Lietuvos respublikos dvišalės tarptautinės sutartys dėl teisinės pagalbos
5 (100%) 1 vote

Lietuvos respublikos dvišalės tarptautinės sutartys dėl teisinės pagalbos

TURINYS

Įvadas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .2 psl.

I. Tarptautinės sutarties sąvoka . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 3 psl.

II. Dvišalės tarptautinės sutartys dėl teisinės pagalbos Lietuvos Respublikos

teisės sistemoje . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .4 psl.

III. Lietuvos Respublikos dvišalių sutarčių dėl teisinės pagalbos rūšys . . . . . . . . . . . . . . . . . 7 psl.

IV. Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių dėl teisinės pagalbos sandara ir turinys . . . . .8 psl.

V. Dvišalių sutarčių dėl teisinės pagalbos reikšmė . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 10 psl.

Išvados . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 11 psl.

Šaltiniai ir literatūra . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 12 psl.

ĮVADAS

1990 m. kovo 11 dieną atkūrusi nepriklausomybę Lietuvos Respublika tapo tarptautinės teisės subjektu ir savo santykius su kitomis valstybėmis ėmė grįsti tarptautinių sutarčių pagrindais.

Viena iš daugelio teisinio bendradarbiavimo sferų yra teisinė pagalba. Teisinė pagalba suprantama kaip teisinių procedūrų atlikimas vienos valstybės teritorijoje kitos valstybės naudai. Pagalba pasireiškia įvairiomis valstybių teismų, prokuratūrų, teisėsaugos ir teisingumo institucijų bendradarbiavimo formomis, pradedant dokumentų, išduotų vienoje valstybėje, pripažinimu kitoje valstybėje ir baigiant vienos valstybės teismų sprendimų pripažinimu ir vykdymu kitoje valstybėje, ekstradicija arba nuteistojo asmens perdavimu tolimesnei bausmei atlikti į jo pilietybės valstybę.

Pirmaisiais nepriklausomybės metais Lietuvos Respublika orientavosi į dvišalių ir trišalių teisinės pagalbos sutarčių sudarymą. Tokia orientacija buvo pasirinkta neatsitiktinai, nes jaunai Lietuvos valstybei reikėjo greitai nustatyti teisinio bendradarbiavimo su kitomis, ypač kaimyninėmis, valstybėmis mechanizmą. Dabartiniu metu, kai Lietuva yra Jungtinių Tautų, Europos Tarybos ir Hagos privatinės tarptautinės teisės konferencijos nare, taip pat nuo 2004-05-01 taps Europos Sąjungos nare, orientuojamasi į prisijungimą prie minėtų tarptautinių organizacijų rėmuose sudarytų daugiašalių teisinės pagalbos sutarčių. Suprantama, kad toks prioritetų pasikeitimas nepaneigia dvišalių ar trišalių sutarčių sudarymo galimybės arba būtinybės, ypač su valstybėmis, kurios nedalyvauja daugiašalėse sutartyse, arba dėl teisinės pagalbos formų, kurių nenumato daugiašalės sutartys, pavyzdžiui, pagalbos vykdant liudytojų ir nukentėjusiųjų apsaugą ir panašiai.

Šiuo metu Lietuvos Respublika yra sudariusi 18 dvišalių sutarčių (Lietuvos Respublikos ir Kazachstano Respublikos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose yra ir protokolas, kuris įsigaliojo kartu su sutartimi – 1999-04-08), skirtų teisinei pagalbai.

Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos dvišalių tarptautinių sutarčių dėl teisinės pagalbos tema nėra plačiai nagrinėta. Paminėti galima G.Švedo sudarytą dokumentų rinkinį „Lietuvos Respublikos teisinio bendradarbiavimo tarptautinės sutartys“, kuriame pateikiamos visos tarptautinės dvišalės ir trišalės Lietuvos Respublikos sutartys dėl teisinės pagalbos.

Tema “Lietuvos Respublikos dvišalės tarptautinės sutartys dėl teisinės pagalbos” yra gana plati, todėl, atsižvelgiant į šio darbo apimties rėmus, nebus palčiai nagrinėjamos visos LR dvišalės sutarys dėl teisinės pagalbos. Darbe akcentuojama atskirų sutarčių rūšių sandara bei esminiai ir pagrindiniai jose reglamentuoti klausimai, liečiantys teisinę pagalbą.

I. TARPTAUTINĖS SUTARTIES SĄVOKA

Tarptautinės sutarties apibrėžimas pateikiamas 1969 m. Vienos konvencijos dėl sutarčių teisės 2 straipsnyje: “Sutartis reiškia tarptautinį susitarimą, sudarytą tarp valstybių raštu ir reguliuojamą tarptautinės teisės nepriklausomai nuo to, ar šį susitarimą sudaro vienas dokumentas, du, ar keli tarpusavyje susiję dokumentai ir nepriklausomai nuo jo pavadinimo.” Tarptautiniai susitarimai gali būti sudaromi ir žodžiu, tačiau Vienos konvencija jiems netaikoma. Tarptautinė sutartis yra valstybių ar kitų tarptautinės teisės subjektų susitarimas, kuriuo nustatomi jų tarptautiniai įsipareigojimai. Praktikoje toks susitarimas gali būti vadinamas įvairiai, priklausomai nuo jo pobūdžio: sutartis, konvencija, protokolas, kompromisas, memorandumas, apsikeitimas notomis ar laiškais, deklaracija, komunikatas, chartija ir pan., tačiau negalima kalbėti apie kokią nors sutarčių gradaciją – visais atvejais prisiimami tarptautiniai įsipareigojimai. Paprastai kai kurioms tarptautinių sutarčių rūšims būdingi tam tikri pavadinimai, pavyzdžiui universalioms JTO sutartims taikomas konvencijos terminas, protokolu vadinamas kitos sutarties papildymas ar priedas. Tarptautine sutartimi galima laikyti tik
tokį susitarimą, kuriuo šalys ketina sukurti ir sukuria tarptautinius įsipareigojimus. Taigi ne bet koks tarptautinis susitarimas yra tarptautinė sutartis. Iš Vienos konvencijoje pateikiamo apibrėžimo, išplaukia dar vienas tarptautinės sutarties kriterijus – ji turi būti reguliuojama tarptautinės teisės, taigi tai turi būti tarptautinės viešosios teisės sutartis. Privatinės teisės kontraktas negali būti laikomas tarptautine sutartimi. Pavyzdžiui, vienos valstybės banko suteikiamas kreditas kitai valstybei laikomas privatinės teisės kontraktu, tačiau sutartis tarp dviejų valstybių vyriausybių dėl valstybinės paskolos jau yra tarptautinė sutartis.

Tarptautinės teisės požiūriu nėra svarbu, kaip formuluojama tarptautinė sutartis: ar ji sudaroma tarp valstybių, vyriausybių ar atskirų ministerijų – žodinės formuluotės nėra svarbios, nes svarbiausias tarptautinės sutarties skiriamasis bruožas yra tarptautinės teisės subjektų įsipareigojimų nustatymas pagal tarptautinę teisę. Taip pat nesvarbu, kas yra sutarties sudarytojas – sutarties subjektas visada yra valstybė, tačiau svarbu, kad sudarytojas galėtų atstovauti savo valstybei.

Iš to, kas minėta aukščiau, galima pateikti tokį dvišalės tarptautinės sutarties dėl teisinės pagalbos apibrėžimą: dvišalė tarptautinė sutartis, reiškianti tarptautinį susitarimą, sudarytą dviejų valstybių raštu, kuris reguliuoja teisinę pagalbą, teisinį bendradarbiavimą ir teisinius santykius civilinėse, šeimos, baudžiamosiose bylose bei kitose teisės srityse ir reguliuojamą tarptautinės teisės nepriklausomai nuo to, ar šį susitarimą sudaro vienas dokumentas, du, ar keli tarpusavyje susiję dokumentai ir nepriklausomai nuo jo pavadinimo yra tarptautinė sutartis dėl teisinės pagalbos.

II. DVIŠALĖS TARPTAUTINĖS SUTARTYS DĖL TEISINĖS PAGALBOS

LIETUVOS RESPUBLIKOS TEISĖS SISTEMOJE

Tarptautinės sutarties apibrėžimas pateikiamas ir Lietuvos Respublikos Tarptautinių sutarčių įstatyme: “Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis – tarptautinės teisės principų ir normų reglamentuotas susitarimas, kurį raštu sudaro Lietuvos Respublika su užsienio valstybėmis ir tarptautinėmis organizacijomis, nesvarbu, koks sutarties pavadinimas ir ar sutartį sudaro vienas, du ar keli tarpusavyje susiję dokumentai”. Tokia formuluotė panaši į Vienos konvencijoje pateiktą tarptautinės sutarties apibrėžimą. LR įsipareigojo gerbti ir vykdyti šią konvenciją 1991 m. sausio 29 d. Aukščiausiosios Tarybos pareiškimu “Dėl LR įsipareigojimų, kylančių iš tarptautinių sutarčių diplomatinių ir konsulinių teisių srityse”.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnyje nustatyta jog:

,,Seimas ratifikuoja ar denonsuoja šias Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis:

1) dėl Lietuvos Respublikos valstybės sienų pakeitimo;

2) dėl politinio bendradarbiavimo su užsienio valstybėmis, tarpusavio pagalbos, taip pat su valstybės gynyba susijusias gynybinio pobūdžio sutartis;

3) dėl atsisakymo naudoti jėgą ar grasinti jėga, taip pat taikos sutartis;

4) dėl Lietuvos Respublikos ginkluotųjų pajėgų buvimo ir jų statuso užsienio valstybių teritorijose;

5) dėl Lietuvos Respublikos dalyvavimo universaliose tarptautinėse organizacijose be regioninėse tarptautinėse organizacijose;

6) daugiašales arba ilgalaikes ekonomines sutartis.

Įstatymuose, taip pat tarptautinėse sutartyse gali būti numatyti ir kiti atvejai, kai Seimas ratifikuoja Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis.

Tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis”.

Dar tokie keli atvejai yra numatyti LR tarptautinių sutarčių įstatyme:

“1) dėl Lietuvos Respublikos valstybės sienų nustatymo ir pakeitimo, išimtinės ekonominės zonos ir kontinentinio šelfo delimitavimo;

2) daugiašalės arba ilgalaikės, sudaromos ilgesniam nei 5 metų laikotarpiui, ekonominės sutartys;

3) dėl užsienio valstybių kariuomenės vienetų buvimo ir jų statuso Lietuvos Respublikos teritorijoje;

4) nustatančios kitokias teisės normas negu galiojantys Lietuvos Respublikos įstatymai.

Taip pat ratifikuojamos tos tarptautinės sutartys, kuriose yra numatytas jų ratifikavimas.” (1999 birželio 22d. LR tarptautinių sutarčių įstatymas 7str.)

Taigi, kaip nurodyta Konstitucijos 138 straipsnio 1 dalies 2 punkte, Lietuvos Respublikos sutartys dėl tarpusavio pagalbos turi būti ratifikuojamos, o jas ratifikavus – jos tampa sudedamąja Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalimi. Kaip teigia Akehurst M. ir Malanczuk P. Šiuolaikinės tarptautinės teisės įvade (- Vilnius, 2000), daugumoje postkomunistinių šalių tarptautinės sutarys yra ne tik sudedamoji teisinės sistemos dalis, bet iškilus prieštaravimams tarp nacionalinių įstatymų ir tarptautinių sutarčių, vadovaujamasi tarptautinių sutarčių normomis. Tas pats pasakytina ir apie Lietuvos Respublikos tarptautines, tame tarpe ir dvišales, sutartis dėl teisinės pagalbos. Taigi minėtos sutartys užima labai svarbią vietą Lietuvos Respublikos teisinėje sistemoje.

LR Konstitucinis Teismas savo nutarime dėl LR įstatymo “Dėl LR tarptautinių sutarčių” kai kurių nuostatų atitikimo Konstitucijai išskyrė du svarbiausius Vienos konvencijos principus: pacta est servanda – sutarties privaloma laikytis
sutarties dalyvis negali remtis savo vidaus teisės nuostatomis tam, kad pateisintų sutarties nevykdymą, todėl Teismo nuomone, svarbu, kad įstatymuose būtų nustatyta nuosekli tarptautinių sutarčių sudarymo, vykdymo ir nutraukimo tvarka, kuri atitiktų Konstitucijos nuostatas dėl tarptautinių sutarčių ir tarptautinės teisės šios srities principus bei normas. Tai ir buvo padaryta, priėmus 1999 m. birželio 22d. Tarptautinių sutarčių įstatyme.

Konstitucinio Teismo nutarime pažymėta, kad minėti konvencijos principai nereiškia, jog skirtingos valstybės negali pasirinkti skirtingų tarptautinės teisės normų įgyvendinimo savo vidaus teisinėje sistemoje būdų ir formų – tai esanti suvereni valstybės teisė. LR pasirinkta tarptautinės teisės ir vidaus teisės derinimo sistema yra grindžiama taisykle, kad tarptautinės sutarys transformuojamos šalies teisinėje sistemoje jas inkorporuojant į tą sistemą. Tokį tarptautinių sutarčių įgyvendinimo būdą įtvirtina ir Konstitucijos nuostata, jog ratifikuotos tarptautinės sutartys yra vidaus teisinės sistemos sudedamoji dalis.

Galima daryti išvadą, jog Konstitucija ir Tarptautinių sutarčių įstatymu Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, tame tarpe ir dvišalės tarptautinės sutartys dėl teisinės pagalbos, įtvirtintos kaip reikšminga sudėtinė LR teisinės sistemos dalis.

Šiuo metu Lietuvos Respublika yra sudariusi dvišales tarptautines sutartis dėl teisinės pagalbos su šiomis valstybėmis:

1. Lietuvos Respublikos ir Azerbaidžano Respublikos sutartis dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose, Seime ratifikuota 2002-05-28, neįsigaliojusi;

2. Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos sutartis dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos, darbo ir baudžiamosiose bylose, ratifikuota 1993-03-16, įsigaliojusi 1993-10-18;

3. Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos sutartis dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose, Seime ratifikuota 1992-10-29, įsigaliojusi 1993-07-11;

4. Lietuvos Respublikos ir Kazachstano Respublikos sutartis dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose, Seime ratifikuota 199-04-27, įsigaliojusi 1999-04-08 (1998-04-16 pasirašytas ir protokolas, įsigaliojęs kartu su sutartimi);

5. Lietuvos Respublikos ir Kinijos Liaudies Respublikos sutartis dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose, Seime ratifikuota 2001-08-02, įsigaliojusi 2002-01-29;

6. Lietuvos Respublikos ir Moldovos Respublikos sutartis dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose, Seime ratifikuota 1993-03-16, įsigaliojusi 1995-02-18;

7. Lietuvos Respublikos ir Rusijos federacijos sutartis dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose, Seime ratifikuota 1992-07-30, įsigaliojusi 1995-01-21;

8. Lietuvos Respublikos ir Ukrainos Respublikos sutartis dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose, Seime ratifikuota 1994-07-21, įsigaliojusi 1994-11-20;

9. Lietuvos Respublikos ir Uzbekistano Respublikos sutartis dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose, Seime ratifikuota 1997-10-16, įsigaliojusi 1998-07-10;

10. Lietuvos Respublikos ir JAV vyriausybių sutartis dėl savitarpio teisinės pagalbos baudžiamosiose bylose, Seime ratifikuota 1998-06-11, įsigaliojusi 1999-08-26;

11. Lietuvos Respublikos ir Suomijos vyriausybių susitarimas dėl bendradarbiavimo nusikaltimų prevencijos srityje, Seime ratifikuota 1997-09-23, įsigaliojusi 1997-10-24;

12. Lietuvos Respublikos ir Azerbaidžano Respublikos sutartis dėl asmenų, kuriems paskirtas laisvės atėmimas, perdavimo likusiai bausmei atlikti, Seime ratifikuota 2002-05-28, neįsigaliojusi;

13. Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutartis dėl asmenų, kuriems paskirtas laisvės atėmimas, perdavimo bausmei atlikti, Seime ratifikuota 2002-01-15, įsigaliojusi 2002-10-04;

14. Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos sutartis dėl asmenų, kuriems paskirtas laisvės atėmimas, perdavimo bausmei atlikti, Seime ratifikuota 1996-09-17, įsigaliojusi 1998-11-22;

15. Lietuvos Respublikos ir JAV vyriausybių ekstradicijos sutartis, Seime ratifikuota 2002-01-22, neįsigaliojusi;

16. Lietuvos Respublikos ir Kinijos Liaudies Respublikos ekstradicijos sutartis, Seime ratifikuota 2002-06-17, įsigaliojusi 2002-12-04;

17. Lietuvos Respublikos ir Turkijos Respublikos teisminio bendradarbiavimo civilinėse ir komercinėse bylose sutartis Seime ratifikuota 1996-02-06, neįsigaliojusi.

Be šių pasirašytų Lietuvos Respublikos dvišalių tarptautinių sutarčių dėl teisinės pagalbos, jau yra parafuoti Lietuvos Respublikos ir Australijos ekstradicijos sutarties bei Lietuvos Respublikos ir Armėnijos Respublikos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose tekstai, rengiamasi šių sutarčių pasirašymui. Visų minėtų tarptautinių sutarčių įgyvendinimo Lietuvoje taisykles nustato Baudžiamasis, Baudžiamojo proceso, Bausmių vykdymo, Civilinis, Civilinio proceso kodeksai ir kiti teisės aktai.

III. LIETUVOS RESPUBLIKOS DVIŠALIŲ SUTARČIŲ

DĖL TEISINĖS PAGALBOS RŪŠYS

Visas Lietuvos Respublikos dvišales tarptautines sutartis dėl teisinės pagalbos galima suskirstyti (klasifikuoti) į kelias grupes: universaliąsias, kurios apima platų teisinės pagalbos formų ratą, – tai sutartys dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos, darbo ir baudžiamosiose bylose bei specialiąsias, kurios apima tik vieną teisinės pagalbos formą, pavyzdžiui Lietuvos Respublikos ir Kinijos Liaudies Respublikos ekstradicijos sutartis; sutartis, skirtas teisiniam bendradarbiavimui civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose, pavyzdžiui Lietuvos Respublikos ir Azerbaidžano sutartis dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose, arba tik civilinėse ir komercinėse bylose – Lietuvos Respublikos ir Turkijos Respublikos sutartis dėl teisinės pagalbos civilinėse ir komercinėse bylose, arba tik baudžiamosiose bylose – Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Jungtinių Amerikos Valstijų Vyriausybės sutartis dėl savitarpio teisinės pagalbos baudžiamosiose bylose.

Pažymėtina, kad tarptautinėje sutartyje numatytą teisinės pagalbos formų ratą bei jos taikymo sferą nulemia daugelis veiksnių – tai ir valstybių susitarimas derybų dėl sutarties projekto metu, valstybių teisinių sistemų skirtumai ir teisinės tradicijos, valstybių dalyvavimas kitose, ypatingai daugiašalėse teisinės pagalbos sutartyse ir panašiai.

IV. LIETUVOS RESPUBLIKOS DVIŠALIŲ TARPTAUTINIŲ SUTARČIŲ DĖL TEISINĖS PAGALBOS SANDARA IR TURINYS

Nors LR dvišalių tarptautinių sutarčių dėl teisinės pagalbos rūšys yra aptartos, bet G.Švedas jas klasifikuoja dar vienu aspektu, t.y. atsižvelgdamas į jų turinį:

1. Teisinio bendradarbiavimo civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose sutartys;

2. Sutartys dėl teisinio bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose;

3. sutartys dėl ekstradicijos ir nuteistųjų perdavimo;

4. sutartys dėl teisinio bendradarbiavimo civilinėse ir komercinėse bylose.

Atsižvelgiant į šį G.Švedo klasifikavimą lengviau yra nagrinėti ir dvišalių sutarčių dėl teisinės pagalbos sandarą bei turinį.

Faktiškai visų LR dvišalių tarptautinių sutarčių dėl teisinio bendradarbiavimo civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose sandara yra vienoda. Sutartys pradedamos preambole, kurioje paprastai deklaruojama, jog šalys remiasi visuotinai pripažintomis tarptautinės teisės normomis, taip pat, jog šalys teikia svarbią reikšmę tarpusavio bendradarbiavimo plėtojimui. Toliau seka sutarčių pirmoji dalis, kurioje paprastai įtvirtinti bendrieji nuostatai (ši dalis taip ir vadinasi – Bendrieji nuostatai). Bendruosiuose nuostatuose yra aptariama teisinė gynyba, t.y., jog abiejų susitariančių šalių piliečiai susitariančių šalių teritorijoje savo asmeninių ir turtinių teisių atžvilgiu naudojasi tokia pačia teisine gynyba. Bendruosiuose nuostatuose taip pat numatyta teisinė pagalba, jos rūšys (pvz. LR ir Rusijos Federacijos (toliau – RF) sutarties 2 str. 1 d. nurodyta, jog abiejų šalių teisingumo įstaigos teikia viena kitai teisinę pagalbą civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose), teisinės pagalbos apimtis, susižinojimo tvarka, prašymo suteikti teisinę pagalbą kalba, dokumentų įforminimas, pavedimo suteikti teisinę pagalbą forma, vykdymo tvarka, dokumentų įteikimo tvarka, dokumentų galiojimas, informacijos teikimas, išlaidos teikiant teisinę pagalbą, nemokama teisinė gynyba, atsisakymas teikti teisinę pagalbą ir kt. Pažymėtina, kad šios išvardintos nuostatos yra įtvirtintos ne visose dvišalėse tarptautinėse sutartyse dėl teisinio bendradarbiavimo civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose. LR sutarties su Kinijos Liaudies Respublika bendruosiuose nuostatuose yra tik 10 straipsnių ir nėra tokių nuostatų, kurie numatytų dokumentų galiojimą, informacijos teikimą ir kt.

Antroji aptariamų sutarčių dalis vadinasi Specialieji nuostatai. Juose yra aptariama teisinė pagalba ir teisiniai santykiai civilinėse ir šeimos bylose (I skyrius), teisinė pagalba baudžiamosiose bylose (II skyrius) – sutartyse su Azerbaidžanu, Baltarusija, Kazachstanu, Moldova, Rusija, Ukraina, Uzbekistanu. Visų šių sutarčių struktūra yra praktiškai identiška, kadangi, visų jų trečiąją dalį sudaro Baigiamieji nuostatai, kuriuose aptariama sutarties įsigaliojimas ir galiojimo terminas.

Grįžtant prie šių sutarčių specialiųjų nuostatų reikia pažymėti, jog faktiškai visų minimų sutarčių nuostatuose yra aptariami tie patys klausimai, t.y.: tėvų ir vaikų tarpusavio teisiniai santykiai, įvaikinimas, globa ir rūpyba, turtiniai teisiniai santykiai, paveldėjimas, sprendimų pripažinimas ir vykdymas, prašymų leisti vykdyti sprendimus nagrinėjimas, sprendimų vykdymo tvarka (civilinėse ir šeimos bylose); baudžiamojo persekiojimo vykdymas bei asmenų išdavimas (baudžiamosiose bylose).

Iš šios srities Lietuvos Respublikos dvišalių sutarčių konteksto “iškrenta” tik LR sutartys su Kinijos Liaudies Respublika bei Lenkija, kadangi sutartyje su Kinija neaptariami teisiniai santykiai (tik teisinė pagalba), ir tai taip pat lemia Kinijos teisinės sistemos specifika, o sutartyje su Lenkija aptariama dar ir teisinė pagalba ir teisiniai santykiai darbo bylose.

Verta aptarti ir Lietuvos Respublikos teisinio bendradarbiavimo tik
baudžiamosiose bylose tarptautines sutartis. Jos yra pasirašytos su JAV ir Suomija.

Atkreiptinas dėmesys, jog LR sutartis su JAV dėl savitarpio teisinės pagalbos baudžiamosiose bylose yra tarsi “vientisas kūrinys”, kuris neturi dalių skyrių ar skirsnių, bendrųjų ir baigiamųjų nuostatų. Sutartis pradedama preambole, kurioje pasakyta, jog abiejų šalių Vyriausybės susitaria, norėdamos bendradarbiavimu ir teisine pagalba baudžiamosiose bylose pagerinti abiejų šalių teisėsaugos institucijų efektyvumą tiriant nusikaltimus ir užkertant jiems kelią. Šioje sutartyje yra 19 straipsnių, kurie aptaria tokius klausimus, kaip teisinės pagalbos apimtis; pagalbos apribojimai; prašymų forma ir turinys; prašymų vykdymas; išlaidos; parodymai arba įkalčiai valstybėje, kuriai adresuojamas prašymas; asmenų, kurių laisvė apribota, perdavimas; dokumentų įteikimas; krata ir areštas ir kt.

Šia sutartimi su JAV yra patvirtintos ir penkios dokumentų formos, t.y. A) Verslo dokumentų autentiškumo patvirtinimas; B) Verslo dokumentų nebuvimas arba neegzistavimo patvirtinimas; C) Oficialių dokumentų autentiškumo patvirtinimas; D) Oficialių dokumentu nebuvimo arba neegzistavimo patvirtinimas; E) Areštuotų daiktų perdavimo patvirtinimas.

LR Vyriausybės ir Suomijos Respublikos Vyriausybės susitarime dėl bendradarbiavimo nusikaltimų prevencijos srityje yra 14 straipsnių. Ši sutartis taip pat yra “vientisa”, t.y. preambolė, kurioje nusakoma susitarimo sudarymo priežastis bei straipsniai, kurie nėra sugrupuoti į dalis, skyrius ar skirsnius.

Dar vieną LR tarptautinių dvišalių sutarčių rūšį sudaro sutartys dėl ekstradicijos ir nuteistųjų perdavimo. Šiai sutarčių sričiai yra priskiriamos penkios sutartys, t.y. LR ir Azerbaidžano Respublikos sutartis dėl asmenų, nuteistų laisvės atėmimu, perdavimo likusiai bausmei atlikti (sutartį sudaro 24 straipsniai); LR ir RF sutartis dėl asmenų, kuriems paskirtas laisvės atėmimas, perdavimo likusiai bausmei atlikti (18 straipsnių); LR ir Baltarusijos Respublikos sutartis dėl asmenų, kuriems paskirtas laisvės atėmimas ar pritaikytos priverčiamojo medicininio pobūdžio priemonės, perdavimo (23 straipsniai) bei LR ekstradicijos sutartys su JAV (22 straipsniai) ir Kinijos Liaudies Respublika (23 straipsniai). Kadangi šios sutartys savo esme yra gana skirtingos, jos šiame darbe nėra plačiai nagrinėjamos.

Įdomesnė savo struktūra yra LR Vyriausybės ir JAV Vyriausybės ekstradicijos sutartis. Šios sutarties pradžią sudaro turinys, o po jo seka preambolė. Turinyje yra išvardijami visi straipsniai ir jų pavadinimai, kurie faktiškai atspindi visą sutarties esmę, pvz.: 1 str. – Pareiga išduoti; 2 str. – Nusikaltimai, dėl kurių išduodama; 3 str. – Pilietybė; 4 str. – Politiniai ir karo teisės nusikaltimai; 5 str. – Ankstesnis teisminis persekiojimas; 6 str. – Senatis; 7 str. – Mirties bausmė ir kt.

Lietuvos Respublika yra pasirašiusi tik vieną teisinio bendradarbiavimo civilinėse ir komercinėse bylose sutartį. Tai sutartis su Turkijos Respublika. Šią sutartį sudaro preambolė, I skyrius – Teisinis bendradarbiavimas civilinėse ir komercinėse bylose (1 – 18 straipsniai); II skyrius – Sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimas ir vykdymas (19 – 23 straipsniai); III skyrius – Pagrindiniai principai (24 – 29 straipsniai); IV skyrius – Baigiamosios nuostatos (30 – 32 straipsniai).

V. DVIŠALIŲ SUTARČIŲ DĖL TEISINĖS PAGALBOS REIKŠMĖ

Reikia pažymėti, kad dvišalės (ir trišalės) tarptautinės sutartys dėl teisinės pagalbos, lyginant jas su daugiašalėmis sutartimis, turi ir privalumų ir negatyvių aspektų. Dėl dvišalių tarptautinių sutarčių turinio valstybių susitarimas pasiekiamas žymiai greičiau. Tokiose sutartyse žymiai lengviau galima atspindėti valstybių teisinių sistemų skirtumus arba specifinius nacionalinės teisės reikalavimus. Be to, tokiose sutartyse dažnai yra išvengiama daugiašalėms sutartims būdingo sudėtingo teisinės pagalbos realizavimo mechanizmo. Kita vertus, daugiašalės teisinės pagalbos sutartys numato vienodus teisinio bendradarbiavimo pagrindus ir procedūras su visomis toje sutartyje dalyvaujančiomis valstybėmis, kai tuo tarpu dvišalės tarptautinės sutartys pasižymi teisinio bendradarbiavimo pagrindų ir procedūrų įvairove.

IŠVADOS

1. Lietuvos Respublika 1990 m. atkūrusi nepriklausomybę orientavosi į dvišalių ir trišalių teisinės pagalbos sutarčių sudarymą. Tokia orientacija buvo pasirinkta neatsitiktinai, nes Lietuvos valstybei reikėjo greitai nustatyti teisinio bendradarbiavimo su kitomis, ypač kaimyninėmis, valstybėmis mechanizmą. Dabartiniu metu, kai Lietuva yra daugelio tarptautinių organizacijų narė, orientuojamasi į prisijungimą prie įvairių tarptautinių organizacijų rėmuose sudarytų daugiašalių teisinės pagalbos sutarčių.

2. 1969 m. Vienos konvencija dėl sutarčių teisės pateikia tarptautinės sutarties apibrėžimą, kurį panašiai atkartoja ir Lietuvos Respublikos Tarptautinių sutarčių įstatymas. Tačiau, remiantis minėtais teisės aktais, galima apibrėžti ir kas tai yra dvišalė tarptautinė sutartis dėl teisinės pagalbos: dvišalė tarptautinė sutartis, reiškianti tarptautinį susitarimą, sudarytą dviejų valstybių raštu, kuris reguliuoja teisinę pagalbą, teisinį bendradarbiavimą ir teisinius santykius civilinėse, šeimos, baudžiamosiose bylose bei kitose teisės srityse ir reguliuojamą tarptautinės teisės nepriklausomai nuo to, ar šį susitarimą sudaro vienas dokumentas, du, ar keli tarpusavyje susiję dokumentai, yra tarptautinė sutartis dėl teisinės pagalbos.

3. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnis bei Tarptautinių sutarčių įstatymas įtvirtina ratifikuotas Lietuvos Respublikos dvišales tarptautines sutartis dėl teisinės pagalbos kaip sudedamąją Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalį. Esant prieštaravimams tarp ratifikuotų tarptautinių sutarčių ir nacionalinių teisės normų, vadovaujamasi tarptautinių sutarčių normomis.

4. Galima išskirti tris pagrindines Lietuvos Respublikos dvišalių tarptautinių sutarčių dėl teisinės pagalbos rūšis: universaliąsias, kurios apima platų teisinės pagalbos formų ratą, – tai sutartys dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos, darbo ir baudžiamosiose bylose bei specialiąsias, kurios apima tik vieną teisinės pagalbos formą, taip pat sutartis, skirtas teisiniam bendradarbiavimui.

5. Dvišalės tarptautinės sutartys dėl teisinės pagalbos, lyginant jas su daugiašalėmis sutartimis, turi nemažai privalumų. Dėl dvišalių tarptautinių sutarčių turinio valstybių susitarimas pasiekiamas žymiai greičiau. Tokiose sutartyse žymiai lengviau galima atspindėti valstybių teisinių sistemų skirtumus arba specifinius nacionalinės teisės reikalavimus.

ŠALTINIAI IR LITERATŪRA

1. Lietuvos Respublikos Konstitucija, -Vilnius, 1992.

2. 1999 m. birželio 22 d. Lietuvos Respublikos Tarptautinių sutarčių įstatymas Nr. VIII-1248 // Valstybės žinios, 1999 07 09, Nr. 60, Publikacijos Nr. 1948.

3. Akehurst M. ir Malanczuk P. Šiuolaikinės tarptautinės teisės įvadas,- Vilnius, 2000.

4. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimai ir sprendimai, 5.- Vilnius, 1996.

5. Lietuvos Respublikos teisinio bendradarbiavimo tarptautinės sutartys: dokumentų rinkinys,-Vilnius, 2002.

5. Vadapalas V. Tarptautinė teisė: bendroji dalis,- Vilnius, 1998.