11 klases kursas
5 (100%) 1 vote

11 klases kursas

I. Gamtinė geografija

1. Žemės vidus

Žemės kilmės hipotezės. Žemė erdvėje. Saulės sistemos modelis. Kosminių ryšių įtaka Žemei. Žemės sukimasis apie savo ašį ir judėjimas aplink Saulę. Laiko juostos. Žemės forma ir dydis. Mastelis. Planas. Vidinė Žemės sandara. Branduolys. Magnetinis laukas, magnetiniai poliai. Mantija, mantijos riba. Mocho paviršius. Žemės plutos uolienos ir mineralai. Naudingosios iškasenos. Žemės gelmių tyrimų reikšmė.

ŽEMĖS KILMĖS HIPOTEZĖS

Manoma, kad Žemė susidarė prieš 4,5 – 4,6 mlrd. Metų, o gyvybė atsirado prieš 3,5 mlrd. metų. Jei Žemę palygintume su moterimi, tai:

1) apie pirmuosius jos 7- ius metus biografai nieko nežinojo;

2) dabartinis vaizdas yra paskutinių 6- ių tos moters metų padarinys;

3) ji sužydėjo sulaukusi brandaus amžiaus;

4) kol jai nesukako 42 m., jos žemynai buvo be visiškos gyvybės;

5) žydintys augalai pasirodė tik 45- aisiais jos gyvenimo metais. Tuo metu vyko ir superžemyno skilimas į gabalus, o naminiai gyvuliai buvo dinozaurai;

6) dinozaurai išnyko prieš 8 mėnesius;

7) praėjusios savaitės viduryje Afrikoje beždžionės tapo panašiais į žmogų;

8) savaitgalį motina Žemė pradėjo drebėti nuo šalčio, kurį atnešė paskutiniai ledynmečiai;

9) praėjo tik truputį daugiau kaip 4 val., kai atsirado Homo sapiens ir pradėjo medžioti žvėris;

10) paskutinę valandą atsirado žemdirbystė;

11) prieš 25 minutes Mozė saugiai pervedė tautą per žemės plutos plyšį, o prieš 20 minučių Jėzus skelbė savo mokslą;

12) vos prieš 1 minutę prasidėjo pramoninė revoliucija.

Moksliniam Žemės kilmės hipotezės tyrinėjimui yra daugiau kaip 200 metų. Pagrindinės yra šios hipotezės:

1. I.Kanto ir P.Laplaso. Saulę kitados gaubęs kosminių dulkių ūkas. Dėl saulės traukos jis susislėgė, pagreitėjo jo sukimasis ir ūkas virto Saulę juosiančiais žiedais, kurie toliau kondensuodamiesi susitelkė į planetas.

2. K.Čamberlino ir F.Moultono. 1902 m. jie teigė, kad planetos susidarė iš Saulės materijos telkinio, kurį išplėšė susidūrusi su saule kita žvaigždė.

3. O.Šmito. 1943 m. jis teigė, kad planetos užsimezgė susitelkus į gniužulus tarpžvaigždiniam dujų ir dulkių debesiui, kurį pagavo Saulė. Būsimos planetos – šalti kūnai didėjo nuo pritraukiamų dalelių. Vėliau pradėjo kauptis radioaktyvioji skilimo energija, meteoritų smūgių karštis ir planetos įkaito.

4. Pakoregavus Šmito idėją ir sugrįžus prie Kanto bei Laplaso hipotezių, XX a. II pusėje buvo priimta apibendrinta Žemės kilmės hipotezė. Ji teigia, kad visa Saulės sistema yra bendros kilmės, susidariusi iš kosminio dujų ir dulkių ūko, kuris veikiamas gravitacijos ir elektromagnetinių jėgų susitelkė į gumulus. Atvėsus masei, prasidėjo radioaktyvusis skilimas, kuris tebesitęsia iki šiol.

Metalų hidridų sfera mažėjo ir virto vidiniu branduoliu, o metalų plazminė sfera su ištirpusiu vandeniliu – išoriniu branduoliu. Metalų ir silicio sfera virto mantija, o silikatų ir oksidų sfera – litosfera. Dėl to žemė išsiplėtė ir vykstant degazacijai didelė vandenilio dalis susislėgė su deguonimi ir susidarė vanduo.

Iš Saulės sklindantis vėjas (protonų srautai) per trumpą laiką suspėjo iš artimų Saulei sričių nupūsti vandenilį ir helį, kurie susitelkė debesies periferijose. Todėl, debesiui pradėjus skaidytis į medžiagos santalkas, arti Saulės augo nedidelės, bet sunkios planetos (Merkurijus, Venera, Žemė ir Marsas), o toli nuo jos – didelės, bet lengvos (Jupiteris ir Saturnas). Nedideli Jupiterio ir Saturno branduoliai apaugo labai storomis atmosferomis iš vandenilio, helio, o taip pat iš vandenilio junginių: metano, azoto, vandens. Urano ir Neptūno branduoliai dėl lėto sukimosi augo lėčiausiai, todėl jų branduoliai daugiausiai aplipo amoniaku ir vandeniu.

ŽEMĖ ERDVĖJE. SAULĖS SISTEMOS MODELIS. KOSMINIŲ RYŠIŲ ĮTAKA ŽEMEI.

Šiuolaikinis mokslas teigia, kad Saulė ir planetos susidarė iš susitraukiančio ūko: veikiant gravitacijai, ūko medžiaga telkėsi į gumulus, iš kurių vystėsi planetos. Saulė daug didesnė už Žemę. Ji yra arčiausiai Žemės esanti žvaigždė, susidedanti iš helio ir vandenilio; skersmuo 1 392 000 km. Saulė tokia didelė, kad į ją tilptų daugiau kaip milijonas Žemės dydžio kūnų, o masė – maždaug 333 000 Žemės masių. Saulė yra nuolat spinduliuojanti, verdanti, besimainanti, trykštanti purslais – protuberancais žvaigždė. Ji turi ryškų išorinį sluoksnį, kuris vadinamas fotosfera. Jos temperatūra 5 500°C. Jame matomos tamsesnės sritys, vadinamos Saulės dėmėmis. Jos tamsios todėl, kad yra vėsesnės už aplinkinius plotus. Šios dėmės jau buvo pastebėtos prieš 2 800 metų Kinijoje. Dėmės labai netaisyklingos formos. Jos gyvuoja neilgai. Net labai didelės dėmių grupės gyvuoja tik keletą mėnesių, o mažos – išnyksta per kelias dienas. Dėl sukimosi matoma, kaip dėmės iš lėto slenka Saulės disku. Buvo ištirta, kad padaugėjus Saulėje dėmių Žemėje būna stipresni uraganai, dažni žaibai, matyti daugiau pašvaisčių. Su Saulės dėmių aktyvumu sutampa ir ligų epidemijų pasireiškimas. Saulė ir viskas, kas juda aplink ją, sudaro Saulės sistemą. Didžiausi kūnai, judantys aplink Saulę, yra planetos.

Visos devynios planetos skrieja
aplink Saulę, veikiamos jos traukos. Jos skiriasi savo dydžiu ir yra nevienodai nutolusios nuo Saulės. Kuo planeta arčiau Saulės, tuo trumpesnis jos skriejimo kelias. Arčiausiai skrieja Merkurijus, o toliausiai – Neptūnas ir Plutonas. Žemė per sekundę nukeliauja 30 km. Iš Žemės plika akimi yra matomos penkios planetos, nes jos yra arčiau nei kitos: Merkurijus, Venera, Jupiteris, Saturnas ir Marsas. Likusios – Uranas, Neptūnas, Plutonas – nematomos.

Didžiausios Saulės sistemos planetos – Jupiteris, Saturnas, Uranas ir Neptūnas.

Planetos, esančios arčiausiai Saulės, vadinamos vidinėmis. Tai Merkurijus, Venera, Žemė ir Marsas. Planetos, esančios toliau nuo Saulės – išorinėmis. Tai Jupiteris, Saturnas, Uranas, Neptūnas ir Plutonas.

Planetos nėra vieniši kūnai Saulės sistemoje. Aplink planetas skrieja jų palydovai. Palydovo judėjimas erdvėje yra sudėtingesnis nei planetos. Palydovas, kaip ir planeta, sukasi apie savo ašį. Be to, veikiamas traukos, jis skrieja aplink savo planetą ir kartu su ja skrieja aplink Saulę. Merkurijus ir Venera palydovų neturi.

Merkurijus. Merkurijų galima pamatyti plika akimi, bet jį stebėti sunkiau, negu kitas planetas. Stebėtojas be teleskopo jį gali pamatyti tik palankiu momentu – arba žemai vakaruose po saulėlydžio, arba žemai rytuose prieš saulėtekį. Merkurijus skrieja arčiausiai Saulės. Ją apskrieja per 88 paras. Dydžiu ir mase Merkurijus panašesnis į Mėnulį negu į Žemę. Merkurijaus planetos paviršius nusėtas kraterių, kalnų, slėnių ir tamsių lygumų.

Venera. Venera, antroji pagal atstumą nuo Saulės planeta, yra beveik tokio pat dydžio kaip Žemė, o jos masė prilygsta 80% Žemės masės. Nepaisant to, ji turi storą, tankią debesuotą atmosferą, kuri neleidžia matyti planetos paviršiaus. Tačiau jau yra žinoma, kad jos paviršiuje yra didelių, bet lėkštų kraterių. Kraterių atsiradimo priežastis galėjo būti vulkaniniai procesai. Buvo nustatyta, kad Veneros atmosfera susideda iš anglies dvideginio. Šios dujos atmosferoje veikia panašiai kaip vilnonė antklodė, t.y. sulaiko Saulės šilumą. Veneros paviršiuje užregistruota beveik 530°C temperatūra, o slėgis pasirodė esąs apie 100 kartų didesnis negu Žemės atmosferos slėgis jūros lygyje.

Marsas. Marso vidutinis nuotolis nuo Saulės 228 mln. km. Metai trunka 687 Žemės paras, o Marso para – 24 h 37 min. Negana to, Marso ašies posviris į orbitos plokštumą tik truputį didesnis negu Žemės, tad čia vyksta tokia pat metų laikų kaita, tik kiekvienas sezonas dvigubai ilgesnis negu Žemėje. Didžioji Marso paviršiaus dalis yra raudonos ochros spalvos. Šios sritys vadinamos dykumomis. Planetos atmosferoje pučia vėjai, dažnos dulkių audros. Ištyrus Marso paviršių paaiškėjo, kad darinių įvairovė labai skirtinga įvairiose planetos vietose. Tankiai krateriais nusėtus rajonus keičia lygumos. Gausybė milžiniškų vulkanų, kurie triskart aukštesni už Havajų vulkanus. Šalia vulkanų yra darinių, primenančių drėkinimo kanalus ir gilius baseinus. Ties pusiauju aptiktas slėnis su daugybe kanjonų ir juosiantis beveik trečdalį Marso.

Jupiteris. Jupiteris – didžiausia planeta. Į milžinišką Jupiterio gaublį tilptų 1 300 Žemės dydžio rutulių, tačiau jo masė tik 318 kartų didesnė negu Žemės. Mat Jupiterio pagrindinė sudedamoji dalis – vandenilis. Pro teleskopą matoma, kad gelsvą Jupiterio skritulį kerta tamsūs ruožai, vadinamos debesų juostos. Dažnai matomos dėmės, bet dauguma jų greitai išnyksta. Išimtis yra Didžioji raudonoji dėmė, kuri stebima daugiau kaip 300 metų. Kartais ji trumpam išnyksta, bet visada vėl atsiranda. Dėmė yra milžiniškas atmosferos sūkurys – ciklonas. Jupiteris turi 16 palydovų: iš jų trys – Ijo, Ganimedas ir Kalisto yra didesni už Mėnulį.

Saturnas. Saturnas yra antroji pagal dydį planeta, puikiai matoma plika akimi. Saturnas – tai dujų mišinys, kurio pagrindinė sudedamoji dalis yra vandenilis. Pagrindinė Saturno puošmena yra jo žiedai. Visi žiedai susideda iš palyginti smulkių ledo arba ledu padengtų dalelių, kurių kiekviena skrieja aplink Saturną orbita tarytum mažytis palydovas. Saturną lydi 17 palydovų. Iš jų tik vienas – Titanas yra planetos dydžio, o kiti – vidutinio dydžio.

Uranas. Uranas – tai planeta milžinė. Ją įmanoma pamatyti ir plika akimi. Jos skersmuo du kartus mažesnis už Saturno. Išoriniai sluoksniai yra dujiniai, o paviršiaus temperatūra labai žema. Uranas turi 15 palydovų.

Neptūnas. Neptūnas yra beveik Urano dvynys; jis šiek tiek mažesnis, bet masyvesnis. Neptūno sukimosi apie ašį periodas 17 h 50 min. Iš visų žinomų Neptūno palydovų didžiausias yra Tritonas. Jis yra tokio pat dydžio kaip Mėnulis.

Plutonas. Plutono skersmuo 2200 km. Apie savo ašį apsisuka per 6,4 dienas, o vieną ratą aplink Saulę – per 250,3 metus.

Saulės sistemai priklauso ir daugybė kitų erdvėje skriejančių dangaus kūnų, iš kurių labiausiai ištyrinėti yra: kometos, asteroidai, meteorai ir meteoritai.

Kometos. Jos yra sudarytos iš sušalusių ir išretėjusių dujų, skysčių, daugiausia ledo dalelių. Didelė kometa susideda iš trijų pagrindinių dalių: branduolio (jo masė didžiausia), galvos ir uodegos. Galva ir uodega atsiranda kometai priartėjus prie Saulės, kai jos spinduliavimas garina branduolio ledą ir stumia garus nuo kometos tolyn.
Todėl kometos uodega visada būna priešingoje pusėje negu Saulė. Tad tolstanti kometa juda uodega pirmyn. Kometai tolstant nuo Saulės uodega išnyksta. Kometos pačios nešviečia, o tik atspindi Saulės šviesą. Daugumą kometų galima matyti tik palyginti arti Žemės ir saulės. Įdomesnės ilgaperiodės kometos. Viena iš tokių – Halio kometa, kuri yra pakankamai ryški, matoma plika akimi ir maždaug kas 76 metai grįžta prie Saulės. Paskutinį kartą Halio kometa buvo matoma 1986 metais (ją matė ir Lietuvoje). Astronomai teigia, kad Halio kometa stebėta dar prieš mūsų erą.

Asteroidai. Tarp Marso ir Jupiterio planetų skrieja gausybė didesnių ar mažesnių planetų. Jų visuma sudaro asteroidų žiedą. Asteroidų priskaičiuojama apie 5 000. Asteroidai atspindi Saulės šviesą ir todėl danguje atrodo kaip žvaigždės. Asteroidų kilmė kol kas neišaiškinta. Gyvuoja hipotezė, kad jie yra planetos skeveldros , kažkada skriejusios aplink Saulę anapus Marso orbitos ir suirusios per kažkokią katastrofą. Labiau tikėtina, kad asteroidai niekada nesudarė vieno didelio kūno; tam trukdė galinga Jupiterio trauka. Be to reikia pažymėti, kad, net sudėjus visus asteroidus, neišeitų tokio dydžio arba masės kūnas kaip Mėnulis.

Meteorai. Meteorai – tai greitai judantys dangaus skliautu šviesūs taškeliai, dažnai su švytinčiomis uodegomis. Meteorą sukuria maža dalelė (meteorinis kūnas), skriejantis aplink Saulę. Jį galima matyti tik tada, kai dalelė įskrieja į Žemės atmosferos išorinius sluoksnius. Įskriejimo greitis gali siekti 72 km/s. Meteorinį kūną veikia didžiulė oro molekulių trintis, nuo kurios jis suyra anksčiau, negu spėja pasiekti Žemės paviršių. Danguje matomas šviesus brūkšnys yra ne krintančio meteorinio kūno požymis, o atmosferos, kurią jis skrodžia, reakcija.

Meteoritai. Stambus meteorinis kūnas, įskriejęs į planetos atmosferą, gali pasiekti jos paviršių nesuiręs. Nukritęs į Žemę, toks kūnas arba jo skeveldros vadinamos meteoritais. Nukritęs meteoritas gali suformuoti kraterius. Geriausi pavyzdžiai – meteoritinis krateris Arizonoje (JAV), vadinamas Velnio Kanjonu, ir Vulf Kriko krateris Australijoje.

ŽEMĖS SUKIMASIS APIE SAVO AŠĮ IR JUDĖJIMAS APLINK SAULĘ

Žemė yra trečioji nuo Saulės nutolusi planeta. Pagal dydį – penktoji Saulės sistemos planeta. Lyginant Žemę ir gretimas planetas randama ne tik bendrų bruožų, bet ir žymių skirtumų. Pirmiausia Žemė iš kitų planetų išsiskiria savo atmosfera. Ji reikalinga ne tik kvėpuoti, bet ir apsisaugoti nuo pražūtingo trumpabangio spinduliavimo, sklindančio iš kosmoso. Žemės paviršiuje tokio pavojaus beveik nėra, nes šį spinduliavimą sugeria išoriniai atmosferos sluoksniai. Svarbus veiksnys – temperatūra, tinkama gyventi gyviems organizmams. Temperatūra priklauso ne tik nuo planetos nuotolio nuo Saulės, bei jos atmosferos sudėties; čia taip pat turi įtakos planetos sukimosi apie ašį periodas. Žemė vieną kartą apsisuka apie ašį per 24 valandas, ir šis laikas vadinamas para. Tačiau Žemė sukasi ne tik apie savo ašį, bet ir aplink Saulę. Laikas, per kurį Žemė apsisuka aplink Saulę, vadinamas metais. Metus sudaro 365 paros. Tačiau Žemė apskrieja Saulę per 365 paras, 5 valandas, 48 minutes ir 46 sekundes. Todėl per 4 metus susikaupia viena papildoma para. Taigi, kas ketvirti metai turi 366 paras ir vadinami keliamaisiais metais. Keliamųjų metų vasario mėnesį sudaro 29 dienos. Jei Žemė suktusi lėčiau arba būtų kitaip nutolusi nuo Saulės, ar turėtų kitokį pasvirimo kampą, klimato sąlygos joje skirtųsi nuo dabartinių ir būtų nepalankios gyvybei.

Nustatyta, kad dėl Saulės ir mėnulio traukos sukeliamų potvynių ir atoslūgių Žemės sukimasis aplink savo ašį lėtėja. Tolimoje ateityje į Saulę bus atkreipta tik viena Žemės pusė, o kitoje bus amžina naktis.

Žemei sukantis aplink savo ašį, kiekvienas pusiaujo taškas juda kartu su Žeme 465 m/s linijiniu greičiu, 300 lygiagretės – 402 m /s, o 600 – tik 195 m/s greičiu. Dėl to visi kūnai, kurie dar ir juda savarankiškai, patiria Žemės sukimosi jėgos poveikį.

Kadangi Žemė skrieja aplink Saulę elipsine orbita, todėl ji čia priartėja, čia nutolsta nuo saulės. Drauge kinta ir jos skriejimo greitis. Kai žemė priartėja prie saulės (perihelyje), ji skrieja 30,27 km/s greičiu. Kai atitolsta (afelyje) skriejimo greitis sumažėja iki 29km/s.

Žemei esant perihelyje šiaurės pusrutulyje būna žiema, o pietų – vasara. Perihelyje planeta skrieja greičiau, todėl šiauriniame pusrutulyje šaltasis pusmetis yra 8 dienom trumpesnis negu šiltasis (žiema trunka 89 paras, pavasaris -93, vasara- 94, ruduo –90 parų. Tai svarbi priežastis, dėl kurios pietų pusrutulis dabar šaltesnis už šiaurės.

Mėnulis. Mėnulis yra artimiausias Žemei gamtinis kosminis kūnas. Jo vidutinis nuotolis nuo Žemės 384 400 km; tai beveik tas pats, kas 10 ratų aplink Žemės rutulį. Mėnulis, priešingai nei Žemė, neturi atmosferos. Aplink Žemę Mėnulis praskrieja per 27,3 dienas. Per tiek laiko Mėnulis apsisuka apie savo ašį, dėl to į Žemę visada atsukta ta pati Mėnulio pusė. Mėnulio kelias aplink Žemę nėra idealus apskritimas. Todėl kinta jo skritulio regimasis skersmuo. Mėnulis pats nešviečia. Jis tik atspindi Saulės šviesą. Tad galima teigti, kad yra
dieninė ir naktinė Mėnulio pusės. Į Žemę ne visada yra atsukta dieninė pusė, todėl matome vis kitokį Mėnulio vaizdą. Mėnulio vaizdo keitimasis vadinamas – fazėmis. Jos yra keturios: jaunas, priešpilnis, pilnatis ir delčia. Diena ir naktis mėnulyje trunka po dvi savaites. Dieną jo paviršius įkaista iki +1200C, o naktį atšąla iki -1700C. Mėnulio negaubia atmosfera. Jame nėra vandens telkinių. Mėnulio paviršiuje labai daug apskritų darinių – kraterių. Jų dydis labai įvairus: nuo didžiulių 240 km skersmens iki mažų duobučių, neįžiūrimų iš Žemės. Tamsieji plotai, matomi Mėnulyje, yra tuščios plokščios lygumos. Jos kaip tik ir susidarė iš atšalusios lavos, išsiveržusios iš Mėnulio ugnikalnių. Mėnulis daug kartų mažesnis už Saulę, bet skrieja tiek pat kartų arčiau Žemės ir dėl to danguje atrodo tokio pat dydžio kaip Saulė. Todėl kai visi trys kūnai išsirikiuoja vienoje linijoje įvyksta Saulės užtemimas. Mėnulis gali visiškai uždengti švytinčią Saulės fotosferą, palikdamas tik šviečiantį vainiką. Šis reginys trunka neilgai, nes Mėnulio šešėlis palyginti mažas ir greitai bėga Žemės paviršiumi. Visiško Saulės užtemimo juosta niekad nebūna platesnė kaip 269 km, o užtemimo maksimumas vienoje vietoje trunka mažiau kaip 8 minutes. Taip pat galimi daliniai Saulės užtemimai, kada Mėnulis uždengia ne visą Saulės skritulį, o tik jo dalį. Pilnas Saulės užtemimas palieka stiprų, neužmirštamą įspūdį. Kai Mėnulis atsiduria Žemės šešėlyje, įvyksta Mėnulio užtemimas. Per visišką Mėnulio užtemimą jis visiškai neišnyksta, nes į jo paviršių krinta šviesa, lūžusi Žemės atmosferoje. Kai Mėnulis patenka į Žemės pusšešėlį, būna dalinis Mėnulio užtemimas.

LAIKO JUOSTOS

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2861 žodžiai iš 9526 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.