Pensijų sistemos reforma ir jos vykdymas Lietuvoje
5 (100%) 1 vote

Pensijų sistemos reforma ir jos vykdymas Lietuvoje

TURINYS

ĮVADAS…………………………………………………………………………………………………………….3

1. VALSTYBINIO SOCIALINIO DRAUDIMO PENSIJŲ SISTEMA LIETUVOJE…………………………………………………………………………………………………6

1.1. Pensijų sistemos kūrimo aplinkybės ir teisinė bazė……………………………………….6

1.2. Pagrindiniai pensijų sistemos bruožai………………………………………………………….8

1.3. Pensijų sistemos principai………………………………………………………………………….9

1.4. Pensijų rūšys…………………………………………………………………………………………..12

1.5. Pensijos nustatymo principai…………………………………………………………………….16

1.6. Savanoriškas pensinis draudimas………………………………………………………………19

2. VALSTYBINIO SOCIALINIO DRAUDIMO PENSIJŲ SISTEMOS TRŪKUMAI IR PROBLEMOS…………………………………………………………………..22

2.1. Ribotos finansavimo galimybės……………………………………………………………….22

2.2. Nepakankamas pensijų dydis…………………………………………………………………..29

3. PENSIJŲ SISTEMOS REFORMA LIETUVOJE…………………………………………34

3.1. Pensijų sistemos reformos tikslai ir uždaviniai……………………………………………34

3.2. Pensijų sistemos reformavimo prielaidos……………………………………………………35

3.2.1. Finansinės pensijų sistemos reformavimo prielaidos……………………………39

3.3. Siūlomos pensijų sistemos reformos kryptys………………………………………………42

3.3.1. Savanoriško pensinio kaupimo įvertinimas…………………………………………48

4. KAUPIAMŲJŲ PENSIJŲ FONDŲ KŪRIMAS IR PLĖTRA LIETUVOJE…..51

4.1. Kaupiamųjų pensijų fondų kūrimo tikslai…………………………………………………..51

4.2. Kaupiamųjų pensijų fondų steigimo kliūtys………………………………………………..52

5. REFORMOS RYTŲ IR CENTRINĖS EUROPOS ŠALYSE…………………………57

IŠVADOS IR PASIŪLYMAI……………………………………………………………………………..61

SUMMARY………………………………………………………………………………………………………66

LITERATŪROS SĄRAŠAS………………………………………………………………………………67

PRIEDAI…………………………………………………………………………………………………………..71

ĮVADAS

Socialinė apsauga yra neatsiejama žmogaus gyvenimo dalis. Jos pagrindą sudaro Valstybinio socialinio draudimo sistema, užtikrinanti apdraustiems šalies gyventojams pajamas senatvės, ligos, invalidumo, nedarbo, nelaimingų atsitikimų darbe atvejais.

Pensinis draudimas – svarbiausia ir reikšmingiausia Lietuvos socialinio draudimo dalis.

Pensinis draudimas apima beveik visus šalies gyventojus: vieni moka socialinio draudimo įmokas busimai pensijai, kiti gauna pensijas. Suteikdamas žmonėms socialinį saugumą senatvėje, invalidumo bei našlystės atvejais, pensinis draudimas yra svarbus kiekvieno žmogaus gyvenime.

Jo reikšmė yra ypatingai didelė rinkos santykiais pagrįstoje visuomenėje, kur joje galioja individualios atsakomybės už save principas, kurio esmė, kad sveikas ir darbingas žmogus turi pasirūpinti ateitimi pats, o nesitikėti paramos iš valstybės. Dabartiniu metu dauguma apdraustų Lietuvos gyventojų senatvėje, invalidumo, našlystės atvejais gauna socialinio draudimo pensijas.

Tačiau problema yra ta, kad pensijos dydis toks menkas, kad jo neužtenka užtikrinti minimalius poreikius. Vidutinis pensijos dydis 2001 m. buvo 317,61 Lt. Jis sudarė 42 proc. vidutinio darbo užmokesčio, kai tuo tarpu išsivysčiusiose šalyse pajamų atkūrimo koeficientas siekė apie 60-70 proc.

Mažą pensijų dydį sąlygoja daug veiksnių: prasta šalies ekonominė situacija, nepalanki demografinė situacija (visuomenės senėjimas), didelis nedarbas ir t.t.

Valstybinio socialinio draudimo pensijų sistema, funkcionuojanti einamojo finansavimo principu, nepajėgė užtikrinti žymesnio pensijų augimo. Todėl objektyvi ir neišvengiama būtinybė tapo esamos pensijų sistemos reforma, galinti užtikrinti būsimiems pensininkams kur kas didesnes pensijas.

Lietuvoje pensijų sistema buvo reformuota 1994-1995 metais, kai po Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimo pradėjo veikti pirmieji Lietuvos Respublikos pensijų įstatymai. Tuo metu buvo sukurta pensijų sistema, paremta einamųjų įmokų bei išmokų, kartų solidarumo principais. Vykdomos pensijų reformos principai padėjo išspręsti aktualiausias to meto problemas, todėl 1995-1998 metais pensijų sistema pakankamai gerai funkcionavo, nuolat buvo didinamos pensijos.

Tačiau nuo 1998 m. išryškėjo šios sistemos trūkumas – pasireiškiantis finansiniu nepajėgumu išmokėti pensijas, kurį lėmė Lietuvos ekonominės bei demografinės problemos.

Norint užtikrinti pensijų išmokėjimą esantiems ir būsimiems
pensininkams būtina reformuoti pensijų sistemą taip, kad padidėtų finansiniai ištekliai.

Taigi, nuo Lietuvos pensijų sistemos reformos, pradėtos rengti tuoj pat po nepriklausomybės atkūrimo ir įgyvendintos 1994-1995 m., praėjo palyginti nedaug laiko, sukaupta patirtis leidžia svarstyti tolesnės reformos perspektyvas. Ta perspektyva susijusi su kaupiamojo principo pensijų sistemoje įvedimu. Įvairi Centrinės ir Rytų Europos patirtis steigiant kaupiamąją pensijų sistemos pakopą skatina patyrinėti šios pakopos steigimo galimybes ir Lietuvoje.

Pensijų reformą, kaip pabrėžia SADM specialistas M. Ignatavičius, optimaliausia pradėti ne anksčiau kaip 2004 m. ir ne vėliau kaip 2008 m., kadangi 2005-2020 m. numatomas ženklus darbingo amžiaus asmenų daugėjimas, susijęs su ankstesne 1980-1990 m. gimstamumo banga. Dėl šios demografinės bangos socialinio draudimo biudžetas 2005-2020 m. gali būti perteklinis, o 2040-2070 m. laukiama socialinio draudimo biudžeto deficito, kurį lems dabar esantis mažas gimstamumas.

2002 m. gruodžio 3 d. buvo žengtas svarbus žingsnis naujos pensijų sistemos link – LR Seimas pritarė Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos parengtam Pensijų sistemos reformos įstatymo projektui. Viena esminių reformos ypatybių yra ta, kad kiekvienas žmogus, draudžiamas privalomuoju valstybiniu socialiniu draudimu savanoriškai, galės dalį pensijos pats kaupti asmeninėje sąskaitoje, esančioje pasirinktame pensijų fonde ar gyvybės draudimo bendrovėje.

Šio darbo tikslas yra išanalizuoti ir įvertinti dabartinę Lietuvos pensijų sistemą, išskirti pagrindines jos problemas, dėl kurių iškyla pensijos reformos būtinybė, išanalizuoti ir įvertinti siūlomą pensijų sistemos reformą bei jos finansavimą.

Siekdama šio tikslo pasirinkau tokią kursinio darbo struktūrą.

Pirmoje darbo dalyje analizuojama šiuo metu Lietuvoje veikianti valstybinė pensijų sistema: aiškinamos valstybinės pensijų sistemos kūrimosi aplinkybės ir teisinė bazė; įvardijami pagrindiniai valstybinės pensijų sistemos bruožai ir principai; išskiriamos pensijų rūšys; nagrinėjamas savanoriškas pensinis draudimas.

Antroje darbo dalyje iškeliamos dvi pagrindinės valstybinės pensijų sistemos problemos – nepakankamos finansavimo galimybės bei nepakankamas pensijų lygis, dėl kurių iškyla būtinybė reformuoti šiuo metu veikiančią valstybinę pensijų sistemą.

Trečioje darbo dalyje išsamiai nagrinėjama pensijų sistemos reforma: iškeliami pensijų reformos tikslai ir uždaviniai, įvardijamos pensijų sistemos reformavimo prielaidos, apibūdinamos pensijų reformos kryptys, nagrinėjamas siūlomos pensijų reformos projektas, analizuojamas siūlomos pensijų reformos finansavimas, įvertinamas jame siūlomas savanoriškas pensinis kaupimas.

Ketvirtoje darbo dalyje suformuluojami kaupiamųjų pensijų fondų kūrimo tikslai, nagrinėjamos kaupiamųjų pensijų fondų steigimo kliūtys.

Penktoje darbo dalyje apžvelgiamos Centrinės Europos valstybių pensijų sistemos reformos, iškeliamos pagrindinės pensijų sistemos reformavimo problemos.

Darbo rašymui buvo naudojami pensinį draudimą Lietuvoje reglamentuojantys įstatymai, Lietuvos Respublikos nutarimai, kiti teisės aktai, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos periodiniai leidiniai, Lietuvos mokslininkų (T. Medaiskio, R. Lazutkos ir kt.) darbai pensinio draudimo klausimais, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos ir Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės skelbiami statistiniai duomenys.

Darbą sudaro įvadas, 5 skyriai, išvados ir pasiūlymai, naudotos literatūros sąrašas, priedai. Darbo apimtis – 70 puslapiai, jame yra 3 lentelės ir 9 paveikslai. Bibliografinį aprašą sudaro 78 šaltiniai. Darbo pabaigoje pateikti 5 priedai.

1.VALSTYBINIO SOCIALINIO DRAUDIMO PENSIJŲ SISTEMA LIETUVOJE

Lietuvos pensijų sistemą sudaro valstybinės socialinio draudimo pensijos, finansuojamos iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto, ir valstybinės pensijos, finansuojamos iš valstybės biudžeto. Didžiausią ir svarbiausią sistemos dalį sudaro valstybinės socialinio draudimo senatvės, invalidumo, našlių ir našlaičių pensijos. Be to pensijos sudaro pagrindinę dalį (apie 75 proc.) socialinio draudimo fondo biudžeto. Dėl to pensijų sistemos nepriekaištinga veikla yra ypač reikšminga.

1.1. PENSIJŲ SISTEMOS KŪRIMO APLINKYBĖS IR TEISINĖ BAZĖ

Kuriant valstybinę socialinio draudimo pensijų sistemą, buvo siekiama pereiti nuo valstybės teikiamo „aprūpinimo“ negalintiems dirbti ir neturintiems pajamų dėl senatvės, invalidumo prie jų socialinio draudimo įmokomis įgyjamų teisių į įstatymų numatytas išmokas. Pensijų sistema yra neatskiriama socialinio draudimo sistemos dalis, vadinasi, naujos socialinio draudimo sistemos kūrimas įtakojo ir pensijos sistemos reformavimą.

Žlugus SSSR, Lietuva susidūrė su būtinybe sukurti naują valstybinę pensijų sistemą.

Valstybinė socialinio draudimo sistema buvo nuosekliai kuriama 1990-1995 metais.

1990 m. kovo 7d. Lietuvos TSR Vyriausybė priėmė nutarimą įsteigti Vyriausiąją valstybinio draudimo valdybą ir pavesti jai vykdyti socialinio draudimo funkcijas šalyje.

1990 m. spalio 23d.
buvo priimtas LR valstybinio socialinio aprūpinimo sistemos pagrindų įstatymas, reguliuojantis šalies gyventojų socialinio aprūpinimo santykių pagrindus. Pagal šį įstatymą valstybinę socialinio aprūpinimo sistemą sudaro valstybinis privalomasis socialinis draudimas bei socialinis aprūpinimas ir socialinė šalpa. Be to, šalia šių sistemų gali egzistuoti įvairios privačios socialinio aprūpinimo sistemos. Šis įstatymas svarbus ir tuo, kad įteisino valstybinio socialinio draudimo biudžeto savarankiškumą ir jo atskyrimą nuo valstybės biudžeto.

1990 m. buvo patvirtintas pagrindinis valstybinio privalomojo socialinio draudimo įmokų tarifas – 30+1 proc. (30 proc. socialinio draudimo įmokų nuo apskaičiuoto darbo užmokesčio fondo mokėjo darbdavys, o 1 proc. nuo apskaičiuoto atlyginimo už darbą mokėjo samdomas darbuotojas).

Nuo 2000 m. sausio 1d. pagrindinis privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifas buvo padidintas iki 34 proc. 2004 m. sausio 01 d. patvirtintas draudėjų bendrojo valstybinio socialinio draudimo įmokų 31 proc. tarifas ir jo dydžiai atskiroms draudimo rūšims: pensijų draudimui – 23,4 proc., ligos ir motinystės socialiniam draudimui – 2,8 proc., draudimui nuo nedarbo – 1,5 proc., nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialiniam draudimui – 0,3 proc., sveikatos draudimui – 3,0 proc. Patvirtintas apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo įmokų 3 proc. tarifas ir jo dydžiai atskiroms draudimo rūšims: pensijų draudimui – 2,5 proc., ligos ir motinystės socialiniam draudimui – 0,5 proc.

Valstybinio socialinio draudimo įmokos dydis bazinei pensijai – 50 proc. bazinės pensijos ( 2004 m. balandžio 01 d. – 86 Lt).

Ekonomiškai silpnų ūkių ūkininkų ir dirbančių ūkyje jų narių mokamos valstybinei socialinio draudimo pensijai įmokos dydis – 20 proc. bazinės pensijos dydžio ( 2004 m. balandžio 01 d. – 34,40 Lt).

Valstybinio socialinio draudimo papildomai pensijos daliai gauti įmokos dydis gauti – 15 proc. nuo valstybiniam socialiniam draudimui deklaruojamų pajamų sumos ( ši nuostata galioja nuo 2002 m. ).

1991 m. gegužės 21d. buvo priimtas LR Valstybinio socialinio draudimo įstatymas, kuris įteisino naują valstybinio socialinio draudimo sistemos organizacinę struktūrą. Šios struktūros pagrindinis uždavinys – vykdyti Lietuvoje valstybinį socialinį draudimą.

Taip buvo sukurta įstatyminė Valstybinio socialinio draudimo bazė.

1995 m. sausio 1d. įsigaliojo Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas.

Nuo 1995 m. pradžios Lietuva perėjo prie naujos pensijų sistemos – pensijos tapo diferencijuotos , priklausančios nuo asmens socialinio draudimo stažo ir uždarbio. Tuo metu buvo sukurta pensijų sistema, paremta einamųjų įmokų bei išmokų principu, kada dirbančių asmenų valstybinio socialinio draudimo įmokos skiriamos esamų pensininkų pensijoms išmokėti. Vykdomos pensijų reformos principai padėjo išspręsti aktualiausias to meto problemas, todėl 1995–1998 metais pensijų sistema pakankamai gerai funkcionavo, nuolat buvo didinamos pensijos.

Atkūrus nepriklausomybę Lietuvoje buvo pasirinkta perskirstomoji (įmokų – išmokų) pensijų sistema, tačiau jau tada buvo manoma, kad anksčiau ar vėliau ją teks reformuoti, įteisinus kaupiamąjį pensijų draudimą.

Pirmasis reikšmingas žingsnis ta kryptimi buvo 1999 m. priimtas ir nuo 2000 m. sausio 1d. įsigaliojęs Pensijų fondų įstatymas. Šis įstatymas šalia valstybinio socialinio pensijų draudimo sistemos įteisino galimybę draustis papildomu pensiniu draudimu, tačiau savanoriškas dalyvavimas pensijų fonduose nėra alternatyva valstybiniam socialiniam draudimu. Išnagrinėjus Valstybinio socialinio draudimo pensijų sistemos kūrimosi aplinkybes, galima daryti išvadą, kad ji yra kintanti ir besivystanti sistema, kuri turi būti nuolat plėtojama ir modifikuojama taip, kad kuo geriau atitiktų besikeičiančias socialines ir ekonomines sąlygas bei leistų patenkinti augančius visuomenės poreikius socialinei apsaugai senatvės, invalidumo ir kt. atvejais.

1.2. PAGRINDINIAI PENSIJŲ SISTEMOS BRUOŽAI IR PRINCIPAI

Kuriant valstybinio socialinio draudimo pensijų sistemą Lietuvoje buvo siekiama dviejų tikslų:

1. užtikrinti bent minimalią apsaugą nuo skurdo senatvėje;

2. kompensuoti dėl senatvės, invalidumo , maitintojo netekties prarastas pajamas.

Jau dešimtmetį funkcionuojanti Lietuvos pensijų sistema turėjo tik vieną pensinio draudimo pakopą – valstybinį pensinį draudimą, kuris apima privalomąjį ir savanoriškąjį pensinį draudimą. Privačios pensinio draudimo sistemos iki 2000 m. pradžios nebuvo, kol neįsigaliojo 1999 m. priimtas Pensijų fondų įstatymas.

Lietuvoje valstybinis socialinis pensijų draudimas apima beveik visus šalies gyventojus: samdomi darbuotojai ir savarankiškai dirbantys asmenys moka valstybinio socialinio draudimo įmokas, o senatvėje, invalidumo atveju, netekus maitintojo gauna pensijas. Teisę gauti valstybinio socialinio draudimo pensijas turi visi nuolatiniai Lietuvos gyventojai, kurie buvo privalomai draudžiami arba patys draudėsi savanoriškuoju socialiniu pensijų draudimu.

2003 m. Lietuvos senatvės pensijų skaičius buvo 610775. Vidutinė pensininko senatvės pensija – 340,50Lt.

Valstybinio socialinio draudimo pensijos dydis priklauso nuo
socialinio draudimo įmokų ir asmens socialinio draudimo stažo.

Valstybinės socialinio draudimo pensijos mokamos iš Valstybinio socialinio draudimo fondo (VSDF) biudžeto. Valstybinio socialinio draudimo fondo, kuris veikia nuo 1990 metų, paskirtis – valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo įmokų rinkimas ir pensijų bei pašalpų skyrimas ir mokėjimas.

VSDF biudžetas yra savarankiškas, atskirtas nuo Valstybės biudžeto. Valstybinio socialinio draudimo biudžeto atskyrimas nuo Valstybės biudžeto reiškia, kad jo lėšos naudojamos tik Valstybinį socialinį draudimą reglamentuojančiuose įstatymuose numatytoms išmokoms mokėti.

VSDF biudžeto sudarymo ir vykdymo tvarką bei rodiklius, pagal kuriuos tvirtinamas šis biudžetas bei jo vykdymo ataskaita, nustato VSDF biudžeto sandaros įstatymas. Fondo biudžeto projektą ateinantiems biudžetiniams metams ir prognozių skaičiavimus kitiems dvejiems metams rengia Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba.

Kadangi pensijos sudaro didžiausią dalį VSDF išlaidų, tai jų didėjimas sąlygoja bendrą VSDF išlaidų augimą.Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto išlaidų kitimas 1996-2003 metais pateiktas 1 paveiksle.

1 pav. Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto išlaidų kitimas 1996-2003 metais

mln. Lt

Kaip matome iš 1 pav., 1996 m. išlaidos pensijoms sudarė 1919 mln. litų, o 2003 m. siekė net 3528 mln. litų. Tokį staigų išlaidų pensijoms išaugimą sąlygojo nuolat augantis pensininkų skaičius (plačiau apie tai 2.1. skyriuje).

Šiuo metu veikiančios socialinio draudimo pensijų sistemos esminis bruožas ir skirtumas nuo buvusios pensijų sistemos yra tas, kad pensijos gavimas ir jos dydis priklauso nuo asmens socialinio draudimo stažo ir mokėtų į VSDF biudžetą socialinio draudimo įmokų. Pastebėtina, kad Lietuvos pensijų sistema labai suasmeninta, nes pensijų prieinamumas ir jų lygis priklauso nuo buvusio darbo rezultatų, t. y. faktiškai nuo kiekvieno žmogaus sumokėtų socialinio draudimo įmokų sumos.

Lietuvos valstybinio socialinio draudimo pensijų sistema, kaip ir socialinio draudimo sistema, remiasi einamojo finansavimo, universalumo, kartų solidarumo, tęstinumo bei prisiimtų įsipareigojimų vykdymo principais.

Universalumo principas pasireiškia tuo, kad visiems nuolatiniams Lietuvos gyventojams sudaroma galimybė gauti valstybinio socialinio draudimo pensijas.

Kartų solidarumo principas, kuriuo grindžiamos daugelio pasaulio šalių valstybinio socialinio draudimo pensijų sistemos, reiškia, kad dirbančios kartos įmokomis išlaikomi nedirbančios kartos pensininkai.

Valstybinės pensijų sistemos grindimas tęstinumo bei prisiimtų įsipareigojimų vykdymo principu suteikia tvirtas socialines garantijas socialinio draudimo įmokas mokantiems asmenims, įvykus draudiminiam įvykiui, mokėti pensijas iš tuo metu surenkamų socialinio draudimo įmokų.

Einamojo finansavimo principas (angliškai Pay-As-You-Go) reiškia, kad žmonių mokamos socialinio draudimo įmokos nėra kaupiamos ateičiai jas kapitalizuojant, o iš karto panaudojamos valstybinio socialinio pensijų draudimo išmokoms padengti.

Lietuvoje einamųjų įmokų – išmokų pensijų schemos sudaro pensijų sistemos pagrindą. Vienas iš šio tipo sistemų privalumų yra tas, kad pensijų išmokos gali būti pradėtos mokėti tuoj pat po sistemos įkūrimo, nelaukiant kol bus sukauptos tam tikros lėšos pensijai. Ši savybė buvo vienas iš svarbiausių kriterijų steigiant einamųjų įmokų – išmokų Valstybinę socialinio draudimo pensijų sistemą Lietuvoje. Tuo metu dėl didelės infliacijos daugelio žmonių santaupos nuvertėjo, o toks pensijų finansavimo principas suteikė adekvačių pajamų garantiją. Tik įkūrus valstybinę socialinio draudimo pensijų sistemą, paremtą šiuo principu, pensinio amžiaus sulaukusiems žmonėms buvo pradėtos mokėti pensijos.

Šios pensijų sistemos finansavimui saugumo prasme labai svarbus privalomo dalyvavimo joje principas (valstybinis privalomas pensinis draudimas). Pensijų teisių išsaugojimas ilgu laikotarpiu priklauso nuo nenutrūkstamo įmokų srauto. Pensininkų pajamos gali didėti kartu su šalies vidutinėmis pajamomis. Solidarumo tarp kartų principo pagalba pensininkai kartu su dirbančiais gyventojais gali patirti pagerėjusias gyvenimo sąlygas. Didėjant dirbančiųjų pajamoms, einamųjų išmokų sistema gali surinkti daugiau įmokų. O turėdama daugiau pajamų sistema gali mokėti didesnes pensijas. Taigi einamųjų išmokų principo pagalba išryškinamas solidarumo tarp kartų principas.

Galima išskirti tam tikrus šios pensijų sistemos ypatumus.

Pensijų sistemos pagrįstos einamojo finansavimo principu ypatumai.

1. Valstybinio socialinio draudimo fondo (VSDF) būklė ir pensijų finansavimo galimybės priklauso nuo to, kokioje ciklo fazėje yra ekonomika:

• nuosmukio fazėje, kai įmonės bankrutuoja, auga nedarbas, mažėja darbo užmokestis, tada ir socialinio draudimo įmokų suma biudžete mažėja;

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2590 žodžiai iš 8615 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.