Aptarkite pensijų kaupimo sutarties pasibaigimo pagrindus ir palyginkite juos su papildomo savanoriško pensijų kaupimo sutarties pasibaigimo atvejais
5 (100%) 1 vote

Aptarkite pensijų kaupimo sutarties pasibaigimo pagrindus ir palyginkite juos su papildomo savanoriško pensijų kaupimo sutarties pasibaigimo atvejais

Aptarkite pensijų kaupimo sutarties pasibaigimo pagrindus ir palyginkite juos su papildomo savanoriško pensijų kaupimo sutarties pasibaigimo atvejais.

T U R I N Y S

ĮVADAS………………………………………………………………………………………………… 2

1. Pensijos samprata, pensijų politikos bruožai…………………………………………… 3

2. Pensijų kaupimo sutarties ir papildomo savanoriško pensijų kaupimo

sutarties įstatyminė reglamentacija, šių sutarčių pasibaigimo atvejų

santykis……………………………………………………………………………………………… 8

IŠVADOS ……………………………………………………………………………………………… 14

LITERATŪRA……………………………………………………………………………………….. 15

Į V A D A S

Socialinio aprūpinimo teisė užima gana svarbią vietą teisės sistemoje, nors, kaip atskira teisės šaka Lietuvoje, ji atsirado tik apie 1980 m.(anksčiau socialinio aprūpinimo santykius reguliavo darbo teisė). Šios teisės šakos svarbą lemia jos reguliuojami visuomeniniai santykiai, jie svarbūs tiek kiekvienam Lietuvos Respublikos gyventojui atskirai, tiek visai visuomenei bei valstybei. Tai saugumo garantas situacijose, kai žmogus nėra pajėgus pasirūpinti savo sveikata ar pragyvenimu, taip pat, geras socialinis aprūpinimas garantuoja pasitikėjimą valstybe bei valdžia. Kiekviena valstybė siekia pasirinkti bei įgyvendinti patį priimtiniausią bei patikimiausią socialinio aprūpinimo sistemą. Toks siekis įrašytas bei aktyviai svarstomas ir šiandieninėje Lietuvoje.

Šis darbas skirtas nagrinėti vienai iš paminėtųjų socialinio aprūpinimo rūšių- tai yra, bus analizuojamas pensinis Lietuvos Respublikos gyventojų aprūpinimas. Pirmiausiai bus atskleista pensijos sąvoka, jos samprata, o kituose skyriuose bus analizuojamos ir remiantis loginiu bei sisteminės analizės būdu lyginamos pensijų kaupimo ir savanoriško pensijų kaupimo įstatyminės nuostatos.

Lietuvai 1991 metais atgavus nepriklausomybę reikėjo priimi naują teisinę bazę įvairioms gyvenimo sritims teisiškai reguliuoti, kadangi nesureguliuoti santykiai socialinio aprūpinimo ir, būtent, pagrindinėje-pensijų- srityje ypatingai didino socialinę įtampą. Savaime aišku, ta problema nebuvo greitai bei lengvai išsprendžiama, tad socialinis aprūpinimas ir, kaip viena iš jo rūšių, pensinis aprūpinimas, dar kurį laiką buvo reguliuojamas pagal sovietų sąjungos teisę ir tik 1994 metais buvo priimti atitinkami įstatymai pensiniam Lietuvos Respublikos gyventojų aprūpinimui įtvirtinti. 1994m. liepos 18d. priimtas “Lietuvos Respublikos Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymas (Pensijų įstatymas)”, 1994m. lapkričio 29d.-“Lietuvos Respublikos Šalpos pensijų įstatymas”, 1994m. gruodžio 22d.- “Lietuvos Respublikos Valstybinių pensijų įstatymas” bei 1994m. gruodžio 13d. “Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos ir prokuratūros pareigūnų ir karių valstybimių pensijų įstatymas”.

1. Pensijos samprata, pensijų politikos bruožai

1990 metais Lietuvos Respublikai atkūrus nepriklausomybę, buvo sukurta ir savarankiška socialinio aprūpinimo sistema. Buvo priimti Lietuvos Respublikos įstatymai, kurie sureguliavo socialinio (taigi ir pensinio) aprūpinimo Lietuvoje klausimus: Valstybinio socialinio aprūpinimo sistemos pagrindų įstatymas, Valstybinio socialinio draudimo įstatymas, Gyventojų pensinio aprūpinimo gerinimo įstatymas. Buvusios TSRS pensinio aprūpinimo įstatymai galėjo būti taikomi tik tiek, kiek atitinkamų klausimų nereguliavo Lietuvos Respublikos įstatymai. Todėl po 1990 metų iš buvusios TSRS atvykusiems nuolat gyventi į Lietuvą asmenims pensijos turi būti skiriamos iš naujo, laikantis Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimų.

Ekonominė padėtis šalyje yra gera: kelis metus tęsiasi spartus ekonomikos augimas, tebėra nedidelė infliacija, pradedamos įsisavinti ES struktūrinių fondų lėšos. Mažėja, nors ir nuo labai aukšto lygio, nedarbas. Tačiau darbo našumas ir atlyginimai šalyje vis dar nepakankami, darbo pasiūloje per didelė nekvalifikuoto darbo dalis, tęsiasi ekonominė emigracija, vis dar nemažas šešėlinis ūkio sektorius. Viešųjų finansų politika stipriai veikiama užsibrėžto tikslo nuo 2007 metų prisijungti prie Europos pinigų sąjungos. Vyriausybė siekia sumažinti valdžios sektoriaus biudžeto deficitą, išvengti infliacijos padidėjimo.

Dėl spartaus ūkio augimo ir administravimo priemonių tobulinimo pastaraisiais metais pasiektas Valstybinio socialinio draudimo fondo (VSDF) biudžeto balansas ir net perteklius. Jis sudarė galimybes 2002–2004 metais didinti valstybines socialinio draudimo pensijas (toliau – socialinio draudimo pensijos) maždaug atlyginimų augimo laipsniu bei įsteigti I pensijos pakopos II lygį. Taip pat buvo padidintos ir kitos pensijos, mokamos iš valstybės biudžeto lėšų. Tai sumažino ankstesniais metais visuomenėje buvusią įtampą dėl menko pensijų dydžio.

Lietuvoje nuolat vyksta diskusijos dėl pensijų sistemos, jos tobulinimas ir pildymas. Vienas labiausiai paskutiniu metu diskutuotų
klausimų – kaupiamosios pensijų sistemos dalies įvedimas. Po ilgų diskusijų nuo 2003 metų rudens Lietuvoje buvo įteisinta ir įkurta pensijų sistemos kaupiamoji dalis (I pensijų pakopos II lygis).

Lietuvoje pastarąjį dešimtmetį dviem etapais įgyvendinta didelė pensijų reforma ir pirmą kartą šalyje sukurta visą apimanti nacionalinė pensijų sistema. Per pirmąjį etapą, pradėtą įgyvendinti nuo 1995 metų, reformuota pagrindinė – socialinio draudimo einamojo finansavimo pensijų sistema. Reforma buvo siekiama griežtai įgyvendinti socialinio draudimo principus, atsisakyti iš ankstesnių laikų paveldėtų išimčių ir privilegijų. Todėl teisė į pensijas griežčiau susieta su valstybinio socialinio pensijų draudimo (toliau – socialinis draudimas) laikotarpiu, o socialinio draudimo pensijų dydžiai susieti su asmens mokėtų valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokų (toliau – įmokos) dydžiais. Pradėtas ilginti senatvės pensijos amžius, kuris iki reformos buvo 55 metai moterims ir 60 metų vyrams (2006 metais jis pasieks 60 metų moterims ir jau pasiekė 62,5 metų vyrams). Iš esmės panaikintos anksčiau egzistavusios kai kurių profesinių ir socialinių grupių ankstyvo išėjimo į pensiją galimybės bei privilegijos. Nuo socialinio draudimo atskirtos ir į specialią neįmokinę pensijų sistemos dalį pertvarkytos pensijos, kurių skyrimas susietas su tam tikromis profesinėmis arba politinėmis priežastimis (tai papildomos valstybinės pensijos – pareigūnų ir karių, nukentėjusiųjų asmenų, nusipelniusiųjų asmenų ir kt.). Asmenims, dėl objektyvių priežasčių neįgijusiems socialinio draudimo teisių, pradėtos skirti šalpos pensijos iš valstybės biudžeto lėšų. Taip iš esmės buvo pertvarkytas I-osios pensijų pakopos I-as lygis.

Per antrąjį reformos etapą, pradėtą įgyvendinti nuo 2003 metų rudens, sukurtas I-osios pensijų pakopos II-as lygis, kuriame gali dalyvauti socialinio draudimo pensijų sistemos dalyviai, perkeldami dalį privalomų įmokų į pensijų fondus. Taigi jie vietoje dalies socialinio draudimo pensijos pradėjo kaupti pensijų turtą individualiose sąskaitose, kurios valdomos privačių pensijų kaupimo bendrovių. Šiuo reformos etapu buvo siekiama pasinaudoti laikinai palankia demografine situacija ir dalį socialinio draudimo įmokų sukaupti asmeninėse dalyvių sąskaitose, taip jas atidedant „blogiems laikams“, kai demografinė situacija bus kur kas blogesnė. Tuo pačiu dalis valstybės įsipareigojimų laipsniškai perkeliama į privataus sektoriaus įsipareigojimus būsimiems pensininkams.

Šalies pensijų sistemos privalumas yra tai, kad teisės į socialinio draudimo, valstybines arba šalpos pensijas suteiktos beveik visiems pagyvenusiems ir neįgaliems bei likusiems be maitintojo asmenims. Tačiau visuotinai pripažįstama, jog vidutinis pagrindinių – socialinio draudimo pensijų lygis kol kas yra per menkas, kad užtikrintų pakankamą pragyvenimo lygį. Vidutinė senatvės pensija, turint būtinąjį valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą (toliau – stažas), 2002 metais sudarė apie 43,6 proc. vidutinio neto darbo užmokesčio šalies ūkyje (toliau šis rodiklis vadinamas vidutine neto pakeitimo norma) arba 31,3 proc. šio užmokesčio bruto (toliau šis rodiklis vadinamas vidutine bruto pakeitimo norma).

Lietuvos gyventojų amžiaus struktūra iki šiol buvo palanki socialinio draudimo pensijų sistemos finansavimui. 1950 –1990 metais gyventojų skaičius augo dėl gimstamumo, kuris buvo šiek tiek didesnis negu daugumoje aplinkinių šalių. Tuo tarpu vyresnio amžiaus gyventojų gyvenimo trukmė buvo ir tebėra mažesnė negu Vakarų šalyse. 15 – 59 metų amžiaus gyventojai sudaro daugiau nei 60 proc. visų šalies gyventojų, o likusi dalis beveik per pusę yra pasidalijusi į vaikus ir 60 metų ir vyresnio amžiaus asmenis.

Socialinio draudimo pensijų formulė numato dvi šių pensijų dalis – pagrindinę ir papildomą. Pagrindinė socialinio draudimo pensijos dalis yra vienodo dydžio visiems asmenims, turintiems būtinąjį stažą. Papildoma socialinio draudimo pensijos dalis susieta su buvusiu darbo užmokesčiu ir įgytu stažu. Pagrindinė senatvės pensijos dalis turintiems būtinąjį stažą (30 metų) lygi, taip vadinamai, valstybinei socialinio draudimo bazinei pensijai (toliau – bazinė pensija), kuri nustatoma Vyriausybės. Neturintiems būtinojo stažo pagrindinė pensijos dalis lygi atitinkamai daliai bazinės pensijos. Vidutinė pagrindinė pensijos dalis 2004 metais sudarė apie 44 proc. visos vidutinės senatvės pensijos. Papildoma pensijos dalis apskaičiuojama skiriant 0,5 proc. atlyginimo (apdraustojo draudžiamųjų pajamų) už kiekvienus stažo metus. Visa vidutinė senatvės pensija 2002 metais sudarė 31,3 proc. bruto ir 43,6 proc. neto vidutinio darbo užmokesčio šalies ūkyje.

Taigi, remiantis šiomis bendromis nuostatomis, galima išskirti tokius pensijų bruožus:

1. pensijos mokamos iš specializuotų fondų;

2. pensijos yra alimentarinio pobūdžio išmokos. Jomis aprūpinami gyvybiškai svarbūs asmenų poreikiai;

3. pastovus (nuolatinis) pensijos pobūdis, kas ją skiria nuo tokių aprūpinimo rūšių, kaip kūdikio gimimo, laidojimo pašalpos.

Pensija – tai alimentarinio pobūdžio kasmėnesinė išmoka iš fondų, skirtų nedarbingiems asmenims išlaikyti, mokama piliečiams
ryšium su senatve, invalidumu, maitintojo netekimu arba ypatinga jų visuomenei naudinga veikla praeityje. Pensijų kaupimo sutarties įstatymas apibrėžia, jog pensijų kaupimo šalys yra dalyvis ir pensijų kaupimo bendrovė. Pensijų kaupimo sutartis dalyvio naudai negali būti sudaryta su jo darbdaviu ar kitais trečiaisiais asmenimis. Pirmą kartą sudaryta pensijų kaupimo sutartis įsigalioja Pensijų sistemos reformos įstatymo nustatytais terminais.

Pensijų kaupimo sutartis sudaroma rašytine forma ir jos šalys negali šioje sutartyje nustatyti tokių pensijų kaupimo sutarties sąlygų, kurios pablogintų dalyvio padėtį, palyginti su ta, kurią nustato šis ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Pensijų kaupimo bendrovė neturi teisės nutraukti pensijų kaupimo sutarties be dalyvio sutikimo, išskyrus šiame Įstatyme nustatytus atvejus. Sudarius pensijų kaupimo sutartį, pensijų kaupimo bendrovė VSDF valdybos nustatyta tvarka pateikia informaciją apie sutarties sudarymą VSDF valdybai raštu arba, suderinusi informacijos pateikimo tvarką su VSDF valdyba, elektroniniu būdu ne vėliau kaip per 1 darbo dieną nuo sutarties sudarymo. Pensijų kaupimo bendrovė, su kuria asmuo ketina sudaryti pensijų kaupimo sutartį, turi teisę VSDF valdybos nustatyta tvarka užklausti VSDF valdybą apie šio asmens teisę tapti pensijų kaupimo dalyviu bei pensijų kaupimo sutarties tarp šio asmens ir kitos pensijų kaupimo bendrovės sudarymo faktą. VSDF valdyba, gavusi tokį užklausimą, atsako raštu arba, suderinusi informacijos pateikimo tvarką su pensijų kaupimo bendrove, elektroniniu būdu ne vėliau kaip per 1 darbo dieną nuo užklausimo gavimo. Teisę gauti dalinę socialinio draudimo senatvės pensiją turi asmenys, sukaupę 15 metų minimalų stažą, visą pensiją – 30 metų būtinąjį stažą. Invalidumo (nuo 2005 m. liepos 1 d. – netekto darbingumo) ir našlių pensijoms nustatyti minimalaus ir būtinojo stažo reikalavimai susieti su pretendento (mirusio asmens) amžiumi.

Kadangi dabartinė pensininkų karta darbingo amžiaus laikotarpiu gyveno visuotino užimtumo sąlygomis (iki 1990 metų), iš esmės visi senatvės pensijos amžiaus gyventojai turi pakankamą stažą ir teisę į socialinio draudimo senatvės pensiją. Senatvės arba invalidumo pensiją 2004 metais gavo 91 proc. senatvės pensijos amžiaus gyventojų.

Tuo požiūriu šalyje vis dar yra vos ne universali pagyvenusių žmonių aprėptis socialinio draudimo pensijomis. Tačiau prognozuojama, kad padėtis keisis, kai senatvės pensijos amžių pasieks vis daugiau žmonių, kurie darbingame amžiuje nedirbo ir todėl nebuvo apdrausti pensijų socialiniu draudimu. Iš 2 mln. 76 tūkst. darbingo amžiaus gyventojų 2003 metais buvo apdrausta socialiniu draudimu tik 1 mln. 320 tūkst. žmonių ir nuo 1995 metų padėtis šiuo požiūriu nepagerėjo. Tuo tarpu apdraustųjų visomis socialinio draudimo rūšimis, kurie moka daugiausia įmokų į VSDF biudžetą, tebėra šimtu tūkstančiu mažiau negu 1995 metais (3.1-1 lentelė) . Užimtumo didinimas ir socialinio draudimo sistemos administravimo gerinimas, kad visi užimti gyventojai dalyvautų socialinio draudimo pensijų sistemoje, tebėra vienas svarbiausių uždavinių, kad šiuo metu būtų geriau finansuojama šių pensijų sistema, o ateityje kuo daugiau pagyvenusių žmonių įgytų teisę į socialinio draudimo pensiją. (Priedai. 1 lentelė)

Privačios I pakopos II lygio ir III pakopos pensijos. Dirbantys asmenys, apdrausti socialiniu draudimu visai pensijai, 2005 metais turi teisę 3,5 procentinių punktų privalomų įmokų pervesti į kaupiamąją apibrėžtų įmokų I pakopos II lygio pensijų sistemą (kasmet ši įmokų dalis bus didinama po vieną procentinį punktą iki 5,5 proc. punktų 2007 metais). Šios pensijų sistemos dalyviams socialinio draudimo senatvės pensijos papildoma dalis atitinkamai bus mažesnė. II lygio pensijos yra apibrėžtų įmokų, todėl jų būsimas dydis priklausys nuo įmokų dydžio, jų mokėjimo trukmės, pensijų turto investicijų grąžos ir atskaitymų administravimui. 2004 metais II lygio sistemoje dalyvavo daugiau nei 50 proc. apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu.

III privačių pensijų pakopa Lietuvoje vis dar kuriama. 2004 metais tik apie 3200 asmenų buvo sudarę pensijų kaupimo sutartis III pakopos pensijų fonduose. Prie privačios pajamų apsaugos senatvėje iš dalies gali būti priskirtas ir kaupiamasis gyvybės draudimas. 2004 metais tokiomis ilgalaikėmis gyvybės draudimo sutartimis buvo apdrausta apie 300 tūkst. gyventojų. Tačiau išskirti dalį kaupiamojo draudimo sutarčių, kaip pensijų kaupimo, nėra pagrindo, kadangi joks teisės aktas neįpareigoja asmens laikytis tokios sutarties, iki jam sukaks senatvės pensijos amžius.

III pensijų pakopos dalyviams ir asmenims, sudariusiems ilgalaikes draudimo sutartis su gyvybės draudimo įmonėmis, taikomas lengvatinis gyventojų pajamų mokesčio režimas. Pajamų mokesčiai grąžinami nuo įmokų, kai jos kartu su kitomis nuo mokesčių atleidžiamomis išlaidomis (pvz., studijoms, būstui įsigyti ir kt.) sudaro ne daugiau kaip 25 proc. asmens pajamų. Tokia pat lengvata taikoma ir pelno mokesčiui darbdaviui, jeigu jis moka įmokas už savo darbuotojus. Išmokų ar grąžinamų lėšų iš III pakopos pensijų fondo ar gyvybės draudimo įmonės apmokestinimas skiriasi, atsižvelgiant į kaupimo
trukmę. Kai pensijų fondo dalyvis ar asmuo, sudaręs ilgalaikę gyvybės draudimo sutartį, įgyja teisę į išmokas (sulaukia senatvės pensijos amžiaus), 15 proc. tarifu apmokestinama išmokų dalis, kuri lygi įmokų sumai.

Valstybinės pensijos mokamos iš valstybės biudžeto krašto apsaugos, policijos ir kai kurių kitų teisėsaugos tarnybų pareigūnams, teisėjams, mokslininkams, nukentėjusiems bei nusipelniusiems asmenims. Šias pensijas paprastai gauna asmenys, kuriems mokamos ir socialinio draudimo pensijos, todėl sudaro papildomas pajamas senatvėje ir negalios atveju. Valstybines pensijas gauna apie 15 proc. socialinio draudimo senatvės ir invalidumo pensijų gavėjų (Priedai. 2 lentelė).

Apiben¬drintai galima teigti, kad esama socialinio draudimo pensijų sistema dar nėra pakankama šių pensijų dydžio požiūriu ir ateityje jai gali iškilti aprėpties problema. Kol kas ne visi sulaukę senatvės ar tapę neįgaliaisiais asmenys gali gauti pensijas. Taip pat yra atskiros asmenų kategorijos (ūkininkų, sportininkų, asmenų, dirbančių pagal autorines sutartis ir dar kai kurių kitų savarankiškai dirbančių grupių), kurios ateityje negalės gauti socialinio draudimo pensijos, nes šiuo metu nedraudžiami pensijų socialiniu draudimu. Minimalaus ir būtinojo stažo socialinio draudimo pensijai gauti gali neturėti asmenys, dalį profesinės karjeros laikotarpio dirbantys neformaliame sektoriuje, dažnai ir ilgai esantys bedarbiais, dažnai ir ilgai sergantys, o taip pat apsisprendę gyventi iš socialinių pašalpų. Vidutinis socialinio draudimo senatvės pensijos dydis per mažas lyginant su vidutiniu darbo užmokesčiu šalies ūkyje. Šalpos pensijomis teikiama socialinė parama, užtikrina asmenims, neįgijusiems socialinio draudimo teisių, tik minimalų pragyvenimo šaltinį.

Pagal 2005 m. birželio mėnesio duomenis šalyje veikė vienuolika I pakopos II lygio pensijų sistemos pensijų kaupimo bendrovių, kurios valdė 27 pensijų fondus. Per pradinį etapą toks santykinai didelis pensijų kaupimo bendrovių skaičius suvaidino teigiamą vaidmenį, nes dėl didelės konkurencijos efektyviai sumažėjo atskaitymai nuo pensijų turto. Ypač sumažėjo atskaitymai nuo įmokos: nuo 10 proc. maksimalios vertės sumažėjo iki vidutinio svertinio 3,62 proc. (2,83 proc. – valdymo įmonių valdomų fondų ir 5,08 proc. – draudimo bendrovių) (Priedai. 1 grafikas).

Nuo 2004 metų pradėjus veikti naujajam pensijų kaupimui Lietuvos pensijų sistemą sudaro trys dalys:

• valstybinis socialinis pensijų draudimas,

• kaupimas senatvės pensijai iš socialinio draudimo įmokų pensijų fonduose ir

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 2545 žodžiai iš 5078 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 1,45 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.