Lietuvos respublikos dvišalės tarptautinės sutartys dėl teisinės pagalbos
5 (100%) 1 vote

Lietuvos respublikos dvišalės tarptautinės sutartys dėl teisinės pagalbos

TURINYS

Įvadas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .2 psl.

I. Tarptautinės sutarties sąvoka . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 3 psl.

II. Dvišalės tarptautinės sutartys dėl teisinės pagalbos Lietuvos Respublikos

teisės sistemoje . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .4 psl.

III. Lietuvos Respublikos dvišalių sutarčių dėl teisinės pagalbos rūšys . . . . . . . . . . . . . . . . . 7 psl.

IV. Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių dėl teisinės pagalbos sandara ir turinys . . . . .8 psl.

V. Dvišalių sutarčių dėl teisinės pagalbos reikšmė . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 10 psl.

Išvados . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 11 psl.

Šaltiniai ir literatūra . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 12 psl.

ĮVADAS

1990 m. kovo 11 dieną atkūrusi nepriklausomybę Lietuvos Respublika tapo tarptautinės teisės subjektu ir savo santykius su kitomis valstybėmis ėmė grįsti tarptautinių sutarčių pagrindais.

Viena iš daugelio teisinio bendradarbiavimo sferų yra teisinė pagalba. Teisinė pagalba suprantama kaip teisinių procedūrų atlikimas vienos valstybės teritorijoje kitos valstybės naudai. Pagalba pasireiškia įvairiomis valstybių teismų, prokuratūrų, teisėsaugos ir teisingumo institucijų bendradarbiavimo formomis, pradedant dokumentų, išduotų vienoje valstybėje, pripažinimu kitoje valstybėje ir baigiant vienos valstybės teismų sprendimų pripažinimu ir vykdymu kitoje valstybėje, ekstradicija arba nuteistojo asmens perdavimu tolimesnei bausmei atlikti į jo pilietybės valstybę.

Pirmaisiais nepriklausomybės metais Lietuvos Respublika orientavosi į dvišalių ir trišalių teisinės pagalbos sutarčių sudarymą. Tokia orientacija buvo pasirinkta neatsitiktinai, nes jaunai Lietuvos valstybei reikėjo greitai nustatyti teisinio bendradarbiavimo su kitomis, ypač kaimyninėmis, valstybėmis mechanizmą. Dabartiniu metu, kai Lietuva yra Jungtinių Tautų, Europos Tarybos ir Hagos privatinės tarptautinės teisės konferencijos nare, taip pat nuo 2004-05-01 taps Europos Sąjungos nare, orientuojamasi į prisijungimą prie minėtų tarptautinių organizacijų rėmuose sudarytų daugiašalių teisinės pagalbos sutarčių. Suprantama, kad toks prioritetų pasikeitimas nepaneigia dvišalių ar trišalių sutarčių sudarymo galimybės arba būtinybės, ypač su valstybėmis, kurios nedalyvauja daugiašalėse sutartyse, arba dėl teisinės pagalbos formų, kurių nenumato daugiašalės sutartys, pavyzdžiui, pagalbos vykdant liudytojų ir nukentėjusiųjų apsaugą ir panašiai.

Šiuo metu Lietuvos Respublika yra sudariusi 18 dvišalių sutarčių (Lietuvos Respublikos ir Kazachstano Respublikos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose yra ir protokolas, kuris įsigaliojo kartu su sutartimi – 1999-04-08), skirtų teisinei pagalbai.

Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos dvišalių tarptautinių sutarčių dėl teisinės pagalbos tema nėra plačiai nagrinėta. Paminėti galima G.Švedo sudarytą dokumentų rinkinį „Lietuvos Respublikos teisinio bendradarbiavimo tarptautinės sutartys“, kuriame pateikiamos visos tarptautinės dvišalės ir trišalės Lietuvos Respublikos sutartys dėl teisinės pagalbos.

Tema “Lietuvos Respublikos dvišalės tarptautinės sutartys dėl teisinės pagalbos” yra gana plati, todėl, atsižvelgiant į šio darbo apimties rėmus, nebus palčiai nagrinėjamos visos LR dvišalės sutarys dėl teisinės pagalbos. Darbe akcentuojama atskirų sutarčių rūšių sandara bei esminiai ir pagrindiniai jose reglamentuoti klausimai, liečiantys teisinę pagalbą.

I. TARPTAUTINĖS SUTARTIES SĄVOKA

Tarptautinės sutarties apibrėžimas pateikiamas 1969 m. Vienos konvencijos dėl sutarčių teisės 2 straipsnyje: “Sutartis reiškia tarptautinį susitarimą, sudarytą tarp valstybių raštu ir reguliuojamą tarptautinės teisės nepriklausomai nuo to, ar šį susitarimą sudaro vienas dokumentas, du, ar keli tarpusavyje susiję dokumentai ir nepriklausomai nuo jo pavadinimo.” Tarptautiniai susitarimai gali būti sudaromi ir žodžiu, tačiau Vienos konvencija jiems netaikoma. Tarptautinė sutartis yra valstybių ar kitų tarptautinės teisės subjektų susitarimas, kuriuo nustatomi jų tarptautiniai įsipareigojimai. Praktikoje toks susitarimas gali būti vadinamas įvairiai, priklausomai nuo jo pobūdžio: sutartis, konvencija, protokolas, kompromisas, memorandumas, apsikeitimas notomis ar laiškais, deklaracija, komunikatas, chartija ir pan., tačiau negalima kalbėti apie kokią nors sutarčių gradaciją – visais atvejais prisiimami tarptautiniai įsipareigojimai. Paprastai kai kurioms tarptautinių sutarčių rūšims būdingi tam tikri pavadinimai, pavyzdžiui universalioms JTO sutartims taikomas konvencijos terminas, protokolu vadinamas kitos sutarties papildymas ar priedas. Tarptautine sutartimi galima laikyti tik
tokį susitarimą, kuriuo šalys ketina sukurti ir sukuria tarptautinius įsipareigojimus. Taigi ne bet koks tarptautinis susitarimas yra tarptautinė sutartis. Iš Vienos konvencijoje pateikiamo apibrėžimo, išplaukia dar vienas tarptautinės sutarties kriterijus – ji turi būti reguliuojama tarptautinės teisės, taigi tai turi būti tarptautinės viešosios teisės sutartis. Privatinės teisės kontraktas negali būti laikomas tarptautine sutartimi. Pavyzdžiui, vienos valstybės banko suteikiamas kreditas kitai valstybei laikomas privatinės teisės kontraktu, tačiau sutartis tarp dviejų valstybių vyriausybių dėl valstybinės paskolos jau yra tarptautinė sutartis.

Tarptautinės teisės požiūriu nėra svarbu, kaip formuluojama tarptautinė sutartis: ar ji sudaroma tarp valstybių, vyriausybių ar atskirų ministerijų – žodinės formuluotės nėra svarbios, nes svarbiausias tarptautinės sutarties skiriamasis bruožas yra tarptautinės teisės subjektų įsipareigojimų nustatymas pagal tarptautinę teisę. Taip pat nesvarbu, kas yra sutarties sudarytojas – sutarties subjektas visada yra valstybė, tačiau svarbu, kad sudarytojas galėtų atstovauti savo valstybei.

Iš to, kas minėta aukščiau, galima pateikti tokį dvišalės tarptautinės sutarties dėl teisinės pagalbos apibrėžimą: dvišalė tarptautinė sutartis, reiškianti tarptautinį susitarimą, sudarytą dviejų valstybių raštu, kuris reguliuoja teisinę pagalbą, teisinį bendradarbiavimą ir teisinius santykius civilinėse, šeimos, baudžiamosiose bylose bei kitose teisės srityse ir reguliuojamą tarptautinės teisės nepriklausomai nuo to, ar šį susitarimą sudaro vienas dokumentas, du, ar keli tarpusavyje susiję dokumentai ir nepriklausomai nuo jo pavadinimo yra tarptautinė sutartis dėl teisinės pagalbos.

II. DVIŠALĖS TARPTAUTINĖS SUTARTYS DĖL TEISINĖS PAGALBOS

LIETUVOS RESPUBLIKOS TEISĖS SISTEMOJE

Tarptautinės sutarties apibrėžimas pateikiamas ir Lietuvos Respublikos Tarptautinių sutarčių įstatyme: “Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis – tarptautinės teisės principų ir normų reglamentuotas susitarimas, kurį raštu sudaro Lietuvos Respublika su užsienio valstybėmis ir tarptautinėmis organizacijomis, nesvarbu, koks sutarties pavadinimas ir ar sutartį sudaro vienas, du ar keli tarpusavyje susiję dokumentai”. Tokia formuluotė panaši į Vienos konvencijoje pateiktą tarptautinės sutarties apibrėžimą. LR įsipareigojo gerbti ir vykdyti šią konvenciją 1991 m. sausio 29 d. Aukščiausiosios Tarybos pareiškimu “Dėl LR įsipareigojimų, kylančių iš tarptautinių sutarčių diplomatinių ir konsulinių teisių srityse”.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnyje nustatyta jog:

,,Seimas ratifikuoja ar denonsuoja šias Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis:

1) dėl Lietuvos Respublikos valstybės sienų pakeitimo;

2) dėl politinio bendradarbiavimo su užsienio valstybėmis, tarpusavio pagalbos, taip pat su valstybės gynyba susijusias gynybinio pobūdžio sutartis;

3) dėl atsisakymo naudoti jėgą ar grasinti jėga, taip pat taikos sutartis;

4) dėl Lietuvos Respublikos ginkluotųjų pajėgų buvimo ir jų statuso užsienio valstybių teritorijose;

5) dėl Lietuvos Respublikos dalyvavimo universaliose tarptautinėse organizacijose be regioninėse tarptautinėse organizacijose;

6) daugiašales arba ilgalaikes ekonomines sutartis.

Įstatymuose, taip pat tarptautinėse sutartyse gali būti numatyti ir kiti atvejai, kai Seimas ratifikuoja Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis.

Tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis”.

Dar tokie keli atvejai yra numatyti LR tarptautinių sutarčių įstatyme:

“1) dėl Lietuvos Respublikos valstybės sienų nustatymo ir pakeitimo, išimtinės ekonominės zonos ir kontinentinio šelfo delimitavimo;

2) daugiašalės arba ilgalaikės, sudaromos ilgesniam nei 5 metų laikotarpiui, ekonominės sutartys;

3) dėl užsienio valstybių kariuomenės vienetų buvimo ir jų statuso Lietuvos Respublikos teritorijoje;

4) nustatančios kitokias teisės normas negu galiojantys Lietuvos Respublikos įstatymai.

Taip pat ratifikuojamos tos tarptautinės sutartys, kuriose yra numatytas jų ratifikavimas.” (1999 birželio 22d. LR tarptautinių sutarčių įstatymas 7str.)

Taigi, kaip nurodyta Konstitucijos 138 straipsnio 1 dalies 2 punkte, Lietuvos Respublikos sutartys dėl tarpusavio pagalbos turi būti ratifikuojamos, o jas ratifikavus – jos tampa sudedamąja Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalimi. Kaip teigia Akehurst M. ir Malanczuk P. Šiuolaikinės tarptautinės teisės įvade (- Vilnius, 2000), daugumoje postkomunistinių šalių tarptautinės sutarys yra ne tik sudedamoji teisinės sistemos dalis, bet iškilus prieštaravimams tarp nacionalinių įstatymų ir tarptautinių sutarčių, vadovaujamasi tarptautinių sutarčių normomis. Tas pats pasakytina ir apie Lietuvos Respublikos tarptautines, tame tarpe ir dvišales, sutartis dėl teisinės pagalbos. Taigi minėtos sutartys užima labai svarbią vietą Lietuvos Respublikos teisinėje sistemoje.

LR Konstitucinis Teismas savo nutarime dėl LR įstatymo “Dėl LR tarptautinių sutarčių” kai kurių nuostatų atitikimo Konstitucijai išskyrė du svarbiausius Vienos konvencijos principus: pacta est servanda – sutarties privaloma laikytis
sutarties dalyvis negali remtis savo vidaus teisės nuostatomis tam, kad pateisintų sutarties nevykdymą, todėl Teismo nuomone, svarbu, kad įstatymuose būtų nustatyta nuosekli tarptautinių sutarčių sudarymo, vykdymo ir nutraukimo tvarka, kuri atitiktų Konstitucijos nuostatas dėl tarptautinių sutarčių ir tarptautinės teisės šios srities principus bei normas. Tai ir buvo padaryta, priėmus 1999 m. birželio 22d. Tarptautinių sutarčių įstatyme.

Konstitucinio Teismo nutarime pažymėta, kad minėti konvencijos principai nereiškia, jog skirtingos valstybės negali pasirinkti skirtingų tarptautinės teisės normų įgyvendinimo savo vidaus teisinėje sistemoje būdų ir formų – tai esanti suvereni valstybės teisė. LR pasirinkta tarptautinės teisės ir vidaus teisės derinimo sistema yra grindžiama taisykle, kad tarptautinės sutarys transformuojamos šalies teisinėje sistemoje jas inkorporuojant į tą sistemą. Tokį tarptautinių sutarčių įgyvendinimo būdą įtvirtina ir Konstitucijos nuostata, jog ratifikuotos tarptautinės sutartys yra vidaus teisinės sistemos sudedamoji dalis.

Galima daryti išvadą, jog Konstitucija ir Tarptautinių sutarčių įstatymu Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, tame tarpe ir dvišalės tarptautinės sutartys dėl teisinės pagalbos, įtvirtintos kaip reikšminga sudėtinė LR teisinės sistemos dalis.

Šiuo metu Lietuvos Respublika yra sudariusi dvišales tarptautines sutartis dėl teisinės pagalbos su šiomis valstybėmis:

1. Lietuvos Respublikos ir Azerbaidžano Respublikos sutartis dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose, Seime ratifikuota 2002-05-28, neįsigaliojusi;

2. Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos sutartis dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos, darbo ir baudžiamosiose bylose, ratifikuota 1993-03-16, įsigaliojusi 1993-10-18;

3. Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos sutartis dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose, Seime ratifikuota 1992-10-29, įsigaliojusi 1993-07-11;

4. Lietuvos Respublikos ir Kazachstano Respublikos sutartis dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose, Seime ratifikuota 199-04-27, įsigaliojusi 1999-04-08 (1998-04-16 pasirašytas ir protokolas, įsigaliojęs kartu su sutartimi);

5. Lietuvos Respublikos ir Kinijos Liaudies Respublikos sutartis dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose, Seime ratifikuota 2001-08-02, įsigaliojusi 2002-01-29;

6. Lietuvos Respublikos ir Moldovos Respublikos sutartis dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose, Seime ratifikuota 1993-03-16, įsigaliojusi 1995-02-18;

7. Lietuvos Respublikos ir Rusijos federacijos sutartis dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose, Seime ratifikuota 1992-07-30, įsigaliojusi 1995-01-21;

8. Lietuvos Respublikos ir Ukrainos Respublikos sutartis dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose, Seime ratifikuota 1994-07-21, įsigaliojusi 1994-11-20;

9. Lietuvos Respublikos ir Uzbekistano Respublikos sutartis dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose, Seime ratifikuota 1997-10-16, įsigaliojusi 1998-07-10;

10. Lietuvos Respublikos ir JAV vyriausybių sutartis dėl savitarpio teisinės pagalbos baudžiamosiose bylose, Seime ratifikuota 1998-06-11, įsigaliojusi 1999-08-26;

11. Lietuvos Respublikos ir Suomijos vyriausybių susitarimas dėl bendradarbiavimo nusikaltimų prevencijos srityje, Seime ratifikuota 1997-09-23, įsigaliojusi 1997-10-24;

12. Lietuvos Respublikos ir Azerbaidžano Respublikos sutartis dėl asmenų, kuriems paskirtas laisvės atėmimas, perdavimo likusiai bausmei atlikti, Seime ratifikuota 2002-05-28, neįsigaliojusi;

13. Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutartis dėl asmenų, kuriems paskirtas laisvės atėmimas, perdavimo bausmei atlikti, Seime ratifikuota 2002-01-15, įsigaliojusi 2002-10-04;

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 1977 žodžiai iš 3923 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 1,45 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.