1 sociokultūrinė veikla bendruomenėje
5 (100%) 1 vote

1 sociokultūrinė veikla bendruomenėje

1121314151617181

TURINYS

I. SOCIOKULTŪRINĖ VEIKLA BENDRUOMENĖJE IR GYVENIMO ĮGŪDŽIŲ LAVINIMAS

1. SOCIOKULTŪRINĖ VEIKLA BENDRUOMENĖJE ………………………………………….2

1.1. Sociokultūrinio darbo sanprata………………………………………………………………….2

1.2. Bendruomenė ir socialinė pagalba joje……………………………………………………..…..2

1.3. Sociokultūrinės veiklos principai……………………………………………………………….3

1.4. Sociokultūrinė veikla pasaulyje ir Lietuvoje……………………………………………………4

1.5. Socialinis pedagogas – naujas ugdymo organizatorius mikrosociume………………………….5

1.6. Socialinių pedagogų ir darbuotojų pareigybės………………………………………………….5

2. GYVENIMO ĮGŪDŽIŲ FORMAVIMAS IR ĮVALDYMAS……………………………………8

2.1. Įgūdžių formavimasis………………………………………………………………………..….8

2.2. Asmenybės subrendimo kriterijai …………………………… …………………………..…….9

2.3. Vidinė ir išorinė kontrolė…………………….……………………………………………..….10

2.4. Savisklaida ir identitetas………………………………………………………………………..10

2.5. Kompetencija…………………………………………………………………….…………….11

2.6. Krizės ir jų įveikimas …….. ……………………………………………..……………………11

3. REKREACINĖ VEIKLA IR TURIZMAS……………………………………………………………… 14

3.1. Rekreacijos esmė……………………………………………………………………………………14

3.2. Turizmo samprata …………………………… …………………………………………………….14

3.3. Rekreacija kaip valstybės visuomenės funkcija…………………………………………….…..….16

3.4. Neigiamas turizmo poveikis bendruomenėms …………………………………………………..… ..17

3.5. Turizmo plėtros problemos ir perspektyvos……………………………………………………… .17

1. SOCIOKULTŪRINĖ VEIKLA BENDRUOMENĖJE

Globalizacija, vis labiau besivienijanti Europa, socialinė integracija ir harmonizacija sudaro naujas galimybes asmens ir vaiko socialinei raidai. Pirmąjį nepriklausomos Lietuvos dešimtmetį pradėtos kurti socialinės institucijos, susikūrė vaiko teisių apsaugos tarnybų tinklas, mokyklose bei kitose ugdymo institucijose steigiami socialinių pedagogų etatai. Vaikų padėtis tiek Lietuvoje, tiek ir visame pasaulyje, yra glaudžiai susijusi su socialinės politikos ir socialinės apsaugos sferomis. Pastaraisiais metais vaikų gerovės problemos aktyviai diskutuojamos ir analizuojamos, nes pačios skaudžiausios vaikų skurdo ir socialinės atskirties problemos.

Atskirtas gali būti kiekvienas, kiekviena visuomenės grupė ar net valstybė. Atskirta yra tai, kas nėra susieta. Dauguma gali atmesti tam tikrą grupę dėl įvairių priežasčių: spalvos, kalbos, etninės kilmės, išvaizdos, profesijos ir t.t.

1.1. Sociokultūrinio darbo samprata

Nors sąvokos socialinis – kultūrinis ir sociokultūrinis, dažniausiai vartojamos kaip sinonimai, tačiau reikėtų atkreipti dėmesį į jų skirtingas atsiradimo prielaidas. Jų atsiradimą sąlygojo skirtingi požiūriai į socialinius ir kultūrinius aspektus. Atskirti šias institucijas vieną nuo kitos dvidešimto amžiaus pabaigoje taip pat dar buvo neįmanoma, nes jų darbo turiniuose randama labai daug bendrysčių. Nors ilgainiui ši skirianti riba tarsi išnyko, tačiau visgi yra labai svarbios šių sąvokų atsiradimo priežastys.

Socialumo terminas apima visa tai kas žmonėse visuomeniškai bendra, o kultūros terminas – visa tai kas tą bendrumą žmonėse formuoja ir kas atsispindi atskirame kultūriniame identiškume. Socialumas yra sąlyga, kuri leidžia mums – žmonėms nuolatos palaikyti ryšį vienas su kitu, o kultūra yra būdas pastarosios sąlygos realizavimui. Taigi, iš to galima teigti, kad šios dvi pusės – socialumas ir kultūra negali egzistuoti visiškai atskirai.

Nors socialinio – kultūrinio bei sociokultūrinio darbo sritys sąmoningai sujungiamos, tačiau jos turi skirtingus uždavinius. Socialinės – kultūrinės organizacijos suvienija socialinį ir kultūrinį darbą vienoje vietoje, kur kultūra vienydama vaidina svarbų vaidmenį ir atlieka socialinę misiją. Čia kultūra pasižymi pagarba, susidomėjimu, atvirumu ir vyksta kultūringas socialinis darbas. Socialinio – kultūrinio darbo sudedamosios dalys yra: konsultacija, informacija ir tiesioginė pagalba. Per šias dalis labiau skatinamos žmogaus stipriosios savybės: sugebėjimai, interesai, kreipiant mažesnį dėmesį į jo gyvenimo sunkumus ar nesugebėjimą ką nors atlikti. Tai lemianti pozicija, kuri neleidžia žmogui žlugti abejotinų vertybių pasaulyje.

Socialinio – kultūrinio darbo tikslas – suteikti žmonėms galimybę pažvelgti į savo padėtį objektyviau, stiprinti savo kompetencijas ir panaudoti atitinkamus savo išteklius.

„Sociokultūrinė veikla yra specifinė bendruomeninio ugdymo sritis, sudaranti
palankias sąlygas įvairios socialinės padėties, įvairių tautybių ir įvairaus amžiaus žmonėms realizuoti savo socialinius, kultūrinius, švietimo poreikius, siekiant sėkmingai integruotis į aplinką.“ (Baršauskienė V., Leliūgienė I., 2001, p. 23).

1.2. Bendruomenė ir socialinė pagalba joje

Bendruomenė plačiąją prasme – tai tam tikra žmonių grupė, kuri siekia bendro tikslo. Šis tikslas yra susijęs su gerovės kūrimu, savitarpio pagalba, todėl glaudžiai siejasi su šeimos gyvenimu.

Bendruomenė socialiniuose moksluose suprantama kaip tapatybės ir bendrumo jausmas, kuris atsiranda priklausant tam tikrai vietai, organizacijai ar socialinei grupei. Tokia koncepcija dominavo XX amžiaus pirmosios pusės sociologiniame mąstyme ir paskatino bendruomenės tyrimų disciplinos atsiradimą. Peter Worsley pirmasis pasiūlė bendruomenę sieti su vietove, į šią sąvoką įtraukiant geografinį supratimą. Jo manymu bendruomenės terminą reikėtų susieti su bendradarbiavimu, siekiant bendro tikslo, kuris sukelia bendrumo dvasią ir bendruomeniškumo jausmus. Todėl siūloma bendruomenę analizuoti trimis aspektais:

• Bendruomenė – kaip geografinė teritorija;

• Bendruomenė kaip tam tikrų savybių ir santykių apibūdinimas;

• Bendruomenė – kaip įvairių santykių ir tarpusavio santykių rinkinys.

Kalbant apie bendruomenes, negali užmiršti tradicinių tautinių bendruomenių, kurios paprastai vadinamos tautinėmis mažumomis. Visas tautines bendruomenes dažniausiai vienija bendri prisiminimai, tačiau tokias bendruomenes neretai lemia ir bendri interesai. Tokios bendruomenės pavyzdys yra religinė bendruomenė. Tokią bendruomenę vienija ne vien pamaldos, bet ir gana plati visuomeninė veikla: kultūriniai renginiai, švietimas, socialinė pašalpa ir panašiai. Panašiai galima apibūdinti ir mokyklos bendruomenę, kurią sudaro mokiniai, mokytojai ir tėvai. Šioje bendruomenėje susilieja mokyklos ir šeimos poveikis vaiko socializacijai. Ši sąveika yra labai svarbi ir reikalauja didelio visuomenės dėmesio, nes švietimo reforma neįvertina mokyklos bendruomenės ypatumų.

Bendruomenei labai svarbus tęstinumo klausimas, todėl vis dažniau girdima apie vienos ar kitos giminės susirinkimus, kurių tikslas jaunąją kartą supažinti su savo šaknimis. Žmogui bendruomenė reikalinga, kad galėtų į ją „atsiremti“, pajusti bendrumo ir pasididžiavimo jausmą.

Šiuo metu visame pasaulyje labai populiarios yra bendruomenės susibūrusios dėl bendros nelaimės, tai anoniminių alkoholikų bendruomenės, narkomanų bendruomenės ir kitos. Daugelis tokių bendruomenių narių jaučiasi atstumti visuomenės, sužaloti. Tokių bendruomenių buvimas parodo mūsų laikmečio sudėtingumą.

Bendruomenėje neišvengiamai vyksta sociokultūrinis gyvenimas, kuris pasireiškia per formalų socialinių darinių egzistavimą ir per neformalų bendruomenės narių tarpusavio bendravimą. Nedarbas, skurdas, smurtas, migracija, nusikalstamumas, psichinės bei fizinės sveikatos sutrikimai, nors ir nepaliesdami konkretaus žmogaus tiesiogiai, daro jam didelę įtaką, jeigu jo artimi žmonės susiduria su nors viena iš šių problemų. Dažnai šias problemas žmogus negali išspręsti vienas, jam reikalinga socialinė pagalba, kurią gali suteikti bendruomenė ar joje esantys individai teikiantys šias paslaugas.

Socialinė pagalba gali būti teikiama įvairiu lygmeniu. Mezolygyje „socialinės pagalbos reikalingas grupes gali įvardinti pati valstybė; tai susiję su valstybine socialine politika, pagalbos strategija mažiau socialiai apsaugotoms piliečių kategorijoms.“(Leliūgienė I., 2002, p. 232). Šio lygio pagalba yra labai įvairi ir gali pasižymėti nuo pašalpų skyrimo iki svarbiausių gyvenimo sferų organizavimo.

Mikrolygio socialinė pagalba grindžiama atskiro individo poreikiais, siekiant išsaugoti socialinius ir psichomentalinius individo ryšius su sociumu, grupe ar atskirais grupės nariais. Šiuo atveju tai savotiškas sociokultūrinis darbas, kuris žmogų, kuriam reikalinga ši pagalba prikelia gyvenimui. Tai įvairių institucijų parama, sukurianti pagalbos sferą.

1.3. Sociokultūrinės veiklos principai

Sociokultūriniam gyventojų ugdymui bendruomenėje įvairių šalių mokslininkai skiria daug dėmesio. Jie mano, kad žmonių socialinis ir kultūrinis dalyvavimas visuomeniniame gyvenime yra sociokultūrinio ugdymo tikslas.

Sociokultūrinis ugdymas apima daug sričių: poilsį ir laisvalaikį, švietimą ir lavinimą, darbą, kultūrą bei darbą bendruomenėje.

Kultūra – visuomeninis reiškinys, socialinis procesas, kuris gali pakeisti žmogaus mąstymą ir elgesį, yra sociokultūrinio ugdymo sudedamoji dalis.

Sociokultūrinėje veikloje išskiriami trys principai: papildymo principas ugdymo moksle; prigimties atitikimo principas ir kultūros vienovės principas.

Papildymo principas ugdymo moksle nusako ugdymą kaip vieną iš žmogaus vystymosi veiksnių, papildančių gamtinę, socialinę ir kultūrinę įtaką žmogui. Pirmasis šį principą pradėjo taikyti Semionov.

Kultūrinio ugdymo principas teigia, kad žmogaus siela – tai „švari lenta“, žmogaus patirtis, skiriasi dėl ugdymo ir gyvenimo sąlygų. Dar šis principas teigia, kad žmogų formuoja tik aplinka ir ugdymas, turint omenyje sociokultūrinio veiksmo bei ugdymo svarbą.

1.4. Sociokultūrinė veikla

Lietuvoje

Seniausios sociokultūrinio ugdymo tradicijos bendruomenės centruose yra Didžiojoje Britanijoje. Šias tradicijas vėliau perėmė Suomija ir Švedija. Suomija ir Švedija yra vienos iš pirmaujančių pasaulyje pagal teikiamų socialinių paslaugų žmonėms įvairovę, kiekybę ir kokybę. „Sociokultūrinė veikla yra glaudžiai susijusi su darbu bendruomenėje, kuris grindžiamas daugelį vertybių, tačiau pagrindinės iš jų yra pateikiamos remiantis Gulbekian C. ,1973:

• Žmonės – tai svarbiausia vertybė, todėl tiek politika, tiek administravimo sistemos

bei veiklos organizavimo praktika turėtų būti vertinama pagal tai, kiek ji veikia gyventojus.

• Kartu veikdami, žmonės plėtoja savo, kaip žmogiškų būtybių, sugebėjimus.

Visuomenė turėtų suteikti kuo daugiau galimybių piliečiams aktyviai dalyvauti visose aplinkos ekologijos baruose: socialiniame, ekonominiame, politiniame bei kultūriniame.

• Didesnės socialinės lygybės ir teisingumo siekimas įmanomas dalijantis ir

paskirstant galią žmogiškuosius bei materialius išteklius.“ (Baršauskienė V., Leliūgienė I., 2001, p.121).

Pagrindinis bendruomenės sociokultūrinio ugdymo tikslas ir uždavinys – atgauti įvairaus amžiaus ir įvairių socialinių grupių žmonėmis, dėl įvairių priežasčių atsidūrusiems socialinėje atskirtyje pirmykštį statutą arba prisitaikyti prie naujų gyvenimo normų ir reikalavimų.

Šių šalių bendruomenės centrai atlieka tris pagrindines funkcijas: prevencijos; reabilitacijos; padeda žmonėms ir bendruomenėms sukurti žmogiškąjį-ekonominį potencialą, įtraukiant psichiškai neįgalius, riboto darbingumo asmenis, šeimas turinčias įvairių problemų.

Prancūzijoje sociokultūrinė bendruomenės veikla vykdoma jau nuo XIX amžiaus,kurių susikūrimą ir veiklą lėmė socialiniai – ekonominiai pokyčiai. Šiuo metu Prancūzijoje veikia 1700 socialinių ir kultūrinių centrų tinklas, kuris teikia socialinę – edukacinę pagalbą šiose srityse: „vaikų priežiūros programos; jaunimo problemų tyrimo, politinių ir specialių projektų rengimas; suaugusių švietimas, kitos edukacinės programos; socialinių-ekonominių projektų kūrimas.“ (Baršauskienė V., Leliūgienė I., 2001, p. 137).

Bendruomenės centras Prancūzijoje – tai vieta, kur susirenka įvairaus amžiaus, išsilavinimo, visuomeninės padėties žmonės, kad suvienytų savo žinias, apjungtų savo patyrimą, norą šviestis, studijuoti bendras bendruomenės problemas, dirbti, siekiant bendro visiems tikslo.

Olandijos bendruomenės ir kaimynystės centrų veikla turinti gilias ir senas tradicijas vaidina didelį vaidmenį integruojantis įvairių socialinių grupių žmonėms į socialinę aplinką. Pagrindiniai šios organizacijos lankytojai yra pagyvenę žmonės, emigrantai, vaikai, jaunos motinos, tautinių mažumų atstovai bei žmonės su negalia. Bendruomenės centrų prioritetiniai tikslai: socialinių nepriteklių ir diskomforto bei bet kokios pagyvenusiųjų diskriminacijos šalinimas; informavimas ir parama bei reagavimas į jaunimo poreikius ir norus; atvykėlių integracija į visuomenę; lankstesnių priežiūros paslaugų teikimas žmonėms su negalia ir galimybių gyventi nepriklausomai sudarymas jiems.

Lietuvoje bendruomenės centrų yra kol kas nedaug. Tačiau visuomenė įžvelgia jų naudą, todėl jie pamažu kuriasi vis nauji, sudarydami tinklą. Šie centrai teikia socialiai remtiniems asmenims įvairią socialinę pagalbą arba vykdo socialinio ugdymo programas. Tai priklauso nuo to kokių tikslų vienas ar kitas bendruomenės centras siekia ir kokių programų vykdymą savo veikloje yra numatęs.

1.5. Socialinis pedagogas – naujas ugdymo organizatorius mikrosociume

Nors dar Platonas pasiūlė realizuoti visuomeninį ugdymą, nes laikė jį valstybinės santvarkos sukūrimo prielaida, tačiau socialinės pedagogikos sąvoka buvo pasiūlyta vokiečių pedagogo A.Dystervego XIX amžiaus viduryje. Socialinė pedagogika yra edukologijos ir socialinių mokslų dalis, todėl yra susijusi su visais socialiniais mokslais.

Semionov socialinę pedagogiką apibrėžia kaip pedagogikos šaką, kuri įvairaus amžiaus žmonių bei socialinių grupių socialinį ugdymą organizacijose, kur jis negali būti pagrindinė funkcija. Ši pedagogikos sritis savo teiginius grindžia sociologiniais, pedagoginiais, statistiniais ir psichologiniais tyrimo metodais. Tyrimas atliekamas dviem lygiais: mikrosociume ir makrosociume. Mikrosociume atliekami tyrimai analizuoja vaikų tarpusavio bendravimą kasdieniniame gyvenime šeimose, mokyklose, kitose jiems artimose aplinkose, todėl nagrinėja aktyvią jų įtaką kitiems grupės nariams, tarpasmeninę sąveiką.

„Makrosociologija pagrindinį dėmesį skiria elgesio modeliams, padedantiems suvokti kiekvienos visuomenės esmę. Šie modeliai, kuriuos mes dar vadiname struktūromis, apima tokius visuomeninius institutus kaip šeima, išsimokslinimas, religija, taip pat politinė bei ekonominė būklė.“ (Kvieskienė G., 2002, p. 14).

Socialinis pedagogas yra asmuo, kuris turi socialinio pedagogo išsilavinimą ir yra pasirengęs dirbti socialinėse institucijose, kurios atlieka ugdymo funkcijas. Tokio specialisto pagrindinis tikslas yra vaiko gerbūvio siekimas, ankstyvoji prevencija, vaikui reikalingų socialinių paslaugų suteikimas, kurių dėka žmogus sėkmingai socializuojasi ir
pilietiškai subręsta.

Socialinė pedagogika apjungia nemažą dalį įvairių socialinių funkcijų, iš kurių išplaukia naujos teorijos palengvinančios individo saviraišką bei dvasinio pasaulio valdymą. Viena iš funkcijų yra įtaka kultūrai: socialinė pedagogika šiuo atveju padeda žmogui geriau suprasti, orientuotis socialiniuose pasaulio pokyčiuose, atrasti savo vietą jį supančioje aplinkoje. Kita socialinės pedagogikos funkcija yra socialinės asmenybės formavimas ir pagalba prisitaikant socialinėje aplinkoje. Be to socialinė pedagogika sprendžia neatidėliotinas ir itin svarbias individo socializacijos problemas.

Taigi, „galima teigti, kad šio mokslo epicentre yra asmenybė, jos orientacija ir paruošimas tolimesnei socialinei raidai, pažinimo ir individo elgsenos formavimas, žmogiškųjų santykių konstravimas.“ (Leliūgienė I., 2002, p. 42). Žmogaus socialinės raidos pagrindai padedami mokykloje, iš to galima teigti, kad socialiniai pedagogai arba socialiniai darbuotojai dalyvauja mikrosociumo lygmens tyrimuose. O Lietuvoje socialinė pedagogika ir socialinis darbas dar visiškai jaunos teorijos ir praktikos šakos. Istoriškai susiklosčiusi šios srities praktika yra JAV ir Kanadoje, kurių patirtimi galime sekti.

1.6. Socialinių pedagogų ir darbuotojų pareigybė

Socialinio pedagogo pareigybės kvalifikacijos charakteristiką Lietuvoje 1996 metais parengė Lietuvos socialinių darbuotojų asociacijos nariai – Vilniaus pedagoginio universiteto prof.hab.dr.B.Bitinas ir Klaipėdos universiteto socialinės pedagogikos katedros vedėja doc.dr.E.Giedraitienė.

Socialinis pedagogas pasak šių mokslininkų tai „specialistas tiesiogiai arba netiesiogiai organizuojantis vaikų ugdymą laisvu nuo mokymosi laiku. Juo gali būti asmuo, turintis specialų bazinį išsilavinimą ir teoriškai bei praktiškai pasirengęs realizuoti pareigybės funkcijas.“ (Leliūgienė I., 1997, p. 201).

Socialinio pedagogo pareigybė apima dviejų profesijų – profesionalaus pedagogo ir socialinio darbuotojo – ypatumus. Pirmuoju aspektu toks specialistas organizuodamas vienokią ar kitokią vaikų veiklą, laisvalaikį įtvirtina socialines vertybes. Šių vertybių suvokimas įgyjamas mokymosi metu, meno, visuomenės informavimo ir kitokių ugdymo priemonių dėka. Antrasis aspektas nusako tokio specialisto teikiamą socialinę arba pedagoginę pagalbą ugdytiniams bei jų tėvams ar globėjams probleminėse asmenybės raidos situacijose.

Anksčiau minėti mokslininkai mano, jog socialinio pedagogo pareigybė galėtų būti „ valstybinėse, visuomeninėse ir privačiose mokyklose, vaikų globos įstaigose, įvairiuose bendruomenių centruose, papildomo ugdymo bei vaikų laisvalaikio organizavimo institucijose, medicininės bei socialinės pagalbos vaikams ir jaunimui centruose, šeimos konsultavimo tarnybose, vaikų bei jaunimo organizacijose ir kitur, kur reikalinga jo kvalifikuota veikla.“ (Leliūgienė I., 1997, p. 202).

Socialinis pedagogas, sudarydamas optimalias ugdytinio asmenybės tobulėjimo sąlygas ir dirbdamas su įvairiomis socialinėmis grupėmis atlieka šias funkcijas: informuoja, aiškina – šviečiamąją; pataria, padeda, konsultuoja – konsultacinę; renka informaciją, analizuoja, daro išvadas – diagnostinę; skatina, aktyvina, įteigia, mobilizuoja – psichoterapinę; moko, lavina, auklėja – pedagoginę; organizuoja, telkia, planuoja, valdo – vadybinę.

Socialiniai pedagogai savo nuolatiniame darbe vadovaujasi etikos reikalavimais, kurie grindžiami humaniškumo ( pabrėžiama žmogaus vertė, eliminuojamas nepakantumas žmonėms ar jų grupėms, santykiai su ugdytiniai grindžiami abipuse pagarba ir reiklumu), individualizavimo (remiamasi ugdytinių poreikiais, ugdymo būdai parenkami pagal ugdytinių individualius ypatumus), atsakingumo (atsakomybė už ugdytinį,nuoseklus užsibrėžtų asmenybės tobulinimo tikslų siekimas, optimalios ugdymo priemonės) principais.

B.Bitinas ir E.Giedraitienė be pareigybės charakteristikų parašė ir kvalifikacinius reikalavimus socialiniams pedagogui. „Pasak jų, socialinis pedagogas gali įgyti specialųjį bazinį išsilavinimą:

• Aukštesniosiose mokyklose (ne universitetinis pasirengimas praktinei veiklai;

• Universitetuose (bakalauro kvalifikacinis laipsnis);

• Universitetuose (magistro kvalifikacinis laipsnis);

• Persikvalifikavimo studijų centruose (aukštojo išsilavinimo pagrindu).“ (Leliūgienė I.,

1997, p. 203).

Nepriklausomai nuo to kokioje studijų pakopoje, bazinį išsilavinimą turintis socialinis pedagogas turi žinoti pagrindinius vaiko asmenybės raidos ypatumus; specialiųjų vaiko ugdymo dėsningumus, ugdymo turinį, organizavimo formas, šiuolaikinės mikro ir makroaplinkos ypatumus socialinėje terpėje bei jos raidos tendencijas, vaiko teisių apsaugos teisinius, socialinius ir organizacinius pagrindus ir kt.

Socialinį dirbantiems asmenims suteikiamos tokios kvalifikacinės kategorijos: jaunesnysis socialinis pedagogas; socialinis pedagogas; vyresnysis socialinis pedagogas; socialinio darbo metodininkas; socialinio ugdymo ekspertas.

„Socialinių pedagogų etatai švietimo įstaigose steigiami vadovaujantis LR Vyriausybės 2001 m. balandžio 24 d. nutarimu Nr. 471 patvirtinta Socialinių pedagogų etatų steigimo švietimo įstaigose 2001 – 2005 metų programa ir įgyvendinant LR Vyriausybės 2001 m. sausio 23 d.
„Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. vasario 28 d. nutarimo Nr. 282 ir 1999 m. rugsėjo 6 d. nutarimo Nr. 970 dalinio pakeitimo“ patvirtintas „Nacionalinės narkotikų kontrolės ir narkomanijos prevencijos 1999 – 2003 m. programos vykdymo 2001 – 2003 m. priemones.“ (Kvieskienė G., 2002, p. 32).

Socialinio pedagogo veiklos tikslas – gerinti arba sugrąžinti asmenybės sugebėjimą socialiai funkcionuoti, ir ja užsiimti gali profesionaliai parengtas specialistas pedagoginių santykių sociumo srityje, kurio pareiga įtakoti ugdomuosius humanistinius santykius tokiame kontekste: asmenybė – šeima -visuomenė.

Literatūra

1. Leliūgienė I. (1997). Žmogus ir socialinė aplinka. Kaunas, Technologija, p. 201 – 203.

2. Kvieskienė G. (2003). Socializacija ir vaiko gerovė. Vilnius.

3. V.Matulionis A. (2002). Sociologija. Vilnius.

4. Leliūgienė I. (2002). Socialinio pedagogo (darbuotojo) žinynas. Kaunas, p. 42, 232.

5. Baršauskienė V., Leliūgienė I. (2001). Sociokultūrinis darbas bendruomenėje. Kaunas, p.23,

121, 137.

6. Kvieskienė G. (2002). Socialinio pedagogo ABC. Socialinis ugdymas V. Vilnius, p. 14, 32.

7. Leliūgienė I. (2002). Socialinė pedagogika. Kaunas.

2. GYVENIMO ĮGŪDŽIŲ FORMAVIMAS IR ĮVALDYMAS

Tėvų, mokytojų, socialinių darbuotojų bendras tikslas – gyventi su vaiku ir elgtis taip, kad jis, veikdamas, atrasdamas, tyrinėdamas, priimdamas sprendimus pats be niekieno pagalbos, išgyvendamas sėkmes ir nesėkmes, atsakomybę, atrastų žmonėse ir pačiame savyje didžiausias žmogaus vertybes ir taptų reikšmingu, pilnaverčiu ne tik valstybės, kurioje gyvena, bet ir pasaulio piliečiu. Šis tikslas – tai tiesioginė pagalba vaikui užaugti dvasingu ir svarbiu visuomenės nariu.

Tam, kad žmogus galėtų tapti pilnaverčiu visuomenės nariu, turi suformuoti savyje gyvenimo įgūdžius ir juos sugebėti valdyti, nepakenkiant aplinkiniams ir tuo pačiu sau.

2.1. Įgūdžių formavimasis

Elementarusis mokėjimas yra veiksmas, kaip pamėgdžiojimo ar žinojimo pasekmė, rezultatas. Tačiau šio veiksmo nuolatinis kartojimas tampa įgūdžiu. Ne visada mokėjimas tampa įgūdžiu. Kartais stebimas atvirkštinis reiškinys. Tik turint pakankamai žinių vienoje ar kitoje sferoje ir susiformavus įgūdžiams atsiranda meistriškas mokėjimas. Reikėtų vieną ir kitą atvejį paaiškinti pavyzdžiais.

„Įgūdis – žmogaus sąmoningo veiksmo automatizuoti (sąmonės nekontroliuojami) komponentai, susiformavę sąmoningai mokantis to veiksmo.“ (Butkienė G., Kepalaitė A., 1996, p. 175 ).

Vaikas stebėdamas suaugusius: tėvus, senelius ir pan., išmoksta įvairių dalykų, tokių kaip nusiprausti, apsirengti ir kt. Iš pradžių šie savarankiški veiksmai nėra labai vykę, juose pastebima daug nereikalingų judesių, daug įdedamų valios pastangų, kurie išnyksta susiformavus įgūdžiui rengtis ar praustis. Šis pavyzdys nusako elementarųjį mokėjimą, kuris nuolatinio kartojimo dėka tampa įgūdžiu.

Meistriško mokėjimo, kuriam reikalingos žinios ir įgūdžiai pavyzdžiu galima pateikti darbą su kompiuteriu. Nepakanka vien stebėti ir pamėgdžioti tam, kad galėtum dirbti su kompiuteriu. Tam reikalingos žinios: kaip įjungti kompiuterį, kaip pasirengti darbui vienoje ar kitoje terpėje, reikalingos bent minimalios gramatikos žinios ir kt., bei įgūdžiai: rankų padėties, pirštų kombinacijos ir kt. Taigi, jau galima būtų apibrėžti, kas yra įgūdis.

Įgūdžio formavimosi metu pastebimi įvairūs pakitimai, nes keičiasi pati žmogaus psichika: kinta veiksmo atlikimo būdas, veiksmo kontrolė, pagrindiniai veiksmo reguliavimo būdai

Įgūdžiai formuojasi penkiais etapais: orientacinis etapas, analitinės veiklos etapas, sintetinės veiklos etapas, varijuojantis (situacinis) etapas ir veiksmo meistriško atlikimo etapas.

„Orientacinis etapas – tai susipažinimas su veiksmu ir orientacinis veiksmo atlikimo įsisąmoninimas.“ (Butkienė G., Kepalaitė A., 1996, p. 176 ). Svarbiausia šio etapo metu įsisąmoninti kaip atlikti veiksmą ir išsiaiškinti būtinas sąlygas tam veiksmui atlikti.

Analitinės veiklos etapas yra pats sunkiausias, nes reikalauja daug dėmesio. Žmogus savo sąmonėje turi išlaikyti instrukciją ir pavyzdį ar taisykles ką, kaip ir po ko reikia atlikti ir palyginti gautą rezultatą su tuo, kurio tikėjosi. Yra sudėtinga sutelkti dėmesį, be to, yra netikrumo būsena, todėl daroma daug nereikalingų judesių ir užima daug laiko, tvyro emocinė įtampa, kuri išnyksta tik po tam tikro skaičiaus veiksmo pakartojimų.

Sintetinės veiklos etapo metu galima stebėti pirmuosius įgūdžio požymius tokius, kaip atskirų veiksmo operacijų susiliejimas ir greitesnis veiksmo atlikimo tempas, įsitvirtina nauji veiksmo atlikimo būdai.

Varijuojantis (situacinis) etapas pasižymi išmoktų veiksmų plastiškumo atsiradimu ir žmogaus sugebėjimu veiksmus keisti pagal situaciją. Šiame etape tikslinga keisti veiksmo atlikimo sąlygas, kas leidžia įsitikinti, kad įgūdis susiformavo.

Veiksmo meistriško atlikimo etapas – kai „veiksmas atliekamas visiškai lengvai, be jokių fizinių, proto, emocijų ir valios pastangų, tinkamai, pasitikint savimi.“ (Butkienė G., Kepalaitė A., 1996, p. 177).

Kadangi įgūdis formuojasi tolygiai, šių etapų atskyrimas, vienas nuo kito, neįmanomas.

Įgūdžiai skirstomi pagal veiksmų pobūdžio
jo formavimasi. Jutimo ir suvokimo (sensoriniai) įgūdžiai formuojasi, kad veikloje dalyvauja jutimo organai. Judėjimo (motoriniai) įgūdžiai formuojasi, kai veikloje dominuoja svarbiausi judesiai ir raumenų darbas. Kada įgūdžio susiformavimui reikalingi tiek jutimo-suvokimo, tiek motoriniai įgūdžiai ir jie tarpusavyje sąveikauja, įgyjami sensomotoriniai įgūdžiai.

Intelektiniai įgūdžiai susiformuoja mąstant. Dažnai judėjimo įgūdžiai tarpusavyje sieja suvokimo ir intelektinius įgūdžius. Tai akivaizdžiai matyti, stebint karines pratybas.

2.2. Asmenybės subrendimo kriterijai

Visuomeniškas, subrendęs žmogus yra sveikas psichologiškai, domisi kitais žmonėmis ir jų gerove ir vien tik gerai atlikti vieną ar kitą socialinį vaidmenį nepakanka. Žmogus yra toks individas, kurio prigimtis numato pranašumo prieš kitus siekimą, tik jam vienam priskiriamą individualumą, gamybinį bei kūrybinį potencialą, kuriuo jis gali pasigirti. Savęs realizavimas, kuris apima visų asmens vaidmenų plėtotę ir jų suderinimą yra natūralus kiekvieno žmogaus siekis. Toks savęs realizavimas, atradimas savo vietos pasaulio platybėje, sumažina psichinę įtampą ir vidinį konfliktą.

Savojo „aš“ stiprumas bei gebėjimas jausti pagarbą ne tik kitiems, bet ir sau suteikia jėgų sėkmingai įveikti krizes, kurios ištinka kiekvieną žmogų, be to, garantuoja autonomiją, pasitikėjimą, iniciatyvą, identitetą, darbštumą, intymumą, produktyvumą ir integralumo pajutimą. Taip psichologas Eriksonas grafiškai vaizduoja žmogaus gyvenimo tarpsnius, jo krizes bei pasiekimus.(Pikūnas J., Palujanskienė A., 2001, p.219)

Senatvė / vėlyvas suaugusiojo amžius

Ego integralumas arba desparacija Išmintis

Vidurinysis suaugusiojo amžius Produktyvumas arba stagnacija Rūpestis

Jaunas suaugusiojo amžius Intymumas arba izoliacija Meilė

Brendimas ir jaunystė Tapatybė arba vaidmenų sumaištis Ištikimybė

Mokyklinis amžius (latentinė fazė) Veiksmingumas arba mažavertiškumas Kompetencija

Žaidimo amžius (motorinė fazė) Iniciatyva arba kaltumas Tikslas

Ankstyvoji vaikystė (analitinė fazė) Autonomija arba gėda ir abejonė Valia

Kūdikystė (oralinė fazė) Pasitikėjimas arba nepasitikėjimas Viltis

1 pav. Žmogaus gyvenimo tarpsniai

Motinos jautrumas ir pareigingumas įgalina kūdikį pasitikėti ja. Kadangi kūdikiui motina yra visas pasaulis, jis lygiai taip pačiai vėliau pasitiki ir kitais jį supančiais žmonėmis. Šis pasitikėjimas yra pagrindinis asmenybės vystymosi kriterijus. Vėlesniais kūdikystės metais vaikui suteikiama daugybė galimybių elgtis kaip nori. Taip vaikas įgyja neliečiamumą, nepriklausomybę ir iniciatyvą saviraiškos atžvilgiu. Kad vaikas įgytų mokslui siekti reikalingus pagrindus, skatinamas jo darbštumas. Tai ne tik leidžia įgyti skaitymo, rašymo, skaičiavimo įgūdžius, bet ir palengvina komunikavimą su kitais tokio pat ir skirtingo amžiaus individais.

Jaunuolis daugiausia dėmesio sutelkia į savęs atradimą ir apibrėžimą bei pateikimą kitiems. Šis savęs pažinimas tampa toks stiprus, kad intymus bendravimas su kitais, sugebėjimas tarsi susilieti su kitu asmeniu, su minia tampa pagrindiniu dalyku, siekiu. „Sugebėjimas intymiai bendrauti su kitais asmenimis suteikia žmogui subrendimo pajutimą, nes jis jau žino, kas jis pats yra, todėl nepraranda savęs tegul ir painiuose santykiuose su kitų pažiūrų ar kitos lyties asmenimis ar grupėmis.“(Pikūnas J., Palujanskienė A., 2001, p.217)

Remiantis Berne ir Harriso egzistencinėmis pozicijomis priimtina subrendusiam asmeniui galima laikyti tik vieną, kada asmuo jaučiasi patenkintas savo gyvenimu, laimingas, kompetentingas, nes gyvenimas yra vertingas pats savaime. Supratimas, kad kiti žmonės nėra nei geresni, nei blogesni už jį, leidžia būti atviru kitiems ir vertinti juos pagal darbus ir pasiekimus, o ne pagal išankstines nuostatas. .(Pikūnas J., Palujanskienė A., 2001, p.218)

2.3. Vidinė ir išorinė kontrolė

Žmogus, norėdamas pasiekti visišką asmenybės subrendimą privalo kontroliuoti savo poelgius. Tik turintys stiprią vidinę kontrolę, jaučia atsakomybę už savo elgesį, pasisekimus ir nesėkmes. Jie patys, net nenutuokdami, nulemia sėkmę arba nesėkmę, laimėjimus arba nuostolius, nes tai tiesiogiai susiję, neatsiejama nuo to, ką jie daro, kaip pasiruošia, kokias pastangas ir kiek jų įdeda. Žmonės, turintys išorinę kontrolę kaip dominuojančią, jaučiasi nesaugūs, priklausomi nuo likimo vingių, kažkokios antgamtinės jėgos malonės, kitų žmonių, ir yra įsitikinę, kad jokios pastangos, nors ir neįsivaizduojamai didelės, jiems negali padėti. Tokių žmonių mąstymas prieštarauja žmogaus prigimčiai. Žmogus vien jau vedamas smalsumo turi siekti sėkmės ar laimėjimo, o be to, žmogus iš prigimties yra pavydus savo giminės atstovams ir mėgstantis pasididžiuoti, todėl ir yra natūralus jo siekis būti pirmu, būti aukščiau už kitus, būti laimingesniu, pasigirti savo sėkme.

„Žmogus, neišnaudojantis progų ir galimybių savo talentams atskleisti, lieka tik „popieriniu“ žmogumi, kurį paprastai nuolat slegia neužbaigti projektai ir užsiėmimai, laiku neišspręstos problemos. Neretai pasitaiko, kad, pavyzdžiui, suaugę sūnūs ir dukterys vis dar tebesiskundžia savo tėvais, kurie jiems „neduoda gyventi“. Daugelis atsiduria tarsi
griovyje, kuriame klampoja, bet negali išlipti ir eiti savo keliu“.(Pikūnas J., Palujanskienė A., 2001, p.221). Žmogaus egzistencija nyksta, jeigu jis (žmogus) tenkinasi tik kasdieniu gyvenimu, nesiekdamas ko nors aukščiau. Jo manymu žmogui neužtenka vien fizinio egzistavimo, reikia ir dvasinio pasaulio, kurio praradimas reiškia tuštumą, tamsą ir vertės praradimą.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 4282 žodžiai iš 8435 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.