1655 m kėdainių sutartis
5 (100%) 1 vote

1655 m kėdainių sutartis

1655 m. Kėdainių sutartis

– išbandymas LDK ir Lenkijos unijai?

TURINYS

ĮVADAS 3

1. Kėdainių sutarties sudarymas 4

1.1. Kėdainių sutarties sudarymo priešistorė 4

1.2. Priešinimasis pasirašyti Švedijos ir Lietuvos sutartį 5

2. Sutarties turinys 6

3. Sutarties reikšmė 8

IŠVADOS 10

LITERATŪRA 11

ĮVADAS

Istorinėje literatūroje, nagrinėjančioje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės XVII a. vidurio padėtį, daug dėmesio skiriama Kėdainių unijai: analizuojamos jos politinės, karinės-strateginės bei konfesinės priežastys, tos unijos vaidmuo.

Kėdainių sutarties, patvirtinančios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (toliau – LDK) uniją su Švedija, galutinį – 1655 m. spalio 20 d. – aktą pasirašė 1135 Žemaičių Kunigaikštystės, Ukmergės, Upytės, Kauno ir Brėslaujos apskričių, rytinių LDK vaivadijų didikai, bajorai, kai kurie dvasininkai, toje dalyje buvusių LDK kariuomenės dalinių karininkai. Iš lietuvių pusės sutartį pasirašė Jonušas Radvila, katalikų bažnyčios hierarchai (B. Dundulis nurodo, kad aktą pasirašė apie 1000 suvažiavimo dalyvių ), iš švedų pusės – grafas Magnus Gabrielis De La Gardis ir Estijos gubernatorius Benediktas Škiutė. Šios sutarties sudaryme dalyvavę aukščiausieji Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės asmenys oficialiai paskelbė žalingos 1569 m. Liublino unijos su Lenkija denonsavimą ir naujų valstybinių ryšių – su Švedija – sudarymą. Šis istorinis aktas ir šiandien susilaukia prieštaringų vertinimų. Vieni (daugiausia lenkų istorikai) šį J. Radvilos poelgį įvardija kaip Tėvynės išdavimą, kiti – kaip mėginimą ją išgelbėti, treti tai laiko asmeninių Radvilos ambicijų vaisiumi.

Referate bus nagrinėjama Kėdainių sutarties sudarymo priešistorė, priešinimasis pasirašyti sutartį, sutarties turinys, aptariama Lietuvos ir Švedijos sutarties reikšmė, pateikiamos išvados. 1. Kėdainių sutarties sudarymas

1.1. Kėdainių sutarties sudarymo priešistorė

Rugsėjo 17 d. vyko derybos. Į Kėdainius turėjo susirinkti visų Lietuvos luomų atstovai, senatoriai, bajorai, gal net Vilniaus miestiečiai, atvyko ir Žemaitijos vyskupas Petras Parčiauskas, Cėsių vaivada Mykolas Korfas, Vilniaus vaivada ir Lietuvos didysis etmonas Jonušas Radvila ir kiti. Kunigaikštis ir toliau kovojo už Lietuvos atskirumą, pats norėjo būti jos valdovu, siekė, kad būtų išvesta Švedijos kariuomenė ir pradėta kova su Rusija. Veiksmai, kurių ėmėsi pats, kėlė pasipriešinimą, nes Maskva ėmėsi revanšistinių žygių. Etmoną silpnino Gabrielio Liubeneckio sudaryta sutartis ir tai, kad jis buvo sudaręs sąjungą su Karoliu Gustavu. Be to, nebuvo ir vienybės Lietuvos stovykloje. Šito fakto Švedija negalėjo nepanaudoti. Pasiuntinys Bengtas Skitas rašė Magnui Gabrieliui De la Gardžiui, kad Žemaitija ir jos vyskupas Petras Parčiauskas nesutaria su kunigaikščiu ir, jeigu ne Jonušas Radvila, sutartis būtų seniai sudaryta palankiomis Švedijai sąlygomis. Kitame laiške pasiuntinys dar pridėjo, kad lengviau būtų susitarti su bajorais negu su Radvilomis.

1655 m. rugpjūčio 18 ir 19 d. pasirašytame dokumente buvo deklaruojamas paklusnumas Karoliui Gustavui. Jam, kunigaikščiui ir ponui, buvo pripažinta teisė disponuoti karališkosiomis ir vadovauti bažnytinėms žemėms. Buvo numatyta išsaugoti visas teises ir privilegijas, tikėjimo laisvę – ne tik katalikų, bet ir stačiatikių, unitų ir disunitų. Kitatikiai nebuvo paminėti. Paskelbta, kad taikos derybose Lietuva dalyvaus kartu su karalyste, gerbs šventą uniją. Buvo atsisakyta minties apie galimą LDK inkorporavimą. Be to, buvo pabrėžta, kad, jeigu bus sudaryta sąjunga, ji privalės remtis abiejų šalių – LDK ir Švedijos – lygybe. Buvo duotas sutikimas sujungti kariuomenes, bet tik kovai su bendru priešu, o juo negali būti nei karalius, nei Lenkijos karalystė. Švedų kariuomenės aprūpinimo klausimus turėjo spręsti bajorų ir senatorių suvažiavimas. Buvo pastebėta, kad šalis yra nuniokota ir pirmiausia reikia patenkinti savos kariuomenės reikalavimus. Buvo leista užimti Biržus, bet tik laikinai ir iš anksto nustatytomis sąlygomis. Šį rugpjūčio 17-osios dokumentą pasirašė 436 asmenys. Pasirašė savo, ne LDK, vardu. Tarp signatarų buvo abu etmonai – Jonušas Radvila ir Vincentas Kervinas Gonsevskis, Žemaitijos kaštelionas Eustachijus Kerdėjus, kanauninkas Jurgis Bialozoras.

Bajorija karo stovyklas įkūrusi Gardino apylinkėse, daugiausia vietinė, pasisakė už Lenkijos karalių ir Lietuvos didįjį kunigaikštį Joną Kazimierą. Rugpjūčio 26 d. parašė laišką karaliui, kuriame prisiekė ištikimybę ir pranešė, kad veda derybas su gretimų pavietų bajorais dėl bendros krašto gynybos. Maskva į pasirašytą sutartį reagavo gana greitai. Rugpjūčio pradžioje rusai atmetė pasiūlymus dėl derybų, nes tikėjosi žygiuoti į Varšuvą ir Krokuvą. Rugpjūčio 8 d. užėmė Vilnių, rugpjūčio 16 d. – Kauną, 18 d. – Gardiną ir čia nutraukė karinius veiksmus. Rugpjūčio 24 d. caras įsakė išsiųsti pasiuntinius į Lietuvos stovyklą ir beveik tuo pačiu metu išsiuntė laiškus Karoliui Gustavui ir Magnui Gabrieliui De la Gardžiui. Juose rašė, kad, jeigu Švedija atsisakys savo pretenzijų į Lietuvą, caras nepuls Kuršo ir Prūsijos. Caro pasiuntinys, atvykęs į Radvilos stovyklą pateikė
Lietuvos pasidavimo sąlygas: žadėjo išsaugoti bajorų teises į žemes, privilegijas, tikėjimo laisvę. Tačiau po kurio laiko Jonušas Radvila pareiškė, kad dabar negali nutraukti sutarties su Švedija.

Taigi rugpjūčio 17 d. aktas visko neišsprendė. Tai buvo pripuolamai į vieną vietą susibūrusių bajorų ir kariuomenės pasidavimas Karolio X Gustavo globai. Visos valstybės likimo jie nesprendė. Tad turėjo prasidėti derybos, o De La Gardis su savo bendradarbiais turėjo ne tik pakeisti sau nepriimtinas rugpjūčio 17 d. akto nuostatas, bet ir visą valdžią bei kariuomenę paimti į savo rankas.

1.2. Priešinimasis pasirašyti Švedijos ir Lietuvos sutartį

Švedijos ir Lietuvos sutarties pasirašymui ypač priešinosi Žemaitijos bajorija. Žemaičiai savo susirinkime priėmė 6 punktų deklaraciją, kurioje buvo išdėstyti pagrindiniai Žemaitijos konfederacijos bajorų siekimai ir tikslas („kadangi iš susijungimo su švedais/maža pagalbos, daugiau vargo“, reikia tartis nutraukti sąjungą, nors ir tektų susiremti ). Tačiau žemaičių deklaracijos niekas neparėmė. Ukmergės, Upytės apskr. bajorija, anksčiau žadėjusi žemaičiams paruošti savus reikalavimus, žodžio nesilaikė ir į derybų pasitarimą nieko neatsinešė ir visiškai atsidavė didžiajam etmonui (Jonušui Radvilai). Šiutei atvykus į Kėdainius ir svarstant pasidavimo Karoliui X sąlygas, prieš pasidavimą pasisakė M. K. Šemeta, Upytės teisėjas Marcinkevičius. Pasirašyti po spalio 20 d. aktu atsisakė ir su šeima į Prūsiją išvyko Krišpinas. Kai pagaliau po aktu pasirašė senatoriai ir buvę rūmų urėdai, šaukė pasirašyti tuos, kurie per derybas sunkūs buvo[…]. Sunku išvengti parašų, nors norėjo kai kurie, nes juos švedai skaičiavo“. Taigi Žemaitijos bajorų konfederacija ryškiausiai parodė bajorijos opoziciją derybose su Švedija. Konfederacijos deklaracija ir bajorų kalbos, rodė jų protestą prieš sutartį, numatančią pasiduoti Karoliui X, prieš atsisakymą savo karaliaus.

Šiuo metu Jūs matote 34% šio straipsnio.
Matomi 1099 žodžiai iš 3265 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.