Vida Kniūraitė – Lietuvos istorijos paskaitos mokytojams
1830 m. lapkričio 29 d. Lenkijos Karalystėje prasidėjo sukilimas
prieš Rusijos valdžią; sukilę Varšuvos gyventojai užėmė Belvederį,
Nikolajaus I vietininko didžiojo kunigaikščio Konstantino rūmus. Lietuvoje
sukilimas prasidėjo ankstyvą 1831 m. pavasarį.
1831 m. sausio pabaigoje Vilniuje susikūrė Vyriausiasis komitetas,
turėjęs parengti sukilimo planą ir vadovauti jo vykdymui. Manoma, kad
komitetą iš Varšuvos inicijavo Lelevelis. Tačiau rusų kariuomenei pavyko
izoliuoti Vilnių ir todėl komiteto vaidmuo nebuvo labai didelis.
Dėl nepaprastai sunkių pasirengimo sąlygų, kurios susiklostė
Rusijos valdžiai koncentruojant kariuomenę Lietuvoje, dėl ginklų stygiaus,
silpnų tarpusavio ryšių sukilimo pradžioje lietuviai negalėjo stoti į
atvirus mūšius su didesnėmis caro kariuomenės dalimis. Bet jie buvo pajėgūs
suardyti valdžios administracinę struktūrą ir vietoj jos paskirti savo
administraciją.
Prieš sukilėlius buvo metami stambūs kariuomenės daliniai, ir
apskričių sukilėlių valdžios komitetai iš miesto buvo priversti trauktis į
saugesnes vietas. Kelis kartus iš rankų į rankas ėjo Panevėžys, vienintelis
Lietuvos apskrities miestas, išsilaikęs sukilėlių rankose, kol atžygiavo
generolas Gelgaudas, vedęs karinius lenkų dalinius.
Vilniuje buvo sutelkta 26 tūkstančiai rusų kariuomenės su 87
patrankomis. Lenkų generolai – Gelgaudas, Chlapovskis, Rolandas atvedė apie
12 tūkstančių žmonių su 28 patrankomis. Realiai tokia jėga rusams nebuvo
pavojinga. Kai kurie sukilėlių vadai tai suprato. Generolas Dembinskis
įkalbinėjo Gelgaudą atsisakyti sumanymo pulti Vilnių. Tačiau Gelgaudas
nepaklausė. Birželio 19d. Vakariniame Vilniaus pakraštyje – Panerių kalvose
– įvyko mūšis. Sukilėliai patyrė daug nuostolių ir buvo priversti trauktis.