1928m lietuvos valstybės konstitucijos ypatybės
5 (100%) 1 vote

1928m lietuvos valstybės konstitucijos ypatybės

1121314151

Turinys

1. Įvadas………………………………………………………………………………………………………………………………..2

2. Konstitucijos atsiradimo aplinkybės……………………………………………………………………………………3

3. 1928m. Lietuvos Valstybės Konstitucijos bruožai…………………………………………………………………5

3.1 Perversminis konstitucijos pobūdis Jos įžangoje…………………………………………………………………..6

3.2 Dvi tautos atstovybės 1928 m. Konstitucijoje………………………………………………………………………..7

3.3 Prezi¬dento galių išplėtimas bei Seimo konstitucinių funkcijų susiaurinimas 1928m. Valstybės Konstitucijoje………………………………………………………………………………………………………………………….7

3.4 Ministrų Kabineto vaidmuo 1928m konstitucijoje………………………………………………………………..11

3.5 Valstybės Taryba- nauja institucija 1928m Konstitucijoje…………………………………………………….12

4. Konstitucijos nuostatų įgyvendinimas………………………………………………………………………………..13

5. Išvados……………………………………………………………………………………………………………………………..16

6. Literatūra…………………………………………………………………………………………………………………………17

Įvadas

Konstitucija – (lot. constitutio – teisių nustatymas) pagrindinis normatyvinis aktas arba kelių pagrindinių norminių teisės aktų visuma, turinti aukščiausią teisinę galią ir nustatanti šalies politinės, teisinės ir ekonominės sistemos pagrindus. Teisinis valstybės funkcionavimas, juridinė aukščiausiųjų politinės valdžios organų veikla, betarpiška įstatymų leidyba įmanoma tik priėmus konstituciją, kuri nustato valstybės santvarkos pobūdį, pagrindines institucijas, jų kompetencijas, reguliuoja reikšmingiausius visuomenės gyvenimo, socialinius santykius. Valstybės politinės sistemos veikimas, jos sudėtinių dalių sąveikos galimybės priklauso būtent nuo šio pagrindinio valstybės įstatymo.

XXa. I pusės nepriklausomos Lietuvos valstybės gyvenimas pasižymėjo bandymais tobulinti šalies politinės sistemos pagrindus. Po laikinųjų valstybės konstitucinių aktų, pagaliau buvo priimta nuolatinė- 1922m. Lietuvos Valstybės Konstitucija. Tačiau joje įtvirtinta parlamentokratija pamažu evoliucionavo į autokratiją, kurios pagrindus įtvirtino naujoji 1928m. Lietuvos Valstybės Konstitucija.

Šios evoliucijos posūkio tašku tapo 1926m. gruodžio 17d. perversmas, kurio viena iš priežasčių buvo išaugusi opozicija parlamentarizmui ir apskritai šios valdymo formos krizė Lietuvoje, kurią sukėlė neišsprendžiami partijų nesutarimai, paralyžiavę normalią Seimo veiklą. Autoritarinis režimas, nenorėdamas grąžinti senosios parlamentinės sistemos ir siekdamas įtvirtinti Prezidento instituciją, 1928 m. gegužės 15 d. paskelbė naują Konstituciją, kuri įtvirtino realią politinę situaciją.

Nors joje ir buvo formaliai pripažinta demokratinių principų viršenybė ir įteisinta demokratinė santvarka, vis tik Konstitucijos įtvirtintas režimas akivaizdžiai krypo diktatūrinio valdymo link, taip atmesdamas 1922m. Konstitucijos suponuotą parlamentinės valdymo formos įteisinimo schemą.

Tai buvo viena iš ilgiausiai galiojusių ir labiausiai Lietuvos politinį gyvenimą įtakojusių Konstitucijų.

Šiame darbe bus bandoma apžvelgti 1928m. Lietuvos Valstybės Konstitucijos atsiradimo sąlygas, aptarti joje įtvirtintos politinės sistemos pagrindinius bruožus, šiek tiek giliau panagrinėti konstitucinių aukščiausiųjų valstybės organų veikimą, tų organų tarpusavio ryšį. Taip pat bus aptariamas Konstitucijos nuostatų įgyvendinimas.

Konstitucijos atsiradimo aplinkybės

Po I-ojo Pasaulinio karo visoje Europoje nuvilnijusi demokratijos pakilimo banga ne¬trukus ėmė slūgti: besiskverbiantis komunistinis judėjimas, propaguo¬damas klasių kovą, visur kėlė chaosą ir netvarką, ir tai negalėjo nesukelti priešingos reakcijos, pasireiškusios klasių kovos nepripažįstan¬čios tautos vienybės idėjų, propagavimu ir tendencija siaurinti demok¬ratiją, sudarančią palankias sąlygas destruktyviems judėjimams.

Lietuvoje, konstituciškai įtvirtinusioje seiminį režimą, taip pat greitai išryškėjo gilėjantis visuomenės susiskaldymas, vertęs valsty¬bės gyvenime remtis netvirtomis ir trumpalaikėmis partinėmis koali¬cijomis, kęsti nuolat besikeičiančius ministrų kabinetus, politinį ne¬stabilumą, balansuojantį ant krizės ribos. Todėl vos tik buvo pasiekta apčiuopiamesnių rezultatų stiprinant jauną valstybę, krašte ėmė stip¬rėti konservatyvios nuotaikos, paplito didesnio pastovumo ir ramy¬bės troškimas, visuomenėje didėjo nusivylimas parlamentarizmo ne¬galiomis.

Lietuvoje ėmė bręsti sąmokslas prieš parla¬mentarizmą jau pirmajam Seimui atskleidus savo nesugebėjimą atlikti pagrin¬dinių jam skirtų funkcijų. Jis telkėsi apie niekada
parlamentarizmui nesimpatizavu¬sią Lietuvių tautos pažangos partiją (1924 m. pasivadinusią Lietuvių tautininkų sąjunga), ir apie krikščionis demokratus, praktiškai patyru¬sius, kad jų politinė platforma nesulaukia kaip tikėtasi pastovesnio rin¬kėjų pritarimo. Dešiniesiems pralaimėjus 1926 m. Seimo rinkimus ir susiformavus koalicinei liaudininkų ir socialdemokratų Vyriausybei, šios jėgos susivienijo.

Naujasis Seimas pakeitė keletą antrojo Seimo priimtų konservatyvesnio pobūdžio įstatymų lietusių kai kuriuos Bau¬džiamojo statuto, Susirinkimų įstatymo straipsnius, panaikino karo padėtį, paskelbė politinių kalinių amnestiją. Valstybės aparato kai ku¬rie valdininkai imti keisti „savais“ žmonėmis, vyriausybiniai sluoks¬niai planavo mažinti aukštųjų pareigybių etatus kariuomenėje, nebe¬mokėti algų dvasininkams, imtis kai kurių kitų priemonių.

Tam tikras demokratijos išplėtimas sudarė naujas, palankesnes po¬litines sąlygas komunistinei veiklai reikštis, pagausėjo streikų, mitin¬gų, demonstracijų ir politinių susirinkimų. Komunistai stengėsi pajungti sau profsąjungas.

Vyriausybė, neturėdama Seime absoliučios balsų daugumos para¬mos ir suvokdama, kad jos likimas nemažai priklauso nuo tautinių ma¬žumų atstovų pozicijos, darė joms, ypač lenkams, kai kurių nuolaidų.

Visas šias aplinkybes opozicija panaudojo Vyriausybės politikai diskredituoti, pirmiausiai kaltindama ją krašto bolševizavimu ir polonizavimu.

Parlamentinio valdymo laikotarpį Lietuvoje nutraukė valstybės perversmas. 1926 m. gruodžio mėnesio naktį iš 16 į 17 d. grupė karininkų nu¬traukė užtrukusį Seimo posėdį, sulaikė jo Prezidiumą ir ministrus, o Respublikos prezidentui K. Griniui paskyrė namų areštą. Po to sąmoks¬lininkai tautininkų veikėją A. Smetoną paskelbė nekonstituciniu Vals¬tybės vadu. Ir nors perversmas įvyko be pasipriešinimo, jis reiškė kon¬stitucinės santvarkos Lietuvoje žlugimą jau vien dėl to, kad valdžios pasikeitimas šįkart vyko aiškiai prieštaraujant Konstitucijos dvasiai.

Siekdamos stabilizuoti po perversmo susidariusią padėtį, perver¬smininkų pastatytos į valdžią politinės jėgos tuojau pat pamėgino lega¬lizuoti perversmo padarinius ir sukurti valdžios tęstinumo regimybę. Tam buvo gautas nuverstųjų liaudininkų ir socialdemokratų vadovy¬bės sutikimas, sudaręs sąlygas formaliai išsaugoti tas pačias politinės valdžios institucijas – Seimą ir dvinarę Vyriausybę, susidedančią iš Respublikos prezidento ir Ministrų kabineto. Personaliniai pakeitimai šiose institucijose buvo padaryti taip pat formaliai laikantis Konstitu¬cijoje nustatytos tvarkos: jau tą pačią gruodžio 17 d. apie atsistatydini¬mą pareiškė liaudininkų ir socialdemokratų Ministrų kabinetas, jo at¬sistatydinimą priėmęs prezidentas K. Grinius formuoti naują Ministrų kabinetą pavedė tautininkų veikėjui A. Voldemarui, o po to, patvirti¬nęs naujo Ministrų kabineto, į kurį šįkart įėjo Tautininkų sąjungos, krikščionių demokratų bloko bei liaudininkams artimos Ūkininkų par¬tijos atstovai, sudėtį, atsistatydino; gruodžio 19 d. posėdyje, nedaly¬vaujant pašalintų nuo valdžios partijų žmonėms, 38 savo narių bal¬sais konstituciniu prezidentu Seimas išrinko A. Smetoną. Perrinkta ir Seimo vadovybė, iš esmės sutelkiant ją krikščionių demokratų blo¬ko rankose.

Taip formaliai politinės valdžios konstitucinės institucijos buvo sudalytos nepažeidžiant Konstitucijoje nustatytos tvarkos. Tačiau fak¬tiškai buvo pažeistas esminis Konstitucijos reikalavimas, kad Respub¬likos prezidentas ir Ministrų kabinetas turėtų Seimo pasitikėjimą: tu¬rėjusi remtis Seimo dauguma, tos daugumos Vyriausybė neturėjo, ją sudarė politinės grupės, Seime disponuojančios 38 (iš 85) balsais.

Šioje situacijoje Seimo funkcionavimas buvo įmanomas tik to¬dėl, kad nuo valdžios nušalintoji Seimo dauguma nesiryžo peržengti nuosaikios parlamentinės opozicijos ribų. Tokia savo laikysena ji su¬darė naujoms politinėms jėgoms sąlygas laimėti laiko ir įsitvirtinti val¬džioje. Ir tiktai tarp opozicinės Seimo daugumos ir Vyriausybės kilus konfliktui dėl Seimo nario liaudininko J. Pajaujo, apkaltinto sąmokslo rengimu, arešto, pažeidžiant jo imunitetą, parlamentas 1927 m. balan¬džio 12 d. buvo paleistas, ir, o tai šiuo atveju svarbiausia, neskiriant, kaip to reikalaujama pagal Konstituciją, naujų jo rinkimų. Šis faktas buvo aiškus 1922m. Konstitucijos sulaužymas ir konstitucinės santvarkos suardymas. Jis laikomas antruoju konstituciniu perversmu Lietuvoje. Skirtingai nuo pirmojo, šis perversmas priemonių atžvilgiu buvo blankesnis t.y jame nebuvo panaudota jokių smurto priemonių, tačiau savo esme buvo daug gilesnis ir griežtesnis: pirmojo perversmo padarinius buvo galima „legalizuoti“, buvo išlaikyta bent konstitucingumo fikcija, o 1927 04 12 perversmo užglaistyti jau niekas nebemėgino, nes, pasak M. Rėmerio „ jis buvo tyčia ir sąmoningai nukreiptas prieš formalinę konstitucinę santvarką, […] o Seimo visiško nebuvimo iš viso nebuvo galima legalizuoti“.

Į perversmą iš karto neigiamai su¬reagavo jau pradėjusios irti vyriausybinės koalicijos tautininkų partne¬riai, ir tai lėmė visišką jos griuvimą.

Taigi, Pašalinus Seimą, tautininkų užmačioms įgyvendinti trukdė gana demokratiška
Konstitucija. Iš dviejų alternatyvų – pažeidinėti esamą Konstituciją ar keisti ją nauja – tautininkų vadovybė pasirinko pastarąjį variantą. 1928m. gegužės 15d. Respublikos Prezidentas su Ministrų Kabineto pritarimu paskelbė naują Lietuvos Valstybės Konstituciją, kuri, nors formaliai nenutraukė ryšių su demokratija, pasuko autoritarizmo link. Naujos Konstitucijos paskelbimą A. Smetona argumentavo kaip poreikį teisiškai įtvirtinti pastovesnę ir tvirtesnę valdžią, galinčią išsaugoti tautos vienybę ir garantuoti efektyvesnį, krašto būdą ir tradicijas atitinkantį valdymą. Lietuvai parlamentarizmas, anot A. Smetonos, yra svetimas, nes tai svetur sukurta sistema, todėl, kaip ir kiekvienas svetimas reiškinys, Lietuvai nepritaikomas. A.Merkelis gruodžio 17d. perversmą ir naujos konstitucinės santvarkos įtvirtinimą vertina kaip revoliucinį žygį, įvykdytą patriotizmo dvasia.

1928m. Lietuvos Valstybės Konstitucijos bruožai

Tautininkai buvo neigiamai nusistatę dėl parla¬mento viršenybės valstybės institucijų sistemoje ir buvo pasiryžę siekti prezidentinio valdymo. Todėl, likę valdžioje vieni, jie atvirai ir plačiai ėmė skelbti, jog būtina reformuoti perversmo jau sulaužytą 1922 m. Konstituciją, kurioje legaliai per visą galiojimo laikotarpį nebuvo pa¬daryta nė vienos pataisos. Imta tvirtinti, kad ši konstitucija buvusi priim¬ta revoliucinio pakilimo sąlygomis, jos autoriams neturint reikiamos patirties ir neatsižvelgiant į tikrąją Lietuvos padėtį.

Apie teisėtą, bet reikalaujančią sutelktų plačių politinių pajėgų ir todėl sudėtingą pačios Konstitucijos nustatytą jos peržiūrėjimo tvarką, panaudojant tam reikalui naują išrinktą Seimą, šįkart nedrąsiai buvo užsiminta tik dar iki išyrant koalicijai. Koalicijai kritus ir nebelikus jokių tokių ketinimų sėkmės iliuzijų, dar kurį laiką tikėtasi Konstituci¬ją reformuoti referendumu. Tačiau nesulaukusi tam dalykui būtino pla¬tesnio kitų politinių jėgų pritarimo, Vyriausybė valdančiųjų valia nuė¬jo lengviausiu ir pačiu paprasčiausiu, bet neturinčiu nieko bendra su Steigiamojo seimo nustatytais Konstitucijos keitimo tvarkos reikalavi¬mais keliu: 1928 m. gegužės 25 d. buvo oficialiai paskelbtas preziden¬to su ministro pirmininko kontrasignacija dekretuotas dokumentas, pa¬vadintas Lietuvos Valstybės Konstitucija. Tokiu būdu trylika mėnesių, antrajam perversmui įvy¬kus (nuo 1927.IV.12 iki 1928.V. 14), išlaikiusi neaiškią ir kiek paradoksinę konstitucinę būklę, perversminė faktinė vyriausybė pagaliau ryžo¬si atvirai pasireikšti kaip tokia ir iš karto trumpame vienuolikos dienų laikotarpyje nuo 1928.05.14 iki 1928.05.25 iš savo faktinės perversminės galios padarė vi¬sas išvadas, kurias tuo tarpu ji jau buvo slaptai paruo¬šusi.

Sandaros požiūriu naujoji Konstitucija nesiskyrė nuo 1922 m. Konstitucijos, susidėjo iš tų pačių 15 skirsnių, tik šįkart apimančių ne 108, o 107 straipsnius. Taip pat turinio požiūriu ji pažodžiui kartojo daugelį ankstesniosios, 1922m. Konstitucijos nuostatų. Tačiau savo esme abi konsti¬tucijos labai skyrėsi. Būdingiausias skiriamasis 1928 m. Konstitucijos bruožas – vykdomosios valdžios, pirmiausiai Respublikos prezi¬dento galių išplėtimas, autoritarinių elementų į valstybės valdymą įdiegimas, tuo pat metu išsaugant pagrindinių demokratinių institu¬tų, skyrium imant – parlamentarizmo regimybę, netgi demonstruo¬jant didesnį pasitikėjimą tokiu tiesioginės demokratijos institutu kaip referendumas.

Perversminis Konstitucijos pobūdis Jos įžangoje

Atsižvelgiant į 1928 m. konstitucijos preambulės tekstą, galima teigti, kad ši konsti¬tucija yra faktinės perversminės valdžios oktrojuota: joje pasakyta, kad Konstituciją nusprendęs paskelbti būtent Respublikos preziden¬tas, pritariamas viso Ministrų kabineto, susirinkusio į iškilmingą posėdį ka¬riuomenės šventės dieną. Tad konstitucija yra skelbiama kaip Respublikos Pre¬zidento impera¬tyvinis sprendimas, Prezidento steigiamosios galios, tad diktatūros, aktas.

Tai ypatingai pabrėžia perversminę šios konstitucijos kilmę, nes tik abu – 1926.12.17 ir 1927.04.12 perversmai galėjo Respublikos Preziden¬tui su jam pritariančiu Ministrų Kabinetu suteikti tą galią, kurią jis iš jokių ankstyvesnių tei¬sinių aktų įgyti nebūtų galėjęs.

Tai patvirtino ir tautininkų spauda, kurioje, paskelbus Konstituciją, imta teigti, kad šiuo atveju teisės šaltiniu, teisę kuriančiu veiksniu buvęs gruodžio 17 dienos faktas, naujajai Lietuvos vyriausybei davęs pagrindą savo nuožiūra, nesilaikant nustatytos tvarkos, keisti Konstituciją.

1928 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijos oktrojavimo faktui sušvelninti į ją buvo įtraukta nuostata: „Ši Konstitucija veikia nuo jos pa¬skelbimo dienos, bet ji tikrinama ne vėliau kaip per dešimtį metų tautos atsiklausimo keliu“ (106Str.). Dėl šios aplinkybės minima Konstitucija literatūroje dažnai traktuojama kaip laikinas aktas, pasak M. Rėmerio, „konstitucinis pasiūlymas tautai“ arba „konstitucinis provizoriumas“- laikinoji konstitucija, turinti veikti ir iki jos patikrinimo. Taip pat M. Rėmeris šį straipsnį interpretuoja kaip panaikinantį prielaidą, kad ši konstitucija- oktrojuota, teigdamas kad jis suteikia konstitucijai demokratinio pobūdžio. Šis pobūdis
būtent šiame straipsnyje apie konstitucijos „patikrinimą“ „tautos atsiklausimo keliu“ . Tad M.Rėmeris tai yra labiau linkęs traktuoti kaip konstitucinį pasiūlymą tautai, o ne kaip Prezidento oktrojuotą konstituciją. Beje, „Tautos atsiklausimo“ terminas, konstitucijoje vartotas ne kartą, M. Rėmerio traktuojamas kaip tautos sankcija referendumu ar plebiscitu.

Dvi tautos atstovybės 1928 m. Konstitucijoje

Politinė galia 1928m. konstitucijoje tradiciškai yra atstovaujama Seimo ir Vyriausybės. Pastaroji susideda iš Respublikos Prezi¬dento ir Ministrų Kabineto. Ši nuostata buvo įtraukta ir į 1922 m. kons¬tituciją; tačiau tų veiksnių, pasak M.Rėmerio, tiek konstrukcija, tiek funkcinis santykis naujoje konstitucijoje žymiai skiriasi.

1922 m. konstitucijoje šių organų struktūra bendrais bruožais buvo tokia, kad tiktai Seimas vienas buvo kilęs iš teisinės tautos ir jo vieno buvo monopolizuojamas Tau¬tos Atstovybės vardas. Vyriausybė Respublikos Preziden¬to asmenyje buvo kilusi iš Seimo, kuris Prezidentą rinko ir galėjo šalinti (,,atstatyti“); antras Vyriausybės veiks¬nys – Ministrų Kabinetas – buvo surištas su Seimu griežtu vienašališko Seimo pasitikėjimo reikalavimu.

1928 m. konstitucija iš esmės keičia šią konstrukciją. Tiek Seimą, tiek Vyriausybę ji suriša tiesiog su teisine tauta ir tuo pačiu sumažina Vyriausybės priklausomumą nuo Seimo. Ji steigia dvi paralelias Tautos atstovybes kurių vieną sudaro Seimas (24str. „Seimą sudaro tautos atstovai“),antrą, skiriamą Respublikos Prezidento rinkimų funk¬cijai, sudaro „ypatingieji tautos atstovai“ (43str.: „Respublikos Prezidentas renkamas ypatingų Tautos atstovų…“)

Šios dvi skirtingos tautos atstovavimo kolegijos jo¬kio kontakto tarp savęs neturi: viena yra tam tikras funkcinis įsteigtosios valdžios organas, antra jokios tam tikros funkcijos neturi, išskyrus Prezidento išrinkimą t.y ji sudaroma tiktai pastarajam tikslui.

Prezi¬dento galių išplėtimas bei Seimo konstitucinių funkcijų susiaurinimas 1928m. Valstybės Konstitucijoje

Stiprinant Respublikos prezidento galią, pirmiausiai jį buvo pa¬mėginta atpalaiduoti nuo priklausomybės Seimui. Tam tikslui prezi¬dento kadencija išplėsta iki septynerių metų ir jau visiškai nebesiejama su seimų kaita, atsisakyta prezidento rinkimų Seime, nustatant, kad jis bus renkamas specialiai tam tikslui išrinktų rinkikų, vadinamųjų ypa¬tingųjų tautos atstovų, kolegijos, taigi, nors netiesiogiai, jis imtas kil¬dinti iš pačios tautos. Prezidento rinkimų būdą ir tvarką pavesta nusta¬tyti specialiam įstatymui (43 str.).

Esminiu prezidento teisinės padėties pasikeitimu taip pat buvo tai, kad šioje konstitucijoje jis buvo jau ne tik vienas Vyriausybės, t. y. vykdomosios valdžios, komponentas, bet ir aktyvus, savarankiškas įsta¬tymų leidžiamosios valdžios subjektas:

„Respublikos Prezidentas turi teisę paleisti Seimą.

Seimo nesant arba Seimo sesijų tar¬pe, Respublikos Prezidentas gali leis¬ti įstatymus, turinčius galios ligi Sei¬mas juos pakeis. Seimui nesant arba negalint sušaukti nepaprastos sesijos, Respublikos Prezidentas vykdo Seimo teises, numatytas §§ 31, 32 ir 64″(53 str.).

Įstatymų leidžiamoji galia, kurios pamatiniu konstituci¬niu organu iš principo yra Seimas, perkeliama į Prezi¬dento instituciją ne tik tais atvejais, kai Seimo nė¬ra, t.y kada jis nėra išrinktas, bet ir tarp Seimo sesijų, kada būtų galima sušaukti nepaprastą seimo sesiją. Seimui nesant arba tarp Seimo sesijų Res¬publikos Prezidentas tampa eilinis, normalus konstituci¬nis įstatymų leidėjas. Tokiu būdu konstitucija numato du alternatyvius įstatymų leidėjus:

• Seimo sesijos metu – Seimas;

• Visais kitais atvejais – Respublikos Prezidentas.

1928 m. konstitucijoje Vyriausybės galia Prezidento asmenyje yra ryškesnė ir stipresnė, negu kad buvo ankstesniuose konstituciniuose aktuose (1918m., 1919m. laikinosios konstitucijos, 1922m. nuolatinė Konstitucija). Dabar visa įs¬tatymų leidžiamoji funkcija ,,Seimui nesant ir tarp Sei¬mo sesijų“ be jokių sąlygų ir procedūros koncentruota Respublikos Prezidento galioje. Tiesa, šie Prezidento lei¬džiamieji įstatymai, kaip ir kiti Prezidento aktai, yra negalimi be ministrų kontrasignacijos, todėl formaliai Mi¬nistrų Kabinetas taip pat turi šią galią. Ta¬čiau šioje konstitucijoje kontrasignacija neturi to varžančio pobūdžio, kurio ji turėjo ankstesnėse Lietuvos konsti¬tucijose. Jokios sąlygos, jokio rezervo, kuris Seimui su¬teiktų šių Prezidento leidžiamųjų įstatymų kontrolę ir subordinuotų juos Seimo galiai, konstitucija nenustato. Beje, Konstitucijos tekste minima, kad šie Prezidento įstatymai turi galios „ligi Seimas juos pakeis“, tačiau tai didelės reikšmės neturi, nes ne tiktai Prezidento, bet ir paties Seimo leidžiamieji įstatymai turi galios tik „ligi Sei¬mas juos pakeis“; o antra vertus, kadangi Prezidento lei¬džiamiems įstatymams jokia riba nenustatyta, vadinasi, kadangi Prezidentas gali savo leidžiamaisiais įstatymais keisti esamus įstatymus, tai lygiai taip pat būtų galima pasakyti, kad ne tiktai Prezidento leidžiamieji įstatymai turi galios ,,ligi Seimas juos pakeis“, bet ir Seimo lei¬džiamieji įstatymai turi galios ,,ligi Prezidentas juos pa¬keis“ . Aišku kad kiekvienas įstatymas turi galios tol, kol
įstatymų leidėjas jo nepakeičia arba nepanaikina, o ka¬dangi ši konstitucija numato du įstatymų leidėjus, kurių vienas, Seimas, juos leidžia savo sesijų metu, o antras, Respublikos Prezidentas, kitu metu (kuomet sesijos nė¬ra), tai jie abu savo veikimo metu gali keisti tiek savo paties, tiek savo kolegos anksčiau išleistus įstatymus.

Tokia įstatymų leidimo tvarka, be abejo, už¬tikrina šios funkcijos nenutraukiamą nuolatinumą, nepa¬likdamas jokių spragų šiai funkcijai apmirti, kas būtų ta¬da, jei įstatymus galėtų leisti tiktai laikinomis sesijomis veikiąs Seimas.

Tačiau, M. Rėmerio teigimu, jeigu imsime lyginti pirmojo ir antrojo įstaty¬mų leidėjo pajėgumą tai pastebėsime, kad Prezidentas, kuris yra antrasis įstatymų leidėjas (įgy¬ja tą funkciją tiktai Seimui negalint jos vykdyti), yra sa¬vo įstatymų leidime pajėgesnis už pirmąjį įstatymų lei¬dėją Seimą. Seimo galia įstatymų leidime yra ap¬rėžta Respublikos Prezidento reliatyviniu veto ir Pre¬zidento bei 50 000 piliečių rinkikų apeliavimu į referen¬dumą. Tai reiškia, kad Seimo, priimtas įstatymas dar nėra ga¬lutinis- jis gali būti pakeistas arba atmestas. Tuo tarpu Respublikos Prezidento priimtas įstatymas jau tuo pačiu yra išleis¬tas – jis jį ir skelbia, niekas negali jo vetuoti, niekas negali jo užprotestuoti ir pavesti tautos referendumui pa¬tikrinti. Vienintelis Prezidento formalus suvaržymas jo įstatymų leidime yra ministro kontrasignavimas, kuris seka iš bendro principo, jog visi Prezidento aktai iš tik¬rųjų yra visos Vyriausybės aktai ir, kaip tokie, pave¬dami parlamentinei valdymo kontrolei. Ta¬čiau šio suvaržymo reikšmė- tik formali, kadangi šioje konstitucijoje Vyriausybė yra Preziden¬tui priklausantis organas ir todėl rimtai jo varžyti negali, o antra vertus, parlamentinė kontrolė, kuriai skiriama Pre¬zidento aktų kontrasignacija, čia iš viso nedaug turi reikšmės, nes ir be šios kontrolės Prezidento leidžiamieji įstatymai yra Seimo, kaip įstatymų leidėjo, dispozicijoje jo sesijos metu.

Šiuo metu Jūs matote 54% šio straipsnio.
Matomi 3184 žodžiai iš 5939 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.