Viešųjų finansų kontrolės klasifikavimas
5 (100%) 1 vote

Viešųjų finansų kontrolės klasifikavimas

Turinys

ĮVADAS

1. Finansų ir finansų kontrolės sąvoka, turinys ir metodai………………………………4

2. Finansų kontrolės klasifikavimas……………………………………………………….9

2.1. Finansų kontrolė pagal ją vykdančius subjektus……………………………..9

2.2. Finansų kontrolės rūšys pagal kontrolės objektą ir laiką……………………10

2.3. Finansų kontrolė pagal duomenų apimtį ir lygį………………………………12

2.4. Kitos finansų kontrolės rūšys…………………………………………………13

3. Finansų kontrolę vykdančios institucijos……………………………………………..15

IŠVADOS

SUMMARY

LITERATŪRA

Įvadas

Šiame kursiniame darbe nagrinėjami su finansų kontrolę susiję klausimai. Visų pirma, bus aptartos finansų bei finansų kontrolės sąvokos, turinys, o taip pat finansų kontrolės klasifikavimas. Taip pat bus apžvelgta kokios institucijos Lietuvoje vykdo finansų kontrolę.

Viešųjų finansų kontrolė (toliau finansų kontrolė) užima pagrindinę vietą užtikrinant normalų ekonomikos ir finansų sistemos funkcionavimą. Ji, kaip sudedamoji dalis, įeina į vieningą valstybės kontrolės mechanizmą. Būdama savarankiška ekonomikos valdymo funkcija, kontrolė pasireiškia kaip svarbus etapas valdymo cikle, kuomet praktiniai rezultatai įtakoja valdymo objektą, bei lyginami su reikalavimais priimtų nutarimų ir norminiais aktais, o išsiaiškinus jų pažeidimui taikomi neatidėliotini veiksmai stengiantis ateityje išvengti panašių neatitikimų.

Finansų kontrolės objektu visu pirma yra piniginiai santykiai, atsirandantys formuojant ir naudojant finansinius resursus įvairiose sferose, visoje finansų sistemos grandyje. Į finansų kontrolės veiklos diapazoną įeina taip pat nuosavybės santykiai. Kartais būna sunku finansų kontrolę atskirti nuo vidinės kontrolės, nes dauguma finansinių operacijų atlieka pats ūkinis vienetas.

Finansų kontrolės esmė atsispindi jos uždaviniuose. Vienas iš jų yra finansinių resursų kontrolė, prižiūrima kaip vykdomi finansiniai įsipareigojimai valstybės biudžetui, finansinėms operacijoms naudojant centralizuotus ar decentralizuotus pinigų fondus.

Finansų kontrolėje didelį vaidmenį vaidina tikslus teisinis aktų įforminimas, teisinio statuso nustatymas pačioms kontrolės institucijoms (tikslus teisių ir pareigų apibrėžimas).

Atitinkamus kontrolės įgalinimus turi visos valstybinės ir savivaldybių institucijos (LR Seimas, LR Vyriausybė, LR Mokesčių inspekcija,Lietuvos bankas ir kitos institucijos).

Literatūroje, bei teisės norminiuose aktuose yra pateikti atskiri požymiai klasifikuojantys finansų kontrolę. Tačiau juos apibendrinant susiduriama su daugybe visiškai skirtingų pozicijų, bei jų klasifikavimu. Taigi savo darbe pateikiu bei aptariu finansų kontrolės klasifikavimą pagal tokius kriterijus:

ü pagal finansų kontrolę vykdančius subjektus;

ü pagal objektą ir laiką;

ü pagal duomenų apimtį ir lygį;

ü pagal kontrolės pagrindą;

ü pagal paskyrimo būdą;

ü pagal tikrinamų duomenų lygį.

Kiekvienas klasifikavimo požymis skirstomas į atitinkamas rūšis.

Darbo metodas yra aprašomasis. Šio darbo tikslas išnagrinėti finansų kontrolės esmę, metodus ir išsiaiškinti finansų kontrolės klasifikavimą.

Šio darbo uždaviniai:

§ Apibūdinti finansų ir finansų kontrolės sąvokas, bei metodus;

§ Išnagrinėti finansų kontrolės klasifikavimą;

§ Išsiaiškinti finansų kontrolę vykdančias institucijas.

Savo darbe remiuosi V. Meidūno, A. Katkaus, J.Mackevičius ir kitų autorių darbais, taip pat Lietuvos įstatymais ir kitais teisės norminiais aktais.

1.Finansų ir finansų kontrolės sąvoka, turinys ir metodai

Finansai – tai pinigų visuma, piniginės lėšos, kurios yra piliečių įmomių ar valstybės žinioje, jų formavimo sistema, paskirstymas ir panaudojimas.

Finansai skirstomi į viešuosius ir privačiuosius.

Viešieji finansai – tai pagrindiniai ekonominiai santykiai, paskirstant ir perpaskirstant visuomeninio produkto vertę, bei nacionalinių vertybių dalis, susijusias su valstybės ir jos įmonių finansinių resursų formavimu ir valstybės lėšų panaudojimu, plečiant ir vystant valstybės reikmes.

Į viešuosius finansus įeina:

· atskirų valstybės valdymo lygio biudžetai, nebiudžetiniai fondai;

· valstybės kreditas;

· valstybės įmonių finansai;

· strateginių fondų lėšos.

Privatieji finansai – tai visuomeniniai teisės santykiai, kylantys privačioje erdvėja kaupiant, paskirstant ar panaudojant lėšas ir materialinės vertybes nuosavybės teise priklausančias privatiems ir fiziniams, ar juridiniams asmenims.

FINANSŲ KONTROLĖ

– tai valstybės ir savivaldos subjektų piniginių fondų sudarymo, paskirstymo ir panaudojimo teisėtumo ir tikslingumo kontrolė siekiant efektyvaus lėšų panaudojimo šalies ekonominiame ir socialiniame vystymosi procese.

Finansų kontrolė – viešojo juridinio asmens vidaus kontrolės sistemos dalis, kurios dėka siekiama užtikrinti viešojo juridinio asmens ūkinės veiklos teisėtumą ir patikimo finansų valdymo principų – ekonomiškumo, efektyvumo, rezultatyvumo bei skaidrumo – laikymąsi.[ 6, 2 str. 2d.].

Finansų kontrolės viena iš pagrindinių funkcijų yra kontrolinė funkcija. Būtent ji nusako finansų kontrolės turinį ir reikšmę.

Finansų kontrolė užima pagrindinę vietą užtikrinant normalų ekonomikos ir finansų sistemos funkcionavimą. Ji, kaip sudedamoji dalis, įeina į vieningą valstybės kontrolės mechanizmą. Būdama savarankiška ekonomikos valdymo funkcija, kontrolė pasireiškia kaip svarbus etapas valdymo cikle, kuomet praktiniai rezultatai įtakoja valdymo objektą, bei lyginami su reikalavimais priimtų nutarimų ir norminiais aktais, o išsiaiškinus jų pažeidimui taikomi neatidėliotini veiksmai stengiantis ateityje išvengti panašių neatitikimų.

Finansų kontrolės turinį sudaro:

o piliečių ir organizacijų pareigų valstybės ir savivaldybės atžvilgiu laikymosi patikrinimas;

o valstybinėms institucijoms skirtų biudžetinių piniginių lėšų panaudojimo teisėtumo patikrinimas;

o įmonėse vykdomų finansinių operacijų, atsiskaitymų ir piniginių lėšų saugojimo teisėtumo patikrinimas;

o finansinės disciplinos pažeidimų prevencija;

o ES struktūrinių fondų paramos gavimo ir panaudojimo procedūrų patikrinimas.

Finansų kontrolės objektu yra finansinių resursų ir visų nacionalinės ekonomikos grandžių piniginių fondų formavimo, skirstymo ir panaudojimo metu atsirandantys procesai. Finansų kontrolė bendriausia prasme reiškia šalies materialinių, darbinių, gamtinių ir kitokių resursų panaudojimo kontrolę.

Pagrindiniu finansų kontrolės tikslu yra: – kontroliuoti, kad valstybės turtiniai ir piniginiai ištekliai būtų naudojami teisėtai, efektyviai, ekonomiškai ir rezultatyviai, o visuomenė iš to gautų didžiausią naudą, skatinti ir įtvirtinti teigiamas tendencijas valstybės valdymo sistemoje bei kuo anksčiau atskleisti nukrypimus nuo priimtų standartų ir pažeidimus valstybės finansų valdymo teisėtumo, ekonomiškumo, rezultatyvumo ir efektyvumo srityse.

Finansų kontrolės pagrindiniai metodai (suprantami, kaip jos vykdymo būdai) yra šie:

1. priežiūra-stebėjimas;

2. patikrinimas;

3. ištyrimas;

4. analizė;

5. revizija;

6. auditas.

Stebėjimas – tai bendras susipažinimas su kontrolės objekto finansinės veiklos būkle.

Patikrinimas – yra susijęs su pagrindiniais finansinės veiklos klausimais ir vykdomas tikrinant balanso, atsiskaitymo, išlaidų dokumentus tam, kad būtų nustatyti finansinės disciplinos pažeidimai ir pašalintos galimos ar jau esamos pasekmės.

Mokestinis patikrinimas – buhalterinių apskaitos dokumentų (kompiuterinių laikmenų duomenų) atitikties teisės aktų reikalavimams įvertinimas t. y. apskaitoje fiksuotų ūkinių įvykių ir ūkinių operacijų turinio, atsižvelgiant į jų tikrąją ekonominę esmę įvertinimas.

Ištyrimas – vykdomas siekiant ištirti atskiras finansinės veiklos sritis ir yra tiriamas daug didesnis kiekis rodiklių, kas jį atskiria nuo patikrinimo.

Ištiriant naudojamos tokios priemonės kaip apklausa ir anketavimas, pokalbis, testas. Ištyrimo rezultatai naudojami įvertinant kontrolės objekto finansinę padėtį, būtinumą reorganizuoti tam tikrus gamybinius ar paslaugų teikimo procesus ar atskiras sferas.

Analizė atliekama vadovaujantis metiniu ir einamuoju atsiskaitymu. Nuo kitų metodų skiriasi tuo, kad yra naudojamos tokios analitinės priemonės kaip vidutiniai ir santykiniai dydžiai, grupavimas, indeksacija.

Revizija – vienas svarbiausių finansų konrolės metodų. Įstatymai užtikrina revizijos privalomą ir reguliarų pobūdį. Revizija dažniausiai atliekama vietoje ir yra grindžiama:

– pirminių dokumentų,

– apskaitos registrų,

– kompiuterinių laikmenų duomenų,

– buhalterinės ir statistinės atskaitomybės,

– faktiniu grynųjų pinigų kiekio tikrinimu ir kt.

Auditas – tai veiklos ar valdymo efektyvumo, apskaitos patikrinimas, remiantis nuosekliais apskaitos įrašais. Tai yra teisinis reikalavimas,rekomendacija ūkio subjektui leisti, kad kvalifikuotas specialistas (auditorius) patikrintų jo balansinę ataskaitą, prekybos, pelno, nuostolių ataskaitas, buhalterinės apskaitos sistemą ir dokumentaciją, veiklos efektyvumą, tam, kad nustatyti teisingą ir nešališką padėtį įmonėje bei įvertinti jos veiklos atitikimą galiojantiems teisės aktams.

Taikant minėtuosius finansų kontrolės metodus gali būti naudojamos dokumentinės ir faktinės kontrolės priemonės.

Dokumentinė ir faktinė kontrolės neatskirtos viena nuo kitos, o pildo viena kitą.

Dokumentinės kontrolės metodinių priemonių klasifikacija:

– formalus dokumentų patikrinimas, turint tikslą nustatyti revizuojamų dokumentų užpildymo (surašymo) teisingumą;

– aritmetinis dokumentų patikrinimas, tikrinant dokumentuose nurodytų paskaičiavimų ir tarifų teisingumą;

– dokumentuose įformintų ūkinių operacijų
teisėtumo ir realumo patikrinimas, atliekamas tam, kad būtų galima nustatyti dokumentuose užfiksuotų operacijų atitikimą galiojantiems įstatymams bei jų ekonominį tikslingumą;

– loginis patikrinimas atliekamas tam, kad patikrinti ūkinių operacijų ir įvykių, užfiksuotų apskaitos dokumentuose objektyvų galimumą (pirkimo-pardavimo sutartis pasirašyta vėliau (priėmimo-perdavimo aktas) negu kad materialinės vertybės išnuomotos);

– priešpriešinis patikrinimas, kai yra sutikrinami revizuojamos įmonės pirminiai dokumentai ar sąskaitos su kitos įmonės, su kuria turimi komerciniai-ūkiniai ryšiai, dokumentais ir sąskaitomis;

– palyginimas, kai lyginami kontrolės objektai turint tikslą nustatyti tapatumus ir skirtumus tarp jų;

– prekių ir materialinių vertybių judėjimo balansinis derinimas (atitikimas), kai lyginama gautos inventorizuojamu periodu atskirų rūšių vertybės su jų pardavimu (išleidimu) ir likučiu per tam tikrą laikotarpį iki revizijos dienos;

Faktinė kontrolė apima tikrinamų objektų faktinę būklę juos apžiūrint. Naudojamos šios priemonės:

– inventorizacija – tikrinami pagrindinių lėšų, prekių bei materialinių vertybių, piniginių lėšų faktiniai likučiai su sąskaitomis, jų atitikimas buhalterinės apskaitos duomenims konkrečiai dienai;

– ekspertinis įvertinimas – kvalifikuotų specialistų atliekamos ekspertizės, nustatant atliktų darbų kokybę ir apimtį, panaudotų materialinių vertybių ir gautos produkcijos atitikimą ir pan.;

– vizualinis stebėjimas – ištyrimas vietoje ar teisingai yra saugomos materialinės vertybės atitinkamose vietos, ar tos vietos atitinka keliamiems reikalavimams, ar teisingai atliekama kontrolė įvežant ir išvežant atitinkamą produkciją

2.Finansų kontrolės klasifikavimas

Literatūroje bei Lietuvos Respublikos norminiuose teisės aktuose pateiktų kontrolės klasifikacijų apžvalga ir analizė, leidžia padaryti tam tikras išvadas. Visų pirma, finansų kontrolė klasifikuojama pagal daugelį požymių.[1,100p.] Apibendrinus esamas klasifikacijas galima išskirti tokius kontrolės kriterijus: pagal finansų kontrolę vykdančius subjektus, pagal objektą ir laiką, pagal duomenų apimtį ir lygį, pagal kontrolės pagrindą, pagal paskyrimo būdą, pagal tikrinamų duomenų lygį.

2.1.Finansų kontrolė pagal ją vykdančius subjektus

Priklausomai nuo finansų kontrolę vykdančių subjektų yra skiriama:

§ valstybinė kontrolė;

§ vidaus tvarkos kontrolė;

§ visuomeninė (vieša) kontrolė;

§ nepriklausoma (audito) kontrolė;

Ypatingą vietą finansų kontrolės sistemoje užima valstybinė finansų kontrolė.

Valstybinė finansų kontrolė realizuojama per:

Ų bendravalstybinę;

Ų žinybinę finansų kontrolę.

Bendravalstybinę finasų kontrolę vykdo valstybinės valdžios ir valdymo institucijos savo kompetencijos ribose. Ji nukreipta į organizacijas ir įstaigas nepriklausomai nuo jų žinybinės priklausomybės. Bendravalstybinę atlieka specialiosios kontrolės institucijos arba organizacijos, kurių veiklą nustato valstybinės valdžios ir valdymo institucijos. Bendravalstybinę vykdo įstatymus leidžianti institucija – LR Seimas, vykdomosios valdžios institucijos, mokesčių ir kredito įstaigos, draudimo organizacijos, savivaldos institucijos.

Žinybinę finansų kontrolę atlieka ministerijų, žinybų, koncernų žinioje esantys kontrolės-reviziniai skyriai. Šios kontrolės rūšies objektu yra konkrečiai žinybai priklausančių įmonių, įstaigų ir organizacijų finansinė ir gamybinė veikla.

Valstybinė finansų kontrolė – tai sisteminis procesas, kurį vykdo specialios institucijos ir organizacijos, kad būtų patikrinta kaip valstybinės valdžios ir valdymo institucijos efektyviai paskirsto valstybės finansus, kaip ekonominių santykių subjektai vykdo finansinius įsipareigojimus valstybei ir vadovaujasi įstatymais atlikdami finansines operacijas.

Vidaus tvarkos kontrolę vykdo ekonominės ir specialios kontrolinės-revizinės tarnybos pačiose įmonėse, įstaigose ar organizacijose (finansų skyrius, vidaus auditas, tam tikrais atvejais personalo, juridinis skyriai). Čia kontrolės objektu yra pačios įmonės, įstaigos ar organizacijos finansinė veikla.

Viešą arba visuomeninę kontrolę vadovaudamiesi įstatymais vykdo atskiri asmenys ar grupės atitinkamos srities specialistų.

Nepriklausomą finansų kontrolės susitarimų pagrindu atlieka specializuotos audito firmos ir tarnybos. Nepriklausomos finansų kontrolės tikslas – atlikti nepriklausomą įmonės buhalterinės apskaitos ir finansinės atskaitomybės įvertinimą. Tai nevalstybinė finansų kontrolė. Auditą atlieka nepriklausomi auditoriai, kurie dirba audito įmonėse. Auditorius ir audito įmones laisvanoriškai pasirenka pati įmonė.

2.2. Finansų kontrolės rūšys pagal kontrolės objektą ir laiką

Finansų kontrolės rūšys pagal laiką:

§ išankstinė;

§ einamoji;

§ paskesnioji.

Išankstinė finansų kontrolė – tai kontrolė, atliekama prieš vykdant atitinkamas finansines operacijas. Jos objektu yra dokumentai, patvirtinantys pasirengimą atlikti tam tikras finansines operacijas (sudaryto biudžeto projekto tvirtinimas, biudžetinių įstaigų sąmatų tikrinimas).

Išankstinė kontrolė gali perspėti apie galiojančių
finansinių įstatymų galimus pažeidimus, išaiškinti dar tik prognozių ir planų stadijoje apie galimus papildomus finansinius resursus, panaikinti bandymus neracionaliems lėšų panaudojimams.

Išankstinė finansų kontrolė, kuri yra atliekama priimant arba atmetant sprendimus, susijusius su valstybės ir savivaldybės turto panaudojimu ir įsipareigojimais tretiesiems asmenims, prieš juos tvirtinant viešojo juridinio asmens vadovui. Išankstinės finansų kontrolės funkcija turi būti atskirta nuo sprendimų inicijavimo ir vykdymo. [6, 4str. 4d. 1p.].

Išankstynę kontrolę vykdo institucijos, kurios formuoja atitinkamus finansinių išteklių fondues (Finansų ministerija, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba, taip pat ministerijos, bei departamentai, savivaldynių finansų skyriai). [4, 42 psl.].

Einamoji kontrolė vykdoma tiesiogiai ūkinės veiklos metu. Jos uždavinys – operatyviai nustatyti nukrypimus nuo numatytų išlaidų apimčių, išsiaiškinti jų priežastis ir kaltininkus. Ši kontrolės rūšis labia efektyvi, nes padeda visų ūkinių operacijų atlikimo metu ne tik rasti nukrypimus ir trūkumus, bet ir juos šalinti. [4, 42psl.]. Atliekama jau įgyvendinant konkrečius finansinius planus ar atliekant finansines operacijas. Objektas finansinių planų vykdymas ar finansinių operacijų atlikimas (biudžeto vykdymas, mokesčių mokėjimo tikrinimas, įmonės kasos revizijos).

Einamoji kontrolė dar vadinama operatyviąja. Ji kasdien vykdoma finansinių tarnybų bandant išvengti galimų finansinės drausmės pažeidimų (piniginių lėšų iššvaistymo, neūkiškumo ir kt.) įmonėse, įstaigose ar organizacijose, kurios turi įsipareigojimų valstybės biudžetui. Remiantis operatyviais duomenimis ir buhalteriniais paskaičiavimais, inventorizacija ir vizualiais stebėjimais, einamoji kontrolė leidžia užkirsti kelią galimiems finansų įstatymų pažeidimams, o taip pat perspėti apie galimus nuostolius dėl greitai besikeičiančios ūkinės situacijos.

Pagal LR Vidaus audito ir vidaus kontrolės įstatymą einamoji finansų kontrolė – tai kontrolė, kurios paskirtis – užtikrinti, kad tinkamai ir laiku būtų vykdomi viešojo juridinio asmens sprendimai dėl valstybės ir savivaldybės turto panaudojimo ir įsipareigojimų tretiesiems asmenims.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 2295 žodžiai iš 4537 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 1,45 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.