1863 – 1864 m. sukilimas Lietuvoje turėjo didelės įtakos kultūrinei bei politinei šalies raidai. Sukilimas buvo pralaimėtas, tačiau atnešė svarių pokyčių valstybės gyvenime. Kalbant apie sukilimo priežastis, raidą bei pasekmes, iškyla probleminis klausimas – ar būtų galima šį sukilimą vadinti revoliucija?Šiame darbe bus bandoma atsakyti į šiuos klausimus:
Kas yra revoliucija, nuo ko priklauso jos pobūdis.
Kokie yra esminiai revoliucijos ir sukilimo skirtumai.
Ar buvo revoliucinių elementų 1863 – 1864 m. sukilime (kas paskatino sukilimą, kokie buvo jo uždaviniai, kovos formos bei rezultatai revoliucijos kontekste).
1863 – 1864 m. sukilimas Lietuvoje pasauliniam kontekste (kokie šio sukilimo skirtumai ir panašumai lyginant su kitų šalių XIX a. revoliuciniais judėjimais).
Enciklopedinė revoliucijos samprata teigia, jog revoliucija – tai esminiai visuomenės gyvenimo perversmai, kurie pakeičia visuomenės struktūrą (Vyr. red. A.Barkauskas, Vilnius, 1971, p.71). Revoliucijos pobūdis (socialinis turinys), jos uždaviniai, varomosios jėgos, kovos formos, rezultatai ir reikšmė priklauso nuo tų šalių, kuriose revoliucija vyksta, visuomenės ekonominio ir socialinio išsivystymo lygio bei istorinių to laikotarpio aplinkybių.
1863 – 1864 m. sukilimą Lietuvoje paskatino keletas veiksnių: alinanti Rusijos priespauda, nepasitenkinimas baudžiavos panaikinimo sąlygomis, siekimas panaikinti feodalines atgyvenas (luomines privilegijas), noras sulyginti piliečių teises.
1863 metų pradžioje prasidėjęs ginkluotas sukilimas Lenkijoje ir Lietuvoje pratęsė išsivadavimo iš rusų viešpatystės epopėją. Pagrindinis jo tikslas buvo politinis – atkurti prieš du trečdalius amžiaus sužlugdytą valstybę. Šiuo požiūriu 1863 – 1864 m. sukilimas perėmė ankstesnių anticarinių judėjimų tradiciją. Tačiau buvo ir daug naujo. Pirmiausia pasikeitė socialiniai tikslai. Ankstesnių pralaimėjimų pamokos nenuėjo niekais, be to, kitokia buvo socialinė, politinė bei tarptautinė Rusijos padėtis po nesekmės Krymo kare (1853 – 1856 m.) ir po 1861 m. valstiečių reformos. Sukilimo vadai negalėjo nepasiūlyti liaudžiai daugiau negu deklaravo baudžiavos naikintojas Aleksandras II savo 1861 m. vasario 19 dienos manifeste. Įvairios anticarinės grupuotės Lietuvoje skirtingai suprato valstiečių apdalijimo žeme klausimą bei politinius ir socialinius judėjimo uždavinius. Vieni – konservatyvusis judėjimo sparnas – pirmiausia akcentavo būtinumą išsivaduoti iš Rusijos valdžios ir tik po to imtis vidaus reformų; kiti – revoliucingai nusiteikę demokratai – manė, kad anticarinis išsivaduojamasis karas turėtų sutapti su socialinės revoliucijos pradais: tik davę valstiečiams žemės ir sulyginę piliečių teises jie įsivaizdavo galintys paversti judėjimą masiniu. Nors konfliktas dėl įtakos sukilimo organizavimo darbui ir ginkluotoms kovoms buvo akivaizdus, bendras tikslas – išsivaduoti iš rusų priespaudos – niekam nekėlė abejonių. Dar viena aplinkybė, smarkiai skyrusi 1863 – 1864 m. sukilimą nuo visų ankstesniųjų, tai pačios Rusijos sustiprėjusios demokratinės jėgos bei jų parama lenkams ir lietuviams. Po nesėkmingo 1825 m. gruodžio sąmokslo Peterburge net Aleksandras Puškinas šlovino rusų ginklo galią, slopinant 1830 – 1831 m. sukilimą, o Nikolajaus Černyševskio, Aleksandro Gerceno rusų revoliucinių demokratų karta jau solidarizavosi su anticariniu judėjimu buvusios Abiejų Tautų Respublikos žemėse, siekė įžiebti sukilimą pačioje Rusijoje (E.Aleksandravičius, A.Kulakauskas, Vilnius, 2001, p.140). Tiesa, rusų visuomenėje, išskyrus universitetinius sluoksnius, revoliucinės idėjos nebuvo itin populiarios.
Taigi, kaip jau buvo minėta, revoliucijos pobūdis priklauso nuo politinių bei ekonominių šalies, kurioje ji vyksta, savybių bei istorinių aplinkybių. 1863 – 1864 m. sukilimo pobūdį nulėmė tuometinis Rusijos carinis režimas, visuomeninė padėtis pačioje Rusijoje, kuriai be abejo didelės įtakos turėjo ir pralaimėtas Krymo karas. Galima teigti, jog, bręstant sukilimui, jau ėmė ryškėti revoliuciniai išsivaduojamosios kovos elementai.
Tiesiogiai sukilimo ruošimas vyko kelerius metus. Jau 1861 m. vasarą, rusų kariuomenei sušaudžius demonstraciją Varšuvoje, visoje Lenkijoje ir Lietuvoje prasidėjus gedulingoms manifestacijoms, pradėjo kurtis revoliucingai nusiteikusio visuomenės sparno, vadinamųjų “raudonųjų” – organizacijos, iki 1862 m. vasaros susibūrusios į Judėjimo komitetą, rudenį pertvarkytą į Lietuvos provincijos komitetą (LPK). Vėliau komitetas užmezgė ryšius su Centriniu tautiniu komitetu Lenkijoje (CTKL).
Konservatyviajam dvarininkų sluoksniui atstovavo “baltieji”, kurie turėjo oficialias visuomenines institucijas, valstiečių reformos įgyvendinimo komitetus ir taikos tarpininkų tinklą. 1859 – 1860 m. veikę pusiau legalūs “baltųjų” būreliai itin išplito 1861-ųjų vasarą, užsibrėžus “paimti judėjimo vairą iš viršaus ir, remiantis jau paruoštais visuomenės kadrais, sukurti visame krašte slaptą organizaciją […]” (E.Aleksandravičius, A.Kulakauskas, Vilnius, 2001, p.140). “Baltųjų” programoje taip pat buvo numatyta reikalauti išplėsti bajorų savivaldos teises, atkurti Vilniaus universitetą, steigti mokyklas ir
bibliotekėles liaudžiai, leisti ir platinti literatūrą gimtąja kalba, o svarbiausia – labai atsargiai, palaipsniui keisti žemvaldžių santykius su valstiečiais, stengiantis išsaugoti stambiąją žemėvaldą, buvusiose baudžiauninkuose matant pigią laisvai samdomą darbo jėgą. “Baltieji”, kuriems vadovavo Jokūbas Geištoras, Aleksandras Oskerka, Antanas Jelenskis, Aleksandras Domeika, disponavo ne tik didelėmis specialiai iš dvarų surinktomis lėšomis, bet ir nemenka politinio veikimo patirtimi, vis dar stipria įtaka beturtei šlėktai. Visa tai turėjo didelės reikšmės kovojant dėl sukilimo vadovybės.