Kauno Petrašiūnų vidurinė mokykla
Referatas
1830-1831 m. sukilimas Lietuvoje
Istorijos mokytojui
A.Mikalauskui
Parengė:Donatas Sapijanskas
Kaunas 2003
Turinys
1) TURINYS 2psl.
2) ĮVADAS 3psl.
3) SUKILIMO PRIEŽASTYS 4psl.
4) SUKILĖLIŲ VALDŽIA IR KARIUOMENĖ 5psl.
5) SUKILIMO EIGA 6psl.
6) SUKILĖLIŲ POLITINĖS PROGRAMOS 7psl.
7) IŠVADOS 8psl.
Įvadas
1830-1831 m. sukilimas Lenkijos Karalystėje ir Lietuvoje buvo carizmo pavergtų tautų kova dėl laisvės. Sukilimas Lietuvoje turėjo ne tik tautinį, bet ir socialinį pobūdį, ir jis daug kuo skyrėsi nuo sukilimo Lenkijos Karalystėje. Jame dalyvavo taip pat dalis Vakarų Baltarusijos ir Vakarų Ukrainos gyventojų. 1830-1831 m. sukilimas turėjo europinės reikšmės, tai buvo to meto revoliucinio judėjimo ir kovos Europoje dalis.
1830 m. liepos 27-29 d. prancųzų revoliucija, nuvertusi Burbonų dinastiją, smogė visai Europos dvarininkiškajai reakcijai. Prancūzijoje valdžia atiteko buržuazijai. Buržuazinės revoliucijos pergalė ardė „Šventosios sąjungos“ sistemą, kuri rėmėsi legitinizmo principais.
Liepos revoliucija Prancūzijoje turėjo didelį atgarsį daugelyje Europos kraštų. Ji paskatino revoliucinį pakilimą Europoje, Europos tautų išsivadavimo kovą. Neaplenkė šie įvykiai ir Lietuvos. 1830 m. lapkričio 29 d. kilusio Lenkijos Karalystėje lenkų tautinio išsivadavimo sukilimo idėjų veikiama, 1831 m. sukilo ir Lietuva.
Sukilimo priežastys
1830 m. liepos 27-29 d. paryžiečiai nuvertė Burbonų monarchiją. Tų pačių metų rugpjūčio 25d. belgai sukilo prieš Olandijos viešpatavimą. Italijos ir Vakarų Vokietijos valstybėse kilo politiniai neramumai, kurie kai kuriose pastarosios valstybėse turėjo ir socialinį pobūdį.
Šiais įvykiais ir prasidėjo revoliucinis judėjimas prieš 1815 m. Vienoje Europos valstybių monarchų įvestą „Šventosios Sąjungos“ sistemą.
Rusijos imperijos vyriausybė su nerimu stebėjo įvykių eigą Vkarų Europoje. Nikolajus I nurodymu vyriausiame kariuomenės Štabe buvo ruošiami žygio į Belgiją ir Prancūziją planai. Carui rūpėjo Prūsijos ir Austrijos vyriausybių pritarimas ir parama šiai intervencijai. Pagal štabo planus intervencijoje į Belgiją ir Prancūziją turėjo dalyvauti ir Lenkijos Karalystės kariuomenė. Tačiau vyriausybės planus sužlugdė 1830 m. lapkričio 29 d. sukilimas Varšuvoje.
Žinios apie sukilimą pasiekė Vilnių ir Lietuvą gruodžio pradžioje. Lietuvos generalgubernatorius A. Rimskis-Korsakovas pirmą žinią apie sukilimą gavo gruodžio 5 d. iš Lietuvos Brastos pašto direktoriaus, gruodžio 3 d. išsiuntusio pranešimą Vilniun. A. Rimskis-Korsakovas tą pačią dieną pasiuntė carui pranešimą apie „Varšuvos maištą“.
Įvykiai Lenkijos Karalystėje atkreipė visų Lietuvos gyventojų dėmesį. Jie buvo netikėti ir nelaukti. Gruodžio viduryje Vilniaus gyventojai jau viešai kalbėjo apie lenkų kovą dėl laisvės.
Taigi sukilimas kilo, susiklosčius palankioms vidaus ir tarptautinėms sąlygoms. Lietuvoje jį paskatino caro valdžios politika, XIX a. trečiajame dešimtmetyje tapusi atvira reakcine. Gyventojai buvo nepatenkinti permainomis, įvykusiomis po 1795 m. Bajorija ir kiti privilegijuotieji luomai stengėsi atgauti politines teises, turėtąsias Žečpospolitos metais. Magnatai, dvarininkai, smulkioji bajorija ir inteligentija stengėsi atkurti buvusią Lietuvos-Lenkijos valstybę arba išsikovoti tokias pat teises, kokias turėjo Lenkijos Karalystė. Lietuvos valstietija dėjosi su bajorija bendron kovon prieš cro valdžią, tikėdamasi išsivaduoti iš socialinės ir tautinės priespaudos.
Sukilėlių valdžia ir kariuomenė
1831 m. sukilime jokios bendros visai Lietuvai valdžios iki generolo A. Gelgaudo vadovaujamos lenkų kariuomenės atvykimo nebuvo. Kiekviena apskritis turėjo savą sukilėlių valdžią ir karinę vadovybę.
Sukilėliai kovai prieš caro valdžią ėmėsi karinės jėgos ir administracinės valdžios. Raseinių, Šiaulių, Telšių, Upytės, Ukmergės, Vilniaus, Užnerio (Švenčionių) ir Trakų apskrityse sukilėliai sukūrė savo
valdžią: apskričių laikinąsias valdžias arba komitetus. Caro valdžia išsilaikė tik Vilniuje ir Palangoje. Raseinių, Kauno, Trakų ir Šiaulių apskrityse aukščiausioji civilinė ir karinė valdžia buvo sutelkta vieno asmens-apskrities sukilėlių viršininko arba vado-rankose. Kitose apskrityse aukščiausioji sukilėlių valdžia priklausė išrinktoms apskričių laikinosioms valdžioms arba komitetams. Visose apskrityse, išskyrus Trakų ir Vilniaus, sukilėlių valdžia įsteigė apskričių administracijas, karinį, policijos, iždo (finansų ), maisto, teisingumo ir medicinos skyrius, kurie rūpinosi sukilėlių kariuomenės organizavimu, jos aprūpinimu ginklais, amunicija, maistu, lėšomis, taip pat buvo pavesta apskrities sukilėlių valdžios paskirtiems parapijų viršininkams (gaspadoriams, deputatams, inspektoriams, komisaras), o Upytės (Panevėžio) apskrities-žemutiniams parapijų municipalitetams.
Atvykus gen. A. Gelgaudo kariuomenei, prie jo štabo 1831 m. birželio 11 d. buvo sudaryta Laikinoji lenkų centrinė vyriausybė Lietuvoje, kuri tvarkė tik administracinius, organizacinius reikalus ir rūpinosi daugiausia A. Gelgaudo vadovaujamos kariuomenės poreikiais, nes visas vadovavimas sukilimui tuo metu atiteko gen. A. Gelgaudui ir kitiems lenkų kariuomenės generolams. 1831 m. birželio 21 d. Tytuvėnuose buvo išrinkta Žemaitijos centrinė vyriausybė, vadovaujama Raseinių apskrities sukilėlių viršininko E. Stanevičiaus, bet, Laikinajai lenkų centrinei vyriausybei Lietuvoje nesutikus jos patvirtinti, birželio 30 d. ji nustojo gyvuoti.
Per sukilimą kiekvienoje apskrityje reguliariosios kariuomenės organizacijos pagridais buvo sudarytos sukilėlių karinės pajėgos, kurių dydis ir struktūra įvairiose vietose skyrėsi. Sukilėlių kariuomenės skaičius svyravo nuo 20 iki 30 tūks. žmonių. Daliniai buvo nevienodai uniformuoti ir ginkluoti. Tik trečdalis sukilėlių turėjo šaunamuosius ginklus. Sukilėliai patys gaminosi ginklus, amuniciją ir kitus karinius reikmenis, taip pat slapta juos pirko Prūsijoje ir gabeno į Letuvą. Sukilėlių kariuomenę sudarė mobilizuoti gyventojai, savanorių tebuvo mažuma; kariuomenėje pasitaikė ir samdinių, pasamdytų turtingesnių žmonių.
Valstiečiai sudarė didesnę kariuomenės dalį. Antai Telšių apsk. daliniuose valstiečių buvo nuo 62 iki 92 % , Vilniaus apsk. jų buvo 84,5 %. Sukilimo varomąsias jėgas sudarė vidutinė ir smulkioji bajorija (šlėkta ), taip pat valstiečiai.
Sukilimo eiga
Balandžio pabaigoje ir gegužės pradžioje caras pasiuntė stmabius kariuomenės dalinius į Lietuvą. Sukilėlių kariuomenė patyrė daug pralaimėjimų ir buvo priversta trauktis. Caro kariuomenės daliniai užėmė Šiaulius, Telšius, Švenčionis ir kitus apskričių centrus, išskyrus Panevėžį. Sukilėliai prisitaikę prie naujai susiklosčiusių sąlygų: susiskaidė į mažesnius ir judresnius būrius, puldinėjo priešą. Gegužės mėnesį caro kariuomenės daliniams užėmus beveik visus apskričių miestus, sukilėliai turėjo pereiti prie partizaninės kovos. Jie suaktyvėjo gegužės antrojoje pusėje-birželio pradžioje ir tada visiškai kontroliavo kraštą. Šiuo metu jie vėl perėjo į puolimą, apsupo įgulas Biržuose ir Šiauliuose. Beveik visa Upytės ( Panevėžio ) apsk. atiteko sukilėliams. Tokia padėtis Lietuvoje buvo, kai čia pasirodė lenkų kariuomenės daliniai; neteisinga yra kai kurių istorikų išvada, kad sukilimas Lietuvoje tuo metu buvo beveik nuslopintas. Šis laikotarpis-tai visiškai savarankiškas Lietuvos sukilimo etapas.