Pensijų sistema
5 (100%) 1 vote

Pensijų sistema

Turinys

Įvadas 3

Lietuvos pensijų sistema 4

Valstybinio socialinio draudimo pensijos 5

Senatvės pensija 6

Netekto darbingumo (invalidumo) pensija 9

Išankstinės pensijos 10

Našlių ir našlaičių pensijos 11

Užsienio pensijos 12

Valstybinio socialinio draudimo pensijų finansavimas 13

Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto disbalanso susidarymo priežastys 16

Ar pensijos didės? 18

Valstybinės pensijos 18

Respublikos Prezidento valstybinės pensijos 19

Lietuvos Respublikos pirmojo ir antrojo laipsnio valstybinės pensijos 19

Nukentėjusių asmenų 20

Pareigūnų ir karių valstybinės pensijos 21

Mokslininkų valstybinės pensijos 22

Teisėjų valstybinės pensijos 23

Valstybinės šalpos išmokos 24

Dilema dėl valstybinių pensijų 26

Pensijų kaupimas pensijų fonduose 26

Lietuvos pensijų sistemos rūšių pranašumai 27

Lietuvos pensijų sistemos problemos 28

Lietuvos ir kitų šalių pensijų sistemos 30

Išvados 34

Literatūros sąrašas 35

Įvadas

Europoje socialinis draudimas atsirado 19 amžiaus pabaigoje kaip pramoninės revoliucijos padarinys. Lietuva ilgai buvo agrarinė valstybė. Socialinis draudimas buvo įteisintas tik 1926 m., bet jis nebuvo visuotinis. Veikė tik atskiros draudimo rūšys. 1940 m. sovietų okupacija nutraukė dar nespėjusias susiklostyti socialinio draudimo tradicijas. Atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę prasidėjo radikali socialinio aprūpinimo sistemos reforma. Jos pagrindinis tikslas buvo išskirti į atskiras globos bei rūpybos, darbo biržų ir socialinio draudimo sritis. Tai buvo padaryta 1990 m. priėmus Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio aprūpinimo pagrindų įstatymą. Valstybinio socialinio draudimo sistema kūrėsi gana sparčiai. Per penkerius metus (1991- 1995 m.) buvo padėti jos teisiniai pamatai (priimti Valstybinio socialinio draudimo bei Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymai), suformuoti struktūriniai padaliniai, sukurta kompiuterinė informacinė duomenų bazė. Lietuva pasirinko ne tik Europoje, bet ir daugelyje pasaulio šalių dominuojantį socialinio draudimo modelį. Jis grindžiamas kartų solidarumo principu: jauni ir sveiki žmonės dalį savo uždirbtų lėšų skiria tiems, kurie dėl senatvės, invalidumo, ligos ar netekę darbo negali dirbti ir užsidirbti. Visi dirbantieji moka socialinio draudimo įmokas, kurios yra perskirstomos pensijoms ir kitoms socialinėms išmokoms. Šiuo metu 34 proc. darbuotojo atlyginimo yra pervedama į SoDros fondus – 25,9 proc. skiriama pensijoms, o 8,1 proc. – kitoms socialinėms išmokoms.

Lietuvos pensijų sistema

Pensijų sistema veikia įmokų pagrindu: darbdavys moka 23,5 % bruto darbo užmokesčio, o darbuotojas- 2,5% (2005m. duomenimis). Lietuvos pensijų sistema yra neutrali įvairių užimtumo formų, mobilumo bei individualaus pasirinkimo atžvilgiu. Nelygybė vis dar egzistuoja pensinio amžiaus atžvilgiu.

Pensijų sistemą sudaro trys pakopos:

Pirmoji pakopa, kai 34 proc. darbuotojo atlyginimo yra pervedama į SoDrą (25,9 proc. skiriama pensijoms, o 8,1 proc. – kitoms socialinėms išmokoms).

Antroji pakopa, kai dalis SoDrai mokamų įmokų kaupiama pasirinktame pensijų fonde. 2004 m. į pensijų fondus galima bus pervesti 2,5 proc., 2005 m. – 3,5 proc., 2006 m. – 4,5 proc. ir nuo 2007 m. 5,5 proc. Trečioji pakopa, pensija kaupiama savanoriškai pensijų kaupimo bendrovių valdomuose pensijų fonduose.

2004m. Lietuvoje pradėjo veikti naujas pensijų kaupimas, pagal jį Lietuvos pensijų sistemą sudaro trys dalys:

• Valstybinės socialinio draudimo pensijos;

• Valstybinės pensijos;

• Valstybinės šalpos išmokos;

• Pensijų kaupimas pensijų fonduose.

Valstybinio socialinio draudimo pensijos

Nuo kiekvieno apdraustojo valstybiniu socialiniu draudimu atlyginimo priskaičiuojama 34 proc. įmoka (31 proc. darbdavys ir 3 proc. darbuotojas) socialiniam draudimui. 26 proc. iš 34 skiriami pensijų išmokėjimui. Statistikos departamento duomenimis visai socialinio draudimo senatvės pensijai 2004 m. buvo apdrausta beveik 1,2 mln. Arba 83 proc. užimtų žmonių, t.y. jie mokėjo įmokas. Tie 26 proc. surinktų pinigų yra išmokami dabartiniams socialinio draudimo pensininkams, kurių yra apie 900 tūkstančių bei dar virš 100 tūkstančių yra valstybinių pensijų gavėjų. Vidutinė senatvės pensija sudaro apie 455 lt. Mėnesinis lėšų poreikis visoms pensijoms šiandiena siekia įspūdingą sumą – apie 450 – 460 mln. Lt.

2002 metais Valstybinio socialinio draudimo fondas gavo apie 4487,3 mln. Litu įplaukų, iš jų apie 4460,6 mln. Litu sudaro socialinio draudimo įmokos. 2002 metais gauta 28,3 mln. Litu daugiau, negu planuota, arba 179,5 mln. Litu daugiau negu 2001 metais. 2002 metais Valstybinio socialinio draudimo fondo pinigines išlaidos sieke 4370,1 mln. Litu ir buvo 123,2 mln. Litu mažesnes, negu buvo planuota, arba 72,8 mln. Litų didesnes nei per 2001 metu ta pati laikotarpi. Per kalendorinius 2002 metus Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto įplaukos buvo 117,2 mln. Litu didesnes negu išlaidos. Per 2001 metu ta pati laikotarpi. Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto įplaukos buvo 10,6 mln. Litu didesnes nei išlaidos. 2002 metu biudžeto pajamas sąlygojo tai, kad gausėjo apdraustųjų visomis draudimo rūšimis asmenų ir mažėjo neapmokamu atostogų.

2002 metais Valstybinio socialinio

draudimo fondas gavo apie 4487,3 mln. Litų įplaukų, iš jų 4460,6 mln. Litų yra socialinio draudimo įmokos. 2002 metais gauta 28,3 litų daugiau negu planuota arba 179,5 mln. Litų daugiau nei 2001 metais.

2002 metais Valstybinio socialinio draudimo išlaidos siekė 4370,1 mln. Litų ir buvo 123,2 mln. Litų mažesnės negu buvo planuota, arba 72,8 mln. Litų mažesnės negu 2001 metais tuo pačiu laikotarpiu.

Senatvės pensija

Senatvės pensijos skiriamos ir mokamos vadovaujantis 1994 m. liepos 18 d. Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymu, bei Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr.1156 patvirtintais Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais. Šie teisės aktai įsigaliojo nuo 1995 m. sausio 1 d.

Teisę į senatvės pensiją turi asmenys, kurie:

• yra nuolatiniai Lietuvos Respublikos gyventojai;

• LR piliečiai, nuolat gyvenantys užsienyje, turi teisę gauti valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją;

• užsienyje nuolat gyvenantys kitų valstybių piliečiai ir asmenys be pilietybės, kurie Lietuvoje buvo draudžiami valstybiniu privalomuoju socialiniu pensijų draudimu arba patys draudėsi, turi teisę gauti valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją, jei tai numatyta LR tarptautinėse sutartyse.

• sukanka įstatymo nustatytą senatvės pensijos amžių.

• turi minimalų 15 metų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą.

Senatvės pensijos mokėjimo tvarka: pensija mokama pagal nuolatinę arba faktinę gyvenamąją vietą; pensija gali būti pervedama į asmeninę sąskaitą Lietuvoje esančiame banke, mokama pašte arba pristatoma į namus. Jei senatvės pensininkas išvyksta gyventi į valstybę, su kuria Lietuva nėra sudariusi tarptautinės sutarties, Lietuvoje paskirta senatvės pensija mokama, jei:

• pensininkas ne mažesnį nei 15 metų socialinio pensijų draudimo stažą yra įgijęs dirbdamas Lietuvos įmonėse, įstaigose ar organizacijose;

• pensininkas yra reabilituotas politinis kalinys ar tremtinys, įgijęs dalį stažo kalinimo metu ar tremtyje.

Jei pensininkas neatitinka nė vienos iš šių dviejų sąlygų, senatvės pensija jam išmokama už 6 mėnesius į priekį (išvykimo mėnesio dydžio) ir toliau nebemokama. Jei senatvės pensininkas išvyksta gyventi į Europos Sąjungos valstybę narę arba Europos ekonominės erdvės valstybę, Lietuvoje paskirtosios senatvės mokėjimas jam bus tęsiamas. Jei senatvės pensininkas išvyksta gyventi į valstybę, su kuria Lietuva yra sudariusi dvišalę tarptautinę sutartį dėl pensijų mokėjimo, senatvės pensija jam mokama taip, kaip nustatyta toje sutartyje.

Vyrų įstatymo nustatytas senatvės pensijos amžius – 62 metus ir 6 mėnesius, o moterų 60 metų. Valstybinę socialinio draudimo pensiją sudaro 2 dalys: pagrindinė ir papildoma. Pagrindinės pensijos dydį nustato Vyriausybė. Ji indeksuojama priklausomai nuo infliacijos. Papildoma pensijos dalis priklauso nuo asmens socialinio draudimo stažo, uždarbio, iš kurio apskaičiuojama pensija, ir einamųjų metų draudžiamųjų pajamų. Šiuo metu socialinio draudimo bazinė pensija – 266 Lt.

Bazinės pensijos kitimas:

Iš visų pensijų didžiausia dalis pernai skirta senatvės pensijoms (pernai buvo išmokėta 79 mln. 742 tūkst. Lt) ir invalidumo pensijoms – 28,6 mln. Lt. Kasmet auga vidutinių senatvės pensijų, turint būtinąjį darbo stažą, dydis. 2003 m. vidutinė senatvės pensija rajone buvo 329,17 Lt, pernai sausio 1 d. – 503,79 Lt, šiemet sausio 1 d. – 729,32 Lt. Anksčiau šios pensijos vidutiniškai didėdavo 13-14 proc., o pastaruoju laiku 44 proc. Tai lėmė priedo už stažo metus mokėjimas bei draudžiamųjų pajamų didinimas.

Senatvės pensiją sudaro dvi dalys: pagrindinė ir papildoma. Pagrindinė dalis lygi socialinio draudimo bazinei pensijai ir yra vienoda visiems asmenims, turintiems būtinąjį socialinio draudimo pensijų stažą. Papildoma pensijos dalis tai su draudžiamosiomis pajamomis susijusi išmoka, kuri atspindi individualaus teisingumo principą, tai yra pensijų išmokos susijusios su asmens mokėtomis socialinio pensijų draudimo įmokomis.

Reali vidutinė senatvės pensija.

Netekto darbingumo (invalidumo) pensija

Netekto darbingumo pensijos mokamos ir skiriamos pagal 1994 m. liepos 18 d. Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymu bei Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr.1156 patvirtintais Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais.

Netekto darbingumo pensija skiriama, kai asmuo atitinka šias sąlygas:

• yra nuolatinis Lietuvos Respublikos gyventojas;

• yra Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos (toliau – NDNT) pripažintas nedarbingu ar iš dalies darbingu;

• turi minimalų valstybinio socialinio pensijų draudimo (darbo) stažą netekto darbingumo pensijai.

Nedarbingu laikomas asmuo, kurį pripažįsta netekusiu 75 – 100 procentų darbingumo (t.y. jam nustatoma 0 – 25 procentų darbingumo). Iš dalies darbingu laikomas asmuo, kurį pripažįsta netekusiu 45 – 70 procentų darbingumo (t.y. jam nustatoma 30 – 55 procentų darbingumo). Jei asmenį pripažįsta netekusiu 0 – 40 procentų darbingumo (t.y. jam nustatoma 60 – 100 procentų darbingumo), asmuo laikomas darbingu ir teisės gauti netekto darbingumo pensiją jis neturi.

Yra trys invalidumo grupės: I, II ir III invalidumo
grupės. I grupės invalidai (sunkiausia grupė) – tai nedarbingi asmenys, daugeliui iš jų reikalinga nuolatinė slauga. II grupės (vidutinio sunkumo grupė) invalidai – tai dalinai darbingi asmenys arba asmenys, galintys dirbti specialiomis sąlygomis. III grupės invalidai laikomi dalinai darbingais.

Amžius Minimalus stažas Būtinasis stažas

Iki 22 2 mėn. 1 m.

22 4 mėn. 1 m.

23 6 mėn. 1 m.

24 8 mėn. 1 m. 4 mėn.

25 10 mėn. 1 m. 8 mėn.

26 1 m. 2 m.

27 1 m. 2 mėn. 2 m. 4 mėn.

28 1 m. 4 mėn. 2 m. 8 mėn.

29 1 m. 6 mėn. 3 m.

30 1 m. 8 mėn. 3 m. 4 mėn.

31 1 m. 10 mėn. 3 m. 8 mėn.

32 2 m. 4 m.

33 2 m. 2 mėn. 4 m. 4 mėn.

34 2 m. 4 mėn. 4 m. 8 mėn.

35 2 m. 6 mėn. 5 m.

36 2 m. 8 mėn. 5 m. 4 mėn.

Pagrindinė netekto darbingumo pensijos dalis. Asmenų, turinčių būtinąjį pensijų draudimo stažą invalidumo pensijai, pagrindinė I grupės invalidumo pensijos dalis lygi 1,5 bazinės pensijos (nuo 2004 m. balandžio 1 d. – 258 Lt), pagrindinė II grupės invalidumo pensijos dalis lygi bazinei pensijai (nuo 2004 m. balandžio 1 d. – 172 Lt). Jei asmuo turi mažesnį nei būtinąjį pensijų draudimo stažą, pagrindinė jo invalidumo pensijos dalis apskaičiuojama dauginant 1,5 bazinės pensijos dydį I grupės invalidams bei bazinės pensijos dydį II grupės invalidams iš turimo ir dalijant iš būtinojo pensijų draudimo stažo. Papildoma pensijos dalis apskaičiuojama tik tiems, kurių pensijų draudimo stažo dalį sudaro stažas, įgytas dirbant pagal darbo sutartį. Invalidumo pensija III grupės invalidams apskaičiuojama taip kaip II grupės invalidams, o po to mažinama 50 procentų.

Išankstinės pensijos

Pagal Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų išankstinio mokėjimo įstatymą asmenys, kuriems iki Valstybinio socialinio draudimo pensijų nustatyto senatvės amžiaus yra likę ne daugiau kaip 5 metai ir kurie turi ne mažesnį kaip 30 metų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, turi teisę i išankstinę senatvės pensiją. Būtina, kad tas asmuo per pastaruosius 12 mėnesių iki kreipimosi dėl išankstinės pensijos skyrimo būtų registruotas bedarbiu Lietuvos darbo biržos teritorinėje darbo biržoje, negautų kitų valstybinio socialinio draudimo, valstybinių pensijų ar valstybinių šalpos išmokų. Šis asmuo turi atitikti visas Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo numatytas sąlygas senatvės pensijai gauti, išskyrus senatvės pensijos amžiaus reikalavimą.

Motinoms, kurios pagimdė ir išaugino iki 8 metų penkis ir daugiau vaikų, taip pat asmenims, kurie daugiau kaip penkiolika metų slaugė namuose savo vaikus (įvaikius) invalidus arba vaikus (įvaikius), pripažintus I arba II grupės invalidais nuo vaikystės arba tapusius I arba II grupės invalidais iki 18 metų, arba visiškos negalios invalidus, išankstinė senatvės pensija, jeigu jie atitinka išvardytas sąlygas , gali būti paskirta ir tuo atveju, jeigu kreipimosi dėl išankstinės senatvės pensijos dieną jos turi ne mažesnį kaip 15 metų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą. Taip pat išankstinė pensija yra skiriama asmeniui, kuris iki kreipimosi dėl išankstinės senatvės pensijos skyrimo buvo pripažintas nedarbo ir buvo įstatymo numatyta tvarka nepertraukiamai registruotas bedarbiu Lietuvos darbo biržos teritorinėje darbo biržoje pastaruosius 12 mėnesių, iki buvo pripažintas nedarbingu, ir jeigu jis tapęs darbingu vėl įsiregistravo ir yra registruotas bedarbiu iki pat kreipimosi dės išankstinės senatvės pensijos dienos, įgyja teisę į ankstesnę pensiją.

Kai asmuo, kuris yra gavęs išankstinę senatvės pensiją, sukanka senatvės pensijos amžių, jam skiriama senatvės pensija, kuri yra mažinama po 0,4 procento už kiekvieną mėnesį, kurį asmuo gavo išankstinę senatvės pensiją.

Našlių ir našlaičių pensijos

Našlių ir našlaičių pensijos skiriamos ir mokamos remiantis Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymu bei Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais. Šios pensijos mokamos įstatyme numatytiems mirusiojo (arba nustatyta tvarka pripažinto mirusiu ar nežinia kur esančiu), drausto Valstybiniu socialiniu pensijų draudimu, asmens sutuoktiniui bei vaikams, taip pat jiems prilygstantiems asmenims, jeigu miręs asmuo buvo įgijęs įstatymo nustatytą teisę gauti Valstybinio socialinio draudimo invalidumo pensiją ar senatvės pensiją arba tokią pensiją gavo. Našlių pensijos dydis- 20 proc. mirusiam asmeniui galėjusios priklausyti II grupės invalidumo pensijos dydžio, apskaičiuoto pagal 2002 metų kovo mėnesį buvusį valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydį ir 2002 metų kovo mėnesį galiojusias vidutines draudžiamąsias pajamas. Našlaičių pensijos dydis- 25 proc. mirusiam asmeniui galėjusios priklausyti II grupės invalidumo pensijos dydžio, jeigu teisę gauti našlaičių pensiją turi vienas vaikas. Jeigu tokią teisę turi daugiau vaikų, kiekvienam skiriama po lygiai, bet ne daugiau kaip po 25 proc. ir ne daugiau kaip 80 proc. viso apskaičiuotos II grupės invalidumo pensijos dydžio. Tuo atveju, kai nėra asmenų, turinčių teisę gauti našlių pensiją, kiekvienam našlaičiui skiriama po lygiai, bet ne daugiau kaip po 30 procentų apskaičiuotos II grupės invalidumo pensijos ir ne daugiau kaip 100 procentų šios
pensijos dydžio.

Našlių ir našlaičių pensijos mokamos nepriklausomai nuo asmens gaunamų pajamų, taip neatsižvelgiant į tai, ar asmuo, gaunantis našlių ar našlaičių pensiją, gauna ar negauna senatvės ar invalidumo pensijos. Našlių pensijos mokėjimas nutraukiamas, naujai susituokus.

Teisę gauti našlių pensiją turi:

• našlė arba našlys, auginantys mirusio asmens vaikus (įvaikius) iki 18 metų;

• našlė arba našlys, kurie sukako senatvės pensijos amžių ar buvo pripažinti nedarbingais ar iš dalies darbingais (iki 2005 07 01 – invalidais) tuo metu, kai augino mirusio asmens vaikus (įvaikius) iki 18 metų;

• našlė arba našlys, kurie sukako senatvės pensijos amžių ar buvo pripažinti nedarbingais ar iš dalies darbingais (iki 2005 07 01 – invalidais) iki sutuoktinio mirties arba sukako tokį amžių ar pripažinti nedarbingais ar iš dalies darbingais (iki 2005 07 01 – invalidais) per 5 metus po sutuoktinio mirties;

• faktinis sutuoktinis, jei turėjo su mirusiuoju vaikų, kuriuos augina iki 18 metų;

Našlei ar našliui, taip pat faktiniam sutuoktiniui, gaunančiam našlių pensiją, pensijos mokėjimas nutraukiamas naujai susituokus.

Užsienio pensijos

Socialinės apsaugos susitarimu nustatoma, ar pensija yra kaupiama iš darbo užsienyje, taip pat šalis, kurioje pensija yra kaupiama. Pagrindinis socialinės apsaugos susitarimų principas – darbuotojas yra apdraustas valstybėje, kurioje dirba. Draudimas valstybėje, kur asmuo yra įdarbintas, reiškia, kad visos darbuotojo socialinės apsaugos įmokos yra mokamos tai valstybei ir kad jis gauna socialinės apsaugos išmokas pagal tos šalies įstatymus. Jei asmuo buvo apdraustas kitoje susitarimą pasirašiusioje valstybėje, asmeniui pensija bus mokama per Lietuvą. ES ir Europos ekonominės erdvės (EEE) šalys bei šalys, su kuriomis Lietuva sudarė dvišales socialinės apsaugos sutartis, paprastai yra vadinamos susitarimus pasirašiusiomis šalimis. Reikalauti pensijos iš susitarimą pasirašiusios šalies yra labai paprasta. Jei pareiškėjas gyvena Lietuvoje, „Sodros” Užsienio išmokų tarnyba atlieka visus veiksmus, susijusius su pareiškimu tarp Lietuvos ir susitarimą pasirašiusios šalies.

Kiekvienoje valstybėje pensija yra mokama pagal jos įstatymus. Pensijos dydis taip pat yra apskaičiuojamas pagal kiekvienos šalies reglamentuojamą darbą, už kurį asmuo yra draudžiamas.

Jei Lietuva nėra pasirašiusi socialinės apsaugos susitarimo su tam tikra valstybe, iš jos pensijos nebūtinai bus mokamos į Lietuvą. Lietuvio, grįžtančio į tėvynę, sukaupta pensija nėra automatiškai paskiriama



Pensininkai ir pensijos.

1995 1996 1997 1998 1999 2000 2001 2002 2003 2004 2005 2006

Pensininkų skaičius (metų pabaigoje), eįgal. 1 895,1 902,7 907,5 917,2 927,6 941,1 933,7 942,4 945,8 942,4 928,5 917,6

Išlaidos pensijoms,

mln. Lt 1 1555,4 2177,3 2671,7 3231,3 3538,5 3586,1 3553,4 3650,6 3873,8 4213,9 4729,7 5277,02

Išlaidos pensijoms, palyginti su BVP, % 1 6,0 6,7 6,7 7,2 8,1 7,9 7,3 7,0 6,8 6,7 6,6 6,42

Vidutinis metinis valstybinio socialinio draudimo senatvės pensininkų skaičius, eįgal. 656,8 655,3 651,0 648,0 644,6 644,5 636,9 625,4 610,8 602,5 595,6 591,0

Vidutinė senatvės pensija, Lt 3 151,0 192,4 242,6 287,8 310,2 312,5 317,6 323,1 340,5 371,6 420,3 476,9

Vidutinis metinis valstybinio socialinio draudimo invalidumo pensininkų skaičius, eįgal. 139,2 147,0 152,2 158,8 165,9 173,6 181,1 188,0 196,3 202,3 206,4 149,3

Vidutinė invalidumo pensija, Lt 139,3 176,8 221,9 260,9 278,9 279,6 277,7 282,2 296,8 325,6 369,0 431,8

Valstybinio socialinio draudimo pensijų finansavimas

Valstybinės socialinio draudimo pensijos mokamos iš Valstybinio socialinio draudimo fondo (VSDF) biudžeto. Valstybinio socialinio draudimo fondo, kuris veikia nuo 1990 metų, paskirtis – valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo įmokų rinkimas ir pensijų bei pašalpų skyrimas ir mokėjimas.

VSDF biudžetas yra savarankiškas, atskirtas nuo Valstybės biudžeto. Valstybinio socialinio draudimo biudžeto atskyrimas nuo Valstybės biudžeto reiškia, kad jo lėšos naudojamos tik Valstybinį socialinį draudimą reglamentuojančiuose įstatymuose numatytoms išmokoms mokėti.

VSDF biudžeto sudarymo ir vykdymo tvarką bei rodiklius, pagal kuriuos tvirtinamas šis biudžetas bei jo vykdymo ataskaita, nustato VSDF biudžeto sandaros įstatymas. Fondo biudžeto projektą ateinantiems biudžetiniams metams ir prognozių skaičiavimus kitiems dvejiems metams rengia Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba.

Kadangi pensijos sudaro didžiausią dalį VSDF išlaidų, tai jų didėjimas sąlygoja bendrą VSDF išlaidų augimą.

Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto išlaidų kitimas mln. Lt.

Paveiksle pateiktas valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto išlaidų kitimas laikotarpyje nuo 1996 iki 2001 metų. Iš šios diagramos galime matyti, kad 1996 m. išlaidos pensijoms sudarė 1919 mln. litų, o 2001 m. siekė net 3245,9 mln. litų. Tokį staigų išlaidų pensijoms išaugimą sąlygojo nuolat augantis pensininkų skaičius.

Tačiau Blogėjantis socialinio draudimo įmokų mokėtojų ir išmokų gavėjų santykis, nuolatinis visuomenės senėjimas, egzistuojantis neoficialus užimtumas bei nepalanki šalies ekonominė situacija sąlygojo Valstybinio socialinio draudimo fondo
deficitą.

Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto išlaidos ėmė viršyti pajamas jau 1995 m., ir tokia situacija tęsėsi iki 2000 metų.

Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto balansas.Taigi iš grafiko yra matyti, kad 1995 m VSDF biudžeto deficitas siekė 2,7 mln. litų, 1996 m. šis deficitas padidėjo iki 35,7 mln. litų, o 1997 m. šiek tiek sumažėjo ir siekė 29,8 mln. litų. Ypač VSDF biudžeto deficitas padidėjo 1998 m. ir siekė 135,1 mln. litų, 1999 m. – 334 mln. litų., o 2000 metais sumažėjo iki 176 mln. litų.

Spartų VSDF biudžeto deficito didėjimą 1999 m. dalinai nulėmė Lietuvos ekonominės padėties pablogėjimas, išaugęs nedarbo lygis, padidėjęs bankrutuojančių įmonių skaičius, kas savo ruožtu sumažino apdraustųjų skaičių. Taip pat nemažai įtakos deficito padidėjimui turėjo išaugęs nemokių įmonių įsiskolinimas VSDF biudžetui.

Suprantama, didėjantis VSDF biudžeto deficitas negalėjo tenkinti nei šalies valdžios, nei VSD, nei jos išmokų gavėjų. Todėl 2000 metų pabaigoje imtasi papildomų priemonių išlaidoms mažinti. Seimas priėmė įstatymo pataisas, kuriomis numatyta sparčiau didinti pensinį amžių ir pakeisti pensijų mokėjimo tvarką dirbantiems pensininkams, labiau diferencijuojant jų dydį priklausomai nuo gaunamo darbo užmokesčio. Taip pat buvo priimtas naujas Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas, nustatęs pašalpoms gauti būtiną socialinio draudimo stažą bei pakeitęs kitas jų mokėjimo nuostatas. Šie įstatymai padėjo gerokai sumažinti einamųjų metų biudžeto deficitą. 2000 m. VSDF biudžeto deficitas sumažėjo iki 176 mln. litų.

2001 metais buvo sugriežtinta ligos pašalpų teisėtumo kontrolė, sumažintos paties VSDF veiklos sąnaudos. Visa tai lėmė, kad 2001 metais jo pajamos jau viršijo išlaidas 10,6 mln. Lt., nors buvo planuojamas 212 mln. litų deficitas. Deja, pensijos ir toliau lieka palyginti gana mažos.

Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto disbalanso susidarymo priežastys

VSDF biudžeto disbalansas pasireiškia nepakankamomis įplaukomis socialinio draudimo išmokų (šiuo atveju pensijų) finansavimui. Remiantis specialistų išvadomis, galime išskirti šias VSDF biudžeto disbalanso susidarymą sąlygojusias priežastis:

1. planuojamų socialinio draudimo įmokų nesurinkimas;

2. augantis pensininkų skaičius;

3. įsipareigojimai tiems Lietuvos piliečiams, kurie dirbo sovietiniais metais;

4. neapgalvoti politikų sprendimai socialinio pensijų draudimo srityje.

Analizuojant aukščiau įvardintas nepakankamo pensijų sistemos finansavimo priežastis, paaiškėjo, kad VSDF biudžeto subalansuotumui didžiausią įtaką turi socialinio draudimo įmokų surinkimas.

Iki 2001 metų išliko sunkumai surenkant valstybinio socialinio draudimo įmokas. Pagrindinė to priežastis – nepakankamas ekonomikos augimas. Be to, buvo ir kitos priežastys, įtakojančios nepakankamą socialinio draudimo įmokų surinkimą:

• mažėjantis apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu skaičius;

• vengimas mokėti socialinio draudimo įmokas;

• neigiamas VSDF įvaizdis visuomenėje.

Viena svarbiausių priežasčių, sąlygojančių įmokų surinkimo mažėjimą, yra nuo 1991 m. mažėjantis apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu skaičius. Tai lemia demografiniai pokyčiai, kadangi Lietuvos visuomenė pastaraisiais metais vis senėja, t.y. daugėja pagyvenusių žmonių. Mažėjančio gimstamumo problema, jau anksčiau tapusi aktuali daugeliui Europos ir pasaulio šalių, neaplenkė ir Lietuvos. Lietuvoje dėl nepalankios demografinės situacijos pensinio amžiaus gyventojų dalis nuolat auga, visuomenė sensta. Šiuo metu pensinio amžiaus žmonės Lietuvoje. sudaro apie 20 proc. gyventojų.

Prognozuojama, kad 2020 metais gyventojų, sulaukusių 60 metų ir vyresnių, padaugės iki 21 proc. visų gyventojų. Dėl pailgėjusios gyvenimo trukmės taip pat padaugės žmonių, sulaukusių 70 ir daugiau metų. Prognozuojama, kad 2020 m. bus 10,4 proc. tokio amžiaus gyventojų. Tai reiškia, kad mažėjanti darbingo amžiaus visuomenės dalis turės išlaikyti vis daugiau pagyvenusių gyventojų.

Vienas iš finansinių problemų sprendimo būdų yra socialinio draudimo įmokų bazės plėtimas. Dabar jau socialinio draudimo įmokas papildomai pensijai gauti moka notarai, advokatai, individualių įmonių savininkai.

Darbo jėgos ir valstybiniu socialiniu draudimu apdraustųjų asmenų skaičius.

Taigi Iš šio paveikslo matyti, kad nuo 1995 iki 2001 m. apdraustųjų skaičius sumažėjo 60,5 tūkst. Iki 1998 m. pastebima nežymus apdraustųjų skaičiaus didėjimas, tačiau šis didėjimas, kurį sąlygojo į darbo rinką grįžtantys darbingo amžiaus asmenys, buvo sustabdytas 1998 m. kilusios Rusijos krizės. Ši krizė iš dalies ir sumažino sekančių metų apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu skaičių. Šiuo metu apdraustieji VSD sudaro dar vis mažą dalį (1,66) darbingo amžiaus gyventojų.

Dar vienas nepakankamas įplaukas į VSDF biudžetą sąlygojantis veiksnys yra ūkio subjektų vengimas mokėti socialinio draudimo įmokas. Ypatingai, dėl nedidelių pajamų, vengia mokėti socialinio draudimo įmokas smulkaus ir vidutinio verslo subjektų bei savarankiškai dirbantiems prilygintos asmenų grupės.

Vengimas mokėti socialinio draudimo įmokas pasireiškia
būdais. Vienas jų – tikrųjų pajamų slėpimas. Vis dar didelė dalis visuomenės nuslepia savo tikras pajamas, nuo kurių turėtų būti sumokamos socialinio draudimo įmokos. Dalis įmonių ar kompanijų už savo darbuotojus įmokas Fondui moka tik nuo įstatymu nustatyto darbo užmokesčio minimumo, nors iš tiesų darbuotojai gauna gerokai didesnius atlyginimus. Tai reiškia, kad tokių kompanijų darbuotojai senatvėje gaus tik su tomis pajamomis, nuo kurių buvo mokėtos įmokos, susijusią senatvės pensiją. Net jei patys darbuotojai sutinka gauti palyginti nedideles senatvės pensijas ateityje, toks darbo pajamų nuslėpimas neigiamai atsiliepia socialinio draudimo fondo pajėgumui mokėti dabar reikiamas išmokas.

Ar pensijos didės?

Akivaizdu, kad pensijų didinimo šaltinis yra dirbančiųjų bei darbdavių už juos mokami įnašai į socialinio draudimo fondą. Tokiu būdu atitinkamą pensiją gali garantuoti arba daug darbuotojų (kai 1 pensininkui tenka 2 ar 3 dirbantieji) arba kai pensininkų ir darbuotojų santykis daugmaž vienodas, bet jiems mokami pakankamai dideli atlyginimai. Deja, mes neturime nei pirmo, nei antro varianto. Todėl kiekvienas darbdavio nuo oficialaus atlyginimo nusuktas centas ar litas mažina bet kokią galimybę ne tik padidinti pensijas, bet tiesiogiai įtakoja sveikatos apsaugos teikiamų paslaugų kokybę, mažina nedarbingumo, motinystės ir kt. socialinio draudimo išmokas. Esant dabartinei padėčiai rezervai pensijai didinti būtų šie:

1. Šešėlinės ekonomikos arba vokelių sistemos panaikinimas arba bent žymus jos mąsto sumažinimas. Buvęs Vyriausybės vadovas sakė: „šešėlyje sukuriama apie 20 proc. BVP“. Tai leistų pensijas padidinti penktadaliu.

2. Paprastai, kai nepakanka pinigų, stengiesi juos leisti racionaliau. Jeigu įgyji teisę į dvi pensijas reikia pasirinkti, kurią imti arba parengti tvarką, numatančią jų apjungimą (pvz., našlystės atveju), dalį paliekant fonde.

3. Ekonomikos augimas. Normaliai tai turėtų lemti ir atlyginimų augimą. Deja, Lietuvoje ekonomikos ir atlyginimų augimas – tarpusavyje visiškai nesusieti.

4. Dar vienu pensijų padidinimo šaltiniu gali tapti patys pensininkai. Reikėtų siūlyti pensininkams užimti laisvas darbo vietas, siūlant jiems prisidurti prie pensijos. Čia darbo jėgos ir dar kvalifikuotos, potencialas yra pakankamai didelis apie 200 – 300 tūkstančių žmonių.

5. Kuo daugiau lietuvių emigruoja iš šalies, tuo daugiau atsiranda laisvų darbo vietų Lietuvoje. Darbingo amžiaus darbo jėgos daugiau neturime. Todėl reikia stengtis, kad išlaikyti savo šalies piliečius Lietuvoje, kad mūsų šalyje būtų daugiau kvalifikuotos darbo jėgos ir tuo atveju ir tuo atveju vienam pensinio amžiaus žmogui teks daugiau dirbančiųjų žmonių ir tuomet pensijos augs.

Valstybinės pensijos



Visos valstybinės pensijos mokamos iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto. Asmeniui, turinčiam teisę gauti kelias valstybines pensijas, jo pasirinkimu mokama tik viena iš jų, išskyrus valstybinę našlių ir našlaičių pensiją, kuri taip pat gali būti mokama tik viena kartu su viena iš valstybinių pensijų.

Respublikos Prezidento valstybinės pensijos

Respublikos Prezidentui, išėjusiam iš valstybės tarnybos, skiriama ir mokama Respublikos Prezidento valstybinė pensija pagal Lietuvos Respublikos Prezidento įstatymą. Jam iki gyvos galvos nustatoma 50 procentų Respublikos Prezidento darbo užmokesčio dydžio pensija per mėnesį, t. y. jis gauna 6 vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio Respublikos Prezidento valstybinę pensiją per metus.

Lietuvos Respublikos pirmojo ir antrojo laipsnio valstybinės pensijos

Lietuvos Respublikos pirmojo arba antrojo laipsnio valstybinės pensijos skiriamos Lietuvos Respublikos piliečiams, ypač nusipelniusiems Lietuvai kuriant bei plėtojant jos valstybingumą, ūkį, kultūrą, mokslą, meną ir sportą, ginant valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą ir konstitucinę santvarką, labiausiai pasižymėjusiems pasipriešinimo 1940-1990 metų okupacijoms dalyviams, taip pat motinoms, pagimdžiusioms (įvaikinusioms) ir išauginusioms iki 8 metų bei gerai išauklėjusioms septynis ir daugiau vaikų (nuo 2005 m. sausio 1 d.). Taip pat asmenims, turintiems atitinkamą statusą, iš jų – aukščiausesiems valstybės pareigūnams, olimpinių žaidynių čempionams ir prizininkams, parolimpinių žaidynių čempionams, olimpinių sporto šakų pasaulio čempionams, olimpinių kurčiųjų žaidynių čempionams, garbės donorams, 1918–1920 metų nepriklausomybės kovų kariams savanoriams, ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviams – kariams savanoriams.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 4393 žodžiai iš 8544 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 1,45 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.