AR SUSTABDYTA HIDROENERGETIKOS PLĖTRA?
Prof. Juozas BURNEIKIS
Lietuvos energetikos Institutas,
E. prof. p. Petras PUNYS
Lietuvos hidroenergetikų asociacijos pirmininkas
Doc. Bronislovas RUPLYS
LŽŪU Hidrotechnikos katedra
2004 m. kovo mėn. Seimas ypatingos skubos tvarka priėmė trumpą Vandens įstatymo 14 straipsnio pataisą. Štai jos tekstas:
“Pakeisti 14 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip:
„3. Draudžiama statyti užtvankas Nemuno upėje bei ekologiniu ir kultūriniu požiūriu vertingose upėse. Ekologiniu ir kultūriniu požiūriu vertingų upių ar jų ruožų sąrašą tvirtina Vyriausybė.”
Pakeitimai, atrodo, nedideli, tačiau iš tikrųjų jie stabdo tolesnę hidroenergetikos plėtrą Lietuvoje. Jau anksčiau (2003m.) Aplinkos ir Žemės ūkio ministrų įsakyme, siekiant apsaugoti žuvis, buvo uždrausta statyti užtvankas (hidroelektrines) 146 šalies upėse ar jų ruožuose, tarp jų Neryje ir Nemune. Bet pastarajame buvo paliktas nedidelis ruožas aukščiau Alytaus. Tai beprecedentis atvejis Europoje, nes beveik visose didesnėse šalies upėse neleidžiama užtvankų statyba. Bent 3 m. virė aistros dėl šio įsakymo formuluočių. Aplinkos ministerija surado sąjungininką – tarptautinę žaliųjų organizaciją, įsikūrusią Švedijos, šalies kur apie 50 proc. elektros gaunama naudojant vandens energiją. Ši organizacija užsimojo sustabdyti mažosios hidroenergetikos plėtrą ir kaimyninėse Estijoje ir Latvijoje. Šių veiksmų išdavoje mažųjų HE statytojai buvo sustabdyti. Siekiantys statyti didesnes HE vadovaudamiesi tuometiniais aplinkosaugos teisės aktais, gavę Aplinkos ministerijos sąlygas, pradėjo rengti būsimos Alytaus HE poveikio aplinkai vertinimą. Per 40 kompetentingų mokslo ir studijų institucijų specialistų (tarp jų dauguma ne hidrotechnikai) ėmėsi tyrimų. Dar prieš tai Ūkio ministerija pasiūlė parengti hidroenergetikos išteklių naudojimo schemą,(apie tai rašyta žurnale “Žemėtvarka ir hidrotechnika”, 2003 m. Nr.3). Schema buvo parengta, tačiau iki šiol nesuderinta su Aplinkos ministerija. Pastaroji pradėjo kelti vis naujesnius reikalavimus. O dabar naujas draudimas…
Hidroenergetikai darė ką galėjo, kad tokie klaidingi sprendimai nebūtų priimti. Jie siekė protingo balanso tarp būtinumo plėtoti hidroenergetiką ir aplinkosaugos interesų. Ne vieną kartą kartu su kolegomis kreipėmės į Seimą laiškais esamų ir rengiamų teisės aktų, apribojančių užtvankų statybą, hidroenergetikos plėtrą šalyje klausimu, dalyvavome konferencijose organizuotose Seime, plačiai rašėme spaudoje ir kitose žiniasklaidos priemonėse. Deja, jėgos buvo nelygios.
Šiame rašinyje norėjome parodyti įstatymų “priėmimo virtuvę”, parodyti kai kurių Seimo narių kompetencijos trūkumus sprendžiant valstybei svarbius klausimus, jų nenorą ar nesugebėjimą atsižvelgti į specialistų nuomonę. Skaitytojai taip pat gali susipažinti su minėto įstatymo projekto aiškinamuoju raštu ir jo komentarais. Juk net trys ketvirtadaliai šio aiškinamojo rašto aplinkosauginio pagrindimo teiginių yra neteisingi. Taip pat skelbiame autoritetingų vandens inžinerijos, verslo ir energetikos specialistų pareiškimą, kuris buvo skelbtas laikraščiuose, komentuotas televizijos.
Autoriai
Kaip buvo uždrausta HE statyba Nemune
2003 m. gruodžio 1 d. Seimo narys G.Jakavonis kritikavo aplinkos ministrą A.Kundrotą už sprendimą panaikinti draudimą statyti hidroelektrines Nemuno ruože ties Alytumi. Aplinkos ministerija šį išpuolį taktiškai atrėmė interneto žinute „Strėlės ne į tą taikinį“. Joje pabrėžta, kad „… nėra pagrindo skambinti pavojaus varpais“, nes atliekamas galimų būsimų HE poveikio aplinkai vertinimas ir sprendimai bus priimti pagal to vertinimo rezultatus.
Šurmulys nenurimo. Pajutę progą pagerinti savo reitingus Alytaus HE statybos draudimo„arkliuką“ pabandė pasikinkyti Seimo nariai A.Kubilius ir A.Kašėta. A.Kašėta operatyviai parengė Seimo nutarimo „Dėl draudimo statyti hidroelektrinę ant Nemuno“ projektą. Tačiau jam nepavyko. Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas nusprendė, kad A.Kašėtos pasiūlytas projektas yra antikonstitucinis. Tam projektui taip pat nepritarė ir Vyriausybė.
2004 m. vasario 18 d. Seimo nariai B.Bradauskas, A.Skardžius ir G.Jakavonis įregistravo Vandens įstatymo 14 straipsnio 3 dalies pakeitimo įstatymo projektą. Jo turinys iš esmės buvo identiškas A.Kašėtos projektui, bet teikėjai priklausė valdančiajai koalicijai, todėl jų projektas tiko. Pagrindiniu paskirtas Seimo Aplinkos apsaugos komitetas projektui pritarė, Ekonomikos komitetas – taip pat. Vyriausybė irgi pritarė šiam projektui. Gaila, kad tokį sprendimą palaikė Ministras Pirmininkas (jis hidrotechnikos inžinierius ir gerai supranta hidroenergetikos plėtros svarbą – per iškilmingą Kavarsko HE atidarymą 2003 m. vasarą jis išreiškė savo viziją – 300 HE Lietuvoje). O dabar štai totalinis HE statybos uždraudimas…
Buvo akivaizdu, kad Nemuno korta nesivaržant naudojama dėl populistinių priešrinkiminių interesų, dėl lengvai įžiūrimos rusiškos naftos ir dujų biznierių finansinės paramos artėjančiuose rinkimuose ir t.t. Tai kas, kad galimas papildomas hidroenergijos išdirbis Lietuvoje siektų 600 mln. kWh per metus. Tai kas, kad
iš Rusijos nebereikėtų pirkti apie 150 tūkst. t. mazuto. Tai kas, kad virš Lietuvos nebepasklistų apie 3,6 mln. kg sieros dvideginio (SO2), kuris sąlygoja rūgščiuosius lietus, naikinančius visa, kas gyva, sukeliančius plaučių vėžį. Nesvarbu, kad į atmosferą kasmet nebebūtų išmetama 600 tūkst. t. anglies dvideginio (CO2), kuris skatina Žemės perkaitinimą.
Buvo užmirštas griežtas Europos Sąjungos reikalavimas – artimiausiu metu 22 elektros energijos gaminti iš atsinaujinančių energijos šaltinių, tarp kurių ypač vertinama hidroenergija. Hidroenergetikos, gamtosaugos, ekonomikos ir socialinių interesų suderinimas nebe problema pasaulyje. Valdžios elitas į visa tai atsainiai numojo ranka, jokių dividendų iš hidroenergetikos neįžiūri…
Vandens inžinerijos, energetikos specialistai, perpratę politikų veiksmus, mėgino įtikinti juos ir visuomenę, kad hidroenergetikos žlugdymas nuostolingas Lietuvai. Buvo organizuota diskusija Lietuvos televizijoje pokalbių laidoje „Dviguba teisybė“, dvi diskusijos Seime, paskelbta keletas straipsnių laikraščiuose. Visur jautėsi priešprieša, o toji televizijos laida „Dviguba teisybė“ netrukus buvo uždaryta. Hidroenergetikos oponentams praktiškai buvo suteikta „žalia gatvė“.
Ypatingu priešiškumu hidroenergetikai, nesiskaitymu su išsireiškimais ir faktais publikacijose pasižymėjo buvęs LŽŪA darbuotojas miškininkas, dabar tapęs aplinkosaugininku VDU profesorius R.Juknys. Gaila, bet „Lietuvos ryte“ prieš Nemuno HE pasisakė ir kadenciją baigęs prezidentas V.Adamkus.
Į profesionalų bandymą objektyviai įvertinti Lietuvos hidroenergetikos situaciją ir problemas, tuo pačiu jau minėtą Vandens įstatymo pakeitimo projektą (žr. publikuojamą laišką) visiškai nereagavo nei Seimo pirmininkas A.Paulauskas, nei Seimo Ekonomikos (kuriam, beje, vadovauja hidrotechnikos inžinierius V.Karbauskis), nei kiti Seimo komitetai. Neatsiliepė ir aplinkos bei ūkio ministrai. Seimo Aplinkos apsaugos komitetas „perkvalifikavo“ tą laišką tik kaip Lietuvos hidroenergetikos asociacijos nuomonę, neturinčią juridinės reikšmės. Vyriausybė į minėtąjį laišką taip pat neatsižvelgė, o tik kai Vandens įstatymo pataisa jau buvo priimta persiuntė jį Aplinkos ir Ūkio ministerijoms.
Šitaip „gerai“ pagrįsta įstatymo pataisa Seime „praėjo“ labai sklandžiai (nors 2004 m. kovo 30 d. Seimo darbotvarkėje buvo numatytas tik jos svarstymas):
– 12.10 val. sutariama daryti Seimo posėdžio pertrauką iki 15.00 val.;
– 12.22 val. grupė Seimo narių (53 iš prieš tai buvusių 70), nedaro tos pertraukos, ir pirmininkaujant V.P.Andriukaičiui pradeda tą pataisą svarstyti. Pasisako 6 Seimo nariai, 5 – už, 1 – prieš ;
– apie 12.30 val. V.P.Andriukaitis paskelbia A.Paulausko siūlymą svarstyti pataisą ypatingos skubos tvarka. Siūlymui pritariama bendru sutarimu.
– 12.35 val. 49 Seimo nariai balsuoja taip: už – 44, prieš – 2, susilaikė – 2. (Tarp balsavusių už pataisą abu hidrotechnikos inžinieriai – Seimo nariai (V.Karbauskis ir J.Palionis) .
Taigi Lietuvos hidroenergetikos laidotuvių ceremonija užtruko tik apie 13() minučių.
_________
Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkui Artūrui Paulauskui
Lietuvos Respublikos Ministrui Pirmininkui Algirdui Brazauskui
Lietuvos Respublikos Seimo Aplinkos apsaugos komitetui, Ekonomikos komitetui, Kaimo reikalų komitetui, Žmogaus teisių komitetui
Lietuvos Respublikos aplinkos ministrui
Lietuvos Respublikos ūkio ministrui
Dėl Lietuvos Respublikos vandens įstatymo 14 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto
Lietuva importuoja maždaug 97% kuro, reikalingo elektrai gaminti. Hidroenergetika – nacionalinės ir neišsenkančios energijos šaltinis – gali šį šaliai nuostolingą kiekį sumažinti 10-15%. Draudžiant plėtoti hidroenergetiką netiesiogiai pasitarnaujama iškasenų kuro importuotojams ir tuo pačiu stiprinama valstybės ekonominė priklausomybė nuo užsienio šalių, aštrinamos ekologinės problemos – atmosferos tarša. Būtina pabrėžti, kad kiti atsinaujinančios energijos šaltiniai (vėjas, saulė, geotermija ir kt.) elektros rinkoje aiškių perspektyvų dar neturi. Hidroelektrinės (HE) ir jų tvenkiniai be tiesioginės paskirties – elektros gamybos, sukuria infrastruktūrą kitiems verslams, turi papildomų privalumų: laivybą, tvenkinių žuvininkystę, vandentieką, žemių drėkinimą, rekreaciją, paveldo atkūrimą ir išsaugojimą, apsaugą nuo potvynių, erozijos, upių išdžiūvimo ir kt.
Remiantis įvairiomis ES aplinkosaugos direktyvomis ir tarptautiniais aktais šalies saugomas teritorijas numatoma labai išplėsti. Didelė jų dalis apima upių slėnius, tinkančius mažosioms HE statyti. Tačiau nė vienoje ES šalyje ši statyba nevaržoma taip, kaip Lietuvoje. Draudimai ypač padidėjo pastaraisiais metais. Aplinkos ministerija (AM), derindama ES aplinkosaugos teisės reikalavimus su nacionaliniais, prisiėmė žymiai didesnius įsipareigojimus. Atsiradę nauji teisės aktai yra griežtesni nei analogiški ES dokumentai. Štai ES Buveinių direktyvos (92/43/EEC) 6 straipsnis leidžia atlikti poveikio aplinkai vertinimą net saugomose teritorijose, o tai nebuvo paminėta neseniai suderintame šalies Saugomų
teritorijų įstatyme.