1928m lietuvos valstybės konstitucijos ypatybės
5 (100%) 1 vote

1928m lietuvos valstybės konstitucijos ypatybės

Turinys

1. Įvadas………………………………………………………………………………………………………………………………..2

2. Konstitucijos atsiradimo aplinkybės……………………………………………………………………………………3

3. 1928m. Lietuvos Valstybės Konstitucijos bruožai…………………………………………………………………5

3.1 Perversminis konstitucijos pobūdis Jos įžangoje…………………………………………………………………..6

3.2 Dvi tautos atstovybės 1928 m. Konstitucijoje………………………………………………………………………..7

3.3 Prezi¬dento galių išplėtimas bei Seimo konstitucinių funkcijų susiaurinimas 1928m. Valstybės Konstitucijoje………………………………………………………………………………………………………………………….7

3.4 Ministrų Kabineto vaidmuo 1928m konstitucijoje………………………………………………………………..11

3.5 Valstybės Taryba- nauja institucija 1928m Konstitucijoje…………………………………………………….12

4. Konstitucijos nuostatų įgyvendinimas………………………………………………………………………………..13

5. Išvados……………………………………………………………………………………………………………………………..16

6. Literatūra…………………………………………………………………………………………………………………………17

Įvadas

Konstitucija – (lot. constitutio – teisių nustatymas) pagrindinis normatyvinis aktas arba kelių pagrindinių norminių teisės aktų visuma, turinti aukščiausią teisinę galią ir nustatanti šalies politinės, teisinės ir ekonominės sistemos pagrindus. Teisinis valstybės funkcionavimas, juridinė aukščiausiųjų politinės valdžios organų veikla, betarpiška įstatymų leidyba įmanoma tik priėmus konstituciją, kuri nustato valstybės santvarkos pobūdį, pagrindines institucijas, jų kompetencijas, reguliuoja reikšmingiausius visuomenės gyvenimo, socialinius santykius. Valstybės politinės sistemos veikimas, jos sudėtinių dalių sąveikos galimybės priklauso būtent nuo šio pagrindinio valstybės įstatymo.

XXa. I pusės nepriklausomos Lietuvos valstybės gyvenimas pasižymėjo bandymais tobulinti šalies politinės sistemos pagrindus. Po laikinųjų valstybės konstitucinių aktų, pagaliau buvo priimta nuolatinė- 1922m. Lietuvos Valstybės Konstitucija. Tačiau joje įtvirtinta parlamentokratija pamažu evoliucionavo į autokratiją, kurios pagrindus įtvirtino naujoji 1928m. Lietuvos Valstybės Konstitucija.

Šios evoliucijos posūkio tašku tapo 1926m. gruodžio 17d. perversmas, kurio viena iš priežasčių buvo išaugusi opozicija parlamentarizmui ir apskritai šios valdymo formos krizė Lietuvoje, kurią sukėlė neišsprendžiami partijų nesutarimai, paralyžiavę normalią Seimo veiklą. Autoritarinis režimas, nenorėdamas grąžinti senosios parlamentinės sistemos ir siekdamas įtvirtinti Prezidento instituciją, 1928 m. gegužės 15 d. paskelbė naują Konstituciją, kuri įtvirtino realią politinę situaciją.

Nors joje ir buvo formaliai pripažinta demokratinių principų viršenybė ir įteisinta demokratinė santvarka, vis tik Konstitucijos įtvirtintas režimas akivaizdžiai krypo diktatūrinio valdymo link, taip atmesdamas 1922m. Konstitucijos suponuotą parlamentinės valdymo formos įteisinimo schemą.

Tai buvo viena iš ilgiausiai galiojusių ir labiausiai Lietuvos politinį gyvenimą įtakojusių Konstitucijų.

Šiame darbe bus bandoma apžvelgti 1928m. Lietuvos Valstybės Konstitucijos atsiradimo sąlygas, aptarti joje įtvirtintos politinės sistemos pagrindinius bruožus, šiek tiek giliau panagrinėti konstitucinių aukščiausiųjų valstybės organų veikimą, tų organų tarpusavio ryšį. Taip pat bus aptariamas Konstitucijos nuostatų įgyvendinimas.

Konstitucijos atsiradimo aplinkybės

Po I-ojo Pasaulinio karo visoje Europoje nuvilnijusi demokratijos pakilimo banga ne¬trukus ėmė slūgti: besiskverbiantis komunistinis judėjimas, propaguo¬damas klasių kovą, visur kėlė chaosą ir netvarką, ir tai negalėjo nesukelti priešingos reakcijos, pasireiškusios klasių kovos nepripažįstan¬čios tautos vienybės idėjų, propagavimu ir tendencija siaurinti demok¬ratiją, sudarančią palankias sąlygas destruktyviems judėjimams.

Lietuvoje, konstituciškai įtvirtinusioje seiminį režimą, taip pat greitai išryškėjo gilėjantis visuomenės susiskaldymas, vertęs valsty¬bės gyvenime remtis netvirtomis ir trumpalaikėmis partinėmis koali¬cijomis, kęsti nuolat besikeičiančius ministrų kabinetus, politinį ne¬stabilumą, balansuojantį ant krizės ribos. Todėl vos tik buvo pasiekta apčiuopiamesnių rezultatų stiprinant jauną valstybę, krašte ėmė stip¬rėti konservatyvios nuotaikos, paplito didesnio pastovumo ir ramy¬bės troškimas, visuomenėje didėjo nusivylimas parlamentarizmo ne¬galiomis.

Lietuvoje ėmė bręsti sąmokslas prieš parla¬mentarizmą jau pirmajam Seimui atskleidus savo nesugebėjimą atlikti pagrin¬dinių jam skirtų funkcijų. Jis telkėsi apie niekada
parlamentarizmui nesimpatizavu¬sią Lietuvių tautos pažangos partiją (1924 m. pasivadinusią Lietuvių tautininkų sąjunga), ir apie krikščionis demokratus, praktiškai patyru¬sius, kad jų politinė platforma nesulaukia kaip tikėtasi pastovesnio rin¬kėjų pritarimo. Dešiniesiems pralaimėjus 1926 m. Seimo rinkimus ir susiformavus koalicinei liaudininkų ir socialdemokratų Vyriausybei, šios jėgos susivienijo.

Naujasis Seimas pakeitė keletą antrojo Seimo priimtų konservatyvesnio pobūdžio įstatymų lietusių kai kuriuos Bau¬džiamojo statuto, Susirinkimų įstatymo straipsnius, panaikino karo padėtį, paskelbė politinių kalinių amnestiją. Valstybės aparato kai ku¬rie valdininkai imti keisti „savais“ žmonėmis, vyriausybiniai sluoks¬niai planavo mažinti aukštųjų pareigybių etatus kariuomenėje, nebe¬mokėti algų dvasininkams, imtis kai kurių kitų priemonių.

Tam tikras demokratijos išplėtimas sudarė naujas, palankesnes po¬litines sąlygas komunistinei veiklai reikštis, pagausėjo streikų, mitin¬gų, demonstracijų ir politinių susirinkimų. Komunistai stengėsi pajungti sau profsąjungas.

Vyriausybė, neturėdama Seime absoliučios balsų daugumos para¬mos ir suvokdama, kad jos likimas nemažai priklauso nuo tautinių ma¬žumų atstovų pozicijos, darė joms, ypač lenkams, kai kurių nuolaidų.

Visas šias aplinkybes opozicija panaudojo Vyriausybės politikai diskredituoti, pirmiausiai kaltindama ją krašto bolševizavimu ir polonizavimu.

Parlamentinio valdymo laikotarpį Lietuvoje nutraukė valstybės perversmas. 1926 m. gruodžio mėnesio naktį iš 16 į 17 d. grupė karininkų nu¬traukė užtrukusį Seimo posėdį, sulaikė jo Prezidiumą ir ministrus, o Respublikos prezidentui K. Griniui paskyrė namų areštą. Po to sąmoks¬lininkai tautininkų veikėją A. Smetoną paskelbė nekonstituciniu Vals¬tybės vadu. Ir nors perversmas įvyko be pasipriešinimo, jis reiškė kon¬stitucinės santvarkos Lietuvoje žlugimą jau vien dėl to, kad valdžios pasikeitimas šįkart vyko aiškiai prieštaraujant Konstitucijos dvasiai.

Siekdamos stabilizuoti po perversmo susidariusią padėtį, perver¬smininkų pastatytos į valdžią politinės jėgos tuojau pat pamėgino lega¬lizuoti perversmo padarinius ir sukurti valdžios tęstinumo regimybę. Tam buvo gautas nuverstųjų liaudininkų ir socialdemokratų vadovy¬bės sutikimas, sudaręs sąlygas formaliai išsaugoti tas pačias politinės valdžios institucijas – Seimą ir dvinarę Vyriausybę, susidedančią iš Respublikos prezidento ir Ministrų kabineto. Personaliniai pakeitimai šiose institucijose buvo padaryti taip pat formaliai laikantis Konstitu¬cijoje nustatytos tvarkos: jau tą pačią gruodžio 17 d. apie atsistatydini¬mą pareiškė liaudininkų ir socialdemokratų Ministrų kabinetas, jo at¬sistatydinimą priėmęs prezidentas K. Grinius formuoti naują Ministrų kabinetą pavedė tautininkų veikėjui A. Voldemarui, o po to, patvirti¬nęs naujo Ministrų kabineto, į kurį šįkart įėjo Tautininkų sąjungos, krikščionių demokratų bloko bei liaudininkams artimos Ūkininkų par¬tijos atstovai, sudėtį, atsistatydino; gruodžio 19 d. posėdyje, nedaly¬vaujant pašalintų nuo valdžios partijų žmonėms, 38 savo narių bal¬sais konstituciniu prezidentu Seimas išrinko A. Smetoną. Perrinkta ir Seimo vadovybė, iš esmės sutelkiant ją krikščionių demokratų blo¬ko rankose.

Taip formaliai politinės valdžios konstitucinės institucijos buvo sudalytos nepažeidžiant Konstitucijoje nustatytos tvarkos. Tačiau fak¬tiškai buvo pažeistas esminis Konstitucijos reikalavimas, kad Respub¬likos prezidentas ir Ministrų kabinetas turėtų Seimo pasitikėjimą: tu¬rėjusi remtis Seimo dauguma, tos daugumos Vyriausybė neturėjo, ją sudarė politinės grupės, Seime disponuojančios 38 (iš 85) balsais.

Šioje situacijoje Seimo funkcionavimas buvo įmanomas tik to¬dėl, kad nuo valdžios nušalintoji Seimo dauguma nesiryžo peržengti nuosaikios parlamentinės opozicijos ribų. Tokia savo laikysena ji su¬darė naujoms politinėms jėgoms sąlygas laimėti laiko ir įsitvirtinti val¬džioje. Ir tiktai tarp opozicinės Seimo daugumos ir Vyriausybės kilus konfliktui dėl Seimo nario liaudininko J. Pajaujo, apkaltinto sąmokslo rengimu, arešto, pažeidžiant jo imunitetą, parlamentas 1927 m. balan¬džio 12 d. buvo paleistas, ir, o tai šiuo atveju svarbiausia, neskiriant, kaip to reikalaujama pagal Konstituciją, naujų jo rinkimų. Šis faktas buvo aiškus 1922m. Konstitucijos sulaužymas ir konstitucinės santvarkos suardymas. Jis laikomas antruoju konstituciniu perversmu Lietuvoje. Skirtingai nuo pirmojo, šis perversmas priemonių atžvilgiu buvo blankesnis t.y jame nebuvo panaudota jokių smurto priemonių, tačiau savo esme buvo daug gilesnis ir griežtesnis: pirmojo perversmo padarinius buvo galima „legalizuoti“, buvo išlaikyta bent konstitucingumo fikcija, o 1927 04 12 perversmo užglaistyti jau niekas nebemėgino, nes, pasak M. Rėmerio „ jis buvo tyčia ir sąmoningai nukreiptas prieš formalinę konstitucinę santvarką, […] o Seimo visiško nebuvimo iš viso nebuvo galima legalizuoti“.

Į perversmą iš karto neigiamai su¬reagavo jau pradėjusios irti vyriausybinės koalicijos tautininkų partne¬riai, ir tai lėmė visišką jos griuvimą.

Taigi, Pašalinus Seimą, tautininkų užmačioms įgyvendinti trukdė gana demokratiška
Konstitucija. Iš dviejų alternatyvų – pažeidinėti esamą Konstituciją ar keisti ją nauja – tautininkų vadovybė pasirinko pastarąjį variantą. 1928m. gegužės 15d. Respublikos Prezidentas su Ministrų Kabineto pritarimu paskelbė naują Lietuvos Valstybės Konstituciją, kuri, nors formaliai nenutraukė ryšių su demokratija, pasuko autoritarizmo link. Naujos Konstitucijos paskelbimą A. Smetona argumentavo kaip poreikį teisiškai įtvirtinti pastovesnę ir tvirtesnę valdžią, galinčią išsaugoti tautos vienybę ir garantuoti efektyvesnį, krašto būdą ir tradicijas atitinkantį valdymą. Lietuvai parlamentarizmas, anot A. Smetonos, yra svetimas, nes tai svetur sukurta sistema, todėl, kaip ir kiekvienas svetimas reiškinys, Lietuvai nepritaikomas. A.Merkelis gruodžio 17d. perversmą ir naujos konstitucinės santvarkos įtvirtinimą vertina kaip revoliucinį žygį, įvykdytą patriotizmo dvasia.

1928m. Lietuvos Valstybės Konstitucijos bruožai

Tautininkai buvo neigiamai nusistatę dėl parla¬mento viršenybės valstybės institucijų sistemoje ir buvo pasiryžę siekti prezidentinio valdymo. Todėl, likę valdžioje vieni, jie atvirai ir plačiai ėmė skelbti, jog būtina reformuoti perversmo jau sulaužytą 1922 m. Konstituciją, kurioje legaliai per visą galiojimo laikotarpį nebuvo pa¬daryta nė vienos pataisos. Imta tvirtinti, kad ši konstitucija buvusi priim¬ta revoliucinio pakilimo sąlygomis, jos autoriams neturint reikiamos patirties ir neatsižvelgiant į tikrąją Lietuvos padėtį.

Apie teisėtą, bet reikalaujančią sutelktų plačių politinių pajėgų ir todėl sudėtingą pačios Konstitucijos nustatytą jos peržiūrėjimo tvarką, panaudojant tam reikalui naują išrinktą Seimą, šįkart nedrąsiai buvo užsiminta tik dar iki išyrant koalicijai. Koalicijai kritus ir nebelikus jokių tokių ketinimų sėkmės iliuzijų, dar kurį laiką tikėtasi Konstituci¬ją reformuoti referendumu. Tačiau nesulaukusi tam dalykui būtino pla¬tesnio kitų politinių jėgų pritarimo, Vyriausybė valdančiųjų valia nuė¬jo lengviausiu ir pačiu paprasčiausiu, bet neturinčiu nieko bendra su Steigiamojo seimo nustatytais Konstitucijos keitimo tvarkos reikalavi¬mais keliu: 1928 m. gegužės 25 d. buvo oficialiai paskelbtas preziden¬to su ministro pirmininko kontrasignacija dekretuotas dokumentas, pa¬vadintas Lietuvos Valstybės Konstitucija. Tokiu būdu trylika mėnesių, antrajam perversmui įvy¬kus (nuo 1927.IV.12 iki 1928.V. 14), išlaikiusi neaiškią ir kiek paradoksinę konstitucinę būklę, perversminė faktinė vyriausybė pagaliau ryžo¬si atvirai pasireikšti kaip tokia ir iš karto trumpame vienuolikos dienų laikotarpyje nuo 1928.05.14 iki 1928.05.25 iš savo faktinės perversminės galios padarė vi¬sas išvadas, kurias tuo tarpu ji jau buvo slaptai paruo¬šusi.

Sandaros požiūriu naujoji Konstitucija nesiskyrė nuo 1922 m. Konstitucijos, susidėjo iš tų pačių 15 skirsnių, tik šįkart apimančių ne 108, o 107 straipsnius. Taip pat turinio požiūriu ji pažodžiui kartojo daugelį ankstesniosios, 1922m. Konstitucijos nuostatų. Tačiau savo esme abi konsti¬tucijos labai skyrėsi. Būdingiausias skiriamasis 1928 m. Konstitucijos bruožas – vykdomosios valdžios, pirmiausiai Respublikos prezi¬dento galių išplėtimas, autoritarinių elementų į valstybės valdymą įdiegimas, tuo pat metu išsaugant pagrindinių demokratinių institu¬tų, skyrium imant – parlamentarizmo regimybę, netgi demonstruo¬jant didesnį pasitikėjimą tokiu tiesioginės demokratijos institutu kaip referendumas.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1844 žodžiai iš 5939 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.