12 zodiako žvaigždynų
5 (100%) 1 vote

12 zodiako žvaigždynų

Avinas

Tai pirmasis iš 12 Zodiako žvaigždynų, kuriais metų metais keliauja Saulė, Mėnulis ir planetos. Pirmasis, aišku, ne todėl, kad prasideda raide „A“. Prieš 8000 metų trumpiausiomis žiemos dienomis Saulė būdavo Avino žvaigždyne: daugelyje tautų žmonės meldėsi ir aukojo avinui, prašydami paleisti Saulę. Avino žvaigždyne buvo pavasario lygiadienio taškas. Žyniams paskelbus, kad Saulė jau įžengė į Avino žvaigždyną, žmonės švęsdavo pavasario, o daugelyje kraštų ir naujųjų metų pradžią. Galbūt todėl kai kurie senovės dievai, sfinksai vaizduojami su avinų galvomis. Kadangi, kaip minėjome, Žemės sukimosi ašis svyruoja, dangaus ašigaliai, pusiaujas ir pastarojo susikirtimo su ekliptika taškai pamažu slenka žvaigždžių atžvilgiu. Per 2000 metų pavasario lygiadienio taškas persikėlė į kaimyninį Žuvų žvaigždyną, tačiau pagal įsisenėjusią tradiciją Avinas pasiliko pirmuoju Zodiako ženklu. Dabar Saulė jame būna nuo balandžio vidurio iki gegužės vidurio.

Avinas – 39-as pagal dydį žvaigždynas. Šviesiausia jame yra antrojo ryškio oranžinė K2 spektrinės klasės žvaigždė Hamalis, skriejantis maždaug 78 šviesmečių nuo Saulės. Pavadinimus dar turi ir trys Avino žvaigždės : Šeratanas, Mezartimas ir Boteinas.

Avino gama – Mezartimas, yra graži fizinė dvinarė, gerai matoma pro mokyklinius teleskopus. Tai buvo pati pirmoji dvinarė žvaigždė, kurios komponentes pirmąkart pavyko įžiūrėti pro teleskopą: 1664 m. jį aptiko anglų fizikas R. Hukas, beieškodamas kometų. Abi žvaigždės – baltos, vienodos temperatūros, ir vienodo ryškio. Nuotolis iki jų – 160 šviesmečių.

Tauras

Į rytus nuo Avino, tiesiai po Vežėjo ir Persėjo žvaigždynais, spindi rausva šviesi žvaigždė Aldebaranas – Tauro žvaigždyno alfa. Spindesiu dangaus skliaute šiai žvaigždei gali prilygti nebent Skorpiono Antaris, Oriono Betelgeizė ar Jaučiaganio Arktūras. Aldebaranas spinduliuoja kaip 155 Saulės iš karto. Oranžinė K5 spektro milžinė, kurios fotosfera įkaitusi iki 3700 laipsnių, skersmuo siekia net 51000000 km, o masė beveik du kart didesnė už Saulės masę, siunčia savo spindulius iš 68 šviesmečių atstumo. Skriedamas erdvėje, Aldebaranas kiekvieną sekundę nutolsta nuo Saulės sistemos per 30 km.

Charakteringa figūra, padedanti įsiminti Tauro žvaigždyną, – “ V “ raidės pavidalo žvaigždžių išsidėstymas v: smaigalyje kaip tik ir spindi Aldebaranas. Plika akimi šiame žvaigždyne įmanoma įžiūrėti 125 žvaigždes.

Tauras – viena iš 12 Zodiako žvaigždynų, minimas seniausiuose rankraščiuose. Štai ką apie Taurą sako graikų legenda. Gražuolė Finikijos karaliaus Agenoro dukra Europa skynė gėles ant jūros kranto. Staiga prie jos atsirado prijaukintas jautis. Gražuolė sėdo ant jos nugaros, o jis šoko jūron ir nusinešė į Kretos salą. Jaučiu buvo pasivertęs pats Dzeusas…

Tarp Avino ir Tauro figūrų, tiesiai po Persėjo koja, spindi graži žvaigždžių grupelė. Tai Sietynas. Senovės Egipto laikais Tauro žvaigždyne buvo pavasario lygiadienio taškas, todėl Sietyno pasirodymas prieš pat salėtekį egiptiečiams reikšdavo pavasario ir kartu metų ptadžią.

Plika akimi šiame pulkelyje galima įžiūrėti šešias septynias žvaigždes. Tačiau pakanka pažiūrėti pro žiūronus, ir Sietyno žvaigždžių dešimteriopai pagausėja. Galilėjus pro pirmąjį 4 kartus didinantį teleskopą čia įžiūrėjo 36 žvaigždes.

Senovės indų legendose ši žvaigždžių grupė laikoma 7 šokančiais broliais. Stebuklinga melodija prikėlė broliusiš miego ir šokdami jie ėmė kilti į dangų. Tik vienas brolis neatlaikęs žvilgtelėjo atgal į Žemę ir nukrito. Todėl dauguma žmonių čia ir mato tik 6 žvaigždes.

Itin gero regėjimo žmonės Sietyno būrelyje čia suskaičioja 8 – 9 žvaigždes. Be septynių seserų, jie gali pa,atyti ir jų tėvą Atlantą bei motiną Plejonę.

Sietynas ( Plejados ) – tai padrikasis maždaug 250 žvaigždžių spiečius. Dauguma jų yra karštos žydrai baltos žvaigždės, kurių fotosferose tvyro 15000 laipsnių karštis. Alcionė – šviesiausia iš 7 seserų, šviesesnė už Saulę apie 1000 kartų. Iki Sietyno – maždaug 420 šviesmečių. Erdvėje jis užima bemaž 20 šviesmečių skersmens sferą, danguje – du laipsnius. Retkarčiais dalį Plejadų užgožia Mėnulis.

Plejados – jaunos, dar nespėjęs išsisklaidyti žvaigždžių spiečius. Paprastas lauko akmuo yra senesnis už Sietyne susibūrusias žvaigždes : akmeniui keli milijardai, oPlejadoms vos šimtas milijonų metų.

Hiados – artimiausias padrikasis žvaigždžių spiečius. Spiečiaus žvaigždės pasklidusios maždaug 13 šviesmečių sferoje. Jos tolsta nuo Saulės. Apskaičiuota , kad prieš 80000 metų atstumas tarp Hiadų ir Saulės buvo perpus mažesnis. Taigi po kelių milijonų metų abu Tauro žvaigždyno spiečiai gerokai nutols ir išsisklaidys. Tačiau ar neišnirs čia kitas spiečius…

Vilniaus astronomai, atlikę beveik 100 žvaigždžių stebėjimus, nustatė, kad tamsieji Tauro ūkai prasideda vos už 450 šviesmečių. Vienas iš tokių ūkų – Krabo ūkas. Krabo ūkas – stiprus radijo bangų šaltinis, trečiasis mūsų danguje.

Be Plejadų, Hiadų ir Krabo ūko, Tauro žvaigždyne įdomu susirasti optines dvinares žvaigždes bei užtemdamąją kintamąją žvaigždę, kurios spindesys kas 3,95 dienos kinta
nuo 3,5 iki 4,0 ryškio.

Dvyniai

Šis 4 – asis Zodiako žvaigždynas taip pat gausiai apipintas legendomis. Jau senovės persai čia įžiūrėjo dvi figūras. Arabai teigė čia esant du povus, o egiptiečiai – du savo dievus : Horą vyresnįjį ir Horą jaunesnįjį. Eskimams dvi šviesiausios šio žvaigždyno žvaigždės simbolizavo du akmenis, paprastai dedamus prie įėjimo į būstą.

Dvynių pavadinimas kilęs iš graikų mito apie Dzeuso ie Ledos vaikus – du brolius – Kastorą ir Poluksą, atlikusių žemėje daug naujų žygdarbių ir už tai paimtus į dangų.

1781 m. kovo 13 d. V. Heršelis Dvynių žvaigždyne aptiko Urano planetą. Kaip ir paaiškėjo vėliau, šią planetą iki Heršelio jau buvo matę apie 20 stebėtojų, tačiau visi ją palaikydavo fono žvaigžde. Heršelis atrado naują planetą. Jis norėjo ją pavadinti Jurgio planeta tuometinio Anglijos karaliaus garbei. Galop visų žvilgsniai vėl nukrypo į mitologiją, ir naujai plnetai atiteko Urano – seniausiojo graikų dievo vardas. Juk astronomai tada manė, jog ji tolimiausia Saulės sistamos planeta.

Dvyniai – žiemos žvaigždynas. Jie stovi kojomis įsirėmę į Paukščių Taką. Saulė Dvynių žvaigždyne būna birželio mėnesį. Čia kaip tik yra ekliptikos vasaros taškas, kurį Saulei pasiekus, būna pati ilgiausia diena, prasideda astronominė vasara.

Regimasis nuotolis tarp Kastoro ir Polukso maždaug 4,5 laipsnio. Poluksas 1,5 ryškio šviesesnis už Kastorą, o Kastoras laikomas Dvynių alfa. Ši žvaigždė unikali – jau pro mokyklinį teleskopą matyti, kad Kastoras yra žvaigždžių pora. Netoli šių žvaigždžių poros spindi blyški devintojo ryškio žvaigždutė – trečioji Kastoro komponentė. Ši žvaigždutė kintamųjų žvaigždžių kataloge žymima YY Gem : jos spindesys kas 19,5 valandos kinta nuo 9,1 iki 9,6 ryškio.

Kastoro dvinariškumą pirmąkart pastebėjo anglų astronomai Dž. Bradlis ir Poundas 1718 m. Abiejų žvaigždžių orbitinį judėjimą išaiškino V. Heršelis 1804 m. Dvi baltos žvaigždės, skriejančios per 76 astronominius vienetus viena nuo kitos, bendrą masės centrą apskrieja per 420 metų. Trečioji žvaigždė – glaudi raudonų nykštukių pora.

Pvadinimus turi ir kai kurios kitos Dvynių žvaigždės : Alchena, Vasatas, Mekbuda ir Mebsuta. Vasatas – fizinė dvinarė žvaigždė, 3,5 ir 8,2 ryškio žvaigždučių, dangaus skliaute nutolusių per 7 lanko sekundes, pora. Šviesesnioji komponentė – gelsva F0 spektrinės klasės milžinė – dar turi visiškai nematomą paludovą. Galimas daiktas tai yra seniai mirusi jo draugė, virtusi juodąja skyle.

Vėžys

Manoma, kad žvaigždyną pirmieji pavadino senovės babiloniečiai, pastebėję, kad Saulė, pasiekusi aukščiausią tašką ekliptikoje, vėl ima leistis atbulomis tarsi vėžys. Pagal graikų legendą – tai Vėžys, įžnybęs koją Herakliui. Heraklis Vėžį sutraiškė, tačiau Dzeuso žmona Hera, nemėgusi Heraklio, pasiėmė Vėžį į dangų.

Šis neišvaizdua 4 – asis Zodiako žvaigždynas – 31 -as pagal dyį dangaus žvaigždyans. Čia nėra šviesių žvaigždžių, ir Vėžio figūrą įžiūrėti nelengva. Rėjaus žvaigždėlapyje – tai sukrypęs keturkampis su dviem atšakomis – Liūto pusėn atgręžtomis žnyplėmis. Kairiosios Vėžio žnyplės galą simbolozuoja 4 – ojo ryškio balta žvaigždė Akubena – Vėžio alfa.

Vėžio katoje, tarp delta ir gama žvaigždžių, esant giedram orui , plika akimi matyti miglota dėmė. Senovės astronomai ją vadino Ėdžiomis, iš kurių maitinoi dangiškieji asiliukai – Vėžio gama ir delta. Tai Prakartas – padrikasis žvaigždžių spiečius M 44. Danguje jis pabiręs plotu, kuriame drąsiai tilptų trys Mėnulio pilnatys. 1610 m. nukreipęs į Prakartą savo pirmąjį teleskopą, Galilėjus išvydo mirgant keliasdešimt žvaigždžių. Šį Galilėjaus atrdimą gali pakartoto kiekvienas kas turi žiūronus arba dar geriau – nedidelius teleskopą.

Pro kairiąją Vėžio žnyple, per du laipsnius į vakarus nuo Akubenos, pro žiūronus matyti dar viena balzgana, gerokai mažesnė dėmelė. Tai padrikasis spiečius M 67, esantis 5 kartus toliau už Prakartą. V. Heršelis čia suskaičiavo 200 žvaigždžių, o stambiausiais šių dienų teleskopais darytose šio spiečio fotografijose matyti dar dvigubai daugiau narių. Nuo vieno spiečiaus iki kito šviesa keliauja 13 metų. Detaliais šio spiečiaus žvaigždžių tyrimais nustatyta, kad M 67 – vienas iš seniesių mūsų Galaktikos padrikųjų spiečių. Už jį senesnis tik Cefėjo NGC 188.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1566 žodžiai iš 5138 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.