Tarptautinė teisė sutarčių teisė
5 (100%) 1 vote

Tarptautinė teisė sutarčių teisė

120

III skyrius. TARPTAUTINĖS TEISĖS NORMŲ KŪRIMAS

I



nuose. Komisija glaudžiai bendradarbiauja su Generalinės Asamblėjos šeštąja komisija (teisine komisija), kurią sudaro valstybių atstovai, ir kuri svarsto Tarptautinės teisės komisijos kasmetines ataskaitas.

Tarptautinės teisės komisijos procedūrai būdinga tai, jog pirmiausia komisija skiria vieną savo narį specialiu pranešėju. Taip, pavyzdžiui, spe¬cialiu pranešėju valstybių atsakomybės už tarptautinės teisės pažeidimus klausimu buvo paskirtas Įžymus italų teisininkas profesorius Roberto Ago, kuris nuo 1969 iki 1980 pateikė šia tema aštuonis pranešimus kartu su taip vadinamu straipsnių projektu.

Komisija, gavusi pranešimus su atitinkamų straipsnių projektu, juos apsvarsto ir parengia galutinį tarptautinės konvencijos projektą. Dažnai per šį procesą valstybės – Jungtinių Tautų narės prašomos pateikti savo pastabas ir komentarus dėl straipsnių projekto. Galutinis Tarptautinės teisės komisijos paruoštas tarptautinės konvencijos projektas pateikia¬mas Jungtinių Tautų organizuojamai tarptautinei konferencijai. Taip, pa¬vyzdžiui, Vienos konvencijos dėl sutarčių teisės projektas buvo svarsto¬mas 1968-1969 metų Vienos konferencijoje dėl sutarčių teisės, kuri 1969 metų gegužės 23 dieną priėmė šią konvenciją. Konvencija įsigaliojo 1980 metų sausio 27 dieną pagal konvencijoje numatytą jos įsigaliojimo tvarką, t.y. po to, kai buvo surinktas konvencijoje numatytas 35 valstybių-dalyvių skaičius (Lietuvos Respublika yra šios konvencijos dalyvė).13

Neretai tarptautinėms konferencijoms parengti šaukiamos specialios konferencijos, kurios pačios rengia konvencijos tekstą. 1973-1982 metais veikė III—ji Jungtinių Tautų jūrų teisės konferencija, kurios metu buvo parengta Jungtinių Tautų jūrų teisės konvencija, patvirtinta Montego-Bėjuje 1982 metų balandžio 30 dieną (įsigaliojo 1995 metais). Kitas pa¬vyzdys – 1974-1977 metais veikusi Ženevos humanitarinės teisės konfe¬rencija, kurios metu buvo parengtos dvi konvencijos, nustatančios šiuolai¬kines humanitarinės teisės taisykles (I-as ir Il-as Papildomi protokolai 1949 metų Ženevos konvencijoms dėl karo aukų apsaugos).

Kodifikacija taip pat vyksta specializuotuose Jungtinių Tautų Įstaigose (Tarptautinėje Darbo Organizacijoje, Tarptautinės Civilinės Aviacijos Or¬ganizacijoje ir kt.), kurių plenariniai organai tvirtina atitinkamas tarptau¬tines konvencijas, rekomendacijas, reglamentus ir pan.

13 Vienos konvencija dėl sutarčių teisės numatė (84 str.), kad ji įsigalios praėjus 30 dienų nuo tos dienos, kai Jungtinių Tautų Generaliniam Sekretoriui buvo pateiktas depo¬nuoti trisdešimt penktas šios konvencijos ratifikavimo ar prisijungimo prie jos raštas.rv SKYRIUS

TARPTAUTINIŲ SUTARČIŲ TEISĖ

24 §. PAGRINDINIAI ŠALTINIAI

Pagrindiniai tarptautinių sutarčių teisės principai ir normos yra ko¬difikuoti1 dviejose universaliose sutartyse: 1969 metų Vienos konven¬cijoje dėl sutarčių teisės2 ir 1986 metų Vienos konvencijoje dėl sutar¬čių, sudaromų tarp valstybių ir tarptautinių organizacijų bei tarp tarp¬tautinių organizacijų3. Pastaroji skirta valstybių ir tarptautinių (tarp¬vyriausybinių) organizacijų bei pačių tarptautinių organizacijų sutartims reguliuoti ir išplečia joms „iš esmės tas pačias mutatis mutandis (su atitinkamais pakeitimais) normas, kurios taikomos sutartims tarp vals-lybių pagal 1969 metų Vienos konvenciją.“4 Ryšium su tuo šiame sky¬riuje bus nagrinėjamos pirmiausia 1969 metų Vienos konvencijos nuo¬statos, ir ypač dėl to, kad 1986 metų Vienos konvencija gali dar ne¬greitai įsigalioti. Čia reikėtų pridurti, kad kiekviena valstybė gali su¬daryti tarptautines sutartis (1969 m. Vienos konvencijos 6 str.), tuo tarpu tarptautinės organizacijos kompetenciją sudaryti tarptautines su-lartis reguliuoja šios organizacijos normos (1986 m. Vienos konvenci¬jos 6 str.).

1 Pirmenybė tarptautinių sutarčių teisės kodifikavime priklauso 1928 metų Havanos

konvencijai dėl tarptautinių sutarčių, sudarytai Pan-Amerikos Unijos, kuri buvo Amerikos

Valstybių Organizacijos (1948) pirmtakė, rėmuose.

2 Lietuva dalyvauja.

3 Lietuva nedalyvauja. Konvencija įsigalios trisdešimtą dieną po to, kai bus deponuotas

trisdešimt penktas ratifikacinis ar prisijungimo raštas (Konvencijos 85 str.). Pagal 1994

metų gruodžio 31 dienos duomenis, ją pasirašė 38 valstybės, kurių 23 ją ratifikavo.

4 Oppenheim/JenningsAVatts, vol. I, parts 2 to 4, p.1198.

i

122

IV skyrius. TARPTAUTINIŲ SUTARČIŲ TEISĖ

Tarptautinių sutarčių sudarymą, vykdymą, nutraukimą ir 1.1. taip pal reguliuoja tarptautiniai papročiai; tai patvirtina ir 1969 bei 1986 metų Vienos konvencijų preambulės, kuriose nurodoma, kad „paprotinės tarp¬tautinės teisės normos tebereguliuoja klausimus, nesureguliuotus šios Kon¬vencijos nuostatomis.“

Atskiros valstybės vidaus teisė taip pat gali reguliuoti šios valstybės organų ir pareigūnų kompetenciją sudaryti ir vykdyti šios valstybės tarp¬tautines sutartis. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84 straips¬nio 2 punktas nustato, kad Lietuvos Respublikos Prezidentas „pasirašo Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis ir teikia jas Seimui ratifikuo¬ti“, 138 straipsnis nustato kategorijas Lietuvos Respublikos
tarptautinių sutarčių, kurias ratifikuoja ar denonsuoja Seimas, o taip pat, kad ratifi¬kuotos sutartys yra Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Kon¬kretūs Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių sudarymo ir taikymo vidaus teisiniai klausimai reguliuojami 1991 metų gegužės 21 dienos Lie¬tuvos Respublikos Įstatyme dėl Lietuvos Respublikos tarptautinių su¬tarčių, o taip pat kituose Lietuvos Respublikos teisės aktuose. Reikia pastebėti, kad daugelio kitų valstybių vidaus teisė yra mažiau detali šio¬je srityje ir apsiriboja šių valstybių pagrindinėmis konstitucinėmis nuo¬statomis. Tokia padėtis gali būti paaiškinta tuo, kad daugelio šalių vi¬daus teisės požiūriu tarptautinių sutarčių sudarymas, jų vykdymas ir 1.1. yra vykdomoji veikla ir čia pakanka suteikti vykdomiesiems organams bendrą kompetenciją. Kita vertus, valstybės tarptautinių sutarčių suda¬rymas pirmiausia liečia valstybės užsienio politiką, o jos detalus regulia¬vimas vidaus teisės normomis vargu ar tikslingas. Pagaliau, tarptautinės sutartys yra pirmiausia tarptautinės teisės reguliavimo dalykas, ir šiuo atveju 1969 metų Vienos konvencijos dėl sutarčių normos yra pakanka¬mai konkrečios.

25 §. TARPTAUTINĖS SUTARTIES SĄVOKA IR PRIGIMTIS

1969 metų Vienos konvencijos 2 straipsnio la punktas duoda bendrą tarptautinės sutarties, sudarytos tarp valstybių, apibrėžimą:

„Sutartis“ reiškia tarptautinį susitarimą, sudarytą tarp valstybių raštu ir reguliuojamą tarptautinės teisės nepriklausomai nuo to, ar šį susitari¬mą sudaro vienas dokumentas, du, ar keli tarpusavyje susiję dokumentai, ir nepriklausomai nuo jo pavadinimo.“

Čia, pirmiausia, reikia padaryti išlygą, kad taiptautiniai susitarimai ga¬li būti sudaromi ir žodžiu (taip vadinami „džentelmeniški susitarimai“ -25 §. Tarptautinės sutarties sąvoka ir prigimtis 123

gentlemen’s agreements). Nors 1969 metų Vienos konvencija jiems ne¬taikoma, tačiau tai, kaip nurodoma šios konvencijos 3 straipsnio a punk¬te, neliečia „šių susitarimų teisinės galios.“ Tokie susitarimai dažniau¬siai pasiekiami derybų metu ir paprastai nefiksuojami raštu. „Džentel¬meniški susitarimai“ paprastai neturi privalomojo teisinio pobūdžio. Juos sudarę asmenys, be abejo, turi teisę sudaryti susitarimus savo valstybių vardu, tačiau sudarydami tokį susitarimą, jie ketina jį vykdyti tik kaip garbės ir geros valios {poną fides) reikalą. „Iš tikrųjų šie aktai, kuriuos anglosaksų doktrina vadina gentlemen’s agreements arba non-binding ag¬reements (neprivalomi susitarimai), yra ne kas kita, kaip nesutartinio po¬būdžio, tačiau šalių suderinti aktai, apibrėžiami kaip aktai, kuriuos de¬rybų metu atliko asmenys, įgalioti atstovauti valstybei siekiant nustatyti valstybių santykių rėmus, tačiau jų neįpareigoti.“5 Svarbiausias privalo¬mumo pobūdis čia yra tai, ar šalys ketina sukurti, ar ne, tarptautinius įsipareigojimus. Žinomi atvejai, kai džentelmeniški susitarimai turėjo pri¬valomąjį pobūdį.6

Tarptautinė sutartis yra valstybių ar kitų tarptautinės teisės subjektų susitarimas, kuriuo nustatomi jų tarptautiniai Įsipareigojimai. Tokiems tarptautiniams susitarimams pavadinti jie gali pasirinkti labai įvairius pavadinimus. Praktikoje tarptautinės sutartys vadinamos sutartimis, susi¬tarimais, konvencijomis, protokolais, kompromisais, memorandumais, ap¬sikeitimais notomis ar laiškais, ir pan.; ankščiau kartais buvo naudojamas traktato pavadinimas. Kartais pasirenkamas pavadinimas, gana tolimas nuo sutarties semantinės prasmės: deklaracija, komunikatas ir pan. Tarp sutarčių pavadinimų nėra jokios gradacijos: šalių pasirinktas pavadini¬mas „sutartis“ vietoje pavadinimo „susitarimas“ visiškai nereiškia, kad sutarties tarptautiniai įsipareigojimai bus „aukštesni“ už susitarimo įsipa-

5 Nguyen Quoc Dinh/Daillier/Pellet, op. cit, p.373-374.

6 Valstybės derybų metu gali įsipareigoti, pavyzdžiui, dėl to, kaip ateityje bus vykdomos

šios derybos, arba dėl to, kokius veiksmus jos kartu atliks tarptautinėje organizacijoje, arba

kaip jos aiškina ar taiko anksčiau sudarytą sutartį. „Pavyzdžiu gali būti 1932 metų Lozanos

„susitarimai“, skirti susitarimų dėl Vokietijos reparacijų taikymui, arba įžymusis 1966 metų

sausio 2 dienos „Liuksemburgo kompromisas“, liečiantis būdus, kuriais priimami Europos

Bendrijų Tarybos sprendimai; galima taip pat įtraukti į ši gausų ratą gentlemen’s agree¬

ments, numatančius vietų pasiskirstymą Jungtinių Tautų organuose, kuriuose vietų skaičius

yra ribotas, nežiūrint į tai, kad praktika yra linkusi fiksuoti šį pasiskirstymą Generalinės

Asamblėjos ir Saugumo Tarybos formaliose rezoliucijose, arba, pagaliau, – įžymiuosius

1971 metų gruodžio 18 dienos Smitsono Instituto susitarimus, kuriais „Dešimties grupė“,

o vėliau ir visi Tarptautinio Valiutos Fondo nariai iš esmės modifikavo pasaulinę moneta¬

rinę sistemą nedarydami formalių Fondo Statuto pakeitimų.“ – Ibid., p. 374.

124

IV skyrius. TARPTAUTINIŲ SUTARČIŲ TEISĖ

i.

25 §. Tarptautinės sutarties sąvoka ir prigimtis

125

reigojimus.7 Be abejo, tam tikroms tarptautinių sutarčių rūšims labiau būdingi tam tikri pavadinimai. Taip, pavyzdžiui, Jungtinių Tautų rėmuose sudaromoms universalioms sutartims Įprastai naudojamas
„konvencija“ (pvz., 1963 metų Vienos konvencija dėl konsulinių santykių, 1969 metų Vienos konvencija dėl tarptautinių sutarčių teisės, 1982 metų Jungtinių Tautų konvencija dėl jūrų teisės ir t.t.), tačiau pavadinimas „kon¬vencija“ kartais naudojamas ir dvišalėse sutartyse. Pavyzdžiu gali būti 1992 metų Lietuvos Respublikos ir Kinijos Liaudies Respublikos konsu¬linė konvencija. „Kompromisu“ vadinamos tarptautinės sutartys, kurio¬mis dviejų valstybių konkretus ginčas perduodamas spręsti arbitražui ar tarptautiniam teismui. „Protokolu“ paprastai vadinama tarptautinė sutar¬tis, kuri papildo kitą sutarti, pavyzdžiui, 1977 metų Papildomas protokolas 1949 metų rugpjūčio 12 dienos Ženevos konvencijoms, liečiantis tarptauti¬nius ginkluotus konfliktus (Protokolas I). Protokolas taip pat gali būti ir sutarties priedas. Tokiu atveju jis yra sudėtinė pagrindinės sutarties dalis, jeigu pastaroji nenumato kitaip. Derybų susitikimo protokolas paprastai nė¬ra tarptautinė sutartis (nebent jo turinyje yra valstybių tarptautinių įsiparei¬gojimų ir jį pasirašę asmenys turėjo įgaliojimus sudaryti sutartį).8

Paprastai manoma, kad komunikatas (communiqu6) arba pranešimas spaudai nėra tarptautinė sutartis. Jame paprastai pranešama apie derybų

7 „Plačiąja prasme galima teigti, kad Jungtinės Karalystės Vyriausybė atiduoda pirme¬

nybę „susitarimo“ pavadinimui, kai sudaro tarpvyriausybinius ar nepolitinio pobūdžio su¬

sitarimus, tačiau tai daryti darosi vis sunkiau.“ – Harris, p.743.

8 Tarptautinis Teisingumo Teismas savo 1994 metų liepos 1 dienos sprendime Jūrų

delimitacijos ir kitų teritorinių klausimų tarp Kataro ir Bahreino byloje (jurisdikcija ir ieškinio

priimtinumas) pripažino derybų protokolą tarptautine sutartimi: „1990 metų protokolas

duoda nuorodą į konsultacijas tarp Bahreino ir Kataro užsienio reikalų ministrų dalyvau¬

jant Saudo Arabijos užsienio reikalų ministrui. Po to jis išdėsto tai, kas „sutarta“ tarp šalių.

Jo 1 punkte patvirtinti anksčiau prisiimti įsipareigojimai (įskaitant, mažų mažiausia, susi¬

tarimą, kurį sudaro 1987 metų gruodžio mėnesio apsikeitimas laiškais). 2 punkte protoko¬

las numato, kad Saudo Arabijos Karalius vykdys savo gerąsias paslaugas iki 1991 metų

gegužės mėnesio, ir nustato, kad iki tol ginčas negalės būti perduotas Teismui spręsti. Jis

nustato sąlygas, kuriomis vėliau ginčas galės būti perduotas Teismui. Toliau įrašytas Kataro

sutikimas su šia Bahreino formule. Protokolas numato, kad Saudo Arabijos gerosios pa¬

slaugos tęsis tuo metu, kai byla bus nagrinėjama Teisme, ir papildomai nurodo, kad jei bus

pasiektas kompromisas, bylą Šalys atsiims. (…) Taigi, priešingai negu teigia Bahreinas,

protokolas nėra paprastas įrašas apie susitikimą, analogiškas tiems, kurie buvo padaryti

Trišalės komisijos rėmuose. Jis ne vien tik aprašo diskusijas ir reziumuoja sutarimo ar

nesutarimo taškus. Jis išdėsto įsipareigojimus, kuriuos prisiėmė šalys. Tokiu būdu jis suku¬

ria šalių teises ir įsipareigojimus tarptautinėje teisėje. Jis sudaro tarptautinį susitarimą.“ –

ICJ Reports 1994, p. 121.rezultatus. Šiuo požiūriu labai Įdomus Tarptautinio Teisingumo Teismo^ sprendimas Egėjaus jūros (1978) byloje. 1975 metais Graikijos ir Turkijos ministrai pirmininkai susitiko Briuselyje. Po susitikimo buvo paskelbtas komunikatas, kuriame abiejų šalių ministrai pirmininkai pranešė, kad jie „nusprendė, jog šios problemos (dvišalių santykių problemos) turi būti išspręstos taikiai derybomis, o dėl Egėjaus jūros kontinentinio šelfo -Tarptautinio Teismo Hagoje (par la Cour Internationale de La Haye)“. Šio komunikato pagrindu Graikija kreipėsi į Tarptautinį Teisingumo Teismą. Šioje byloje Tarptautinis Teisingumo Teismas pirmiausia turėjo išspręsti klausimą, ar šis komunikatas yra susitarimas, kurio pagrindu byla perduo¬ta Teismui (abi šalys nebuvo pripažinusios privalomos Tarptautinio Tei¬singumo Teismo jurisdikcijos pagal jo Statuto 36 str. 2 dalį). Teismas nustatė, kad komunikatas nebuvo tarptautinė sutartis:

„Formos klausimu Teismui pakanka tik pastebėti, kad nėra žinoma jokia tarptautinės teisės norma, kuri galėtų neleisti bendrame komunika¬te sudaryti tarptautinį susitarimą perduoti ginčą spręsti arbitražui ar nag¬rinėti teismui (žr. Vienos konvencijos dėl sutarčių teisės 2, 3 ir 11 straips¬nius). Todėl klausimas dėl to, ar 1975 metų gegužės 31 dienos komuni¬katas sudaro, ar ne, tokį susitarimą, iš esmės priklauso nuo šio akto ar veiksmo, kuris išreikštas Komunikate, prigimties; šis klausimas negali bū¬ti sprendžiamas atsižvelgiant vien tik į jo formą – komunikatą, kuriuo šis aktas ar veiksmas yra atliktas. Priešingai, – sprendžiant, kokia yra iš tik¬rųjų akto ar veiksmo, numatyto Briuselio komunikate, prigimtis, Teismas turi atsižvelgti į pavartotus jame terminus ir konkrečias sąlygas, kuriomis jis buvo sudarytas. (…) Teismas gali padaryti tik-tokią išvadą, kad Grai¬kijos ir Turkijos ministrai pirmininkai savo atitinkamų Vyriausybių vardu jame neketino įsipareigoti ir neįsipareigojo, jog besąlygiškai sutinka su tuo, kad šis ginčas vienos iš šalių pareiškimu galėtų būti perduotas spręsti Teismui.“9

Taigi reikia pabrėžti, kad tarptautine sutartimi galima laikyti tik tokį susitarimą,
šalys ketina sukurti ir sukuria tarptautinius įsipareigo¬jimus. Ketinimas sukurti tarptautinius įsipareigojimus turi būti aiškus.

Ne bet koks tarptautinis susitarimas yra tarptautinė sutartis. 1969 me¬tų Vienos konvencijos 2 straipsnio la punkte, apibrėžiančiame tarptauti¬nę sutartį, panaudotas išsireiškimas „reguliuojamas tarptautinės teisės tarp¬tautinis susitarimas“ reiškia, kad turimos omenyje tik tarptautinės viešo¬sios teisės sutartys. Privatinės teisės kontraktas negali būti laikomas tarp-

9 ICJ Reports 1978, pp. 40, 44.

i

, … . .; : … ;■ :■ v ■: : ..■ ;: .;. ;;■

127

126

IV skyrius. TARPTAUTINIŲ SUTARČIŲ TEISĖ

tautine sutartimi. Praktikoje gerai žinomos paskolos sutartys, kuriomis vienos valstybės įgalioti specialūs organai (pvz., valstybiniai eksporto-importo bankai, skatinantys šios valstybės gamintojus ir prekiautojus) su¬daro sutartis su kitos valstybės vyriausybe, suteikdami jai kreditą pirmo¬sios valstybės įmonių prekėms įsigyti ar projektui, kurį atliks pirmosios valstybės firmos, finansuoti. Tokioje tarptautinėje paskolos sutartyje pa¬prastai nurodoma, kad sutarčiai taikoma pirmosios valstybės vidaus teisė, o antroji valstybė atsisako savo imunitetų pirmosios valstybės teismų ju¬risdikcijos atžvilgiu. Antroji valstybė šioje sutartyje sutinka su tuo, kad paskolos santykiuose ji bus pirmosios valstybės vidaus teisės, o ne tarp¬tautinės viešosios teisės, subjektu. Tai yra privatinės teisės kontraktas, nežiūrint į tai, kad paskolos gavėjas yra užsienio valstybė. Situacija būtų visiškai kitokia, jeigu abiejų valstybių vyriausybės sudarytų tarptautinę sutartį dėl valstybinės paskolos. Tokios paskolos „būtinai yra tarptautinės, nes jos atsiranda iš susitarimo tarp tarptautinės teisės subjektų.“10 Dėl to ir kiekvienos vyriausybės susitarimas dėl Pasaulio Banko (Tarptautinio Plėtros ir Rekonstrukcijos Banko) paskolos yra tarptautinė sutartis, nes jis sudarytas su tarptautine organizacija (Pasaulio Bankas yra specializuo¬ta Jungtinių Tautų Įstaiga).

Pagal Vyriausybės 1992 m. sausio 7 d. nutarimą Nr. 5 „Dėl Lietu¬vos Respublikos įstatymo dėl tarptautinių sutarčių įgyvendinimo tvar¬kos“ Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis nelaikomi tarptau¬tiniai susitarimai, sudaromi ministerijų (Vyriausybės įstaigų) vardu, jei¬gu jie (1) nenumato įsipareigojimų kitoms ministerijoms (Vyriausybės įstaigoms) arba įsipareigojimų, kuriuos vykdant turi tiesiogiai dalyvauti šios ministerijos (Vyriausybės įstaigos), valstybinės tarnybos bei orga¬nizacijos; (2) reikalingi finansavimo, kurį gali užtikrinti pačios susitari¬mus sudarančios ministerijos (Vyriausybės įstaigos); (3) yra užsienio kontraktai.“ Reikia manyti, kad 1992 metais, ryšium su plačia užsienio valstybių technine ir metodine pagalba per savo ministerijas Lietuvos ministerijoms, tokios kategorijos tarptautinių susitarimų-kontraktų įtvir¬tinimas Lietuvos teisėje buvo būtinas. Panaši kategorija žinoma ir kitų

10 Nguyen Quoc Dinh/Daillier/Pellet, op. cit, p. 518. Valstybės tarptautines skolas

apibrėžia 1983 metų Vienos konvencijos dėl valstybių teisių perėmimo valstybiniam turtui,

archyvams ir skoloms 33 straipsnis: „bet koks valstybės … finansinis įsipareigojimas kitos

valstybės, tarptautinės organizacijos ar bet kokio kito tarptautinės teisės subjekto atžvilgiu,

atsiradęs pagal tarptautinę teisę.“

11 Žinios, 1992, Nr. 12-321.



25 §. Tarptautinės sutarties sąvoka ir prigimtis

valstybių praktikoje.12 Tačiau Lietuvos praktika parodė, kad šia nuosta¬ta kartais buvo naudojamasi sudaryti tarptautinėms sutartims apeinant įstatymo nustatytą tarptautinių sutarčių sudarymo praktiką. Ar, pavyz¬džiui, susitarimas tarp gynybos, vidaus reikalų ministerijų, saugumo tar¬nybų, muitinių ir pan. valstybei niekada „nesukuria tarptautinių įsipa¬reigojimų“? Tai liečia visas ministerijas ir Vyriausybės Įstaigas. Ministe¬rija ar Vyriausybės įstaiga santykiuose su kitos valstybės ministerijomis, departamentais ir kitomis vyriausybinėmis’institucijomis (organais) yra aukščiausia šakinė (funkcinė) valstybinio valdymo institucija, o ne pri¬vatinės teisės subjektas, ir todėl tokiuose santykiuose negali veikti savo vardu ir sukurti tarptautinius įsipareigojimus tik sau. Tai, kad atskiros ministerijos nuostatai gali suteikti jai galimybę sudaryti susitarimus su kitų valstybių institucijomis, dar nereiškia, jog ši ministerija turi teisę sudaryti tarptautines sutartis net jos veiklos sferoje. Todėl ji turi turėti savo valstybės Įgaliojimus. Šveicarijoje, pavyzdžiui, bet kokiai tarptauti¬nei sutarčiai sudaryti yra būtinas net Vyriausybės (Federalinės Tarybos) sutikimas ir vėlesnis pritarimas.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1995 metų spalio 17 die¬nos nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Res¬publikos tarptautinių sutarčių“ 7 straipsnio ketvirtosios dalies ir 12 straips¬nio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ nurodė, kad „tarptau¬tiniai tarpžinybiniai susitarimai (sutartys)“ neturi teisės šaltinio galios nei tarptautinės teisės, nei Lietuvos Respublikos teisės požiūriu.13 Nors ši

12 Pavyzdžiu gali būti Jungtinės Karalystės praktika. „O dėl tarpžinybinių
partamental agreements, t.y. susitarimų, tiesiogiai sudarytų tarp įvairių valstybių

vyriausybinių žinybų), šie susitarimai yra, apskritai paėmus, sandėriai, liečiantys daugiau

privatinės nei tarptautinės teisės dalykus (pavyzdžiui, sandėrius dėl prekių pirkimo-parda¬

vimo ar susijusius su juo, ar kitokius komercinio pobūdžio medžiagų ar įrengimų parda¬

vimo kontraktus). Tokio susitarimo pavyzdys yra 1949 metų rugpjūčio 29 dienos Susitari¬

mas tarp Jungtinės Karalystės Maisto ministro ir Norvegijos Žvejybos direktoriaus dėl

šviežios žuvies iškrovimo iš Norvegijos žvejybos laivų Jungtinėje Karalystėje.“ – D.J.Harris.

Op.cit, p.744.

13 Konstitucinis Teismas nurodė: „Reikia pažymėti, kad Lietuvos Respublikos įstaty¬

muose nėra išskirta atskira tarptautinių tarpžinybinių susitarimų (sutarčių) kategorija, ta¬

čiau Vyriausybės 1992 m. sausio 7 d. nutarimo Nr. 5 „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo

dėl tarptautinių sutarčių įgyvendinimo tvarkos“ (Žin., 1992, Nr. 12-321) 11 punkte ir

Lietuvos Respublikos Vyriausybės darbo reglamento (Žin., 1994, Nr. 63-1238) 134 punkte

kalbama apie tarptautinius susitarimus, sudaromus ministerijų ar Vyriausybės įstaigų var¬

du. Praktiškai tai dažniausiai yra ministerijų ir Vyriausybės įstaigų susitarimai dėl bendra¬

darbiavimo su atitinkamomis užsienio valstybių įstaigomis. Tokie susitarimai nesukuria

Lietuvos Respublikai tarptautinių įsipareigojimų ir todėl nėra tarptautinės sutartys Vienos

i

128

IV skyrius. TARPTAUTINIŲ SUTARČIŲ TEISĖ

26 §. Tarptautinių sutarčių rūšys

129

išvada yra teisinga, ji minėtų susitarimų teisinės galios problemos neiš¬sprendžia. Kaip žinia, aukščiau nurodytas 1992 metų sausio 7 d. Vyriau¬sybės nutarimas kvalifikuoja šiuos susitarimus kaip kontraktus. Teisinės kontrakto pasekmės yra gerai žinomos. Tačiau nagrinėjami susitarimai išeina už kontrakto ribų, – jie sudaromi tarp skirtingų valstybių ministe¬rijų, t.y. viešosios teisės subjektų. Jų teisinės pasekmės tiesiogiai liečia valstybių tarptautinius santykius. Tai, kad atskiros ministerijos nuostatai gali nustatyti galimybę šiai ministerijai sudaryti susitarimus su kitų vals¬tybių institucijomis, dar nesuteikia šiai ministerijai teisės sudaryti tarptau¬tines sutartis net jos veiklos srityje.

Taigi išvada gali būti tik viena – Lietuvos Respublikos teisinėje siste¬moje nėra ypatingos tarptautinių sutarčių rūšies – „tarptautinių tarpžiny¬binių susitarimų (sutarčių)“. Jeigu Lietuvos Respublikos ministerija ar Vyriausybės įstaiga sudaro tarptautinį susitarimą su atitinkama užsienio valstybės ministerija ar Vyriausybės įstaiga, ji turi laikytis visų reikalavi¬mų, keliamų Lietuvos Respublikos tarptautinėms sutartims, t.y. Vyriau¬sybė turi suteikti jai įgaliojimus derėtis dėl tokios sutarties ir ją sudaryti, šios sutartys turi būti registruojamos Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių registre Užsienio reikalų ministerijoje, ir 1.1.

Tarptautinės teisės požiūriu nėra svarbu, kaip formuluojama tarptau¬tinė sutartis: ar ji sudaroma tarp valstybių, tarp vyriausybių ar net tarp skirtingų valstybių ministerijų. Tokio pobūdžio žodinės formuluotės nėra svarbios, nes svarbiausias tarptautinės sutarties skiriamasis bruožas yra tas, kad ji nustato tarptautinės teisės subjektų įsipareigojimus pagal tarp¬tautinę teisę. Taip pat yra „nesvarbu, koks valstybės organas sudarė tarp¬tautinę sutartį (valstybės vadovas, vyriausybės vadovas, užsienio reikalų ministras ir pan.), tarptautinės sutarties subjektas yra valstybė.“14 Svarbu, kad tarptautinę sutartį sudarytų asmuo, galintis atstovauti sudarant tarp-

konvencijos 2 straipsnio la punkto prasme: „…“sutartis“ reiškia tarptautinį susitarimą, sudarytą tarp valstybių rašytine forma ir reguliuojamą tarptautinės teisės…“. Teiginys „su¬darytą tarp valstybių“ reiškia, kad tarptautinę sutartį gali sudaryti tik asmenys, turintys nuolatinius arba ad hoc įgaliojimus atstovauti valstybei. Vienos konvencijos 8 straipsnyje šiuo klausimu nustatyta: „Aktas dėl sutarties sudarymo, atliktas asmens, kuris negali būti … laikomas įgaliotu atstovauti valstybei šiuo tikslu, neturi teisinių pasekmių, jeigu vėliau tokio akto ši valstybė nepatvirtina.“ Tuo tarpu minėtiems susitarimams nereikia specialių įgaliojimų, taigi jie neturi teisės šaltinio galios nei tarptautinės teisės, nei Lietuvos Respub¬likos teisės požiūriu.“ – Žinios, 1995, Nr. 86-1949.

14 Pranas Kūris, Mykolas Požarskas. Tarptautinės teisės apybraižos. Vilnius: Mintis, 1986, p. 128.tautinę sutartį savo valstybei, tarptautinei organizacijai ar kitam tarptau¬tinės teisės subjektui.

Tarptautinė sutartis gali būti sudaryta iš kelių dokumentų: apsikeitimo notomis, laiškais ar telegramomis. Tokia tarptautinės sutarties forma yra gana paprasta ir dažnai naudojama praktikoje.15 Notos, kuriomis apsikei¬čiamą, paprastai yra identiškos notos, t.y. atsakomoji nota pakartoja gau¬tos notos turinį ir nurodo, kad toks yra susitarimo turinys.

26 §. TARPTAUTINIŲ SUTARČIŲ RŪŠYS

Tarptautinių sutarčių praktika yra tokia plati, kad vargu ar čia būtų įmanoma išvardinti visas galimas tarptautinių sutarčių rūšis. Todėl čia tenka apžvelgti tik svarbiausias.

Pagal
sutarties šalių skaičių tarptautinės sutartys gali būti suskirstytos į dvišales ir daugiašales. Daugiašalės savo ruožtu skirstomos į universa¬lias (bendrąsias) ir lokalines (grupines). Universaliomis laikomos sutar¬tys, kuriose gali dalyvauti visos valstybės; tai dažniausiai yra sutartys, sudarytos Jungtinių Tautų rėmuose.16

Lokalinės (grupinės) tarptautinės sutartys turi apibrėžtą dalyvių ratą. Taip, pavyzdžiui, 1950 metų Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (66 str. 1 d.) nustato, kad ši konvencija atvira pasi¬rašyti Europos Tarybos nariams. Lokalinės sutartys paprastai yra uždaros,

15 1969 metų Vienos konvencijos dėl sutarčių teisės 13 straipsnis (Sutikimas dėl tarp¬

tautinės sutarties privalomumo apsikeičiant dokumentais, sudarančiais sutartį) nustato:

„Valstybių sutikimas dėl privalomumo tarptautinės sutarties, sudarytos iš dokumentų, kuriais jos apsikeitė, laikomas išreikštu, kai:

(a) šie dokumentai numato, kad apsikeitimas jais turės tokias pasekmes;

(b) kitu būdu nustatyta, kad šios valstybės susitarė, kad apsikeitimas dokumentais

turės tokias pasekmes.“

16 Universalumas nėra absoliutus. Net tokioje universalioje konvencijoje, kaip 1969

metų Vienos konvencija dėl tarptautinių sutarčių teisės, nėra įtvirtinta, jog joje gali daly¬

vauti kiekviena valstybė. Siekiama, kad įvairios marionetinės valstybės netaptų sutarties

dalyvėmis, kas joms vėliau suteiktų argumentą, kad jas pripažįsta ad hoc (šiuo atveju) kitos

valstybės šios konvencijos dalyvės. Todėl 1969 metų Vienos konvencijos 81 straipsnio for¬

mulę galima laikyti bendriausia universalumo formule, kuri taikoma praktiškai visose uni¬

versaliose sutartyse, sudarytose Jungtinių Tautų rėmuose:

„Ši Konvencija yra atvira pasirašyti visoms valstybėms, kurios yra narės Jungtinių Tau¬tų ar specializuotų organizacijų ar Tarptautinės Atominės Energetikos Agentūros, arba yra Tarptautinio Teisingumo Teismo Statuto dalyvės, arba bet kokiai kitai valstybei, kurią Jung¬tinių Tautų Generalinė Asamblėja pakvies tapti šios Konvencijos dalyve… .“

i

130

IV skyrius. TARPTAUTINIŲ SUTARČIŲ TEISĖ

26 §. Tarptautinių sutarčių rūšys

131

ir kitos valstybės gali būti pakviestos tik bendrų tokios sutarties dalyvių sutikimu. Pavyzdžiui, 1949 metų Šiaurės Atlanto Sutarties (NATO sutar¬ties) 10 straipsnis nustato, kad „Šalys gali bendru jų susitarimu pakviesti bet kurią kitą Europos valstybę, galinčią vykdyti šios Sutarties principus ir prisidėti prie saugumo Šiaurės Atlanto zonoje, prisijungti prie šios su¬tarties.“

Tarptautinės sutartys gali būti klasifikuojamos pagal jų objektus. Iš¬skiriamos politinės (sąjungos, taikos, draugystės ir bendradarbiavimo ir pan.) bei ekonominės (laisvos prekybos, techninės pagalbos, paskolų, žvejybos ir pan.) sutartys. Toks skirstymas yra labai sąlyginis, nes sun¬ku įsivaizduoti „nepolitinę“ sutartį tarp valstybių. Pavyzdžiui, ar sutar¬tis dėl teisinės pagalbos neturi jokio politinio objekto, tiksliau, politi¬nio tikslo?

Objektyvus yra, pavyzdžiui, tarptautinių sutarčių skirstymas į tarptau¬tines sutartis, sudaromas tarp valstybių (jas reguliuoja 1969 metų Vienos konvencija), ir sutartis, sudaromas tarp valstybių ir tarptautinių organiza¬cijų bei vien tarp tarptautinių organizacijų (jas reguliuoja 1986 metų Vie¬nos konvencija).

Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys pagal Lietuvos Respubli¬kos Konstitucijos 138 straipsnio nuostatas pirmiausia gali būti suskirsty¬tos į sutartis, kurios turi būti ratifikuotos17, ir sutartis, kurioms nereikia ratifikavimo. Toks skirstymas turi šias pasekmes Lietuvos Respublikos teisėje:

17 Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnis nustato:

„Seimas ratifikuoja ar denonsuoja šias Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis:

1) dėl Lietuvos Respublikos valstybės sienų pakeitimo;

2) dėl politinio bendradarbiavimo su užsienio valstybėmis, tarpusavio pagalbos, taip

pat su valstybės gynyba susijusias gynybinio pobūdžio sutartis;

3) dėl atsisakymo naudoti jėgą ar grasinti jėga, taip pat taikos sutartis;

4) dėl Lietuvos Respublikos ginkluotųjų pajėgą buvimo ir jų statuso užsienio valstybių

teritorijose;

5) dėl Lietuvos Respublikos dalyvavimo universaliose tarptautinėse organizacijose bei

regioninėse tarptautinėse organizacijose;

6) daugiašales arba ilgalaikes ekonomines sutartis.

Įstatymuose, taip pat tarptautinėse sutartyse gali būti numatyti ir kiti atvejai, kai Sei¬mas ratifikuoja Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis.

Tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis.“

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4378 žodžiai iš 8732 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 1,45 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.