1804 m prancūzijos civilinio kodekso ir 1900 m vokietijos civilinio kodekso palyginimas
5 (100%) 1 vote

1804 m prancūzijos civilinio kodekso ir 1900 m vokietijos civilinio kodekso palyginimas

1804 m. Prancūzijos civilinis kodeksas iš pradžių vadintas Prancūzų civiliniu kodeksu, o vėliau oficialiai turėjęs Napaleono kodekso pavadinimą, buvo klasikinė naujosios civilinės teisės ir pirmoji šios epochos kodifikacija. Kodeksas įtvirtino feodalinių santykių likvidavimą, lygų visų prancūzų teisnumą, principus, užtikrinančius aukštesnį visuomeninių santykių raidos lygį.

Manoma, kad Prancūzijos 1804 m. civilinis kodeksas yra išsamiausias kodifikacijos darbas (jis apėmė visus pagrindinius civilinės teisės institutus), pasirodęs Vakarų Europoje. Kodeksas pasižymėjo nuosekliu dėstymu, aiškiu civilinių teisinių institutų traktavimu, glaustomis, be kazuistinių detalių fomuluotėmis.

1900 m. Vokietijos civilinis kodeksas savo dėmesiu nuosavybei, sutarties laisvei ir tradicinei šeimai primena Prancūzų civilinį kodeksą, jis kartu atspindi daug įvykusių permainų. Svarbiausia, kad keletas Vokietijos civilinio kodekso nuostatų ima pripažinti iš tam tikrų privačių teisių išplaukiančias socialines pareigas, taip pat idėją, kad teisėmis negali būti piktnaudžiaujama.

Kartu Vokietijos civiliniame kodekse atsispindėjo ir šalies ekonominės bei teisės raidos ypatybės, o kai kuriais atvejais, ypač žemės santykių srityje, buvo palikta galioti partikuliarinė teisė.

Vokietijos civilinis kodeksas buvo parengtas su nė vienam ankstesniam įtatymų leidėjui nebūdingu preciziškumu, teisinės sąvokos kodekse tiksliai apibrėžtos ir toliau visur griežtai vartojamos viena ir ta pačia prasme. Tačiau čia nemažai galimų nevienareikšmiškai suprasti neteisinio pobūdžio kriterijų, suteikiančių daug erdvės normoms interpretuoti. Kodekso normos dėstomos abstrakčiomis sąvokomis, jos dažniausia formuluoja tik pagrindinius principus, vengdamos kazuistinio konkrečių galimų atvejų teisinio reguliavimo, taigi jo turinys gerokai abstraktesnis nei Prancūzų civilinio kodekso, kalba sunkoka, straipsniai griozdiški, o tai galima pateisinti nebent tuo, kad įstatymų leidėjas savo kūrinį skyrė ne platiesiems gyventojų sluoksniams, o teisininkų profesionalų korpusui. Galiausiai didžiulis kliuvinys neprofesionalui yra blanketinių normų gausa, tiesiog įpareigojanti skaitytoją, norintį teisingai išsiaiškinti kokį nuostatą, žinoti visą kodekso medžiagą.

Prancūzų civilinį kodeksą sudarė 2281 straipsnis. Jo tekstas buvo suskirstytas į Įvadini titulą ir tris knygas (dalis).

Vokietijos civilinio kodekso apimtis ganėtinai didelė: jis susideda iš 2385 straipsnių, kurie patys vidutiniškai yra dvigubai ilgesni nei Prancūzų civilinio kodekso straipsniai.

Į šią apimtį neįeina 218 Įvadinio įstatymo straispnių, kuriuose yra nurodymai dėl kodekso santykio su kitomis imperijos teisės normomis ir atskirų Vokietijos valstybių teise, dėl jo veikimo laiko atžvilgiu, čia esama kai kurių tarptautinės privatinės teisės normų. Kodekso medžiaga suskirstyta į penkias knygas.

Prancūzijos civiliame kodekse nebuvo bendrosios dalies, o trumpame Įvadiniame titule “Apie įstatymų publikavimą, galiojimą ir keitimą apskritai”, susidedančiame vos iš šešių straispnių, kalbama apie civilinio kodekso paskelbimo, galiojimo ir novelizavimo tvarką.

Svarbus Vokietijos civilinio kodekso bruožas, kad pirmą kartą civilinės teisės kodifikavimo istorijoje jis turi bendrąją dalį (pirmoji knyga), kurioje yra nuostatai, liečiantys įvairius kodekso reglamentuojamus civilinės teisės institutus. Buvo manoma, kad bendroji dalis Vokietijos civiliniame kodekse turinti tą pačią reikšmę, kokią turėjusios Institucijos Justiniano kodifikacijoje: tai apibrėžimų, sąvokų, įvairių bendrųjų teisės principų, išgautų iš kazuistinių Justiniano teisės nuostatų, rinkinys. Vokietijos civilinio kodekso bendrojoje dalyje yra bendrojo pobūdžio normos, liečiančios fizinius asmenis (teisnumą, pilnametystę, veiksnumo atėmimą, gyvenamąją vietą), juridinius asmenis, kai kurias daiktinės teisės bei sandorių sąvokas, senaties terminus.

Tokia teisinių normų grupavimo sistema, kurioje išskiriamas bendrojo pobūdžio normos, liečiančios įvairius konkrečius teisinius santykius, vadinama pandektine sistema. Ši sistema reiškia tam tikrą teisinės technikos progresą, tačiau kodeksas, sudarytas pagal šią schemą, esti mažiau prieinamas ne specialistui teisninkui, nei tos, kuriame bendroji dalis nėra išskirta. Išskyrimas į atskirą knygą bendrosios dalies, kurios nuostatų žinojimas yra būtinas ypatingojoje kodekso dalyje esančioms nuostatoms suvokti, ne specialistams ir apskritai jo nežinantiems paprastai kelia papildomų problemų.

Prancūzų civiliniame kodekse pirmą kartą Vakaruose įstatyme įvertintas vienas svarbiausių Didžiosios Prancūzijos iškovojimų – visų lygybės prieš įstatymą principas. Dabar šis principas yra praktiškai kiekvienos demokratinės valstybės konstitucijoje. Čia skelbiama, kad pilietinėmis teisėmis vienodai naudojasi kiekvienas asmuo, nepriklausomai nuo “piliečio kokybės” (7-8 str.). Civilinės teisės, skelbiamos kodekse, nelietė tik svetimšalių, užsieniečių teisinę padėtį reglamentavo tarptautinės sutartys ir specialūs vyriausybės aktai. Pirmojoje civilinio kodekso knygoje yra teisės normų, reglamentuojančių civilinės būklės aktų registraciją, atsispindi kodekso rengėjams svarbus
revoliucijos iškovojimas – santuokos ir šeimos santykių sekuliarizavimas. Pirmoji knyga taip pat reguliuoja gyvenamąją vietą, nežinia kur buvimą, santuokos sudarymą, ištuoką, teisėtai ir neteisėtai gimusių vaikų padėtį, įvaikinimą, tėvo (o ne tėvų) valdžią ir globą. Antroji knyga “Apie turtus ir įvairias nuosavybės atmainas” skiriama nuosavybės teisei reglamentuoti. Ji pradedama normomis apie turtą ir jo skirstymą į kilnojamąjį ir nekilnojamąjį, apie daiktų, vaisių ir pajamų nuosavybę. Knygoje reglamentuojami uzufruktas, naudojamosi teisė, servitutai.

Visos kitos Prancūzų civilinio kodekso normos, kurių dvigubai daugiau nei pirmose dviejose knygose, yra susistemintos trečiojoje knygoje “Apie įvairius nuosavybės įgijimo būdus”. Knyga prasideda paveldėjimo teisės ir glaidžiai su ja susijusios dovanojimo teisės, laikomų išskirtine nuosavybės įgijimo forma, normomis. Toliau bendrąja forma reglamentuojamos sutartys ( veiksnumas, sutarčių formos ir kt.) ir nesutartinės prievolės (nepagrįstas praturtėjimas ir deliktai). Šioje knygoje reguliuojami turtiniai sutuoktinių santykiai. Čia taip pat vietos skiriama teisiniam tam tikrų rūšių sutarčių – pirkimo ir pardavimo, mainų, nuomos, rangos, samdos, prekybos bendrovių, paskolos, pasaugos, pavedimo reglamentavimui. Knyga užbaigiama normomis, skirtomis prievolių užtikrinimui ir ieškininei senačiai.

Prancūzų civilinio kodekso struktūra – asmenys, daiktai, prievolės – iš esmės atitinka Gajaus, taip pat Justiniano Institucijų struktūrą ir todėl vadinama institucine. Taip pat sakoma, kad kodekso struktūra pabrėžianti tris pagrindines Didžiosios Prancūzijos revoliucijos iškeltas laisves – asmens, nuosavybės ir sutarčių.

Pirmoji Vokietijos civilinio kodekso knyga yra bendroji dalis, antroji kodekso knyga skirta prievolių, trečioji – daiktinei, ketvirtoji – šeimos, penktoji – paveldėjimo teisei. Visa kodekso medžiaga išdėstyta laikantis moksliniu ir loginiu požiūriu pagrįstos sistemos, tačiau nemažai normų, liečiančių tą patį institutą, pasirodė esančios išmėtytos po visą kodeksą.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1067 žodžiai iš 3540 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.