Pensijų fondų kūrimosi problemos baltijos šalyse
5 (100%) 1 vote

Pensijų fondų kūrimosi problemos baltijos šalyse

TURINYS

I. ĮVADAS 3

II. PENSIJŲ FONDŲ KŪRIMOSI ISTORIJA 4

III. REFORMOS RYTŲ IR CENTRINĖS EUROPOS ŠALYSE 5

IV. BUVUSIOS PENSIJŲ SISTEMOS TRŪKUMAI BALTIJOS ŠALYSE 6

V. III PAKOPŲ PENSIJOS SISTEMA BALTIJOS ŠALYSE 8

VI. PENSIJŲ FONDŲ KŪRIMOSI PROBLEMOS BALTIJOS ŠALYSE 10

VII. PENSIJŲ FONDŲ TRUKUMAI 12

VIII. VEIKLOS GARANTIJOS 14

IX. PENSIJŲ FONDŲ DALYVIŲ GAUTINOS NAUDOS ĮVERTINIMAS 17

X. IŠVADOS 19

XI. LITERATŪRA 20

I. ĮVADAS

Mūsų gyvenimas yra unikalus ir neįkainojamas. Šiandien esame jauni, aktyvūs, gauname stabilias pajamas ir retai susimąstome apie tai, jog sulaukus garbaus amžiaus gali pasitikti kitokia kasdienybė. Gyvenimo trukmei ilgėjant tampa vis svarbiau pasirūpinti pajamomis senatvėje. Ar yra alternatyvų, kurios užtikrintų, jog gyvenimas ir vėliau bus toks, kokio tikimės užsitarnavę per ilgus sudėtingo darbo metus? Valstybei sunkiau spręsti pagyvenusių žmonių gerovės klausimą, kadangi tą patį „pyragą“, susidedantį iš dabartinių mokesčių mokėtojų įmokų, tenka dalinti vis didesniam pagyvenusių žmonių būriui. Ši problema sprendžiama įdiegus pensijų kaupimo sistemą, kurioje žmogus pats gali kaupti lėšas savo senatvei.

Žmogaus poreikių piramidė gana sudėtinga ir įvairiapusė, todėl, rūpinantis apie senatvę, bandoma įsivaizduoti sąlygas ir aplinkybes, veikiančias šių poreikių realizavimą po keleto dešimtmečių. Savaime suprantama, kiekvienas norėtų, kad, nutrūkus darbinei veiklai, gyvenimo sąlygos nepablogėtų arba būtų panašios į ateities visuomenės vartojimo kokybę. Sunku numatyti ateitį, nes raidos procesas labai spartus. Šiandien sunkiai įsivaizduojame, ko, kiek ir kaip reikia sukaupti, kad jaustumės visaverčiais visuomenės nariais arba kad galėtume bent minimaliai naudotis sukuriamomis gėrybėmis.

Kaupti galima įvairiai: pasirūpinti būstu, įsigyti drabužių, avalynės, buities technikos bei kitokių vertybių, tačiau neįmanoma sukaupti maisto produktų, elektros bei šilumos energijos, laisvalaikio, pramogų, knygų, laikraščių bei žurnalų, kurie atsiras ateityje, negalima sukaupti to, kas bus gyvybiškai reikalinga, bet šiandien dar nėra sukurta. Kaupti – taupyti, galima tik tai, ką ateityje bus galima iškeisti mainų būdu į norimą kiekį pakankamos kokybės šių vertybių. Atrodo, buvo rasta tinkamo sprendimo formulė: žmonijos egzistavimo pagrindas yra prekių bei paslaugų gamyba, todėl, norint turėti apsirūpinimo senatvėje garantijas, nuolat kasmet reikia tapti šio pagrindo bendrasavininkiu, ir tai savo ruožtu suteiks teisę naudotis sukurtu produktu. Šiuos tikslus įgyvendinti padeda savanoriški kaupiamieji pensijų fondai.

Baltijos šalys ne taip seniai išsivadavo iš komunistinės sistemos, kur buvo visuomeninė gamybos priemonių nuosavybė, todėl tapti realiu savininku, ir egzistuoti pensijų fondams, nebuvo galimybių. Dar anksčiau to padaryti taip pat nebuvo galima, nes pirmasis fondas buvo įkurtas tik 1950 metais – kai šalys jau buvo pakeliui į “brandų socializmą”, todėl Baltijos šalių gyventojams buvo gerai pažįstama tik valstybinė pensijų sistema.

Subrendo naujas etapas – privačių pensijų fondų kūrimas ir plėtojimas, nes Baltijos šalių socialinio draudimo reformos tapo būtinos ir neišvengiamos. Reikia “išlaisvinti” žmones ir sudaryti sąlygas jiems patiems pasirūpinti savo senatve. Būtina pakeisti požiūrį į valstybės socialines išmokas kaip priklausančias pagal nuopelnus. Tai galėtų būti tik visuomenės bendru susitarimu teikiama parama senatvėje. Būtina mažinti valstybės vaidmenį socialinėje sistemoje. Šias funkcijas turi perimti privačiosios institucijos, veikiančios pačių žmonių iniciatyva.

Mažinant valstybės pensijų draudimą, vis didesnę dalį pajamų senatvėje turėtų užtikrinti privatus draudimas, teikiamas pensijų fondų. Šis kaupiamasis draudimas gali būti savanoriškas, leidžiantis patiems žmonėms pasirinkti tinkamiausią senatvės apsaugos formą. Tokie pensijų fondai pasaulyje pradėjo kurtis jau seniai.

Šiame darbe nagrinėsime pensijų fondų kūrimosi problemas Baltijos šalyse. Apžvelgsime šių fondų kūrimosi pradžią, II pakopos pensijų sistemos skirtumus bei panašumus Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, kūrimosi problemas. Pabandysime nustatyti kokie veiksniai lemia šių fondų kūrimosi sunkumus Baltijos šalyse.

II. PENSIJŲ FONDŲ KŪRIMOSI ISTORIJA

Išsivysčiusiose šalyse pensijų fondai vystėsi kaip darbdavių užtikrinamos profesinės pensijos. Pirmiausia jos teiktos valstybės tarnautojams (ne visada jos buvo fondinės). Privatūs darbdaviai steigė kaupiamąsias pensijas, nes kitaip būtų sunku išlaikyti pažadus apie stabilų gyvavimą. Tačiau – ne visi darbuotojai buvo į tai įtraukiami, buvo nustatinėjamos skirtingos sąlygos gauti pensiją, pensijos dydis. Darbdaviai jas naudojo kaip kvalifikuotos darbo jėgos išlaikymo, lojalumo ugdymo instrumentą. Pensijos buvo traktuojamos kaip atsitiktinės išmokos, o ne darbuotojų teisės.

Po II pasaulinio karo daugelyje šalių įmokos ir investicijų pajamos pensijų fondams tapo neapmokestinamos. Tai pradėta laikyti atidėta darbo užmokesčio dalimi, geru pakaitalu atlyginimams (nes kitos santaupos tokių privilegijų neturėjo ir neturi). Todėl profesiniai pensijų fondai labai išplito. Tuo
pačiu imta daug daugiau juos reguliuoti. Viena iš priežasčių – darbdaviai turėjo daug daugiau informacijos nei apdraustieji, todėl galėjo manipuliuoti – atleisti prieš pat įgyjant teisę į pensiją, rizikingai investuoti. Atsiranda dviguba rizika prarasti darbą ir pensiją. Tai ypač svarbu, jei valstybinės pensijos yra orientuotos į tai, kad dar yra papildomos pensijos. Gali kilti socialinių pasekmių, kurias teks gesinti valdžiai.

Daugėjant reguliavimų ir stiprėjant darbo jėgos mobilumui, darbdaviams apibrėžtų išmokų planai darosi vis mažiau patrauklūs ir sunkiau administruojami. Dėl didelio reguliavimo pensijų planai įmonėse beveik suvienodėjo ir yra nebe taip lanksčiai pritaikomi individualiems įmonės poreikiams. Todėl vis daugiau darbdavių pereina prie apibrėžtų įmokų schemų, kur investicijų riziką neša dirbantieji, arba pensijų administravimą perduoda išoriniams valdytojams.

Šalia darbdavių schemų yra individualios sąskaitos senatvei. Jos gali būti atidaromos bet kurioje finansinėje institucijoje. Šios įmokos taip pat gauna mokesčių atidėjimą, kol kaupiama. Dabar vienas iš keturių pensininkų ir vienas trečdalis dirbančiųjų daugelyje šalių turi papildomą pensiją. Nuo to, kaip sutvarkytas pensijų fondas, dažnai priklauso, ar jam bus taikomos mokestinės lengvatos. Taip pat galimybė pereiti iš valstybinės pensijos į privačią (kaip yra Didžiojoje Britanijoje ir Japonijoje).

Šveicarijoje nuo 1985 profesinės pensijos yra kaupiamosios ir privalomos. Kiekvienas darbdavys turi turėti savo pensijų fondą arba prisijungti prie jau veikiančio. Iš tiesų toks reikalavimas įteisino jau senai egzistuojančią stambių firmų praktiką, o smulkios firmos ir dabar dar nėra visos apimtos. Australijoje tokios pensijos tapo privalomomis nuo 1991m.

Danijoje ir Olandijoje profesiniai planai yra kuriami šakų lygyje kaip kolektyvinių susitarimų rezultatas. Jie yra privalomi visoms šakos įmonėms.

Jungtinėje Karalystėje yra unikali praktika, kai galima išeiti iš valstybinės pensijų sistemos antrosios dalies, jei užtikrinama ne mažesnė privati pensija, nei būtų valdiška.

III. REFORMOS RYTŲ IR CENTRINĖS EUROPOS ŠALYSE

Rytų ir centrinės Europos šalyse kartu su visos ekonomikos reformavimu, buvo keičiamos ir socialinės apsaugos, ypač pensijų, sistemos. Šios šalys susidūrė su ypač dideliais sunkumais. Visuomenės senėjimas, kuris būdingas ir išsivysčiusioms šalims ir dėl kurio jos taip pat galvoja daryti reformas, dar labiau komplikuojamas perėjimo sunkumais – mokesčių vengimu, įmonių bankrotais, nedarbo išaugimu, pramonės restruktūrizavimu. Rytų ir Centrinės Europos šalys yra dar net palankesnėje situacijoje daryti reformas, nes jų valstybinės pensijų sistemos baigia sugriūti.

Seniau buvusiu, valstybiniu pensijų aprūpinimu nepatenkinti visi – ir išmokų gavėjai, ir įmokų mokėtojai, ir politikai, ir Sodros darbuotojai. Pensininkai nori didesnių pensijų, įmokų mokėtojai – mažesnių įmokų, politikai norėtų pakelti pensijas, bet įmokų neužtenka ir dabartiniams įsipareigojimams vykdyti – taigi, žadėti aukštesnes pensijas yra rizikinga. Sodra norėtų turėti daugiau galių spręsti dėl įmokų ir išmokų dydžių. Ši norų grandinė yra visiškai suprantama – t.y., natūralu norėti daugiau gauti bei duoti, kai skirstomi pinigai ne tavo, mažiau mokėti, kai pinigai skiriami ne tau, natūralu norėti daugiau galių spręsti, kai esi atsakingas už darbo atlikimo sėkmę.

Tačiau nesant šioje grandinėje privačių verslo subjektų, turinčių motyvaciją veikti siekiant sau gerovės, skirtingų interesų konfliktui spręsti nėra rinkos priemonių. Taigi lieka tik prievartinės priemonės: pakelti privalomas įmokas, sumažinti išmokas, perkelti dalį naštos darbdaviui ir pan.

Reikia suvokti, kad kai pinigų kiekis yra baigtinis (o jis toks visada) nepriklausomai nuo dalintojų talentų ir geranoriškumo, padalinti taip, kad visi liktų patenkinti neįmanoma. Taigi, belieka tiktai mažinti dalinimą – t.y., sudaryti prielaidas žmonėms patiems kiekvienam asmeniškai kaupti ar kitaip taupyti savo pensijai ir taip išvaduoti dalintojus nuo pagrįsto ir neišvengiamo žmonių nepasitenkinimo.

IV. BUVUSIOS PENSIJŲ REFORMOS TRUKUMAI BALTIJOS ŠALYSE

Buvusi pensijų sistema Baltijos šalyse buvo finansiškai nepatikima ir neturinti perspektyvos. Iki pensijų fondų atsiradimo vykdytos pensijų reformos nepasiekė savo iškeltų tikslų ir visiškai neišsprendė senatvės finansavimo problemų. Buvo būtina keisti pensijų sistemos prigimtį, padaryti ją kaupiamąja ir nepriklausoma nuo valdžios.

Vis didesnį spaudimą pensijų sistemai darė šalies demografija. Pensinio amžiaus didinimas yra tik laikina priemonė, šiek tiek padėsianti mažinti socialinio draudimo deficitą trumpame periode, bet ne ilgame.

Stipriai susiejus įmokas su būsimomis išmokomis tikėtasi, kad sumažės šešėlinė ekonomika, daug dirbančiųjų legalizuosis, ims mokėti įmokas senatvės pensijai, tačiau taip neįvyko – žmonės nepasitiki socialiniu draudimu ir nėra linkę juo draustis. Visaip vengiama mokėti dideles socialines įmokas, kurios suvokiamos pirmiausia kaip mokestis. Kadangi socialinis draudimas paremtas tikrais draudimo principais, o egzistavo tik perskirstymo mechanizmas, siekiantis sukurti draudimo iliuziją, tai šios
įmokos iš tiesų gali būti laikomos dar vienu mokesčiu. Tokį suvokimą tik patvirtina tai, kad:

– daugelis žmonių mokėjo įmokas daug didesnes nei reikėtų jų pačių pensijai finansuoti;

– įmokos mokamos ir tada, kai teisė į pensiją jau yra įgyta (pvz., dirbančių pensininkų atveju);

– yra apribojimai („lubos“) išmokoms, bet ne įmokoms: uždirbantys daugiau moka daugiau, nors jie negauna daugiau išmokų už šias papildomas įmokas;

– dalis apdraustųjų galų gale negauna jokios pensijos, nors ir yra mokėję įmokas (pvz., per trumpas jų draudimo stažas).

Paskaičiuota, kad jei socialinio draudimo įmokos būtų kaupiamos, o ne perskirstomos, apdraustųjų asmenų pensijoms finansuoti jų reikėtų kur kas mažesnių nei buvo mokamos (apie 10 proc. vietoje 25 proc.). Taigi, dalis asmens įmokų yra tiesiog prarandama (už jas negaunama jokių išmokų), todėl jas galima laikyti mokesčiu.

Socialinės įmokos labai išpučia darbo jėgos kaštus, stabdo įmonių konkurencingumą. Darbdaviams, kurie moka didesniąją įmokų dalį, tai yra tiktai mokestis ir mokestis darbo jėgai, baudžiantis už naujų darbo vietų kūrimą. Be to, esant tokiai sistemai, darbuotojas nėra savarankiškas, jis tampa tarsi darbdavio „įkaitu“, nes būsimoji pensija visiškai priklauso nuo darbdavio įmokų mokėjimo.

Nors vykdant 1995 metų reformą buvo siekta atstatyti pensijų diferenciaciją ir tuo pačiu deklaruojamą socialinį teisingumą, šios sistemos rėmuose tai pasirodė neįgyvendinama. Pensijų diferenciaciją tuoj pat imta riboti, nes ji pasirodė finansiškai nepakeliama socialinio draudimo biudžetui, nors įmokos socialiniam draudimui liko neribojamos. Pensijų formulė buvo stipriai perskirstomoji. Taigi, socialinio draudimo pensijos negalima laikyti pensija, „uždirbta“ mokant įmokas, nes ji labai priklauso nuo politikų valios – pensijų įstatymai nuolat keičiami neatsižvelgiant į duotus pensijų pažadus.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1876 žodžiai iš 6113 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.