viena bendrovė vienu metu

• kelios bendrovės visą laikotarpį Investavimas per fondus:

• vienas fondas vienu metu

• vienas fondas visą laikotarpį

Investavimas per fondus:

• vienas fondas vienu metu

• Keli fondai visą laikotarpį

Dalyvių skaičius 2005 m.- 441 978 Apie 310 000 Apie 209 000

Pensijų reforma Latvijoje buvo pradėta 2001 m. liepą. Pinigai į privačius pensijų fondus šioje šalyje patenka kaip dalis socialinių įmokų. Papildomų lėšų, kaip ir Lietuvoje, mokėti nereikia. Žmonėms iki 30 metų amžiaus dalyvauti privačiame pensijų fonde yra privaloma. Dabar latviai į šiuos fondus moka 2 proc. atlyginimo, o nuo 2010 m. ši dalis turėtų išaugti iki 10 proc. Latvijoje bei Estijoje dalyvavimas privačiame pensijų fonde yra visiškai savanoriškas. Žmonės gali laisvai pasirinkti, ar gauti senatvėje pensiją vien iš Sodros ar taip pat ir iš kitų pensijų fondų. Užregistruotas dalyviu skaičius 2005 metais buvo didžiausias Lietuvoje, o mažiausias Estijoje.

VI. PENSIJŲ FONDŲ KŪRIMOSI PROBLEMOS BALTIJOS ŠALYSE

Baltijos šalys susidūrė su ypač dideliais sunkumais šalyse įvedant pensijų reformą. Keletas iš jų būtu:

1. Visuomenės senėjimas. Visuomenės senėjimas yra būdingas ir kitoms vakarų bei centrinės Europos valstybėms, tačiau Baltijos šalyse daug jaunų žmonių emigruoja. O tai labai paspartina visuomenės senėjimą. Baltijos šalių demografinė situacija blogėja- mažėja dirbančių žmonių, daugėja pensininkų. Statistikos departamento duomenimis, pernai iš šalies emigravo 15,6 tūkst. žmonių. Daugiausia – į Jungtinę Karalystę (4,2 tūkst.), Airiją (2,1 tūkst.), JAV (2,0 tūkst.), Vokietiją (1,5 tūkst.), Rusijos Federaciją (1,1 tūkst.), Ispaniją (0,8 tūkst.). Per pastaruosius šešiolika metų (nuo 1990 m.) emigravo per 334 tūkst. šalies gyventojų. 1990–1993 m. didžiausi emigraciniai srautai buvo į Rusiją, Baltarusiją, Ukrainą ir kitas buvusias Sovietų Sąjungos respublikas, o nuo 1994 m. – į Vakarus. 2005 m. iš Lietuvos emigravo 8 tūkst. moterų ir 7,6 tūkst. vyrų. Dėl emigracijos daugiausia prarandama darbingo amžiaus jaunimo. Pernai tarp emigrantų penktadalį sudarė 25–29 metų amžiaus gyventojai, 20–24 metų amžiaus – 16,3 proc., 30–34 metų amžiaus – 12,9 proc. ir 35–39 metų amžiaus – 8,8 proc., o 60 metų ir vyresnio amžiaus gyventojai – tik 2,9 proc. Pernai šalyje tūkstančiui gyventojų teko 4,6 emigranto. Daugiausiai emigravo skaičiuojant 1000–iui gyventojų iš Visagino (16,3), Palangos miesto (10,5), Akmenės rajono (8,5), Klaipėdos miesto (8,4) savivaldybių, o mažiausiai – iš Rietavo (0,6), Molėtų rajono (1,0), Kalvarijos (1,3), Širvintų rajono (1,5) savivaldybių. Išankstiniais Eurostato duomenimis, pernai tik penkiose Europos Sąjungos valstybėse narėse migracijos saldo tūkstančiui gyventojų buvo neigiamas: Lietuvoje (–2,6), Nyderlanduose (–1,2), Latvijoje (–0,5), Estijoje (–0,3) ir Lenkijoje (–0,3). Tuo tarpu daugelio ES valstybių gyventojų imigracija yra pagrindinė šalies gyventojų skaičiaus didėjimo priežastis.

2. Mokesčių vengimas labai mažina apdraustųjų socialiniu draudimu skaičių. Todėl vis didesnė pensininkų išlaikymo našta tenka tiems, kurie dar moka socialinio draudimo mokesčius. 1995 m. pensijų reforma nors ir deklaravo griežtą išmokų susiejimą su įmokomis, tačiau ji iš esmės buvo nepajėgi šį tikslą pasiekti, nes naują sistemą grindė taip pat perskirstymu. Todėl apdraustųjų skaičius nenustojo mažėti ir po reformos. Realus įmokų ir išmokų ryšys galimas tik realiai kaupiant šias įmokas ir apskaitant jas individualiai.

3. Nedarbo augimas, pramonės restruktūrizavimas. Tokia situacija labai apsunkina pensijų fondų veiklą bei žmonių pasitikėjimą jais.

4. Prieš keletą metų pensijų fondai Baltijos šalyse buvo visiška naujovė o tai kėlė gyventojams baimę. Daugelis į pensijų kaupimo fondus žiūrėjo skeptiškai, siekė išsiaiškinti veiklos garantijas, atsargiai sudarinėjo sutartis.

5. Nepalanki įstatyminė bazė. Ko gero nei vienas negalėtų būti tikras, kad pagal pensijų įstatymus, galiojančius dabar, pensijų sistema veiks ir ateityje.

6. Privačių pensijų fondų įtraukimo į valstybinę pensijų sistemą problema. Baltijos šalyse vyko aktyvios diskusijos dėl privačių pensijų fondų perspektyvos. Nuspręsta, kad privatūs pensijų fondai tik papildys valstybinę pensijų sistemą. Visai naikinti valstybines pensijas nebūtų buvę protinga, nes privačioji vargu ar sugebėtų garantuoti konstitucinę kiekvieno piliečio teisę gauti pensiją. Privatūs pensijų fondai negali efektyviai veikti tol, kol nesukurta tikra finansinė infrastruktūra. Kalbant apie valstybinę pensijų sistemą, ją taip pat reikėtų koreguoti. Nevertėtų plėsti apdraustųjų rato, visų pirma – samdomų dirbančiųjų skaičiaus.

Išskiriamos šios pensijų fondų rizikos:

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 3058 žodžiai iš 6113 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 1,45 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.