1804 m prancūzijos civilinio kodekso ir 1900 m vokietijos civilinio kodekso palyginimas
5 (100%) 1 vote

1804 m prancūzijos civilinio kodekso ir 1900 m vokietijos civilinio kodekso palyginimas

112131

1804 m. Prancūzijos civilinis kodeksas iš pradžių vadintas Prancūzų civiliniu kodeksu, o vėliau oficialiai turėjęs Napaleono kodekso pavadinimą, buvo klasikinė naujosios civilinės teisės ir pirmoji šios epochos kodifikacija. Kodeksas įtvirtino feodalinių santykių likvidavimą, lygų visų prancūzų teisnumą, principus, užtikrinančius aukštesnį visuomeninių santykių raidos lygį.

Manoma, kad Prancūzijos 1804 m. civilinis kodeksas yra išsamiausias kodifikacijos darbas (jis apėmė visus pagrindinius civilinės teisės institutus), pasirodęs Vakarų Europoje. Kodeksas pasižymėjo nuosekliu dėstymu, aiškiu civilinių teisinių institutų traktavimu, glaustomis, be kazuistinių detalių fomuluotėmis.

1900 m. Vokietijos civilinis kodeksas savo dėmesiu nuosavybei, sutarties laisvei ir tradicinei šeimai primena Prancūzų civilinį kodeksą, jis kartu atspindi daug įvykusių permainų. Svarbiausia, kad keletas Vokietijos civilinio kodekso nuostatų ima pripažinti iš tam tikrų privačių teisių išplaukiančias socialines pareigas, taip pat idėją, kad teisėmis negali būti piktnaudžiaujama.

Kartu Vokietijos civiliniame kodekse atsispindėjo ir šalies ekonominės bei teisės raidos ypatybės, o kai kuriais atvejais, ypač žemės santykių srityje, buvo palikta galioti partikuliarinė teisė.

Vokietijos civilinis kodeksas buvo parengtas su nė vienam ankstesniam įtatymų leidėjui nebūdingu preciziškumu, teisinės sąvokos kodekse tiksliai apibrėžtos ir toliau visur griežtai vartojamos viena ir ta pačia prasme. Tačiau čia nemažai galimų nevienareikšmiškai suprasti neteisinio pobūdžio kriterijų, suteikiančių daug erdvės normoms interpretuoti. Kodekso normos dėstomos abstrakčiomis sąvokomis, jos dažniausia formuluoja tik pagrindinius principus, vengdamos kazuistinio konkrečių galimų atvejų teisinio reguliavimo, taigi jo turinys gerokai abstraktesnis nei Prancūzų civilinio kodekso, kalba sunkoka, straipsniai griozdiški, o tai galima pateisinti nebent tuo, kad įstatymų leidėjas savo kūrinį skyrė ne platiesiems gyventojų sluoksniams, o teisininkų profesionalų korpusui. Galiausiai didžiulis kliuvinys neprofesionalui yra blanketinių normų gausa, tiesiog įpareigojanti skaitytoją, norintį teisingai išsiaiškinti kokį nuostatą, žinoti visą kodekso medžiagą.

Prancūzų civilinį kodeksą sudarė 2281 straipsnis. Jo tekstas buvo suskirstytas į Įvadini titulą ir tris knygas (dalis).

Vokietijos civilinio kodekso apimtis ganėtinai didelė: jis susideda iš 2385 straipsnių, kurie patys vidutiniškai yra dvigubai ilgesni nei Prancūzų civilinio kodekso straipsniai.

Į šią apimtį neįeina 218 Įvadinio įstatymo straispnių, kuriuose yra nurodymai dėl kodekso santykio su kitomis imperijos teisės normomis ir atskirų Vokietijos valstybių teise, dėl jo veikimo laiko atžvilgiu, čia esama kai kurių tarptautinės privatinės teisės normų. Kodekso medžiaga suskirstyta į penkias knygas.

Prancūzijos civiliame kodekse nebuvo bendrosios dalies, o trumpame Įvadiniame titule “Apie įstatymų publikavimą, galiojimą ir keitimą apskritai”, susidedančiame vos iš šešių straispnių, kalbama apie civilinio kodekso paskelbimo, galiojimo ir novelizavimo tvarką.

Svarbus Vokietijos civilinio kodekso bruožas, kad pirmą kartą civilinės teisės kodifikavimo istorijoje jis turi bendrąją dalį (pirmoji knyga), kurioje yra nuostatai, liečiantys įvairius kodekso reglamentuojamus civilinės teisės institutus. Buvo manoma, kad bendroji dalis Vokietijos civiliniame kodekse turinti tą pačią reikšmę, kokią turėjusios Institucijos Justiniano kodifikacijoje: tai apibrėžimų, sąvokų, įvairių bendrųjų teisės principų, išgautų iš kazuistinių Justiniano teisės nuostatų, rinkinys. Vokietijos civilinio kodekso bendrojoje dalyje yra bendrojo pobūdžio normos, liečiančios fizinius asmenis (teisnumą, pilnametystę, veiksnumo atėmimą, gyvenamąją vietą), juridinius asmenis, kai kurias daiktinės teisės bei sandorių sąvokas, senaties terminus.

Tokia teisinių normų grupavimo sistema, kurioje išskiriamas bendrojo pobūdžio normos, liečiančios įvairius konkrečius teisinius santykius, vadinama pandektine sistema. Ši sistema reiškia tam tikrą teisinės technikos progresą, tačiau kodeksas, sudarytas pagal šią schemą, esti mažiau prieinamas ne specialistui teisninkui, nei tos, kuriame bendroji dalis nėra išskirta. Išskyrimas į atskirą knygą bendrosios dalies, kurios nuostatų žinojimas yra būtinas ypatingojoje kodekso dalyje esančioms nuostatoms suvokti, ne specialistams ir apskritai jo nežinantiems paprastai kelia papildomų problemų.

Prancūzų civiliniame kodekse pirmą kartą Vakaruose įstatyme įvertintas vienas svarbiausių Didžiosios Prancūzijos iškovojimų – visų lygybės prieš įstatymą principas. Dabar šis principas yra praktiškai kiekvienos demokratinės valstybės konstitucijoje. Čia skelbiama, kad pilietinėmis teisėmis vienodai naudojasi kiekvienas asmuo, nepriklausomai nuo “piliečio kokybės” (7-8 str.). Civilinės teisės, skelbiamos kodekse, nelietė tik svetimšalių, užsieniečių teisinę padėtį reglamentavo tarptautinės sutartys ir specialūs vyriausybės aktai. Pirmojoje civilinio kodekso knygoje yra teisės normų, reglamentuojančių civilinės būklės aktų registraciją, atsispindi kodekso rengėjams svarbus
revoliucijos iškovojimas – santuokos ir šeimos santykių sekuliarizavimas. Pirmoji knyga taip pat reguliuoja gyvenamąją vietą, nežinia kur buvimą, santuokos sudarymą, ištuoką, teisėtai ir neteisėtai gimusių vaikų padėtį, įvaikinimą, tėvo (o ne tėvų) valdžią ir globą. Antroji knyga “Apie turtus ir įvairias nuosavybės atmainas” skiriama nuosavybės teisei reglamentuoti. Ji pradedama normomis apie turtą ir jo skirstymą į kilnojamąjį ir nekilnojamąjį, apie daiktų, vaisių ir pajamų nuosavybę. Knygoje reglamentuojami uzufruktas, naudojamosi teisė, servitutai.

Visos kitos Prancūzų civilinio kodekso normos, kurių dvigubai daugiau nei pirmose dviejose knygose, yra susistemintos trečiojoje knygoje “Apie įvairius nuosavybės įgijimo būdus”. Knyga prasideda paveldėjimo teisės ir glaidžiai su ja susijusios dovanojimo teisės, laikomų išskirtine nuosavybės įgijimo forma, normomis. Toliau bendrąja forma reglamentuojamos sutartys ( veiksnumas, sutarčių formos ir kt.) ir nesutartinės prievolės (nepagrįstas praturtėjimas ir deliktai). Šioje knygoje reguliuojami turtiniai sutuoktinių santykiai. Čia taip pat vietos skiriama teisiniam tam tikrų rūšių sutarčių – pirkimo ir pardavimo, mainų, nuomos, rangos, samdos, prekybos bendrovių, paskolos, pasaugos, pavedimo reglamentavimui. Knyga užbaigiama normomis, skirtomis prievolių užtikrinimui ir ieškininei senačiai.

Prancūzų civilinio kodekso struktūra – asmenys, daiktai, prievolės – iš esmės atitinka Gajaus, taip pat Justiniano Institucijų struktūrą ir todėl vadinama institucine. Taip pat sakoma, kad kodekso struktūra pabrėžianti tris pagrindines Didžiosios Prancūzijos revoliucijos iškeltas laisves – asmens, nuosavybės ir sutarčių.

Pirmoji Vokietijos civilinio kodekso knyga yra bendroji dalis, antroji kodekso knyga skirta prievolių, trečioji – daiktinei, ketvirtoji – šeimos, penktoji – paveldėjimo teisei. Visa kodekso medžiaga išdėstyta laikantis moksliniu ir loginiu požiūriu pagrįstos sistemos, tačiau nemažai normų, liečiančių tą patį institutą, pasirodė esančios išmėtytos po visą kodeksą.

Nors įsigaliojus Vokietijos civiliniam kodeksui, jo reguliuojamus dalykus liečiantys vietiniai teisės aktai neteko galios, civilinės teisės unifikavimas nebuvo toks išsamus, kaip tai prieš šimtą metų buvo padaryta Prancūzijoje. Vokiečių įstatymų leidėjas nemažai svarbių ūkio santykių paliko reglamentuoti sąjunginių valstybių įstatymų leidėjams. Tačiau apskritai ištisą tūkstantmetį Vokietijoje trukęs teisės partikuliarizmas pagaliau buvo įveiktas.

Vokietijos civilinis kodeksas, nepaisant jo sudėtingumo, būtinumo turėti kvalifikuotus teisėjus, sugebančius taikyti praktiškai abstrakčią jo sistemą, turėjo didelę reikšmę ne vien Vokietijai. Atspindėdamas naujas civilinės teisės raidos tendencijas, Vokietijos civilinis kodeksas kitų šalių teisei XX a. pradžioje darė net didesnę įtaką nei Pramcūzų kodeksas. Nemažai civilinių kodeksų, pvz., sovietinių respublikų (tarp jų ir Lietuvos), Lenkijos, Čekoslovakijos, išleistų po Vokietios civilinio kodekso, priėmė pandektinę civilinio kodekso struktūrą. Pagal Vokietijos civilinio kodekso modelį sudaryti Austrijos, Graikijos, Portugalijos, Vengrijos, Lenkijos, Jugoslavijos, Japonijos, Brazilijos, Peru civiliniai kodeksai, jis padarė didžiulę įtaką Europos Šiaurės valstybių civilinei teisei.

1804 m. Prancūzų civilinis kodeksas tepripažino vien fizinį asmenį ir tai paaiškinama įstatymų leidėjo būgštavimais, kad juridinio asmens statutu savo buvusiai įtakai atkurti nepasinaudotų cechinės ir kt. feodalinės korporacijos, be to, pagrindine XIX a. pradžios ūkinio gyvenimo figūra dar buvo pavienis žmogus, individas, o gamybos ir kapitalo koncentracijos ir centralizacijos tendencija visiškai atsiskleidusi dar nebuvo. Bet tai nereiškė, kad prancūzų teisė juridinių asmenų tada dar apskritai nežinojo.

Akcinės bendrovės šioje šalyje kūrėsi jau ikirevoliuciniais laikais, bet jakobinai, jas plačiai ėmus naudoti smulkiesiems akcininkams apiplėšti, 1793 m. pamėgino reglamentuoti jų steigimąsi, prekybos bendrovės, tarp jų akcinės su ribota akcininkų atsakomybe, 1807 m. Prekybos kodeksui taip pat buvo žinomos. Joms steigtis reikalauta specialaus vyriausybės leidimo.

Vokietijos civilinio kodekso civilinio teisinio santykio subjektu greta fizinio asmens jau ne tik pripažino juridinius asmenis, bet ir skyrė jiems išties daug dėmesio: jiems skirti kodekso 21-89 straipsniai. Civilinio kodekso vietoj specialiu 1870 m. įstatymu panaikintos akcinių bendrovių steigimo leidimų (koncesinės) tvarkos buvo įteisinta vadinamoji norminė tvarka; nuo šio laiko akcinės bendrovės steigimas ir juridinio asmens statuso įgijimas nuo administracinių organų nebepriklausė.

Prancūzų civilinis kodeksas visiškai išsaugojo revoliucijos metais pasiektą nuosavybės teisės bendrumą ir principinę nuosavybės laisvę nuo feodalinių prievolių ir ribojimų. Pagal civilinį kodeksą nuosavybė reiškė, kad savininkas kuo mažiausiai priklauso nuo šalutinės įtakos: jis ribojamas tik tiek, kiek tas naudojamasis ir disponavimas nuosavybe yra uždraustas įstatymu, t.y. nuosavybė preziumuojama laisva ir gali būti ribojama tik tiesioginiu įstatymo arba jo pagrindu atitinkamo valstybės
išleisto potvarkio nurodymu. Taip Prancūzijos kodeksas formuluoja laisvos nuo bet kokių feodalinių ribojimų, neribotos nuosavybės teisės principą.

Sekdamas 1789 m. Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija, Prancūzijos civilinis kodeksas skelbė, kad niekas negali būti verčiamas užleisti savo nuosavybę, jei tik tai nedaroma visuomenės naudai ir už teisingą ir išankstinį atlyginimą. Šia nuostata įtvirtinamas nuosavybės neliečiamumo, šventumo principas.

Dėl nuosavybės teisės Vokietijos civiliniame kodekse iš esmės išliko liberalus požiūris į nuosavybę, kaip į teisę, tačiau jame jau labiau reiškiasi tendencija kiek riboti savininko teises. Nuosavybė neabsoliutinama kaip Prancūzų civiliniame kodekse. Daikto savininkas turi teisę, kiek tam netrukdo įstatymas arba trečiųjų asmenų teisės, elgtis su daiktu savo nuožiūra ir šalinti visus kitus nuo bet kokio poveikio jam. Ši formulė palydima nuostato, kad tai yra leidžiama tik tiek, kiek tai netrukdo įstatymas arba trečiųjų asmenų teisės, kuriame jau atsispindi nuosavybės socializavimo užuomazga – reikalaujama atsisžvelgti ne tik į savo, bet ir į visuomenės interesus.

Iš nuosavybės teisės objektų Prancūzų civilinis kodeksas išskiria nekilnojamąjį turtą. Aptardamas žemės nuosavybę, Kodeksas žemės savininkui pripažino teisę ne tik į patį sklypą, miškus, vandenis ir kt., bet ir į tai, kas yra po žeme ir virš žemės, t.y. į žemės gelmes, esančias po sklypu, ir į oro stulpą virš sklypo. Vėliau ši nuostata bus keičiama. Vokietijos civilinis kodeksas savininkui panašiai kaip Prancūzijos civilinis kodeksas, suteikė plačias teises ne tik į žemės sklypo paviršių, bet ie į gelmes bei oro erdvę žemės sklypo ribose. Bet žemės savininko nuosavybę neįėjo naudingosios iškasenos, turinčios valstybinę reikšmę: kai kurių metalų, anglies, druskos natūralių išteklių naudojimą reguliavimo atskirose Vokietijos valstybėse galiojusios kalnakasybos teisės normos. Be to, pats Vokietijos civilinis kodeksas nustatė tam tikrų žemės nuosavybės teisės ribojimų: savininkas negalėjo drausti poveikio savo sklypui, daromo tokiame gylyje ir aukštyje, kurio nebeliečia realus jo interesas.

Šiuo metu Jūs matote 53% šio straipsnio.
Matomi 1873 žodžiai iš 3540 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.