Pajūrio regioninis parkas
Tai Valstybės saugoma Lietuvos pajūrio teritorija nuo Klaipėdos iki Senosios Palangos. Parko plotas užima 5033 ha sausumoje ir 30 km jūros akvatorijoje. Lietuvos žemyninio pajūrio ruožas yra neilgas, bet čia gausu nuostabių vietų, kuriose žmonės, atitrūkę nuo miesto, kasdienybės, mėgsta pailsėti, turiningai praleisti laisvalaikį. Siekdama išsaugoti puikius pajūrio kraštovaizdžius, gamtines bei kultūros paveldo vertybes, biologinė Baltijos jūros įvairovė, atkurti sunaikintus ir pažeistus gamtos, kultūros objektus, o kartu sudaryti sąlygas pažintinio turizmo ir poilsiavimo plėtojimui, Lietuvos Respublikos Aukščiausioji taryba 1992 rugsėjo 24 d. įsteigė Pajūrio (Karklės) regioninį parką.
Parke yra Plačio gamtinis rezervatas, Olandų kepurės, Nemirsetos bei Saipių kraštovaizdžio, Karklės botaninis, Kalotės botaninis – zoologinis, Karklės talasologinis (jūrinis) ir Karklės etnokultūrinis draustiniai, rekreacinės bei žemės ūkio teritorijos. 1997 metų vasario mėn. įsteigta Pajūrio regioninio parko taryba, kurioje dirba aplinkosaugos specialistai, besirūpinantys šios teritorijos išsaugojimu bei tvarkymu. Gyvenvietės šioje teritorijoje ėmė kurtis XIII a. vėliau iš pavienių sodybų vadinamų Medekarkel (pagal 1641 m. planą), kuriose gyveno Tom Saip, Martin Girkal, Bendik Brusdel, Jurgen Dargus, radosi kaimai: Saipiai, Girkaliai, Bruzdeilynas, Darguziai. Tarp Klaipėdos ir Palangos XVI a. didžiausia gyvenvietė buvo Karklė, kurioje gyveno 330 gyventojų – apie 50 seimų. XX a. pradžioje Karklė buvo ilgiausias kaimas Klaipėdos krašte. Gyvenvietė palei jūrą tęsėsi 9 km. Joje gyveno 810 gyventoju, iš jų – 84.2 % lietuvių. Kaime veikė trys pradinės mokyklos, dvi karčemos, gelbėjimo stotis. 1911 m. pastatyta mūrine bažnyčia. Po karo, 1952 m. Karklėje sovietų armija įkūrė karinį poligoną, kuris užėmė pusę kaimo: sodybos buvo sunaikintos, gamta nuniokota.
Karklė pasižymi unikalia Lietuvai molinga jūros pakrantės atodanga, kurios aukščiausia vieta, istoriškai vadinama Olandų kepure (24 m. virš jūros lygio), apaugusi seniausiu, šimtmečius saugotu ir puoselėtu mišku, tarnavusiu orientyrų seniesiems jūrininkams. Nuo Karklės skardžiu atsiveria nuostabi Baltijos jūros panorama. Senojo kaimo ribose telkšo arčiausiai jūros Lietuvoje esantis Plačio ežerėlis, į jūra įteka Rikinės upelis.
Saugomi objektai
Plačio gamtiniame rezervate – unikalus Lietuvos pajūrio Plačio ežeras ir jo užpelkėjusios pakrantes, kopos ir jų augmenija, pajūrio žemumos kraštovaizdis, nykstantys augalai: zunda, dėmėtoji ir rausvoji gegūnė; retieji gyvūnai: pievinė lingė, nendrinė rūpužė ir kt. migruojantys ir trumpam sustojantys paukščiai, gamtos paminklas – senosios liepos.
Karklės botaninis ir Kalotės botaninis – zoologijos draustiniai – Kalotės miško ir Kalotės ežero pakrančių augalai, natūralios ir intradukuotų augalų bendrijos, retieji pajūrio durpinių pievų augalai, nykstantys ir reti augalai: nariuotoji ilgalūpė, šaltininė menuva, gebenlapė veronika, šiaurinė linėja, bekotis ąžuolas ir kt., retieji gyvūnai: visų rūšių šikšnosparniai, ūdros, barsukai, geltonskruosčiai žalčiai, perintys ir besiilsantys migracijų metu paukščiai.
Olandų kepurės kraštovaizdžio draustinis – Baltijos jūros pakrantės skardis (Didysis pajūrio klifas). Ledynmečio riedulynas jūros pakrantėje, senasis ir atsodintas miškas. Olandų kepurės – orientyras jūreiviams ne tik senovėje, bet ir dabar.
Nemirsetos ir Saipių kraštovaizdžio draustiniai – kopagūbrio, pievų ir miškų kompleksas, pajūrio lygumos augmenija ir gyvūnija.
Karklės talasologinis (jūrinis) draustinis – pajūrio riedulynas, žuvų nerstavietės.
Kuršių Nerija
Smėlio pusiasalis, skiriantis Kuršių marias nuo Baltijos jūros. Šiaurinė dalis priklauso LTSR, pietinė dalis- RTFSR Kaliningrado sričiai. Pusiasalio šiaurinį galą(Kopgalį) nuo žemyno skiria Klaipėdos sąsiauris, pietuose (ties Zelenogradsku) jungiasi su Sembos pusiasaliu.Plotas 180 km, ilgis 98 km,plačiausia vieta 3,8 km (ties Bulvikio ragu, 4 km į šiaurės rytus nuo Nidos), siauriausia apie 380 m (kiek į šiaurę nuo Lesnojaus).
Vietos gyventojai Kuršių Neriją yra vadinę Kopomis, Randavomis, Pajūriais, žemaičiai pajūriečiai- Užmariu. Nerijos vardu iš pradžių buvo vadinami tik Aistmarių nerija. Pažyminys ,,kuršių” turėjo pabrėžti priklausomybę Kuršo vyskupijai. Ordino XV a. dokumentuose atsirado lytis ,,Neringa”.
Svarbiausios gyvenvietės(iš į pietus): Juodkrantė,Pervalka,Preila, Nida(visos-LTSR; 1961 sujungtos į Neringos miestą), Morskojus (Pilkopa), Rybačis (Rasytė), Lesnojus (Šarkuva; RTFSR Kaliningrado sritis).
Gamta
Jūros krantas lygus, marių krante yra ragų. Didesnieji ragai:Rasytės, Grobšto, Bulvikio ir Žirgų (Birštvyno). Visoje nerijoje (aukščiau jūros lygio) susitelkę 2 km smėlio, kurio diduma sudaro kopas.
Išilgai Kuršių Nerijos tęsiasi skirtingo reljefo ruožai: pajūryje yra jūros papludimys ir prieškopės (apsauginis paplūdimio kopagūbris), toliau marių link- palvė,kupstynė,didžiųjų kopų gūbrys, pamario palvė ir marių aplūdimys. Jūros papludimys yra 10-50 m pločio, Prieškopės- tai 4-12 m aukščio,30-150 m pločio apsauginės
paplūdimio kopos. Daugelyje Kuršių Nerijos vietų jos buvo žmonių sukurtos, kad sulaikytų vėjo pustomą smėlį. Už prieškopių plyti palvė- kauburiuota arba plokščia lyguma,apaugusi žole, krūmais arba medžiais. Ji pakilusi virš jūros lygio 5-6 m. Kai kur palvėje didžiųjų kopų papėdėje (į pietvakarių nuo Nidos ir kitur) matomos vėjo išpustytų senųjų kopų liekanos, vadinamos kupstais. Pagrindinis ir svarbiausias Kuršių Nerijos reljefo elementas- didysis kopagūbris. Jis nutįsęs apie 80 km, nuo Smiltynės iki Lesnojaus. Kopagūbrio plotis 0,3-1 km; plačiausias ir aukščiausias jis yra Kuršių Nerijos viduryje. Smiltynės-Juodkrantės, Pervalkos-Nidos, Morskojaus- Rybačio atkarpose kopos apželdintos, kitur- pustomos. Didžiojo kopagūbrio vidutinis aukštis apie 30 m, bet nemaža kopų, aukštesnių kaip 50-60 m, pavyzdžiui, Sklandytojų kopa (ties Grobšto ragu) 60,5 m aukščio (1983), Senosios Smuklės kopa (į pietus nuo Preilos) 67,4 m, Urbo kalnas (Nidoje) 51 m, Angių kalnas (Nidoje) 58,4 m. Marių paplūdimys siauras, o kai kur kopos yra prie pat marių. Grobšto, Bulvikio, Pervalkos raguose yra pamario palvė, apaugusi žole ir krūmais.