Pensijų reforma Lietuvoje
5 (100%) 1 vote

Pensijų reforma Lietuvoje

ĮŽANGA

Pastaruoju metu Lietuvoje, kaip ir daugelyje pasaulio valstybių, didėjant pensinio amžiaus žmonių skaičiui kiekvienas susimąsto, ar sulaukus pensinio amžiaus valstybė garantuos pakankamą pensiją pragyvenimui. Todėl šalies vyriausybė siūlo pasirinkti vieną iš radikalesnių kelių – dalinai privatizuoti socialinio draudimo pensijų sistemą. Taip atsirastų privatūs pensijų fondai, į kuriuos būtų pervedama penktadalis dabartiniu metu socialiniam pensijų draudimui mokamų įmokų. Atitinkamai į pensijų fondus sumokėtos įmokų dalies dydžiu sumažėtų valstybės įsipareigojimai apdraustiesiems (t.y. sumažėtų iš Sodros mokamos pensijos dydis), tačiau privačios pensijų pakopos dalyviai galėtų tikėtis “kompensuoti šį praradimą” ne tik pasirinktame pensijų fonde įmokomis sukauptu kapitalu, bet ir už kapitalo investavimą gautomis palūkanomis.1 pav. “SoDroje” apdraustų dirbančiųjų skaičiaus vienai mokamai pensijai kitimas

( “SoDra”)

Darbo tikslas yra supažindinti žmones su pensijų reforma bei išaiškinti aktualius klausimus, susijusius su šia tema.

Keliami uždaviniai:

 Apibūdinti pensijų reformos idėją, jos tikslus;

 Paaiškinti reformos turinį ir struktūrą;

 Suteikti informacijos apie pensijų reformos dalyvius, išmokas, atskaitymus.

Daugiausia informacijos ieškota Internete, taip pat draudimo bendrovių išleistuose informaciniuose

leidiniuose. Tikiuosi, jog kursinis darbas suteiks daugiau informacijos apie vykdomą pensijų reformą Lietuvoje.

1. PENSIJŲ REFORMOS IDĖJA

Pensijas pirmą kartą įvedė Vokietijos kancleris Otto von Bismarkas 1889 m. Jo pradėtos pensijų reformos esmė – sudaryti dirbantiems piliečiams galimybę mokėti įmokas į valstybinį pensijų fondą ir užsitikrinti pajamas senatvėje. Pagrindinis valstybinės pensijų sistemos tikslas buvo ne apsaugoti gyventojus, o skatinti juos keltis į miestus ir dirbti pramonėje. Tuo metu tik labai nedaugelis sulaukdavo pensinio amžiaus, kuris buvo 70 metų.

Per kitą šimtmetį beveik visas pasaulis pasuko tuo pačiu keliu (iš žymesnių valstybių tik JAV neturi visuotinės valstybinių pensijų sistemos). Tačiau natūralu, kad besikeičiantis pasaulis pareikalauja vis naujų sprendimų.

Pažengus medicinai, gerėjant gyvenimo sąlygoms, mažėjant gimstamumui, išsivysčiusių šalių populiacijos greitai sensta. Jau dabar Italijoje vienam jaunam žmogui tenka 1,6 vyresnių nei 60 metų gyventojų. Tai reiškia, kad kiekvienas dirbantysis turi padėti išlaikyti 1,6 žmonių savo pensijos įmokomis. Lietuvoje kol kas pensininkai sudaro tik apie penktadalį gyventojų, bet šis skaičius gali pradėti didėti gerėjant gyvenimo lygiui.

Yra ir kitokių pasikeitimų. Globalizacija skatina tarpvalstybinę konkurenciją pačių valstybių labui, tačiau tai taip pat reiškia, kad valstybė nebegali visada daryti to, kas populiaru ir patinka rinkėjams. Dėl emigracijos iš mažiau turtingų į turtingesnes šalis vis mažiau dirbančiųjų lieka remti pensininkus.

Norėdamos palaikyti pakankamą mokamų pensijų lygį valstybės gali imtis įvairių, dažnai nepopuliarių sprendimų. Pavyzdžiui, jos gali didinti mokesčius socialiniam draudimui, mažinti pensijas, pakelti pensinį amžių. Tačiau tokie sprendimai tik trumpam sprendžia problemą. Jeigu valstybės nenori bankrutuoti, turi iš esmės reformuoti pensijų sistemą ir sudaryti palankias galimybes investuoti į privačias pensijų kaupimo įmones. Tokią išeitį labiausiai propaguoja tarptautinės organizacijos, pavyzdžiui, Pasaulio Bankas.

Taupyti pensijai per privačias institucijas yra labai naudinga piliečiams. Privačių fondų dėka kiekvienas gali taupyti tiek, kiek gali ir kiek jam reikia, kad senatvėje galėtų būti patenkintas savo gyvenimo lygiu. Netgi atskaičius privačių fondų pelną ir išlaidas, privačios pensijos yra potencialiai didesnės. Papildoma nauda yra tokia, kad, tapdamas pensijų fondo dalyviu, pilietis neturi rūpintis investicijomis į vertybinius popierius ar kitą turtą. Jis taip pat gali sekti, koks kapitalas kaupiasi jo sąskaitoje, numatyti būsimą išmokų dydį ir atitinkamai reaguoti.

Šalies ekonomikos atžvilgiu tai taip pat yra naudinga, nes SoDra gautas įmokas panaudoja dabartinių pensijų mokėjimui, o ne investicijoms, kaip daro privačios pensijų kaupimo įmonės. Privatūs pensijų fondai, skatindami ūkio plėtrą, atlieka labai svarbų vaidmenį šalies ekonominiame gyvenime. Kitas argumentas sutampa su vis labiau populiarėjančiu požiūriu, kad valstybės vaidmuo turėtų apsiriboti tokių paslaugų tiekimu, kurių negali suteikti privatus sektorius. Pertvarkius pensijų sistemą, valstybės aparatas (o tuo pačiu biurokratija) ir išlaidos sumažėja, o pajamos iš mokesčių padidėja.

Vienintelė rizika, susijusi su privačiomis pensijomis yra ta, kad fondo vertė gali ne tik didėti, bet ir sumažėti, nors taip atsitinka labai retai ir tik pasaulinio ekonominio nuosmukio metu.

Pirmąją pensijų reformą 1981 m. įgyvendino Čilė. Jos dėka taupymas padidėjo kelis kartus. Pensijų fondai tapo pagrindiniais investuotojais į šalies kompanijų akcijas. Tai leido Čilės ekonomikai tapti daugiau nepriklausoma ir stabilesne nei daugumos kitų Pietų Amerikos valstybių. Pensijos nebepriklauso nuo politikų, todėl šalies politinis gyvenimas tampa
stabilesnis. Čilės dirbantieji taip pat išlošė. Kasmetinės palūkanos sudaro vidutiniškai 10,5%. Dabar vykdoma reforma Lietuvoje yra tam tikrais atžvilgiais panaši į Čilės. Tačiau Čilė beveik visiškai atsisakė valstybės vaidmens pensijų sistemoje. Valstybė įsipareigoja mokėti tik minimalią pensiją, jeigu piliečio santaupos yra nepakankamos. Visa kita yra patikėta privatiems pensijų fondams. Tuo tarpu Lietuva įveda trijų pakopų sistemą, kur valstybė išlaiko šiek tiek apribotą vaidmenį socialinio draudimo srityje.

Rizikos, kad pradings pensijos, kaupiamos privačiuose fonduose, nėra. Pensijų fondus valdys institucijos, gavusios licenzijas veiklai. Pensijų fondo turtas bus atskirtas tiek nuo įmonės, valdančios pensijų fondą, tiek nuo depozitoriumo turto. Be to, investuojama į saugius pajamų šaltinius (pavyzdžiui, valstybių vertybinius popierius). Pasiruošusiems daugiau rizikuoti, bus sudarytos galimybės pensijų įmokas investuoti į akcijas.

Pensijų reforma Lietuvoje leis greičiau pasivyti išsivysčiusias Vakarų valstybes, paskatins civilinės visuomenės vystymąsi, padės pakelti gyvenimo lygį, stabilizuoti ekonomiką.

2. REFORMOS TIKSLAI

 Ilgalaikis pensijų reformos tikslas yra pakeisti pensijų sistemą taip, kad sulaukę pensinio amžiaus žmonės gautų didesnes pajamas nei iki šiol, tačiau perskirstymas būtų ne padidintas, o sumažintas, kad sistema taptų ilgalaikiai gyvybinga ir apimtų visus gyventojus.

 Pensijų reforma siekiama paskatinti taupymą šalyje bei sumažinti mokesčių vengimą. Kaupiamųjų fondų atsiradimas sustiprina kapitalo rinkos augimą bei finansų infrastruktūros plėtrą. Įmokų bei mokesčių vengimas turėtų sumažėti dėl to, kad sumažės perskirstymas pensijų sistemoje ir didės paskatos joje dalyvauti. Visa tai paskatins šalies ekonominį augimą.

 Turi būti sukurta tokia pensijų sistema, kuri ne tik garantuotų jos ilgalaikį finansinį stabilumą ir gyvybingumą, bet ir Lietuvos gyventojų pritarimą. Kadangi pensijų reforma bus vykdoma ilgą laiką, turi būti pasiektas visų politinių jėgų konsensusas dėl reformos.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 1066 žodžiai iš 2120 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 1,45 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.