Pensijų reforma
5 (100%) 1 vote

Pensijų reforma

TURINYS

1.Buvusi Lietuvos pensijų sistema………………………………………………………………5

1.1.Pensijų sistemos formavimasis…………………………………………………..5

1.2.Įvykdytos pensijų sistemos reformos…………………………………………..8

1.3.Socialinio draudimo pensijos……………………………………………………..8

1.4.Ankstyvosios pensijos……………………………………………………………….8

1.5.Teisė gauti pensiją…………………………………………………………………….9

1.6.nauja pensijų formulė……………………………………………………………….11

1.7.Pensinis amžius……………………………………………………………………….12

1.8.Privilegijuotos pensijos…………………………………………………………….13

1.9.Būtinybė keisti pensijų sistemą………………………………………………….14

2.Pensijų sistemos reformos prielaidos……………………………………………………….15

2.1.Demografinis spaudimas pensijų sistemai…………………………………..15

2.2.Mokesčių vengimo pasekmės……………………………………………………15

2.3.Finansinės pensijų reformos prielaidos……………………………………….16

2.4.Mokestinės pensijų reformos prielaidos………………………………………16

2.5.Bendraekonominės pensijų reformos prielaidos…………………………..17

2.6.Politinės pensijų reformos prielaidos………………………………………….17

2.7.Psichologinės pensijų reformos prielaidos…………………………………..17

2.8.teisinės pensijų reformos prielaidos……………………………………………18

2.9.techninės pensijų reformos prielaidos…………………………………………18

2.10.Pensijų išmokų nematomumas ir rizika……………………………………..18

3.LR pensijų fondų įstatymas ir jo pagrindinės nuostatos………………………………19

3.1.Įstatymo paskirtis……………………………………………………………………..19

3.2.Pensijų fondo steigimo ir veiklos ypatumai………………………………….20

3.3.Pensijų programos ir jų dalyviai…………………………………………………23

3.4.Pensijų fondo finansai……………………………………………………………….25

3.5.Pensijų lėšų investavimas, reinvestavimas, valdymas ir saugojimas.25

3.6.Pensijų programų dalyvių interesų apsauga…………………………………27

4.Siūlomos pensijos reformos kryptys………………………………………………………..28

5.Išvados…………………………………………………………………………………………………33

6.Naudota literatūra………………………………………………………………………………….36

ĮVADAS

Pagal demografinius duomenis, didėja senų žmonių, kuriems reikia aprūpinti senatvę, ir mažėja dirbančiųjų, kurie galėtų tai padaryti. Todėl atsirado būtinybė pakeisti pensijų sistemą.

Socialinė apsauga yra neatsiejama žmogaus gyvenimo dalis. Jos pagrindą sudaro Valstybinio socialinio draudimo sistema, užtikrinanti apdraustiems šalies gyventojams pajamas senatvės, ligos, invalidumo, nedarbo, nelaimingų atsitikimų darbe atvejais.

Pensinis draudimas – viena svarbiausių Lietuvos socialinio draudimo dalių. Jis apima

beveik visus šalies gyventojus: vieni moka socialinio draudimo įmokas busimai pensijai, kiti gauna pensijas. Pensinis draudimas suteikia žmonėms saugumą senatvėje, invalidumo, našlystės atvejais. Mūsų visuomenėje galioja atsakomybės už save principas, todėl pensinis draudimas kiekvienam iš mūsų yra labai svarbus. Nes tik suvokdami, kad jei patys sau nepadėsime – valstybė nebus pajėgi padėt, galėsime žengti brandų žingsnį įgyvendinant reformą. Šiuo metu nemažai žmonių gauna įvairias pensijas, tačiau valstybė nepajėgi jas mokėti, ji gali suteikti tik minimalią pagalbą. Dėl nepalankios ekonominės, demografinės situacijų, dėl nedarbo pensijos yra labai mažos. Todėl valstybė negali užtikrinti pensijų didėjimo. Atsiranda būtinybė pensijų reformai, kurios pagalba būtų galima užtikrinti kur kas didesnes pensijas. Lietuvoje pensijų sistema buvo reformuota 1994-1995 metais, kai po Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimo pradėjo veikti pirmieji Lietuvos Respublikos pensijų įstatymai. Tuo metu buvo sukurta pensijų sistema, paremta einamųjų įmokų bei išmokų, kartų solidarumo principais. 1998 m. išryškėjo šios sistemos trūkumas – pasireiškiantis finansiniu nepajėgumu išmokėti pensijas, kurį lėmė Lietuvos ekonominės bei demografinės problemos.

Norint užtikrinti pensijų išmokėjimą esantiems ir būsimiems pensininkams būtina reformuoti pensijų sistemą taip, kad padidėtų finansiniai ištekliai. Sukaupta patirtis leidžia svarstyti tolesnės reformos perspektyvas. Ta perspektyva susijusi su kaupiamojo principo pensijų sistemoje įvedimu. Įvairi Centrinės ir Rytų Europos patirtis steigiant kaupiamąją pensijų sistemos pakopą skatina patyrinėti šios pakopos steigimo galimybes ir
Lietuvoje.

Manoma, kad pensijų reformą optimaliausia pradėti ne anksčiau kaip 2004 m. ir ne vėliau kaip 2008 m., kadangi 2005-2020 m. numatomas ženklus darbingo amžiaus asmenų daugėjimas, susijęs su ankstesne 1980-1990 m. gimstamumo banga. Dėl šios demografinės bangos socialinio draudimo biudžetas 2005-2020 m. gali būti perteklinis, o 2040-2070 m. laukiama socialinio draudimo biudžeto deficito, kurį lems dabar esantis mažas gimstamumas.

Reformos pagrindas yra tai, kad kiekvienas žmogus, draudžiamas privalomuoju valstybiniu socialiniu draudimu savanoriškai, galės dalį pensijos pats kaupti asmeninėje sąskaitoje, esančioje pasirinktame pensijų fonde ar gyvybės draudimo bendrovėje.

Tyrimo objektas – Lietuvos pensijų sistemos reforma.

Tyrimo metodai: literatūros šaltiniu analizė, logine analizė, lyginamoji analizė, statistinių duomenų analizė.

Šio darbo tikslas yra išanalizuoti dabartinę Lietuvos pensijų sistemą, išskirti pagrindines jos problemas, dėl kurių iškyla pensijos reformos būtinybė, bei pasiūlyti pensijų sistemos tobulinimo kryptis.

Darbe keliami uždaviniai:

1) išanalizuoti buvusią Lietuvos pensijų sistemą;

2) identifikuoti pensijų sistemos reformos prielaidas;

3) pristatyti esmines LR pensijų fondų įstatymo nuostatas;

4) pateikti siūlomas pensijų sistemos tobulinimo kryptis.

1. BUVUSI LIETUVOS PENSIJŲ SISTEMA

1.1. PENSIJŲ SISTEMOS FORMAVIMASIS

Socialinis draudimas Europoje atsirado tik XIX amžiaus pabaigoje kaip pramoninės revoliucijos padarinys. Jo pradininku laikomas Bismarkas, kurio sukurtas modelis pasklido po visą pasaulį, ir net dabartiniu laikotarpiu jo pagrindais remiantis Vidurio Europoje formuojamos socialinio draudimo sistemos. Net ir Europos Sąjungos (ES) įsteigimo metu 6 šalyse, jos narėse, dominavo Bismarko modelis. Socialinės pašalpos ir socialinė apsauga daugiausia buvo grindžiama socialiniu draudimu. Neapdrausti šalies piliečiai galėdavo gauti pašalpų ar paramą iš humanitarinių organizacijų.

Lietuvoje socialinis draudimas savo istoriją skaičiuoja nuo 1926 m. kovo 23 d., kai Respublikos prezidentas A.Stulginskis paskelbė Vyriausiosios socialinio draudimo valdybos įstatymą. Ši data ir šiandien Lietuvoje minima kaip socialinio draudimo darbuotojų profesinė diena. Valdyba buvo įsteigta prie Vidaus reikalų ministerijos, minėtame įstatyme nurodoma, kad Valdyba steigiama “socialinio draudimo reikalams tvarkyti”. Ji aiškino ligonių kasų įstatymą, steigė ligonių kasas, tvirtino jų sąmatas, taip pat rūpinosi socialine globa, steigė ir prižiūrėjo našlaičių ir senelių prieglaudas. Tarpukario Lietuvoje nespėta įgyvendinti pensijų draudimo. Valstybė mokėjo pensijas tik kariams, valstybės tarnautojams bei pasižymėjusiems visuomenės veikėjams.Teisė į pensiją buvo suteikiama ištarnavus valstybinėje tarnyboje 25 metus. Pensijos dydis sudarė 60 proc. buvusios algos. Tarpukario Lietuvos socialinio draudimo istoriją 1940 m. užbaigė Liaudies komisarų taryba, savo nutarimu Socialinio aprūpinimo komisariatui perdavusi visas socialinės paskirties įstaigas, ligonių kasą bei Vyriausiąją socialinio draudimo tarybą.

1940 m. sovietų okupacija nutraukė dar nespėjusias susiklostyti socialinio draudimo tradicijas. Socialinio draudimo kaip savitarpio pagalbos, bendros ir asmeninės atsakomybės už kiekvieno žmogaus dabartį ir ateitį derinimo sistema ištirpo vieningoje valstybės lėšomis realizuojamoje sovietinėje socialinio aprūpinimo sistemoje. Okupavus Lietuvą buvo pritaikytas sovietinis socialinio draudimo modelis. Tuo metu valstybinis socialinis draudimas buvo taikomas visiems darbininkams ir tarnautojams, nepriklausomai nuo darbo trukmės ir apmokėjimo formų. Socialinis draudimas buvo vykdomas tik valstybės lėšomis, įmokas mokėjo įmonės ir organizacijos, patys darbuotojai jokių socialinio draudimo įnašų iš savo atlyginimo nemokėdavo. Socialinio draudimo išmokos nepriklausė nuo įmokų mokėjimo fakto.

Iki 1990 metų socialinio draudimo funkcijas Lietuvoje vykdė profesinės sąjungos. Jos valdė socialinio draudimo lėšas, joms priklausančias sanatorijas, profilaktoriumus, poilsio namus, kultūros ir švietimo, turizmo ir sporto įstaigas.

Atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę prasidėjo radikali socialinio aprūpinimo sistemos reforma. Jos pagrindinis tikslas buvo išskirti į atskiras globos bei rūpybos, darbo biržų ir socialinio draudimo sritis. Tai buvo padaryta 1990 m. priėmus Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio aprūpinimo pagrindų įstatymą. Tais pačiais metais prie Socialinės apsaugos ministerijos buvo įsteigta Vyriausioji valstybinio socialinio draudimo valdyba, kurios užduotis – organizuoti Lietuvoje valstybinį socialinį draudimą

Valstybinio socialinio draudimo sistema kūrėsi gana sparčiai. Jau praėjo 15 metų, kai Lietuvoje buvo padėti socialinio draudimo pamatai. 1990 metais vasario 13 dieną tuometinė Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą “Dėl Lietuvos TSR Valstybinio socialinio draudimo sistemos pertvarkymo”, kuriame nurodoma iš Lietuvos profesinių sąjungų perimti socialinį draudimą valstybės žinion. Tais pačiais metais, praėjus vos kelioms dienoms po Nepriklausomybės atkūrimo (1990 03 15), prie Darbo ir socialinio aprūpinimo ministerijos buvo sukurta Vyriausioji valstybinio
valdyba, kuriai pavesta Respublikoje vykdyti socialinio draudimo funkcijas. Vyriausioji valstybinio socialinio draudimo valdyba ir jos teritoriniai skyriai pradėjo registruoti draudėjus, rinkti įmokas, organizuoti ir kontroliuoti išmokų operacijas, vykdyti valstybinio socialinio draudimo biudžetą. Jau tuomet Vyriausiajai valstybinio socialinio draudimo valdybai prigijo trumpesnis pavadinimas – „Sodra“ (žodžių „socialinis draudimas“ trumpinys). Tai buvo pirmojo direktoriaus šviesaus atminimo Evaldo Kliučinsko sumanymas.

1990 m. spalio 23 d. buvo priimamas Valstybinio socialinio aprūpinimo sistemos pagrindų įstatymas, kuris socialinį draudimą atskyrė nuo globos ir rūpybos ir įteisino savarankišką socialinio draudimo biudžetą.

1991 metų gegužę įsigalioja LR valstybinio socialinio draudimo įstatymas, įtvirtinęs socialinio draudimo rūšis, finansus bei valdymą. Įstatyme buvo apibrėžta, kad „valstybinis socialinis draudimas – valstybės nustatytų socialinių ekonominių priemonių sistema, teikianti apdraustiesiems Respublikos gyventojams, taip pat numatytais atvejais apdraustųjų šeimų nariams gyvenimui reikalingų lėšų ir paslaugų, jei jie negali dėl įstatymo numatytų priežasčių apsirūpinti iš darbo ir kitokių pajamų ir dėl įstatymo numatytų priežasčių turi papildomų išlaidų.“

1991 m. lapkričio 21 d. „Sodra“ buvo priimta į Tarptautinę socialinio draudimo asociaciją (ISSA) tikrąja nare. Tai įgalino socialinio sistemos darbuotojams ne tik dalyvauti ISSA Generalinėje asamblėjoje, konferencijose, bet ir semtis iš kitų šalių patirties.

1992 m. vasario 7 d. Valstybinio socialinio draudimo taryba nutarė, kad kovo 23 diena būtų paskelbta Valstybinio socialinio draudimo diena. Tą dieną 1926 m. buvo priimtas pirmasis socialinio draudimo įstatymas Lietuvos istorijoje. Per pirmuosius penkerius socialinio draudimo gyvavimo metus buvo suformuota teisinė bazė, sukurti struktūriniai padaliniai, pradėtos kurti kompiuterinės informacinės duomenų bazės.

1994-1995 m. vyko pensijų reforma. 1995 m. sausio 1 d. įsigaliojo Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas. Jis pakeitė iki tol galiojusį dar 1956 metais sovietinį pensijų skyrimo ir mokėjimo įstatymą. Naujoji sistema buvo orientuota į ateitį ir turėjo būti taikoma tiems asmenims, kurie į pensiją išeis po 1995 metų sausio 1 d., tai yra, po įstatymo įsigaliojimo datos. Tačiau Seimo sprendimu, remiantis naujuoju įstatymu, buvo perskaičiuotos visų pensininkų pensijos, taikant pensijos nemažinimo taisyklę. Padidėjusioms pensijoms mokėti „Sodrai“ papildomai prireikė 130 mln. litų. Įsigaliojus naujajam pensijų įstatymui pradėjo veikti pensijų indeksavimo mechanizmas: pensijos didinamos didinant bazinę pensiją bei draudžiamąsias pajamas. 1995 m. bazinė pensija buvo padidinta 3, o draudžiamosios pajamos – 4 kartus. Šiam tikslui prireikė dar 153 mln. litų. Iš viso padidėjusioms pensijoms mokėti 1995 metais reikėjo papildomai 283 mln. Lt.

1995 m. Seimas priėmė sprendimą dar kartą perskaičiuoti pensijas. Šį kartą atsižvelgiant į palankiausią uždarbį. Padidėjusioms pensijoms mokėti 1996 metais prireikė papildomai 216,4 mln litų.

1995 metų laikotarpis į „Sodros“ istoriją įėjo kaip vienas sunkiausių. Pensijų reforma pareikalavo daug papildomų lėšų, vėlavo pensijos ir kitos socialinės išmokos. Be to, tuometinė bankų krizė neaplenkė ir „Sodros“.

1996 – 1998 m. buvo įgyvendinamas projektas „Phare“ parama „Sodrai“. Pagrindiniais projekto vykdytojais iš Europos Sąjungos pusės buvo Airijos socialinės gerovės ministerijos ekspertai.

1997 m. prasidėjo sveikatos reforma, sveikatos draudimo funkcijos iš „Sodros“ perėjo ligonių kasoms. Buvo įkurtas atskiras Sveikatos draudimo fondas.

1999 m. priimtas Pensijų fondų įstatymas. Šis įstatymas sudarė galimybes pensijų fondų steigimui ir veiklai. Tikimasi, kad privatūs pensijų fondai papildys esamą socialinio draudimo pensijų sistemą ir šalies gyventojams sudarys geresnes sąlygas pasirūpinti savo ateitimi.

2000 m. įstatymu įteisinta nauja draudimo rūšis – nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų draudimas.

2003 m. pradėta pensijų sistemos reforma. Nuo 2004 m. sausio 1 d. gyventojai dalį įmokų „Sodrai“ gali savarankiškai nukreipti pensijoms kaupti. Pirmaisiais reformos metais įmoka kaupiamajam draudimui yra 2,5 proc. – tiek, kiek dabar socialiniam pensijų draudimui moka pats apdraustasis. Kaupiamosios įmokos tarifas kasmet bus didinamas po 1 procentinį punktą iki 5,5 proc. 2007 metais. Per pirmąjį pensijų sistemos reformos etapą, trukusį nuo rugsėjo 16 d. iki gruodžio 1 d., pensijų kaupimo sutartis pasirašė 441 606 Lietuvos gyventojai, arba 36,6 proc. visų apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu.

1.2. ĮVYKDYTOS PENSIJŲ SISTEMOS REFORMOS

1995 m. įvykdyta pensijų reforma, tačiau ji neatnešė finansinio palengvėjimo socialinio draudimo biudžetui. Nuo 1995 m. sausio 1 d. įsigaliojo naujas Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas, kuris apima senatvės, invalidumo bei našlių ir našlaičių pensijas, bei įstatymai, reguliuojantys valstybines pensijas – I ir II laipsnio valstybines pensijas, nukentėjusių asmenų pensijas, pareigūnų pensijas, mokslininkų pensijas bei socialines pensijas. Iki tol
susiklosčiusi beveik plokščia pensijų sistema, nes didelės infliacijos metu pirmiausia ir palankiausiu režimu buvo indeksuojamos mažiausios pensijos. 1990 m. pabaigoje minimali pensija skyrėsi nuo vidutinės 3 kartus, o 1994 m. pabaigoje ji jau sudarė 70 proc. vidutinės pensijos. Toks pensijų suvienodėjimas buvo laikomas socialine neteisybe. Naujuoju pensijų įstatymu norėta atstatyti pensijų diferenciaciją, sustiprinti ryšį tarp sumokėtų įmokų ir gaunamų išmokų, ir taip paskatinti žmones draustis valstybiniu socialiniu draudimu.1995 m. pensijų įstatymu buvo pakeista pensijų skaičiavimo formulė, sugriežtinti reikalavimai galintiems gauti pensiją, atidėtas pensinis amžius.

1.3. SOCIALINIO DRAUDIMO PENSIJOS

Valstybinio socialinio draudimo pensijos sudaro sistemos pagrindinę dalį. Jos išlaidos, palyginus su valstybės biudžetu 1996 m. sudarė 36.3 proc. Tuo tarpu valstybinės pensijos – tik 1.6 proc., socialinės – 2 proc.

Įmokų tarifas buvo 30 plius 1 : 30 procentų nuo priskaičiuoto darbo užmokesčio mokėjo darbdavys, 1 procentą – darbuotojas. Tarifo dydį nustato Vyriausybė, jis pakito 1999 m. – padidintas iki 34 proc. Kokią dalį moka darbuotojas, nustato Seimas.

Socialinis draudimas yra privalomas visiems dirbantiesiems pagal darbo sutartis, taip pat ir dirbantiems savarankiškai (nors jie draudžiami tik bazinei pensijai). Personalinių įmonių savininkai ir ūkininkai draudžiami tik bazinei senatvės pensijos daliai ir jų kasmėnesinė įmoka yra 1/2 bazinės pensijos. Tačiau ūkininkų ir personalinių įmonių savininkų, kurie jau apsidraudė, yra labai nedaug. Tiems, kurie neprivalo draustis valstybiniu socialiniu draudimu (menininkai, gaunantys atlyginimą pagal autorines sutartis), yra galimybė draustis savanoriškai.

1.4. ANKSTYVOSIOS PENSIJOS

Iki reformos buvo gana daug iš sovietinių laikų išlikusių ankstyvųjų pensijų, kurios buvo skiriamos tam tikroms profesijoms, daugiausia dirbantiesiems kenksmingose sąlygose. Dėl to taip pat didėdavo pensininkų skaičius visuomenėje. Visos šios pensijos buvo panaikintos. Perėjimui sušvelninti mokamos nedidelės kompensacijos priklausomai nuo asmens darbo stažo ir tik prieš pat pensinį amžių.

Tačiau taip sumažinus socialinio draudimo išlaidas, padidėjo spaudimas socialinės paramos sistemai. Nors jos finansuojamos iš skirtingų biudžetų, tačiau į jas moka tie patys mokesčių mokėtojai, todėl sprendimai, priimami žiūrint tik vienos žinybos interesų, nėra racionalūs. Po reformos tuoj pat iškilo tam tikrų profesinių grupių, kurios negali dirbti savo profesijoje iki nustatytojo pensinio amžiaus (lakūnai, baleto artistai, žmonės, dirbę kenksmingomis sąlygomis), socialinio aprūpinimo problema, nes nėra sukurta nei jų perkvalifikavimo, nei kokios nors kitos jų socialinės apsaugos sistemos.

Atskiros žmonių grupės, turėjusios teisę į ankstyvas pensijas, ėmė reikalauti jas atstatyti. Pirmoji nuolaida jau padaryta – Vyriausybė nutarė mokėti rentas valstybinių teatrų artistams, kurios vos ne dvigubai viršija vidutinę senatvės pensiją. Tokie sprendimai ne tik rodo sistemos nebuvimą pensijų sistemoje, bet ir pažeidžia pačios valdžios pasirinktus principus, kuriais ji buvo konstruojama.

1.5. TEISĖ GAUTI PENSIJĄ

Priėmus naują pensijų įstatymą pereita prie aiškaus pajamomis grindžiamo (earning-related) pensijų modelio. Tik tie asmenys, kurie yra mokėję socialinio draudimo įmokas, turi teisę gauti socialinio draudimo pensijas. Į stažą pensijai gauti įskaitomi tik tas laikotarpis, už kurį yra sumokėtos įmokos. Tokios nuostatos iškart sukėlė problemų tiems, kurie dirbo įmonėse, įsiskolinusiose socialiniam draudimui – įmokos buvo tik priskaičiuotos, bet ne pervestos, ir asmuo neteko dalies teisės į pensiją. Atsakomybė už įmokų mokėjimą yra uždėta dirbančiajam, o jo tarifas yra tik 1 proc. Taigi, darbdavys nesumoka įmokų, o dirbančiajam neužskaitomas stažas pensijai gauti, jis praranda dalį pensijos.

Teisė į senatvės pensiją siejama su trimis sąlygomis, kurios visos turi būti patenkintos – būtina sukakti pensinį amžių, turėti bent minimalų 15 m. draudimo stažą ir 3 m. draudimo stažą per paskutinius penkerius metus iki pensijos arba stažą per paskutinius vienerius metus. Didžiausią susirūpinimą kelia paskutinysis reikalavimas, kuris praktiškai reiškia, kad norint išlaikyti teisę į pensiją, būtina dirbti iki pat pensinio amžiaus. Jei asmuo negali patenkinti šios sąlygos, tuomet jam būtina turėti 35 m. draudimo įmokų mokėjimo stažą, o tai bus nelengva įgyvendinti darbuotojams, turintiems karjeros pertrūkių ar dirbusiems ne visą darbo dieną (juk dirbantiems nepilną darbo dieną bus užskaitoma tik dalis stažo proporcingai mokėtoms įmokoms).

Toks reikalavimas gali atimti iš dalies senyvo amžiaus žmonių teisę į pensiją, nes esant sunkiai padėčiai darbo rinkoje būtent priešpensinio amžiaus žmonės daugiausia atleidžiami, jiems sunkiausia susirasti darbo ar persikvalifikuoti. Taigi, net ir 30 m. išdirbęs ir visą tą laiką sąžiningai mokėjęs įmokas žmogus gali netekti teisės į bet kokią pensiją. Todėl prognozuojama, kad visiškai įsigaliojus naujajam pensijų įstatymui (apie 2025 m.) pensiją gaus tik 54 proc. pensinio amžiaus Lietuvos gyventojų. Neturintys teisės į pensiją galės
kreiptis į savivaldybę socialinės paramos, kuri yra teikiama patikrinus prašančiojo asmens gyvenimo sąlygas ir mokama ribotą laikotarpį. Griežti draudimo stažo reikalavimai šiek tiek pagerins socialinio draudimo padėtį (reikės mokėti kur kas mažiau pensijų), tačiau labai padidins socialinės paramos išlaidas. Tokiomis aplinkybėmis kyla abejonė, ar pensijų sistema iš viso atliks savo užduotį, jei ji bus skirta vos pusei šalies gyventojų.

Socialinis draudimo stažas yra tas laikas, per kurį asmenys patys moka arba už juos yra mokamos pensijų draudimo įmokos.

Minimalus draudimo stažas, suteikiantis asmeniui teisę gauti senatvės pensiją, ir vyrams ir moterims vienodas – 15 metų. Būtinasis draudimo stažas moterims ir vyrams yra skirtingas (žr. 2 lentelę). 1995 m. vyrams buvo nustatytas 26 metai, o moterims – 21 metai. Toliau šis stažas kasmet didinamas ir vyrams, ir moterims vieneriais metais kol pasieks 30 metų. Kaip matome iš lentelės, vyrams 30 metų būtinasis stažas jau pasiektas 1999 metais, taigi jau nuo 1999 metų jiems šis stažas nebedidėja. Moterys 30 metų stažą pasieks 2004 metais, o šiuo metu būtinasis socialinio draudimo stažas joms yra 29 metai.

Metai Būtinasis stažas

moterims vyrams

1995 21 m. 26 m.

1996 22 m. 27 m.

1997 23 m. 28 m.

1998 24 m. 29 m.

1999 25 m. 30 m.

2000 26 m. 30 m.

2001 27 m. 30 m.

2002 28 m. 30 m.

2003 29 m. 30 m.

2004 30 m. 30 m.

1 lentelė. Būtinasis socialinio draudimo stažas

1.6. NAUJA PENSIJŲ FORMULĖReformuojant pensijas, įvesta nauja pensijų formulė. Dabartinė pensija susideda iš dviejų dalių – bazinės pensijos ir papildomos pensijos. Bazinė pensija yra vienoda visiems, turintiems reikiamą stažą. Ji nustatoma Vyriausybės, taigi, nepriklauso nuo asmens uždarbio ir mokėtų įmokų. Papildoma pensija skaičiuojama pagal tam tikrą formulę, jis atspindi buvusį asmens uždarbį.

Pensijos, paskaičiuotos pagal šią formulę, dydis labiausia priklauso nuo apdraustojo asmens darbo užmokesčio dydžio ir nedaug nuo stažo. Pensijų formulė yra stipriai perskirstomoji, kadangi bazinė pensija sudaro pagrindinę pensijos dalį. Asmeniui, uždirbančiam penkis kartus daugiau nei šalies vidurkis, darbo užmokesčio pakeitimo pensija koeficientas bus vos 18 proc., tuo tarpu kai žmogui, gaunančiam minimalią algą, pensija sudarys 48 proc. jo uždarbio. Asmeniui, uždirbančiam penkis šalies vidurkius, gaunama pensija sudarys tik pusę jo įmokėtos kasmėnesinės socialinio draudimo įmokos. Kadangi pensijų pakeitimo norma yra labai nedidelė (vidutiniškai 35 proc. 1996 m.), tai daugėja dirbančių senatvės pensininkų – per 1993 – 1996 m. jų skaičius išaugo 2.7 proc., nors bendras senatvės pensininkų skaičius dėl didinamo pensinio amžiaus netgi sumažėjo.

Pensijos dydis apskaičiuojamas sudedant pagrindinę ir papildomą dalis. Jis apskaičiuojamas pagal formulę:

B + 0,005 * s * k * D + 0,005 * S * K * D,

B – pagrindinė (bazinė) pensija;

s – draudimo stažas, įgytas dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu iki 1994m. sausio 1d.;

k – asmens draudžiamųjų pajamų koeficientas, apskaičiuotas pagal bet kurių 5 paeiliui einančių kalendorinių metų pajamas, gautas 1984-1993 m. laikotarpiu;

S – draudimo stažas, įgytas dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu po 1994m. sausio 1d.

K – asmens draudžiamųjų pajamų koeficientas, apskaičiuotas pagal draudžiamąsias pajamas nuo 1994 m. sausio 1d.

D – vidutinės mėnesinės draudžiamosios pajamos pagal ketvirčio duomenis. Jas tvirtina Vyriausybė

Skirtingi pensijų sistemos tikslai (pašalinti senų žmonių skurdą ir išlyginti dirbančiųjų pajamas senatvėje), kurių paprastai siekiama dvejomis pensijų pakopomis (valstybine perskirstomąja ir privačia kaupiamąja) šioje formulėje integruoti į vieną. Bazinė pensija turėtų neleisti seniems žmonėms skursti, o papildoma pensijos dalis turėtų sušvelninti pajamų kritimą baigus darbo karjerą. Šie tikslai yra gana prieštaringi, ir kai jie abu derinami vienoje formulėje, pensijų sistema tampa nelanksti. Norint padidinti mažiausias pensijas, kad seni žmonės neskurstų, tenka didinti ir visas kitas. Tačiau tai ne visada finansiškai įmanoma. Todėl dažniausia mažinama pensijų diferenciacija. Tačiau tuomet nepasiekiamas pajamų išlyginimo tikslas. Principas, kas moka daugiau socialiniam draudimui, daugiau iš jo ir gauna, dėl kurios reforma ir buvo daroma, lieka tik deklaruojamas, bet ne įgyvendintas

Taigi didesnes pajamas gaunantiems žmonėms valstybinių pensijų sistema gali pasirodyti nelabai „viliojanti“, nes būsimos senatvės pensijos neatspindės gaunamų pajamų. Asmenys, uždirbantys daugiau, net ir norėdami pasididinti būsimas senatvės pensines pajamas valstybinės pensijos pagalba, to atlikti nelabai gali. Todėl žmonės, turintys didesnes pajamas, gali būti suinteresuoti privačiais pensijų fondais

1.7. PENSINIS AMŽIUS

Kitas svarbus pensijų reformos sprendimas buvo atidėti pensinį amžių. Taip tikimasi bent kiek sušvelninti blogėjančios demografijos poveikį socialinio draudimo biudžetui. Lietuva yra paveldėjusi ankstyvą pensinį amžių, buvusį įprastą visai Tarybų Sąjungai – 55 m. moterims, 60 m. vyrams. Todėl nuo 1995 m. imta
didinti pensinį amžių. Tačiau ir šis sprendimas nebuvo įgyvendintas nuosekliai – pensinis amžius bus didinamas ne iki 65 m. abiem lytims, bet tik iki 62.5 m. vyrams ir 60 m. moterims, vėliau Seimas spręs, ką toliau daryti. Pensinio amžiaus atidėjimas šiek tiek gelbsti pensijų draudimo sistemą, tačiau blogina nedarbo draudimo situaciją, nes didėja priešpensinio amžiaus žmonių nedarbas ir tuo pačiu bedarbio išmokos, mokamos iš to paties fondo. Pagal Pasaulio banko prognozes, kurios buvo patvirtintos ir kitų autorių, šis žingsnis pagelbės socialinio draudimo biudžetui tik iki 2010 m. (t.y. tol, kol bus didinamas pensinis amžius), vėliau pensininkų ir dirbančiųjų santykis vėl ims blogėti.

Metai Pensinis amžius Gimimo metai

1995 60 m. 2 mėn. 1935m. sausio 1d. – 1935m. spalio 31d.

1996 60 m. 4 mėn. 1935m. lapkričio 1d. – 1936m. rugpjūčio 31d.

1997 60 m. 6 mėn. 1936m. rugsėjo 1d. – 1938m. balandžio 30d.

1998 60 m. 8 mėn. 1937m. liepos 1d. – 1938m. balandžio 30d.

1999 60 m. 10 mėn. 1938m. gegužės 1d. – 1939m. vasario 28d.

2000 61 m. 1939m. kovo 1d. – 1939m. gruodžio 31d.

2001 61 m. 6 mėn. 1940m. sausio 1d. – 1940m. birželio 30d.

2002 62 m. 1940m. liepos 1d. – 1940m. gruodžio 31d.

2003 62 m. 6 mėn. 1941m. sausio 1d. ir t. t.

2 lentelė:Vyrų senatvės pensijos amžius

Metai Pensinis amžius Gimimo metai

1995 55 m. 4 mėn. 1940m. sausio 1d. – 1940m. rugpjūčio 31d.

1996 55 m. 8 mėn. 1940m. rugsėjo 1d. – 1941m. balandžio 30d.

1997 56 m. 1941m. gegužės 1d. – 1941m. gruodžio 31d.

1998 56 m. 4 mėn. 1942m. sausio 1d. – 1942m. rugpjūčio 31d.

1999 56 m. 8 mėn. 1942m. rugsėjo 1d. – 1943m. balandžio 30d.

2000 57 m. 1943m. gegužės 1d. – 1943m. gruodžio 31d.

2001 57 m. 6 mėn. 1944m. sausio 1d. – 1944m. birželio 30d.

2002 58 m. 1944m. liepos 1d. – 1944m. gruodžio 31d.

2003 58 m. 6 mėn. 1945m. sausio 1d. – 1945m. birželio 30d.

2004 59 m. 1945m. liepos 1d. – 1945m. gruodžio 31d.

2005 59 m. 6 mėn. 1946m. sausio 1d. – 1946m. birželio 30d.

2006 60 m. 1946m. liepos 1d. ir t. t.

3 lentelė: Moterų senatvės pensijos amžius

1.8. PRIVILEGIJUOTOS PENSIJOS

Nors vykdant reformą deklaruota, kad bus atstatytas socialinis teisingumas ir visos pensijos priklausys tik nuo mokėtų įmokų, tam tikros privileginės pensijų sistemos vis dėlto išliko.

Tai visų pirma visų jėgos struktūrų pensijos (prokuratūra, policija, kariuomenė), ir mokslininkų pensijos, kurios buvo įvestos 1992 m. kaip stipraus jų lobizmo pasekmė ir buvo laikomos tam tikra kompensacija už labai mažus mokslinių darbuotojų atlyginimus. Yra dar ir valstybinės pensijos, skiriamos nusipelniusiems kraštui žmonėms bei nukentėjusiems ginant tėvynę. Visos šios pensijos mokamos šalia socialinio draudimo pensijos.

Jų buvimas grindžiamas tuo, kad valstybinės pensijos yra finansuojamos ne iš socialinio draudimo biudžeto, bet iš valstybės biudžeto. Tačiau ši argumentacija yra aiškiai nepakankama pateisinti, kodėl valdžia nuosekliai nesilaiko savo deklaruojamų socialinio teisingumo principų. Juk į abu biudžetus moka tie patys šalies piliečiai, tačiau kai kuriems iš jų taikomas skirtingas traktavimas. Šių pensijų dydis buvo siejamas su valstybinio socialinio draudimo bazine pensija. Tai šiek tiek varžė ir socialinio draudimo, ir valstybinių pensijų indeksavimą. Todėl nuo 1998 m. sausio 1 d. valstybinių pensijų dydžiui nustatyti įvesta valstybinių pensijų bazė, kuri iš pradžių prilyginta socialinio draudimo bazinei pensijai. Valstybinės pareigūnų, mokslininkų ir socialinės pensijos liko apskaičiuojamos senąją tvarka.

Nors socialinio draudimo ir valstybinių pensijų dydžiai buvo atsieti siekiant pastarąsias indeksuoti lėčiau, toks sprendimas gali turėti ir kitokių, dabar nenuspėjamų pasekmių. Nukentėjusių asmenų pensijų gavėjai turi labai stiprią įtaką valdžioje, todėl visiškai įmanoma, kad šios pensijos ims ne mažėti, bet, atvirkščiai, didėti, kuomet jų nebevaržys susiejimas su socialinio draudimo pensijomis. Kad šios privilegijos turi tendenciją plėstis rodo nuo 1995 m. du kartus išaugęs jų gavėjų skaičius, nes prie turinčių teisę į tokias pensijas priskiriama vis naujos kategorijos žmonių.

Už socialinio draudimo biudžeto yra dar ir socialinės pensijos, taip pat mokamos iš valstybės biudžeto. Įvedus griežtą pensijos priklausomybę nuo mokėtų įmokų, niekada nedirbę arba labai mažai dirbę žmonės neteko teisės į bet kokią pensiją, nors ją garantuoja Lietuvos Konstitucija. Socialinės (arba šalpos) pensijos tik iš dalies užpildo tą spragą. Jos skiriamos ne visiems, neturintiems darbo stažo, bet tik tiems, kurių nedarbo priežastys yra pripažįstamos svarbiomis – motinoms, išauginusioms daug vaikų, slaugiusioms vaikus – invalidus arba patiems invalidams nuo vaikystės. Visi kiti pensinio amžiaus gyventojai turi teisę kreiptis socialinės pašalpos, kuri skiriama patikrinus jų pajamas, bet ne pensijos.

1.9. BŪTINYBĖ KEISTI PENSIJŲ SISTEMĄ

Lietuvos pensinio draudimo problemos yra labai panašios kaip ir kitų Rytų ir Centrinės Europos šalių. Išlaidos pensijoms vis didėja ir dabar sudaro jau virš 9 proc. BVP. Socialinio draudimo išlaidos nuolatos augo greičiau nei pajamos – nuo 1991 m. išlaidos padidėjo 77.8 karto, tuo tarpu pajamos tik 61.6.
Prie šio disbalanso žymiai prisidėjo ir 1995 m. įgyvendintas naujas pensijų įstatymas. Pensijų pakeitimo norma (replacement rate) nuo 1992 m. vis mažėjo: tuomet buvo 50 proc., o dabar jis nesiekia 40 proc.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 4290 žodžiai iš 8473 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 1,45 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.