Tarptautinių sutarčių aiškinimas
5 (100%) 1 vote

Tarptautinių sutarčių aiškinimas

6.11 Tarptautinių sutarčių aiškinimas

Aiškinamosios deklaracijos tikslas paaiškinti tam tikros sutarties nuostatos reikšmę ar taikymo apimtį. Taigi aiškinamoji deklaracija nurodo, kaip valstybė taikys konkrečią nuostatą savo nacionalinėje teisėje. Jei jokia valstybė neprieštarauja pareikštai deklaracijai ir nepareiškia prieštaringos deklaracijos, laikoma, kad tokia deklaracija yra kitų valstybių priimta.

Aiškinimo klausimus reglamentuoja 1969 m. Vienos konvencijos 31 -32 str. Šiose straipsniuose įtvirtintas taisykles Tarptautinis teisingumo teismas pripažino tarptautinės paprotinės teisės dalimi. Tarptautinių organizacijų sudarytų tarptautinių sutarčių atžvilgiu 1986 m. Vienos konvencija įtvirtina analogiškas taisykles dėl sutarčių aiškinimo. Bendra taisyklė, kuri įtvirtinta 1969 m Vienos konvencijoje yra ta, kad sutartis turi būti aiškinama gera valia ir atsižvelgiant į įprastinę jos nuostatų prasmę, jos kontekstą bei tikslą ir objektą.

Yra išskiriami trys tarptautinių sutarčių aiškinimo požiūriai:

1. pažodinis arba tekstinis požiūris – siekiama išaiškinti įprastinę žodžių reikšmę tekste, grindžiamas idėja, kad protinga manyti, jog šalys siekė būtent įprastinės reikšmės. Tačiau vien tik formalus pažodinis sutarties nuostatų aiškinimas nepripažįstamas, pvz. Europos žmogaus teismo sprendimai Wemhoff prieš Vokietiją byloje;

2. sutarties šalių ketinimų požiūris – siekiama išaiškinti ir suteikti reikšmę šalių ketinimams, kurie buvo suformuoti tuo metu, kai jos sudarė ir pasirašė sutartį;

3. teologinis/veiksmingumo požiūris arba sutarties tikslas ir objektas – siekiama nustatyti sutarties tikslus ir objektą ir būtent jais remiantis toliau konstruoti sutarties nuostatas.

1969 m. Vienos konvencija numato tam tikrą aiškinimo priemonių hierarchiją.

a) geros valios principas:

– kontekstas (pvz. aiškinamieji raštai, kuriuos parengia vyriausybės ekspertai rengiant Europos Tarybos konvencijas, kurie priimami ir skelbiami kartu su konvencijomis);

– vėlesni susitarimai. Tai nebūtinai turi būti nauja sutartis, pakanka, kad valstybės tarpusavyje susitarė dėl tam tikro aiškinimo.

– vėlesnė praktika Jai keliamas reikalavimas, kad ji būtų nuosekli, bendra visoms šalims ir priimta visų šalių.

b) papildomos aiškinimo priemonės. Naudojama kai rėmimasis pagrindinėmis priemonėmis sąlygoja prasmę, kuri yra neaiški ar dviprasmiška arba akivaizdžiai absurdiška ar neprotinga.

Yra dvi sutarties aiškinimo priemonės tai objektyviosios ir subjektyviosios. Objektyviosios tai tos kurias realiai galima pamatyti tai sutarties tekstas, kontekstas, šalių susitarimai, liečiantys sutartį. Subjektyviosios, kurių realiai negalima pamatyti, pačiupinėti prie jų priskiriami tikslai kurių siekė šalys sudarydamos sutartį. Svarbiausias yra sutarties tekstas, jį pirmiausia ir reikia aiškinti, nes jis išreiškia šalių valią ir ketinimus. Tekstas nėra atskiriamas nuo konteksto, t.y. nuo sutarties visumos.

Sutarties parengiamieji darbai – dažniausiai suprantama kaip rašytinė medžiaga: paskesni sutarties projektai, konferencijų įrašai, ekspertų konsultantų aiškinamieji pareiškimai kodifikavimo konferencijoje, neginčytini aiškinamieji pareiškimai, kuriuos pareiškė sutartį rengusio komiteto pirmininkas bei Tarptautinės teisės komisijos komentarai.

Sutartys, kurios buvo sudarytos daugiau nei viena kalba, gali sukelti aiškinimo problemų, jei tekstuose skirtingomis kalbomis yra esminių skirtumų. Nesant jokių nuostatų sutartyje dėl autentiško teksto, kiekvienas tekstas turi būti laikomas vienodai autentišku. Paplitusi praktika – tiesiogiai numatyti sutartys, ar visomis kalbomis sutarties tekstai bus vienodai autentiški.

Kompetencija aiškinti tarptautines sutartis – jei numatyta teismo ar arbitražo kompetencija, toks aiškinimas privalomas sutarties šalims. Pagal skirtingas tarptautines sutartis, ypač žmogaus teisių sutartis, įsteigti tarptautiniai organai (pvz. komitetas prieš kankinimus) nėra oficialiai įgalioti pateikti sutarties aiškinimą, bet jų pateikiami aiškinimai prisideda prie tarptautinės teisės vystymosi.

Negalimas tarptautinės sutarties plečiamasis aiškinimas. Leidus analogiją ir plečiamąjį aiškinimą būtų išplėstas tarptautinių sutarčių taikymas ir tiems santykiams, dėl kurių sudarant sutartį nebuvo tartasi.

Vienas iš klausimų sutarčių aiškinime yra tai kas kompetentingas jas aiškinti. Deja ne visos sutartys numato, kad kilus ginčui dėl jų aiškinimo jį gali spręsti Tarptautinis Teisingumo Teismas ar arbitražas vienos iš šalių pareiškimu.

6.12 Tarptautinių sutarčių pakeitimas, nutraukimas ir veikimo sustabdymas

Nors dvišalės tarptautinės sutarties pakeitimas techniškai nėra labai sudėtingas, daugiašalės sutarties pakeitimas gali sukelti nemažai problemų. Problemos kyla dėl to, kad įvairių dokumentų, kurie pakeičia ar papildo sutartis, valstybės dalyvės skiriasi, kai kurios valstybės yra tik, pvz. tik konvencijos dalyvės, kai kurios taip pat kitų su konvencija susijusių sutarčių dalyvės.

1969 m. Vienos konvencija nustato bendras taisykles dėl sutarčių pakeitimų 39 str. – nepaisant to, ar sutartis dvišalė, ji gali būti pakeičiama šalių susitarimu. Be to vėlesnė šalių praktika taikant sutartį gali turėti tokį patį poveikį
kaip ir sutarties pakeitimas, jei yra numanomas ar išreikštas pritarimas tam. Sutartis gali būti pakeista ir vėlesniu susitarimu tarp šalių dėl sutarties aiškinimo ar taikymo.

Įsigaliojusi sutartis gali būti pakeista remiantis tomis nuostatomis dėl pakeitimo, kurias numato pati sutartis arba remiantis 1969 m. Vienos konvencijos nuostatomis dėl sutarčių pakeitimo. Pakeitimo procedūrą, kuri numatoma pačioje sutartyje, dažniausiai apima nuostatos dėl:

a) pakeitimų pasiūlymų.

b) Pasiūlymų pakeisti sutartį išplatinimo. Bet koks pasiūlymas pakeisti daugiašalę sutartį turi būti praneštas visoms susitariančioms šalims, t.y. toms, kurios išreiškė savo sutikimą dėl sutarties privalomumo, net jei sutartis dar nėra įsigaliojusi. Be to kiekviena iš jų turi teisę dalyvauti priimant sprendimą ar imantis tam tikrų veiksmų, kurių reikia imtis ir dalyvauti derantis ir sudarant tam tikrą sutarties pakeitimą.

c) Pakeitimo priėmimo. pakeitimą gali priimti valstybės dalyvės konferencijoje arba vykdomajame organe.

d) Valstybės dalyvės sutikimo būti įpareigota pagal pakeitimą. Sutartys paprastai numato, kad valstybė dalyvė turi formaliai išreikšti savo sutikimą būti įpareigota pakeitimu, priimant tokį pakeitimą deponuojant ratifikavimo dokumentą, patvirtinant pakeitimą.

e) Pakeitimo įsigaliojimo. Pakeitimas gali įsigalioto įvairiais būdais: jį priimant, praėjus tam tikram laikui, priėmimas konsensusu numanomas, jei per tam tikrą laiką nuo išplatinimo nei viena iš sutarties dalyvių neprieštarauja, deponavus tam tikrą ratifikavimo, patvirtinimo ar priėmimo raštų skaičių.

f) Pakeitimų poveikis. Atsižvelgiant į sutarties nuostatas, sutarties pakeitimą, kai jis įsigalioja, gali įpareigoti tik tas valstybes, kurios formaliai priėmė pakeitimą arba tam tikrais retais atvejais, visas valstybes sutarties dalyves.

g) Valstybių, kurios tampa sutarties šalimi po pakeitimo įsigaliojimo. Kai valstybė tampa sutarties , kuri buvo pakeista, šalimi, ji tampa jau pakeistos sutarties šalimi, nebent yra nurodyta kažkaip kitaip.

Kol sutartis dar nėra įsigaliojusi, jos neįmanoma pakeisti remiantis sutarties nuostatomis, tačiau pasirašiusios ir susitariančios šalys gali susitikti ir priimti papildomą susitarimą protokolą. Kai kurios sutarties šalys gali pakeisti sutartį tik tarp jų pačių tarpusavio susitarimu, tačiau tik jei pati sutartis numato tokią galimybę. Jei sutartis nenumato, įmanoma tik išpildžius dvi sąlygas:

a) toks susitarimas neturi pažeisti kitų sutarties šalių teisių ir neuždėti joms papildomos naštos;

b) negali būti susijęs su sutarties nuostatomis, nuo kurių nukrypimai negalimi.

1969 m. Vienos konvencijos 42 str. 2 d. numato, kad sutartis gali būti nutraukta tik taikant pačios sutarties arba Vienos konvencijos taisykles dėl nutraukimo 54, 46, 59-62 ir 64 str.

Denonsavimas – vienašalis aktas, kuriuo šalis siekia užbaigti savo dalyvavimą sutartyje, kaip taisyklė numatytas pačioje sutartyje. Denonsavimas nutraukia sutarties veikimą.

Dalyvavimo sutartyje atšaukimas – denonsavimas daugiašalių sutarčių atžvilgiu. Jei viena valstybė atšaukia dalyvavimą, paprastai tai nesąlygoja sutarties pasibaigimo ar nutraukimo.

Anuliavimas – sutarties nutraukimas, kuris numatytas 1969 m. Vienos konvencijoje, tačiau ne pačioje sutartyje.

Sutarties veikimo sustabdymas – laikinas sutarties nevykdymas.

Sutarties nutraukimo pagrindai skiriasi nuo sutarties negaliojimo pagrindų.

Valstybė gali atšaukti savo dalyvavimą sutartyje ar denonsuoti tarptautinę sutartį šiais atvejais:

a) remiantis bet kuriomis sutarties nuostatomis, kurios įgalina atsiakyti nuo dalyvavimo sutartyje ar denonsuoti sutartį;

b) po konsultacijų su visomis susitariančiomis šalimis gavus visų valstybių dalyvių sutikimą. Sutartis gali būti denonsuota arba valstybė dalyvė gali atšaukti savo dalyvavimą šiuo atveju bet kuriuo metu;

c) jei sutartis nieko nesako apie denonsavimą ar dalyvavimo sutartyje atšaukimą, pranešus bent prieš 12 mėnesių ir su sąlyga, kad:

o nustatyta, kad šalys ketino priimti denonsavimo ar atsisakymo galimybę;

o arba teisė atsisakyti nuo sutarties ar ją denonsuoti gali būti numanoma iš sutarties pobūdžio.

Iš pateiktos klasifikacijos matome, kad denonsuoti sutartį ar pasitraukti iš jos leidžiama tik jeigu pati sutartis tai numato. Dažnai sutartys to nenumato, tada denonsuoti sutartį galima pranešus apie tai raštu kitoms šalims prieš 12 mėnesių. Vienašalis atsisakymas nuo sutarties yra draudžiamas, jei jis nenumatytas pačioje sutartyje. Tai prieštarautų principui pacta sunt servanta ir tai būtų neteisėta.

Yra galimi ir denonsavimo apribojimai, kai kurių sutarčių iš viso negalima denonsuoti, pvz. žmogaus teisių apsaugos sutartys.

Kiekvienų atveju valstybė, kuri siekia sutarties sustabdymo ar nutraukimo, turi įrodyti, kad egzistuoja tam tikras pagrindas.

Sutarties pakeitimas vėlesniu susitarimu – jei dvi ar daugiau šalių sudaro sutartį dėl to paties dalyko, kaip ir ankstesnė sutartis, kurios dalyvėmis jos yra, tačiau sutarčių nuostatos skiriasi:

a) jei abejų sutarčių šalys yra tos pačios, jos gali panaikinti ankstesnę sutartį numatydamos specialią nuostatą šiuo požiūriu naujoje sutartyje.

b) Tas pats taikoma net jei sutarties šalys nėra tapačios, tačiau naujoje sutartyje dalyvauja
visos ankstesnės sutarties šalys.

Kiti sutarties nutraukimo ar sustabdymo pagrindai:

1. Įvykdytas pažeidimas: Daugiašalių sutarčių atveju (60 str. 2d.)

1.1 Kitos šalys turi teisę vienbalsiu sutarimu sustabdyti visos sutarties ar jos dalies veikimą arba ją nutraukti santykiuose tarp jų ir įsipareigojimų nevykdančios valstybės arba visiškai nutraukti ar sustabdyti sutarties veikimą.

1.2 Sutarties šalis, kurią specifiškai paveikė pažeidimas, gali remtis tuo kaip pagrindu sustabdyti visos sutarties ar jos dalies veikimą santykiuose tarp jos ir pažeidimą įvykdžiusios šalie.

1.3 Jei sutartis yra tokio pobūdžio, kad esminis pažeidimas radikaliai pakeičia kiekvienos iš sutarties šalių padėtį tolesnio įsipareigojimų vykdymo pagal sutartį prasme, bet kuri sutarties šalis, išskyrus pažeidimą įvykdžiusią šalį, gali remtis pažeidimu sustabdant visos sutarties ar jos dalies veikimą.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tai turi būti ne bet koks pažeidimas o esminis pažeidimas t.y.:

o Toks įsipareigojimų pagal sutartį atšaukimas, kurių neleidžia konvencija;

o Pažeidimas tokios sutarties nuostatos, kuri laikoma esmine, siekiant įgyvendinti sutarties tikslą ir objektą.

2. Negalėjimas įvykdyti sutartį – kai nuolatos išnyksta ar sunaikinamas sutarties objektas, kuris būtinas sutarčiai įvykdyti. Negalima remtis negalėjimo įvykdyti sutartį pagrindų, jei toks negalėjimas yra sutarties šalies įvykdyto įsipareigojimo pagal sutartį pažeidimo rezultatas arba bet kurio kito tarptautinio įsipareigojimo pažeidimo rezultatas.

3. Esminis aplinkybių pasikeitimas VK 62 str. 1d. numato sąlygas, kada gali būti remiamasi aplinkybių pasikeitimu kaip pagrindu nutraukti dvišalę sutartį arba atšaukiant savo dalyvavimą daugiašalėje sutartyje t.y:

o Turi pasikeisti tos aplinkybės , kurios egzistavo sutarties sudarymo metu;

o Pasikeitimas turi būti esminis;

o Šalys negalėjo numatyti šio pasikeitimo sutarties sudarymo metu;

o Ankstesnių aplinkybių buvimas sudarė esminį pagrindą valstybei pareikšti savo sutikimą būti įpareigota sutartimi;

o Pasikeitimo poveikis yra toks, kuris radikaliai pakeičia įsipareigojimų, kurie vis dar turi būti vykdomi pagal sutartį turinį

Esminių aplinkybių pasikeitimo principas neturi automatinio poveikio. 1969 m. VK 62 str.2d. numato išimtis, kai šis principas negali būti taikomas.

a) Kai sutartis nustato sienas tarp valstybių;

b) Kai aplinkybių pasikeitimas kyla iš pačios sutarties šalies įvykdymo pažeidimo

4. Diplomatinių santykių nutraukimas. Tik tada ir tokių sutarčių atžvilgių, kai sutarties vykdymui būtinas diplomatinių ar konsulinių santykių egzistavimas.

5. Karo veiksmai tarp šalių. Karas dar nesąlygoja, kad sutartys bus automatiškai nutrauktos. Nutraukiama tuo atveju, kai dėl karo veiksmų neįmanoma sutarties vykdyti.

Sutarties šalis, kuri nori nutraukti sutartį, atšaukti savo dalyvavimą sutartyje arba sustabdyti sutarties taikymą turi raštu pranešti kitoms šalims savo argumentus. Kitoms sutarties šalims turi būti suteikta laiko atsakyti. Išskyrus skubius atvejus ir toks laikotarpis neturėtų būti trumpesnis kaip 3 mėnesiai nuo pranešimo gavimo dienos. Jei jokia sutarties šalis nepareiškia prieštaravimo per nurodytą laikotarpį, gali būti vykdoma pasiūlyta priemonė. Tačiau, jei pareiškiamas prieštaravimas, sutarties šalys privalo ieškoti sprendimo būdo JT įstatų 33 str. nurodytomis priemonėmis.

Gali būti, kad sutartis numato pereinamąsias nuostatas, kurių pagrindu sutartis bus taikoma iš dalies ar visiškai net ir po jos nutraukimo. Sutarties nutraukimas ar sustabdymas ar šalies atsisakymas nuo dalyvavimo sutartyje neįtakoja valstybės pareigos vykdyti įpareigojimus pagal sutartį, kurie yra ne tik sutartiniai įpareigojimai, tačiau taip pat išplaukia iš bendrosios tarptautinės teisės. Sutarties sustabdymo laikotarpiu sutarties šalys, privalo susilaikyti nuo veiksmų, kuriais būtų siekiama užkirsti kelią atnaujinti sutarties veikimas (VK 72 str. 2d.)

Kartais leidžiama išskirti sutarties nuostatas, jei nutraukimo pagrindas yra susijęs tik su tam tikromis nuostatomis. Tuo galima remtis tik tada, kai išpildomos trys sąlygos:

a) Nuostatos gali būti atskiriamos nuo likusių sutarties nuostatų jų taikymo prasme, t.y. jų išskyrimas kažkokiu neigiamu būdu nepaveiktų kitų sutarties nuostatų;

b) Iš sutarties išplaukia, kad šių nuostatų priėmimas nebuvo esminis valstybėms išreiškiant įsipareigojimą būti įpareigotoms pagal sutartį;

c) Nebus neteisinga toliau taikyti likusią sutarties dalį.

6.13 Tarptautinių sutarčių negaliojimo pagrindai

Tarptautinėje teisėje labai svarbu kada sutartis laikoma negaliojančia. Sutarties galiojimo sąlygų nesilaikymas sudarant sutartį gali sukelti sutarties negaliojimą. Negaliojimas gali būti absoliutus, kai sutartis negalioja nuo pat pradžių (ab initio). Tokia sutartis bus laikoma niekine. Absoliutaus negaliojimo atveju, sutartis negalioja ab initio ir nesukuria jokių teisių ir įsipareigojimų.Santykinis sutarties negaliojimas, kai valstybė gali ginčyti savo sutikimą dėl tarptautinės sutarties privalomumo jos atžvilgiu. Tokia sutartis laikoma nuginčijama ir ji savo galios netenka nuo teismo sprendimo priėmimo momento. Remiantis 1969 m. Vienos konvencija “dėl tarptautinių sutarčių teisės”, skiriami
sutarties negaliojimo pagrindai:

1. dėl sutarties šalių teisnumo;

2. dėl sutarties šalies sutikimo tikrumo;

3. dėl sutikimo objekto neteisėtumo.

o Pirmas – dėl valstybės teisnumo problemų nekyla, tačiau sutartys sudaromos per įgaliojimus turinčias institucijas, kurios gali viršyti savo įgaliojimus, kas sukeltų sutarties teisnumo problemą. Pavyzdžiui, kai atstovas įgaliotas išreikšti valstybės sutikimą, tačiau nesilaiko šio apribojimo, išskyrus kai apie tokį apribojimą buvo pranešta kitai dalyvavusiai derybose valstybei prieš jai išreiškiant savo sutikimą.

o Antras – į tarptautinę teisę ydų sąvoka atėjo iš CT (klaida, apgaulė, prievarta).

Klaida. VK 48 str. Valstybė siekdama, kad jos sutikimas laikyti sutartį įpareigojančia būtų pripažintas negaliojančiu, gali remtis klaida sutartyje tik jei ta klaida susijusi su faktu ar situacija, kurios ta valstybė manė egzistuojant sutarties sudarymo metu ir dėl kurių iš esmės ji ir sutiko laikyti sutartį įpareigojančia. Tačiau, jei ta valstybė savo veiksmais prisidėjo prie tos klaidos atsiradimo arba jei aplinkybės buvo tokios, kad valstybė turėjo žinoti apie galimą klaidą, ji negalės remtis šiuo pagrindu, siekdama, kad jos sutikimas dėl sutarties privalomumo būtų laikomas negaliojančiu.

Tarptautinis Teisingumo Teismas Temple byloje atmetė Tailando argumentus ir teigdamas, kad šalis negali remtis klaida, kuri padarytų jos sutikimą pagal sutartį negaliojančių, jei valstybė pati savo veiksmais prisidėjo prie klaidos arba galėjo jos išvengti, arba aplinkybės buvo tokios, kad ši šalis buvo perspėta dėl galimos klaidos. Reikėtų atkreipti dėmesį į sekančius aspektus:

a) klaida negali būti dėl teisės, nors ne visada lengva nubrėžti liniją tarp teisės ir fakto;

b) klaida gali būti abipusė ar vienašalė;

c) klaida nepadaro sutarties automatiškai negaliojančia: pirmiausia turi būti remiamasi šiuo pagrindu, tačiau jei nustatomas sutarties negaliojimas, sutartis bus laikoma negaliojančia nuo pradžios;

d) klaida, kusi susijusiu tik su formulavimu tekste neveikia sutarties galiojimo, todėl vienos šalies nesugebėjimas tinkamai perskaityti tekstą nebus pagrindu remtis 48 str., šiuo atveju bus galima taikyti tik atitaisymo procedūrą pagal 1969 m. VK 79 str.

Apgaulė yra tada kai valstybė sudarė sutartį paveikta kitos dalyvavusios derybose valstybės apgaulingo elgesio buvo įtikinta sudaryti sutartį. Konkrečios apgaulės formos gali būti labai įvairios Šie tyčiniai veiksmai gali pasireikšti aktyviais veiksmais (klaidingų žinių pranešimu), taip pat nutylėjimu (aplinkybių, kurios trukdytų sudaryti sutartį). Tokie apgaulės veiksmai apima: bet kokius tyčinius neteisingus pareiškimus, iškreiptus faktus ar kokius nors kitokius melagingus procesus, kuriais valstybė buvo įtikinta išreikšti savo sutikimą būti įpareigota pagal sutartį, kai priešingu atveju ji tokio sutikimo nebūtų davusi. Apgaulė kaip pagrindu gali remiamasi tik tam tikrų sutarties nuostatų atžvilgiu, žinoma jei tokias nuostatas galima išskirti iš sutarties. Nesvarbu, kieno yra klaidinama šalis kitos sandorio šalies, ar jos prašymu trečiųjų asmenų, svarbu tai, kad apgaulė turėtų tokią reikšmę, jog be jos sutartis nebūtų sudaryta.

Korupcija (valstybės vadovo pirkimas) 1969 m. VK 50 str. Šis pagrindas taikomas tada, kai valstybė sutikimas laikyti sutartį įpareigojančia kita derybose darybose dalyvaujantis valstybė išgavo tiesiogiai ar netiesiogiai papirkdama jos atstovą. Tik tokie, kurie iš esmės įtakojo atstovo veiksmus sudarant sutartį, gali būti laikomi kaip pagrindas, darantis sutikimą dėl sutarties privalomumo negaliojančiu. Šį pagrindą galima taikyti tam tikrų sutarties nuostatų atžvilgiu arba visos sutarties atžvilgiu.

Prievarta prieš valstybės atstovą (1969 m. VK 51 str.). Valstybės sutikimas laikyti sutartį įpareigojančia, išgautas veiksmais ar grasinimais vartojant prievartą prieš jos atstovą, neturi jokios teisinės galios. Todėl net tais atvejais, kai galima išskirti tam tikras sutarties nuostatas, dėl kurių valstybė neprieštarautų, visgi tai neleidžiama ir visa sutartis laikoma negaliojančia.

Prievarta prieš valstybę grasinant jėga ar ją vartojant (1969 m. VK 52 str.) taikomas tada, kai sutartis buvo sudaryta grasinant jėga ar ją vartojant, taip pažeidžiant Jungtinių Tautų Įstatuose įtvirtintus tarptautinės teisės principus. Čia į prievartos sąvoką neapima ekonominės ir politinės prievartos. Kadangi jėgos panaudojimo draudimas yra universalaus pobūdžio tarptautinės teisės norma. Čia neleidžiamas sutarties nuostatų atskyrimas ir todėl visa sutartis laikoma negaliojančia. Jei sutartis daugiašalė, tai prievartą naudojusios sutarties dalyvavimas bus negaliojantis, tačiau ne pati sutartis. Šis pagrindas netaikomas, kai yra teisėtas jėgos panaudojimas. Net jei valstybė, kuri buvo priversta sudaryti tam tikrą tarptautinę sutartį, vėliau pati pageidaus, kad ta sutartis būtų galiojanti, tokia sutartis vis tiek turėtų būti laikoma negaliojančia.

Tam tikrų įgaliojimų išreikšti valstybės sutikimą apribojimų pažeidimai (VK 47 str.). Tai atvejai, kai valstybės atstovas nesilaikė specifiško valstybės vidaus apribojimo dėl jo įgaliojimų išreiškiant valstybės sutikimą būti įpareigota pagal sutartį. Tačiau toks
negali būti pagrindu laikyti tokį pareikštą sutikimą negaliojančiu, nebent tik jei apie tokį apribojimą buvo pranešta kitai šaliai ar šalims, dalyvaujančioms derybose. Šis pagrindas gali būti taikomas tik tais atvejais, kai sutarčiai nereikalinga ratifikacija ar panašus procesas, nes šiuo atveju valstybė turėtų galimybę atsisakyti savo neįgalioto atstovo veiksmų.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 3215 žodžiai iš 6244 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 1,45 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.