1991m. Sausio 13-oji
Laisvė- didžiausia kiekvieno žmogaus ir kiekvienos tautos vertybė. Deja, ji reikalauja aukų. Kartais labai didelių …. Tikriausiai nėra pasaulyje tokios tautos, kuri kovoje už savo laisvę būtų patyrusi tiek kančių , priespaudos , neteisybės , kiek patyrėme mes – lietuviai. Visą Lietuvos istoriją būtų galima pavadinti vienu žodžiu- stebuklas. Stebuklas, kad išsaugojome lietuvišką žodį tamsiais spaudos draudimo metais. Stebuklas,kad vien per pastarąjį šimtmetį išgyvenę du baisius karus ir iškentę penkiasdešimt metų trukusią žiaurią sovietinę okupaciją, mes vis dar esame. 1991-jų metų sausio 13- oji dar kartą , šįkart galutinai ir nenuginčijamai , patvirtino : mes būsime! Būsime , nes tautos su tokiu beprotišku laisvės troškimu, begaliniu ryžtu ir neapsakoma drąsa, sunaikinti neįmanoma.
Tad prisiminkime Lietuvos kelią iki kruvinojo sausio sekmadienio . Dar devintojo dešimtmečio pradžioje Lietuva tvirtai geležinėmis grandinėmis buvo prikaustyta prie sovietų imperijos . Tuo metu bet koks laisvės ar lietuviškumo daigelis būdavo negailestingai užgniaužiamas sovietų valdžios. Tad vargu , ar tuo metu lietuviai tikėjo , kad vos už dešimties metų išauš išsvajotoji nepriklausomybė. Tačiau antroje devintojo dešimtmečio pusėje, už sovietų imperijos vairo stojus M. Gorbačiovui, situacija iš esmės pasikeitė. Prasidėjo perestroikos metai, Lietuvoje padvelkė gaivūs permainų vėjai. Atrodo, lietuviai patikėjo, jog jie išgyvena lūžio momentą, jog laisvė jau ranka pasiekiama. Kilnaus idealo vienijami ir ryžto kupini žmonės susibūrė į Lietuvos Sąjūdį . Lietuvos Sąjūdis išsiveržė su tokia didžiule jėga ir beribiu entuziazmu, jog jį sustabdyti buvo neįmanoma. Atrodo, netrukus ir kitos tautos patikėjo artėjančia laisve. O tikėjimas yra galinga jėga , ir tuo netruko įsitikinti visas pasaulis . 1989-ųjų metų rugpjūčio 23-iąją rankomis susikibusių gyvų žmonių grandinė, nusidriekusi nuo Vilniaus iki Talino parodė, kad žmogaus laisvės troškimas yra stipresnis už bet kokį ginklą ar barjerą. Po kelių mėnesių griuvo Berlyno siena. Dabar jau buvo aišku, kad Blogio imperija byra ir yra pasmerkta žlugti. Įkvėpti lietuviai 1990-ųjų kovo 11-ąją atkūrė nepriklausomybę. Deja, mūsų kova už laisvę tuo dar nesibaigė. Imperija niekaip negalėjo susitaikyti su savo vergo praradimu. Tuomet išaušo 1991-ųjų sausis , garbingiausias , bet, deja, tragiškiausias mėnuo Lietuvos istorijoje.
Sausio7 dieną Lietuvą apgaubia tamsūs nerimo debesys. TSRS gynybos ministras D. Jazovas Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui V. Landsbergiui pranešė, kad į Lietuvą bus įvesta desantininkų divizija jaunuolių prievartiniam ėmimui į Tarybinę Armiją. Po kelių dienų M. Gorbačiovas pareikalavo Lietuvos,nepriklausomos ir suverenios valstybės, laikytis TSRS konstitucijos ! Tai tik dar kartą parodė sovietų įžūlumą, jų nesugebėjimą susitaikyti su realybe. Sovietinė valdžia neapsiribojo vien politiniais žaidimais ir intrigomis. Jau sausio 11-ąją Lietuvoje prasidėjo karinės provokacijos . Visoje šalyje buvo užiminėjami strateginiai objektai, sutrikdyta susisiekimo ir transporto sistema. Ką tik laisvę atgavę lietuviai suprato, kad jų tėvynei iškilo didžiulis pavojus. Žmonės žinojo, kad tos dienos Lietuvai gali būti lemtingos: arba mūsų tėvynė galutinai išsivaduos iš priespaudos arba vėl pateks vergijon. Tačiau pajutę nuostabų laisvės skonį, žmonės jau nė už ką nebūtų sutikę vėl tapti imperijos vergais. Per Lietuvą nusirito galinga it cunamis patriotizmo banga.Visi- studentai , pensininkai, miestų darbininkai, kaimo žmonės, kunigai , net moterys ir vaikai – plūdo į Lietuvos širdį Vilnių. Tai patriotizmu ir entuziazmu trykštančiai miniai nebuvo nieko neįmanomo. Tų žmonių širdys plakė vienu ritmu, juos vienijo lietuviška daina, jų protus užvaldė vienintelis tikslas, vienintelė idėja- laisvė. Laisvė Lietuvos valstybei. Laisvė lietuviškai kalbai. Todėl žmonės plikomis rankomis pastatė tvirtus barjerus , kuriais tikėjosi apsaugoti parlamento pastatą- valstybės nepriklausomybės simbolį. Kiti rankomis apglėbė televizijos bokštą- lietuviško žodžio laisvės simbolį.Žmonėm buvo šalta, jie buvo sunerimę. Bet argi gali šaltis ar rusų tankas įbauginti laisvės ištroškusį lietuvį? Tikrai ne. Tačiau tai, kas įvyko sausio 13- osios naktį , buvo baisiau už patį baisiausią košmarą. Nėra pasaulyje žodžių, kuriais būtų galima apibūdinti tą kruvinąją naktį, todėl aš tik atpasakosiu tai, ką matė ir patyrė prie televizijos bokšto buvę žmonės.