Tarptautinės sutartys
5 (100%) 1 vote

Tarptautinės sutartys



TARPTAUTINĖS SUTARTYS

TURINYS

Įvadas 3

1. Tarptautinių sutarčių atsiradimas ir tarptautinių sutarčių teisė istorija 5

2. Tarptautinės sutarčių teisės sąvoka ir šaltiniai 5

3. Tarptautinės sutarties sąvoka ir rūšys 6

4. Tarptautinių sutarčių rūšys 7

5. Tarptautinės sutartys ir LR teisės sistema 8

6. Tarptautinių sutarčių sudarymas 9

7. Tarptautinių sutarčių galiojimas 10

8. Tarptautinių sutarčių negaliojimo pagrindai 11

9. Tarptautinių sutarčių įsigaliojimas ir taikymas 13

Išvados 15

Naudota literatūra 16

ĮVADAS

Tarptautinė teisė – tarptautinės teisės normų sistema, reglamentuojančių santykius tarp valstybių.

Tarptautinė teisė – tai tarptautinių sutarčių ir paprotinių teisės normų sistema, normų :

Ų atsirandančių iš esmės, valstybių valių derinimo procese;

Ų reglamentuojančių tarptautinės teisės santykius tarp tarptautinės teisės subjektų,;

Ų siekiant užtikrinti pasaulyje taiką ir saugumą, vystyti valstybių bendradarbiavimą;

Ų o užtikrinant normas taikyti individualias ar kolektyvines poveikio priemones;

Tarptautinės teisės šaltiniai:

Ų sutartys;

Ų papročiai;

Teisės sistema – tai teisės vidinė struktūra su tam tikrais diferencijuotais ir kartu priklausomais elementais:

Ų Teisės šakos;

Ų Teisės institutas;

Ų Teisės normomis;

Tarptautinės teisės sistema sudaryta iš bendrosios ir ypatingosios (specialiosios) dalies. Dalis susideda iš šakų ir pašakių:

Ų Bendrojoje dalyje numatomi pagrindai (principai, tikslai, metodai);

Ų Ypatingoji dalis – tai skirstymas į šakas, institutus, normas.

Tarptautinės teisės šakos:

Ų Diplomatinė ir konsulinė teisė,

Ų Tarptautinė sutarčių teisė,

Ų Tarptautinė oro teisė,

Ų Tarptautinė kosmoso teisė,

Ų Tarptautinė humanitarinė teisė

Tarptautinės sutartys – terminas reiškia tarptautinį susitarimą, sudarytą tarp valstybių rašytine forma ir reguliuojamą tarptautinės teisės, nepriklausomai nuo to, ar jį sudaro vienas, du ar daugiau dokumentų ir nepriklausomai nuo jo pavadinimo (1969 m. Vienos konvencija).

Tarptautinę sutartį gali sudaryti ir kiti tarptautinės teisės subjektai – tarptautinės organizacijos, valstybiniai-teritoriniai vienetai ir t.t. Praktikoje žinomos ir tarptautinės sutartys sudarytos žodžiu – taip vadinami džentelmeniški susitarimai.

Tarptautinės sutartys yra dviejų ir daugiau subjektų susitarimas siekiant apibrėžto rezultato, kurį reguliuoja tarptautinė teisė. Ji grindžiama šalių sutikimu. Tarptautinė sutartis yra labiausiai formalizuotas tarptautinės teisės šaltinis, nes jos taisyklės įforminamos šalių pasirašytame dokumente (išskyrus džentelmeniškus susitarimus) 1. TARPTAUTINIŲ SUTARČIŲ ATSIRADIMAS IR TARPTAUTINIŲ SUTARČIŲ TEISĖ ISTORIJA

Tarptautinių sutarčių teisės istorija sudaro šie laikotarpiai:

Ų Senovės;

Ų Viduramžių;

Ų Naujieji laikai;

Tarptautinės sutartys glaudžiai siejasi su tarptautinių santykių vystymusi. Tarptautinė sutartis – tai viena seniausių tarptautinės teisės institutų.

Tarptautinės sutartys atsirado prieš 5000 m. Pirmą tarptautinę sutartį sudarė Akadijos karalius ir Elamo kunigaikštis 23 amžiuje prieš mūsų erą.. Nežiūrint į tarptautinių sutarčių objektų įvairovę, jos buvo siejamos su karu .

Tarptautinių sutarčių subjektai :

Ų Valstybės

Ų Miestai

Ų Valstybių ir miestų sąjunga

Ų Religinės organizacijos

Daugiausia buvo dvišalių sutarčių.

Tarptautinių sutarčių forma buvo paprasta, ją sudarė :

1. Preambulė

2. Pagrindinė dalis

3. Baigiamoji dalis

Pagrindinės sutarties tekstas buvo vientisas, be skaidymo į dalis.

Tik Senovės Romoje atsirado naujoji eilutė. Baigiamojoje dalyje fiksuojama ištikimybės priesaika, bet nenumatant pratesimo. Tarptautines sutartis sudarė vienu egz. rašoma ant drobės iškalant ant sienų, metalo. Apsaugai buvo taikoma religinė priesaika, įkaitų paėmimas iš garsių šeimų.

Sutartys buvo terminuotos ir neterminuotos. Romos sutartys sudaromos amžiams, paskelbus paliaubas. Tarptautinės sutarties galiojimą dažniausiai nutraukdavo karas.

2. TARPTAUTINĖS SUTARČIŲ TEISĖS SĄVOKA IR ŠALTINIAI

Tarptautinės sutarčių teisės vaidmuo pastaruoju metu labai išaugo, nes tarptautinė sutartis, kaip pagrindinis tarptautinės sutarčių teisės šaltinis labai išplito.

Tarptautinė sutarčių teisė – tarptautinių teisės normų, kurios reguliuoja tarptautinių sutarčių sudarymą, veikimą, pasibaigimą, sistema.

Pagrindinis tarptautinės sutarčių teisės objektas yra tarptautinė sutartis. LR nuo 1990 m. pasirašė virš 400 tarptautinių sutarčių.

Pagrindinis tarptautinės sutarčių teisės šaltinis yra laikomas 1969 m. priimta Vienos konvencija „Dėl tarptautinės sutarčių teisės“. 1992 m. LR prisijungė prie Vienos konvencijos.

Ši konvencija reglamentuoja tarptautinių sutarčių sudarymo tvarką, pateikia definiciją, reglamentuoja galiojimo ir pasibaigimo klausimus Konvencija reglamentuoja tik tas sutartis, kurias sudaro valstybės.

1986 m. JTO iniciatyva buvo pasirašytas Vienos konvencija dėl tarptautinių sutarčių tarp tarptautinių organizacijų ir valstybių ir tarptautinių organizacijų. Iki šiol neįsigaliojo.

Tarptautinių sutarčių sudarymą, vykdymą ir nutraukimą ir t.t. reguliuoja ir tarptautiniai
papročiai. (tuos klausimus, kurie yra nesureguliuoti Konvencijos).

Atskiros valstybės vidaus teisė taip pat gali reguliuoti šios valstybės organų ir pareigūnų kompetenciją sudaryti ir vykdyti šios valstybės tarptautines sutartis. (pvz.: LR Konstitucija – prisiminti Prezidento įgaliojimus – pasirašo LR tarptautines sutartis ir teikia jas Seimui ratifikuoti; taip pat – Tarptautinės sutartys yra LR teisinės sistemos dalis.

Tarptautinių sutarčių teisė – tai visuma tarptautinės teisės normų, reglamentuojančių tarptautinių sutarčių sudarymo, tarptautinių sutarčių galiojimo, tarptautinių sutarčių pasibaigimo bei kitus klausimus.

Tarptautinių sutarčių teisė – viena iš seniausių tarptautinės teisės šakų. Jos reikšmė auga didėjant tarptautinės sutarties reikšmei:

Ų tarptautinė sutartis tampa vienu iš pagrindinių TT šaltinių;

Ų gausėja pačių tarptautinių sutarčių;

3. TARPTAUTINĖS SUTARTIES SĄVOKA IR RŪŠYS

Tarptautinė sutartis (Vokietija) – tai tarptautinės teisės reguliuojamas susitarimas tarp dviejų ar daugiau valstybių, kuris pakeičia, nustato ar panaikina šių valstybių tarpusavio teises ir pareigas (doktrininis apibrėžimas).

Tarptautinė sutartis yra aiškiai išreikštas, dažniausiai rašytine forma, susitarimas tarp dviejų ar kelių valstybių dėl jų savitarpio teisių ir pareigų nustatymo, pakeitimo ar nutraukimo .

“Sutartis” reiškia tarptautinį susitarimą, sudarytą tarp valstybių raštu ir reguliuojamą tarptautinės teisės nepriklausomai nuo to, ar šį susitarimą sudaro vienas dokumentas, du, ar keli tarpusavyje susiję dokumentai, ir nepriklausomai nuo jo pavadinimo.” Išsireiškimas “reguliuojamą tarptautinės teisės tarptautinį susitarimą”, reiškia, kad turimos omenyje tik tarptautinės viešosios teisės sutartys. Tačiau yra išlyga, nes tarptautiniai susitarimai gali būti sudaromi ir žodžiu – “džentelmeniški susitarimai”, kuriem netaikoma minėta konvencija.

Tarptautinė sutartis yra valstybių ar kitų tarptautinės teisės subjektų susitarimas, kuriuo nustatomi jų tarptautiniai įsipareigojimai. Praktikoje tarptautinė sutartys gali būti vadinamos sutartimis, susitarimais, konvencijomis, protokolais, kompromisais, memorandumais, apsikeitimais notomis ar laiškais ir kt.

Tarptautine sutartimi galima laikyti tik tokį susitarimą, kuriuo šalys ketina sukurti tarptautinius įsipareigojimus. Ketinimas sukurti tarptautinius įsipareigojimus turi būti aiškus.

Tarptautinės sutartys registruojamos JTO Sekretoriate. Jos yra skelbiamos. Dabar – per 10000 tomų tarptautinių sutarčių.

Tarptautinės sutarties struktūroje yra išskiriamos 3 dalys:

I. preambulė;

II. tarptautinės sutarties turinys (dispozicija);

III. baigiamoji dalis;

Preambulėje nurodomi sutarties tikslai, uždaviniai. Dispozicijoje formuojamos konkrečio elgesio taisyklės. Baigiamojoje dalyje nurodoma, nuo kokio momento sutartis įsigalioja, kokia sutarties kalba, kas yra sutarties depozitaras.

Neretai tarptautinę sutartį lydi priedai (kartais vadinami protokolais). Jie – neatskiriama sutarties dalis.

4.TARPTAUTINIŲ SUTARČIŲ RŪŠYS

Tarptautinių sutarčių rūšių yra labai daug, todėl apžvelgti įmanoma tik svarbiausias:

Ų Pagal sutarties šalių skaičių:

§ Dvišalės;

§ Daugiašalės, kurios dar skirstomos į:

A. universalias (bendrąsias), jose gali dalyvauti visos valstybės, tai yra dalyvių skaičius neribojamas – tai dažniausiai yra sutartys, sudarytos Jungtinių Tautų rėmuose;

B. lokalines (grupines), dar vadinamos regioninėmis, jos yra uždaros, turinčios apibrėžtą dalyvių ratą ir kitos valstybės gali būti pakviestos tik bendrų tokios sutarties dalyvių sutikimu.

Ų Pagal objektus:

§ Politinės (sąjungos, taikos, draugystės ir bendradarbiavimo);

§ Ekonominės (laisvos prekybos, techninės pagalbos, paskolų, žvejybos). Tačiau šis skirstymas sąlyginis, nes sunku įsivaizduoti “nepolitinę” sutartį tarp valstybių;

Ų Priklausomai nuo to, kaip jos veikia valstybės teritorijoje:

§ Tiesioginio veikimo – galioja teisinėje sistemoje be papildomų dokumentų;

§ Netiesioginio veikimo – jos galiojimui valstybės teritorijoje reikia priimti papildomus dokumentus;

Ų Pagal tai, kokias sritis sutartis reguliuoja:

§ Bendrapolitinės;

§ Konsulinės konvencijos;

§ Dėl teisinės pagalbos;

§ Bendradarbiavimo branduolinio saugumo srityje;

§ Turizmo klausimais;

Ų Pagal tai, kaip valstybės prisiima teisinius įsipareigojimus:

§ Ratifikuojamos – turinčios įstatymų galią;

§ Neratifikuojamos – neturinčios įstatymų galios;

Ų Pagal sutarčių priėmimo ir parengimo iniciatorius:

§ JTO tarptautinės sutartys;

§ Europos Tarybos tarptautinės sutartys;

§ JTO specializuotų įstaigų tarptautinės sutartys;

Ų Priklausomai nuo galiojimo laiko:

§ Teminuotos;

§ Neterminuotos;

5. TARPTAUTINĖS SUTARTYS IR LR TEISĖS SISTEMA

Per neilgą laikotarpį 1998 01 01 Lietuva pasirašė 324 tarptautines sutartis, tame tarpe apie 130 universalių tarptautinių sutarčių.

Tarptautinių sutarčių teisė ilgą laiką buvo paprotinė. Rašytinių šaltinių nebuvo. Tik 1969 metais JTO iniciatyva priimta universali Vienos konvencija dėl tarptautinių sutarčių teisės, kuri įsigaliojo 1980 m. 1991 m. konvencijos šalimis buvo per 60 valstybių. 1992 02 14 įsigaliojo ir Lietuvoje.

Ši
konvencija – 3 tomų leidinyje. Konvenciją sudaro 85 straipsniai, 8 dalys, kuriose reglamentuojami sutarties sudarymo, įsigaliojimo, sutarties taikymo, aiškinimo, negaliojimo, sustabdymo, pasibaigimo klausimai.

Nacionaliniai teisės aktai:

Ų LR Konstitucija;

Ų specialus LR įstatymas dėl tarptautinių sutarčių, priimtas 1991 05 21 nustato, kaip sudaromos LR tarptautinės sutartys, kaip jos vykdomos, kas yra tarptautinė sutartis.

6. TARPTAUTINIŲ SUTARČIŲ SUDARYMAS

Tarptautinės sutarties sudarymas – sudėtingas procesas, susidedantis iš eilės stadijų. Literatūroje skiriamos šios stadijos:

1. Sutarties teksto parengimas

2. Sutarties pripažinimas teisiškai reikšminga

3. Sutarties promulgacija (paskelbimas).

Ji priklauso nuo rodomos iniciatyvos.

Svarbu įvertinti ar tikslinga sudaryti sutartį, prisijungti ir ratifikuoti. LR sprendimą dėl tikslingumo priima LR Prezidentas, LRV ar jos pavedimu ministerija.

Sutarties sudarymo iniciatyva – asmenys turi turėti atitinkamus įgaliojimus tarptautinei sutarčiai sudaryti. LR Tarptautinės sutarties sudarymo iniciatyvą turi LR Prezidentas, Ministras Pirmininkas, UR ministras, LR Vyriausybė ar jos nustatyta tvarka ministerijos ar jos įstaigos. Specialiųjų misijų vadovai turi gauti tokius įgaliojimus.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 1550 žodžiai iš 3032 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 1,45 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.