1999-2003 makroekonominiai Lietuvos rodikliai
5 (100%) 1 vote

1999-2003 makroekonominiai Lietuvos rodikliai

Įvadas

„Makroekonomika – ekonomikos disciplina, nagrinėjanti ekonominę sistemą kaip visumą arba sustambintus jos sektorius.

Ekonomiką kaip visumą apibūdina šios pagrindinės charakteristikos:

1. Nedarbo lygis;

2. Infliacijos lygis;

3. Darbo našumo lygis;

4. Palūkanų normos lygis;

5. Valstybės biudžeto būsena;

6. Užsienio prekybos būsena.

Ekonomistai analizuoja šalies kaip visumos ekonominį vystymąsi, lygina su kitų šalių ekonominiais rodikliais, ypatingą dėmesį skirdami laiko veiksniui.

Makroekonominės analizės tikslas – ne tik ekonominių procesų aiškinimas, bet ir ūkio raidos prognozavimas bei ekonominės politikos tobulinimas.

Prognozavimas būtinas, nes turint palyginti tikslias ekonomines prognozes galima imtis priemonių, minimizuojančių nuostolius.

Monetarine ir fiskaline politikomis ekonomikos kitimą galima veikti ir teigiama, ir neigiama linkme.“ Kauno technologijos universitetas 2002 m. 22 p.

Makroekonomika, analizuodama ekonomiką kaip visumą, neprieštarauja mikroekonomikai, kuri nagrinėja ūkinių vienetų veiklą.

Tai dvi ekonomikos mokslo disciplinos, turinčios skirtingus savo tyrimo objektus. Makroekonomikos nagrinėjami reiškiniai ir procesai susiformuoja sąveikaujant daugybei namų ūkių ir įmonių, todėl mikroekonomika ir makroekonomika glaudžiai susijusios. Analizuojant ekonomiką kaip visumą, būtina atsižvelgti į atskirų ekonomikos elementų sprendimus. Pavyzdžiui, nustatant namų ūkio vartojimo veiksmus, labai svarbu išanalizuoti šeimų būsimojo vartojimo ir taupymo apimties sprendimus. Todėl makroekonomikos rodikliai yra kintamųjų suma, sąlygojama namų ūkio ar įmonių sprendimų, arba galima teigti, kad makroekonomikos rezultatai sukuriami mikroekonomikos lygiu.“ Jakutis A., Petraškevičius V., Stepanovas A., Šečkutė Z., Zaicev S. „Ekonomikos teorijos pagrindai“ 12-13

„Makroekonomikos specialistai savo darbe plačiai naudoja statistiką. Kiekvienoje šalyje nuolat tiriama atskirų asmenų, įmonių ekonominė veikla, gaunamos jų pajamos, paklausos struktūra, kainų lygis. Pagal gautus duomenis apskaičiuojami įvairūs statistiniai rodikliai, nusakantys ekonomikos būseną. Todėl ekonominė politika, vertindama ekonominius reiškinius ir taikydama įvairias vyriausybės ekonomines priemones, remiasi makroekonomikos specialistų pagalba. Pagrindiniai makroekonomikos rodikliai yra šie:

1. BNP, BVP

2. Infliacija

3. Vartojimo kainų indeksai

4. Nedarbo lygis

5. Valstybės biudžetas

6. Užsienio prekyba

7. Investicijos

Makroekonominiai rodikliai ieško atsakymų, kaip daugiau sukurti darbo vietų, plėsti prekių gamybos bei paslaugų mastą.

Makroekonomika įgalina suvokti, nuo ko priklauso šalies ekonomikos kilimas ir ką reikia daryti, kad būtų pasiekti tokie daugumos pageidaujami tikslai.

Darbo tikslas

Išsiaiškinti 1999-2003 m. makroekonominius rodiklius Lietuvoje.

Darbo uždaviniai

Aptarti pagrindinius makroekonominius rodiklius;

Išsiaiškinti 1999-2003 m. makroekonomikų rodiklių tendencijas;

Atskleisti makroekonominių rodiklių įtaką bei pasekmes Lietuvos ekonomikai;

Metodai

Mokslinės literatūros analizė, makroekonominių rodiklių analizė 1999-2003 m.

1. Makroekonominiai rodikliai

1.1 Nacionalinis produktas

Nacionalinis produktas (NP) – tai pinigais išreikšta vertė prekių ir paslaugų, kurias pagamina šalis per tam tikrą laikotarpį (dažniausiai per metus).

Gamindami daugiau prekių bei paslaugų, daugiau turime ir pajamų.

Bendrasis vidaus produktas – tai bendrosios pajamos, sukurtos šalies teritorijoje, taip pat užsienio gamybos veiksnių gautos pajamos konkrečioje šalyje, minus šios šalies piliečių gautos pajamos užsienyje.

Iš esmės bendrasis vidaus produktas artimas bendrajam nacionaliniam produktui. Skirtingai nuo BNP, jis apskaitomas ne rinkos kainomis, bet gamybos veiksnių kaštais, kurių suma nustatoma sudedant pridėtinę vertę kiekvienoje šakoje ir įmonėje.

Bendrasis nacionalinis produktas – visų galutinių prekių ir paslaugų, pagamintų šalies piliečių per tam tikrą laikotarpį( paprastai per metus) rinkos kainų suma ; tai konkrečios šalies piliečių gautos pajamos.

Pagrindinis nacionalinio produkto rodiklis yra bendrasis nacionalinis produktas(BNP).

BNP apskaičiuojamas sudedant visas išlaidas pirkti baigtoms prekėms ir paslaugoms. BNP sudaro vien baigtinių prekių ir paslaugų vertė.

Baigtinė prekė ir paslauga – tai ta, kuri pasiekia savo galutinį vartotoją, t.y. kuri nebėra vartojama kaip sąnaudos kitai prekei ar paslaugai pagaminti.

Esant šiuolaikiniam gamybos specializavimosi lygiui, dauguma įmonių ir firmų gaminamų produktų pereina per kelias gamybos ir vartojimo stadijas, kol jų vartojimas baigiasi baigtinio produkto sukūrimu ar baigtinės paslaugos suteikimu.

1.2 Kainų indeksas

Pinigų „vertės“ pasikeitimus galima išmatuoti tik bendrojo kainų lygio pokyčiais. Todėl infliacijos lygiui įvertinti dažniausiai pasitelkiami kainų indeksai.

Tikriausiai nėra sudėtingesnio, visiems opaus klausimo, kaip kainų augimas. Realiame gyvenime kainos, nuolat kinta: vienos prekės brangsta, kitos – pinga, be to, šie procesai vyksta netolygiai. Todėl, nustatant kainų pasikeitimą, būtina žinoti bendrąjį kainų lygį.

Bendrasis kainų lygis – tai vidutinis kainų lygis, nustatomas, pasitelkus kainų
indeksą.

Indeksas – tai vieno reiškinio dviejų būsenų palyginimo rodiklis.

Kainų indeksas – kainų pokyčių esamuoju laikotarpiu rodiklis, apskaičiuojamas kaip bazinio ir lyginamojo laikotarpio santykis.

Kainų indeksu galima:

1) nustatyti įmonių ekonominių procesų pokyčius.

2) apskaičiuoti įvairių veiksnių įtaką ekonominių procesų pokyčiuose.

3) ekonominius procesus palyginti ne tik su praėjusiu laikotarpiu, bet ir su kita valstybe, bei su normatyviniais rodikliais.

4) jeigu indeksų reikšmės apskaičiuojamos kiekvieniems metams iš eilės, tuomet galima atlikti lyginamąją jų kitimo analizę.

Kai kainų indeksas analizuojamu laikotarpiu viršija bazinių metų lygį (>100%), tuomet galima daryti išvadą, kad kainų lygis per šį laikotarpį padidėjo. Kai kurių indeksas sumažėja palyginti su bazinių metų lygiu (100 %), tuomet – kainų lygis šalyje mažėja.

Infliacijos tempams nustatyti tinka įvairūs kainų indeksai. Plačiausiai vartojamas vartotojų kainų indeksas – CPI. Jis skaičiuojamas tik vartojimo prekėms ir paslaugoms. Infliacijos tempams įvertinti naudojamos ir bendrojo vidaus produkto defliatorius. Jis parodo, kaip kinta visų šalies prekių ir paslaugų kainos, skaičiuojamos kartą per metus, nustatant realųjį BVP. Infliacijos tempai įvertinami ir kitais būdais. Vienas jų – infliacijos tempų nustatymas, siejant pinigų pasiūlos, paklausos ir kainų kilimo tempus.

Infliacijos laipsniui įvertinti gali būti naudojama ir taisyklė „70“. „Taisyklės 70“ esmė tokia: skaičius 70, dalijamas iš metinio infliacijos prieaugio tempo, išreikšto procentais.

Vartotojų kainų indeksas (VKI) – rodiklis, rodantis vartojimo prekių ir paslaugų, kurias įsigyja, už kurias sumoka ir kurias namų ūkiai panaudoja tiesiogiai patenkinti vartojimo poreikius, vidutinį kainų lygio pokytį per tam tikrą laikotarpį.

Kai didėja gaminamų prekių ir teikiamų paslaugų kainos, tai aišku, didėja ir žmonių išlaidos. Todėl nenuostabu, kad kainų defliatorius ir vartojimo prekių indeksas kinta analogiškai, ypač jei stebime ilgesnį laikotarpį.

1.3 Infliacija

„Infliacija yra viena opiausių ir sudėtingiausių šiuolaikinių makroekonominių problemų. Ji pasireiškia prekių kainų kitimu bei pinigų nuvertėjimu ir neigiamai veikia ekonomiką, sukelia daug nepageidaujamų padarinių. Nepaisant infliacijos tempų mažėjimo pastaraisiais metais, ji tebėra aktuali.

Infliacija – yra pinigų nuvertėjimas, kuris pasireiškia prekių ir paslaugų kainų kilimu.

Infliacija reiškia, kad kyla bendras visų prekių ir paslaugų, kainų lygis. Be to, tai ne vienkartinis kainų pakilimas, o nuolatos besitęsiantis reiškinys, trunkantis gana ilgai. Kai kurių prekių kainos net ir infliacijos sąlygomis gali išlikti nepakitusios.

Dabar pastebima bendra pasaulinė infliacijos mažėjimo tendencija, taip pat ir besivystančiose šalyse. Pagrindinė infliacijos mažėjimo tempų priežastis yra ekonomikos globalizacija iš tarptautinių finansų rinkų egzistavimas. Kai kurie ekonomistai mano, kad tuomet, kai pinigų rinka bus visiškai globalizuota ir kai valiuta cirkuliuos tik kaip elektroniniai pinigai, svarbiausios infliacijos sąlygos išnyks.

Pagal reiškimosi pobūdį infliacija gali būti atvira ir paslėpta. Atvira infliacija pasireiškia kainų kilimu ir„matoma“ išorėje. Paslėptos infliacijos esmė ta, kad kainos formaliai gali išlikti nepakitusios arba didėja ne taip sparčiai, kaip esant atvirai infliacijai. Paslėpta infliacija atsiranda tuomet, kai bendroji paklausa viršija bendrąją pasiūlą ir susidaro prekių stygius. Tai buvo būdinga socialistinėms šalims. Ten infliacija buvo tramdoma administraciniais būdais. Dėl to dažniausias didėja deficito mastai, gali būti įvedami talonai ir t.t. Be to, paslėpta infliacija pasireiškia ir tuomet, kai kainų kilimas dirbtinai stabdomas, nustatant viršutines jų kilimo ribas.

Pagal infliacijos mastą, arba intensyvumą, išskiriama šliaužiančioji, šuoliuojanti infliacija ir hiperinfliacija.

Šliaužiančioji infliacija – tai infliacija, kai kainos kyla lėtai, bet pastoviai. Tai slenkančioji, lėtoji, saikinga infliacija. Ji trunka ilgai, tačiau jos tempai nėra dideli. Ekonomistų nuomone, ši infliacija gali siekti 3 -7 proc. per metus o dabartiniu metu 1 -3 procentai. Tuo atveju pinigų perkamoji galia iš esmės nepakinta.

Šuoliuojanti infliacija – tai infliacija, kai kainos kyla gana staigiai, šuoliškai ir turi tendenciją didėti. Ekonomistai stipriose šalyse kainų kilimas tuo atveju gali siekti 25 -30 proc. per metus. Ūkinės sutartys tuomet sudaromos, įvertinus infliacijos lygį, arba siejamos su tvirta valiuta.

Hiperinfliacija – tai infliacija, pasižyminti ypač dideliais tempais. Remiantis klasikiniu Kolumbijos universiteto ekonomisto Filipo Kagano apibūdinimu, hiperinfliacija yra tuomet, kai kainų kilimo tempai viršija 50 proc. per mėnesį.

Visuomenė labai jautriai reguoja į kainų kilimą, todėl čia neišvengiama subjektyvių vertinimų. Kainų kilimas reiškia pinigų perkamosios galios mažėjimą, t.y. realiojo darbo užmokesčio kritimą. Kita vertus, infliacijos sąlygomis darbo užmokestis visada auga.

Nustatyti infliacijos priežastys nelengva. Ji – visos ekonomikos būklės atspindys, nors ir pasireiškia pinigų sferoje.

Infliacijai mažinti ir kitoms problemoms spręsti
dažniausiai pasitelkiama tam tikra valstybės ekonominė politika. Svarbiausias jos tikslas – mažinti infliaciją, veikiant ją sukeliančias priežastis, stengiantis jas pašalinti.

Be to, ji turi padėti švelninti ir neigiamos infliacijos padarinius.

Infliacijos mažinimo ir kitų jos problemų sprendimo būdai yra šie:

1. Pajamų indeksavimas.

2. Infliacijos kontrolė (darbo užmokesčio ir kainų kontrolė).

3. Antiinfliacinė politika.

Pajamų indeksavimas – pajamų didinimas proporcingai infliacijos lygiui. Tuo atveju indeksuojamas darbo užmokestis, pensijos, stipendijos, palūkanos ir t. t. Tai savotiškas pajamų apdraudimas, kurio

tikslas – prisitaikyti prie infliacijos išmokti gyventi kartu su ja ir kompensuoti žalą, kurią patiria dėl infliacijos dauguma žmonių.

Pajamų indeksavimas dažniausiai būna dalinis. Bendra išvada galėtų būti tokia: indeksavimas infliacijos problemos išspręsti negali, jo paskirtis kita.

Infliacijos kontrolė – tai darbo užmokesčio ir kainų kontrolė, pradedant gana švelniomis ir baigiant griežtokomis formomis.

Dažniausiai taikomi du kontrolės būdai.

Pirma, nustatomos aukštutinės darbo užmokesčio ir kainų kilimo ribos, t. y. leistinas jų kilimo tempas.

Antra, visiškai sustabdomas jų kilimas, „įšaldant“ darbo užmokestį ir kainas. Ir darbo užmokesčio bei kainų „įšaldymas“, ir jų kilimo tempų reguliavimas yra tiesioginiai infliacijos tramdymo būdai.

Infliacijos kontrolė vertinama prieštaringai. Daugelio šalių praktika parodė, kad tai sukelia tik labai trumpalaikį teigiamą poveikį.

Bendra išvada: darbo užmokesčio ir kainų kontrolė nėra pakankamai efektyvios ir gali būti vertinamos kaip išorinės, „kosmetinės“ priemonės.

Antiinfliacinė politika – tai fiskalinės ir monetarinės politikos priemonių visuma, naudojama infliacijai mažinti (Jakutis A., Petraškevičius V., Steponavičius A., Šečkutė L., Zaicev S. Ekonomikos teorijos pagrindai 2002 Kaunas 222-224 p.).

1.4 Nedarbo lygis

Darbas yra ne vien žmogaus pajamų, bet ir jo socialinės padėties, visavertiškumo ir pasitenkinimo savimi pagrindas.

Darbo jėga – visi sulaukę darbingo amžiaus (16 metų) užimti gyventojai ir bedarbiai.

Užimti gyventojai – tai dirbantys visų nuosavybės formų įmonėse, įstaigose ir organizacijose, įskaitant dirbančių ūkininkų ūkiuose, bei atliekantys karinę tarnybą.

Darbingi gyventojai ne visuomet turi darbą. Yra ir darbingų neturinčių darbo ir jo ieškančių, t. y. bedarbių.

Bedarbiai – tai nedirbantys darbingo amžiaus darbingi asmenys, nesimokantys dieninėse mokymo įstaigose, užsiregistravę gyvenamosios vietos darbo valstybinėje darbo biržoje kaip ieškantys darbo ir pasirengę profesiniam mokymui.

„Viena svarbiausių makroekonominių problemų yra nedarbas. Nedarbo problema yra partinių ir ekonominių diskusijų objektas. Ekonomistai tyrinėja nedarbą, norėdami nustatyti jo lygį, priežastį, makroekonominius ir makroekonominius nedarbo nuostolius, parengti ir tobulinti vyriausybės užimtumo politiką.“ Kauno technologijos universitetas 2000 Makroekonomika 2000 Kaunas.

Nedarbui apibūdinti naudojami įvairūs rodikliai. Plačiausiai naudojamas ITO specializacijoje Tarptautinėje darbo organizacijoje, nedarbo lygis.

Nedarbo lygis – tai nedirbančios darbo jėgos, tačiau galinčios ir norinčios dirbti, bet nerandančios tinkamo darbo, santykio su visa darbo jėga procentine išraiška.

Trumpalaikiai nedarbo lygio svyravimai yra tiesiogiai susiję su ekonomikos raida: gamybos apimties sumažėjimas nesukelia nedarbo lygio didėjimą, o gamybos apimties padidėjimas – atvirkščiai, mažina nedarbo lygį. Todėl gamybos apimties kitimo analizė glaudžiai susijusi su nedarbo lygio svyravimų tyrimu.

Dažnai nedarbą didina ir vyriausybės bandymai kontroliuoti infliaciją monetarinės ar fiskalinės politikos priemonėmis, sukeliančiomis bendrosios paklausos mažėjimą.

Tarp kitų nedarbo priežasčių svarbią vietą užima ekonomikos struktūros pokyčiai. Nedarbą didina ir tai, kad naujų prekių ir paslaugų gamyboje naudojamos tobulesnės technologijos, irgi mažinančios darbo jėgos paklausą.

Kai kurie žymūs teoretikai, pavyzdžiui, mano, kad nedarbo pašalpas reikia mažinti norint paskatinti bedarbius spartinti darbo paieškas.

Pirmiausia taip yra todėl, kad dalis darbo netekusių asmenų, nusivilia darbo paieškomis ir jau nebėra darbo jėga. Dėl to visuomenė praranda jų uždarbius ir pajamų mokesčius, kuriuos jie būtų mokėję dirbdami.

Antra, nuosmukio metu žymiai sumažėja viršvalandinio darbo, o tada sumažėja darbuotojų pajamos. Trečia, sumažėja verslininkų pelnas, jei firmos pasilieka darbuotojus, kurie nuosmukio metu faktiškai nereikalingi. Ketvirta, vyriausybė patiria nuostolių, kadangi sumažėja įplaukos į valstybės iždą. Tuo tarpu valstybės transferinės išmokos, padidėjus nedarbui, išauga.

Svarbų vaidmenį mažinant nedarbą vaidina smulkaus ir vidutinio verslo organizavimas ir skatinimas. Papildomų darbo vietų kūrimas tampa pagrindiniu nedarbo mažinimo šaltiniu (Kauno technologijos universitetas 2000 m. Kaunas 61-62 p.).

1.5 Investicijos

Investicijos – tai firmų išlaidos naujoms įmonėms statyti, įrengimams pirkti, gatavų prekių atsargoms papildyti.

Investicinės išlaidos – tai:

a) privačių firmų išlaidos mašinoms,
gamybiniams pastatams;

b) gyvenamųjų namų statybos išlaidos;

c) prekių likučių pasikeitimai.

Pagal kilmę investicijos gali būti vidaus ir išorinės( užsienio kapitalo).

Firmų investicijos vadinamos bendrosiomis privačiomis vidaus investicinėmis išlaidomis.

Bendrosios privačios vidaus investicijos – tai visos per metus pagamintos investicinės prekės, neatsižvelgiant į jų paskirtį. Šios investicijos pagal paskirtį susideda iš dviejų dalių: atstatymo investicijų ir grynųjų privačių vidaus investicijų.

Atstatomosios investicijos( amortizacija) – investicijos, atstatančios nusidėvėjusias darbo priemones.

Grynosios privačios vidaus investicijos skirtos naujoms papildomoms darbo priemonėms įsigyti.

Atstatomosios investicijos kompensuoja amortizaciją, t.y. kapitalo vertės sumažėjimo dėl pasenimo ir nusidėvėjimo, ir užtikrina pagrindinio kapitalo nusidėvėjimo atstatymą.

Grynosios privačios vidaus investicijos kapitalą padidina.” Makroekonomika 2000 Kaunas 80-81psl.

“Vyriausybės išlaidos – tai centrinės ir vietinės valdžios institucijų išlaidos baigtinėms prekėms ir paslaugoms, taip pat darbo jėgai įsigyti ir naudoti. Šios išlaidos susideda iš dviejų dalių:

a) išlaidų esamajam vartojimui, valstybės finansuojamose įstaigose ir organizacijose:

b) investicinių išlaidų.

Kai gamintojai padidina savo kapitalą tam tikra suma, tada padidėja pajamos, žmonės suvartoja daugiau prekių, pagreitėja nacionalinio produkto ir pajamų apytaka, vadinasi investicijos stimuliuoja nacionalinio produkto bei pajamų augimą.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2443 žodžiai iš 8106 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.