Finansų savininkų nuosavybės ir įsipareigojimų apskaita

FINANSŲ, SAVININKŲ NUOSAVYBĖS IR ĮSIPAREIGOJIMŲ APSKAITA

APSKAITOS KURSINIS DARBAS

TurinysĮvadas…………………………………………………………….

……………………………………………………… 2

1.Finansai. Finansų

esmė………………………………………………………………

………………….. 4

1.1. finansų

apibrėžimas………………………………………………………..

………………………………….4

1.2. finansų

paskirtis………………………………………………………….

……………………………………. 4

1.3. finansų ištekliai, sudėtis ir

struktūra………………………………………………………….

………… 5

1.4. finansų

galimybės………………………………………………………….

………………………………… 6

2. Savininkų nuosavybėS ir įsipareigojimŲ

APSKAITA………………………………8

2.1. įmonės savininkų

nuosavybė………………………………………………………….

…………………..8

2.2 akcijų

rūšys……………………………………………………………..

………………………………………..11

2.3 Apskaitos

modelis……………………………………………………………

………………………………. 13

2.4 Turtas ir jo

savininkai…………………………………………………………

……………………………..13

2.5 Rezervai ir

atidėjimai…………………………………………………………

…………………………….. 18

2.6 Dovanotosios nuosavybės

apskaita…………………………………………………………..

………… 19

2.7 Įmonės skolų ir įsipareigojimų

apskaita…………………………………………………………..

… 19

2.8 Nuosavybės teisių

triada…………………………………………………………….

…………………….. 20

2.9 Įmonės kapitalo

sudėtis……………………………………………………………

……………………….. 21

3 SAVININKŲ ĮSIPAREIGOJIMŲ APSKAITA „X“

ĮMONĖJE…………………………………… 23

3.1 K. Dargio įmonės

charakteristika…………………………………………………….

………………… 23

3.2 K. Dargio įmonės analizavimas

praktiškai…………………………………………………………

.. 24

Išvados ir

siūlymai…………………………………………………………..

……………………………. 30Literatūra…………………………………………………………

…………………………………………….. 32Priedai……………………………………………………………

…………………………………………………… 33

PRIEDAS 1 Ištrauka iš buhalteronio balanso (mokėtinos sumos ir

įsipareigojimai)…………..333

ĮvadasKiekviena vertybė yra turtas tik tada, kai jis turi savininką.

Kiekvienoje įmonėje sukauptas turtas turi turėti savininką. Jis gali

priklausyti pačiai įmonei t.y. jos savininkams, o dalis skolintojams,

kreditoriams ar įmonės klientams.Kiekvienas turtas būtinai turi turėti

savininką, o buhalteriai turi apskaičiuoti tiek turtą, tiek nuosavybę ir

nurodyti konkrečiai kam kiek turo priklauso, kuriuo disponuoja įmonė.

Turtas, kurį savo veikloje naudoja įmonė yra svarbus ir reikšmingas

kiekvienam savininkui – kadangi dažniausiai norima žinoti ne kiek įmonė

turi apstrakataus turo, o kiek turto priklauso tos įmonės savininkams.

Nuosavas kapitalas apibudina tai, kas konkrečiai į įmonę įdėjo turto

steigiant įmonę, visą pradinį jos turtą įdeda steigėjai (savininkai). Jiems

priklauso ir įmonės veikos rezultatas gautas naudojant įmonės turtą

pajamoms uždirbti. Savininkų nuosavybė versle atspindi tai, ką jie

investuoja į savo įmonę ir ką gavo iš jos veiklos disponuojant visu turtu.

Nuosavybės klausimo aktualumas labai svarbus įmonės kūrimo metu ir

vėliau jos gyvavimo laikotarpiu kai įmonė disponuoja visu sukauptu turtu.

Įmonės savininkui labai svarbu kiek jis investuos į savo turtą ir kiek iš

investuotų pinigų gaus naudos. Tai aktualus klausimas kiekvienam

verslininkui.

Jei įmonei neužtenka įnešto savininko turto įmonės veiklai vykdyti

surandami papildomi turto kuriuo disponuoja įmonė šaltiniai, tai skolintoji

nuosavybė.

Nuosavybės kitimas negalimas be turto kitimo. Padidėjus turtui, būtinai

turi padidėti ir turto nuosavybė ar skolintojų nuiosavybė.

Pasirinktos temos tikslas: išnagrinėti finansų, savininkų nuosavybės ir

įsipareigojimų esmę apskaitoje.

Šią temą nagrinėdama naudosiu:

Mokslinę literatūrą bei internetą.

Išsamiai nagrinėdama šią temą turiu atsakyti į šiuos išsikeltus

uždavinius.

Uždaviniai:

1) Išnagrinėti koks yra finansų apibrėžimas, paskirtis,galimybės,

ištekliai bei struktūra.?

2) Išaiškinti kas yra savininkų nuosavybė ir savininkų nuosavybę

lemiantysiksniai?

3) Aptarti kas tai yra rezervai, atidėjmai ir dovanotoji nuosavybė?

4) Aptarti įmonės skolas ir įsipareigpojimus.

I. Finansai. Finansų esmė

1.1 Finansų apibrėžimas

Pagal G. Smalenską (2001), „Finansai mokslo požiūriu- tai bendriausia

mokslo kategorija, o ekonominiu požiūriu – tai savarankiškas instrumentas,

kuriuo tauta, jos ūkio subjektai ir valstybė atlieka paskirstomuosius ir

perskirstomuosius santykius bei vykdo kontrolės funkciją. Be jų nebūtų

Įmanomas aktyvus bendrojo vidaus produkto (BVP) paskirstymas ir

perskirstymas bei kontrolė. Todėl finansai yra visuma objektyviai

sąlygojamų ekonominių santykių, kylančių iš išplėstinės reprodukcijos

paskirstymo stadijos, turinčių pagrindinę išraiškos formą, paskirstomąjį

pobūdį, finansiniį atributą materializuoti paskirstomuosius ir

perskirstomuosius santykius į finansinius išteklius, kad būtų kuo greičiau

patenkinti maksimalūs valstybės ir tautos bei jos ūkio subjektų poreikiai.“

(7; PSL 188)

1.2 Finansų paskirtis

Pagal G. Smalenską (2001), „Finansų paskirtis yra realizuojama jų

funkcijomis. Finansų atliekamos funkcijos atskleidžia ir finansų esmę.

Pirmiausia finansų paskirtis yra realizuojama dviem jų vykdomomis

funkcijomis – paskirstomąja ir perskirstomąja

Finansų paskirstomoji funkcija – tai pirminio paskirstymo funkcija.

Šios funkcijos objektas – sukurto visuminio projekto vertė. Pirminiu

paskirstymu yra paskirstoma ūkio subjektų pridėtinė vertė ir jiems

sukuriami piniginiai (finansiniai) fondai. Piniginiai fondai – tai nuo

pridėtinės vertės atskirta arba išskirta tam tikra piniginių lėšų dalis į

piniginį fondą, suteikiant jam tkslinę paskirtį ir santykinai savarankišką

funkcionavimą tam tikroje įmonėje.

Pirminis paskirstymas vyksta per valstybės įstatymais numatytą

laikotarpį. Pirminio paskirstymo metodas – atsiskaitymai į piniginį fondą.

Teigiama, kad kuo daugiau finansai turės paskirstomųjų funkcijų, tuo

daugiau bus piniginių fondų. Taigi būtina tobulinti paskirstomąją finansų

funkciją, kad būtų sukurta kuo daugiau piniginių fondų. Kartu reikia

tobulinti paskirstymo metodą – atskaitymu, tam kuo dažniau naudoti tokius

šio metodo požymius kaip kaina, darbo užmokestis, kreditas ir kt.

Pirminiu paskirstymu piniginiai fondai paskirstomi finansinės sistemos

grandyse., t.y. įmonių, įstaigų ir organizacijų bei visuomeninių

susivienijimų. Pridėtinė vertė finansais yra paskirstoam ūkio subjektams

detaliai nekonkretizuojant tikslinio panaudojimo.

Antriniu paskirstymu (perskirstymu jau paskirstytų lėšų) valstybė

sudaro biudžetinius ir nebiudžetionius fondus finansinės sistemos sferose,

t.y. tarp materialinės ir nematerialinės gamybos ekonomikos šakų, šaliesw

teritorijų, nuosavybės formų, atskirų grupių ir gyventojų.

Svarbus antrinio paskirstymo gautas produktas yra centrinis biudžetinis

fondas (nacionalinis biudžetas). Nemažiau svarbus ir kitas antrinio

paskirstymo produktas – nebiudžetinis fondas. Nebiudžetinių fondų formavimo

ir panaudojimo principas leidžia finansais puilniau materializuoti

finansinius išteklius šalies finansinei būklei pagerinti. Antrinio

paskirstymo metu kiekvienas ūkio subjektas gauna jam priklausančio subjekto

visuminę vertę pagal tikslinę paskirtį.“ (9; PSL 188.)

1.3 Finansų ištekliai, sudėtis ir struktūra

Pagal G. Smalenską (2001), „Finansų ištekliai – tai materialūs

finansinių santykių reiškėjai. Mikroprasme – tai finansų ištekliai, skirti

išplėsitnei reprodukcijai (gamybai, paskirstymui, mainams ir vartojimui), o

makroprasme – tai finansų ištekliai, skirti šalies ginybai, valstybės

valdymui ir kt. Finansų ištekliai – tai įmonių, įstaigų ir valstybės

sukaupti piniginių lėšų fondai, piniginės pajamos, sukaupimai ir

patiekimai. Įmonėse sudaromi piniginių lėšų fondai yra decentralizuoti, o

valstybės sudaromi piniginių lėšų fondai yra bendravalstybiniai, t.y.

centralizuoti.

Tiek decentralizuotų (įmonių), tiek ir centralizuotų (valstybės)

finansinių išteklių fondų sudarymą reglamentuoja specialūs įstatymai

(įmonių, akcinių bendrovių ir kt.) biudžetinės sandaros ir biudžeto

(kasmetinis įstatymas), valstybinio socialinio draudimo fondo ir kt.

Finansų išteklių kaita planuojama „ į priekį“. Sudarant finansų

išteklių kaitą reikia apgalvoti:

1) Ar pakaks pinigų išlaidoms apmokėti.

2) Ar daug ko reikės pirkti, prieš ką nors pagaminant ar

parduodant.

3) Ar teks mokėti algas dar nieko nepardavus.

4) Ar teks išgyventi vadinamuosius „liesesnius“ laikotarpius.

Finansų paskirstymo būdai yra pirminis ir antrinis paskirstymas.

Kapitalas gali būti parūpintas iš įvairių finansų išteklių šaltinių.(žr.

lentelė
1)1 lentelė

Finansų išteklių šaltiniai|Nuosavos ir joms prilygintos lėšos |Mobilizuojami |Patiekimai per |

| |finansų rinkoje |paskirstymą |

Skolinti finansų šaltiniai – tai lėšos, gautos š bankų, ar kitų ūkio

subjektų paskolos,kurios gali būti trumpalaikės ir ilgalaikės.

Vlastybės įmonės savo finansų išteklių šaltinius sudaro iš

amortizacinių atskaitymų iš peln. Išoriniams šaltiniams priklauso akcininkų

įnašai, kitų fizinių ir juridinių asmenų vienkartiniai negražinami įnaši ir

skolinto kapitalo lėšos.

Bnedravalstybiniai, centralizuoti finansų išteklių fondai yra valstybės

biudžetas, valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetas, taip pat iš

dalies gyvybės ir negyvybės draudimo fondas, formuojamas valstybinės

draudimo įstaigos.Įvairių akcinių draudimo bendrovių ir firmų fondai yra

decentralizuoti.“( 10; PSL 188)

1.4 Finansų galimybės

Pgals G.Smalenską (2001), „Rinkos ekonomikos sąlygomis finansai turi

potiancialias, t.y. nepasireiškiančias, bet galinčias pasireikšti

kiekybines ir kokybines galimybes. Kiekybinės finansų galimybės priklauso

nuo finansų išteklių dydžio. Tik esant pakankamai dideliems finansiniams

ištekliams, finansai turi daugiau galimybių daryti poveikį ekonomikai. Taip

jie tampa efektyvesniu ekonomikos valdymo instrumentu. Kokybinės finansų

galimybės priklauso nuo finansių santykių organizavimo būdo, efektyvių

finansų išteklių judėjimo ir panaudojimo formų ir kt.

Objektyvios finansų galimybės priklauso nuo žmonių valios ar noro.. Jos

glūdi finansų, kaip kategorijos, esmėje, kurią atskleidžia finansų vykdomos

funkcijos. Finansų paskirstomoji ir perskirstomoji funkcija suteikia

visuomenei objektyvią galimybę formuoti ir kaupti piniginius fondus visiems

ekonomikos struktūriniams padaliniams ir įvairiais valdymo lygiais

visapusiškiems visuomeniniams poreikiams tenkinti.

Subjektyvios finansų galimybės priklauso nuo –monių valios ar noro. O

žmonių valia ir noras lemia teisinę organizacinę verslo formą, finansinius

santykius, įmonių rūšį ir joms nustatytą pelno bei pajamų skirstymo tvarką

ir t.t. Subjektyvios finansų galimybės priklauso ne tik nuo įmonės teisinės

formos, bet ir nuo įvairių jai suteiktų įgaliojimų bei nustatytos

atsakomybės laipsnio ir atskaitomybės formos, valdymo institucijos

struktūros, turto likvidumo tvarkos ir kt.

Tik rinka finansams suteikia dideles galimybes. Tos galimybės bus dar

didesnės, jei finansai, kaip ekonominė kategorija, bus panaudoti ne tik

vienoje iš išplėstinės reprodukcijos paskirstymo stadijų bet ir kitose

stadijose – gamybos, mainų ir vartojimo.

Išplėstinės reprodukcijos vartojimo stadijose finansais gali būti

suformuota vartojimo fondų struktūra,kontroliuojamas finansinių išteklių,

medžiaginių ir darbo resursų sunaudojimas ir jų ekonomikos režimas šalyje,

formuojamos vartojimui skiriamos visuminio produkto vartojimo apimtys,

nustatoma, kokia nacionalinių pajamų dalis ar jų proporcija teks

suvartojimui ir kt.

Kuo didesnės finansų galimybės, tuom reikšmingesnė ir jų įtaką tautos

ūkiui.“ (17; PSL 188)

II. SAVININKŲ NUOSAVYBĖS IR ĮSIPAREIGOJIMŲ APSKAITA

2.1 įmonės savininkų nuosavybėPagal H. Dauderį (1993), „Įsisklonimas – tai įsipareigojimas apmokėti

už turtą ateityje arba suteikti paslaugas ar teikti prekes vėlesniu

laikotarpiu. Kol skola negrąžinta, skolintojai turi teisę pretenduoti į

įmonės trutą. Pavyzdžiui, banko skola yra įsipareigijimas grąžinti pinigus

–
sumą – ateityje, taip pat ir mokėti palūkanas. Įsiskolonimas

yra įsipareigojimas apmokėti tiekėjui už pirktas prekes arba suteiktas

paslaugas.

Savininko nuosavybė lygi tai turto sumai, kuri priklauso ekonominio

vieneto savininkams. Savininkų nuosavybė yra turtas, liekantis po to, kai

iš viso turto išskaičiuojama skolintjų nuosavybė.“ (10; PSL 344)

„Jei visą turtą įdeda savininkai, tai jiems priklausys ir įmonės

ūkininkavimo reultatas, gaunamas nadojant visą įmonės turtą. Šį rezultatą

galima apibudinti kaip pelną, pasireiškiantį konkretaus įmonės turto

padidėjimu arba nuostolį, pasireiškiantį šio turto

sumažėjimu.(žr.paveikslėlis 1)

paveikslėlis 1

Didina Savininkų nuosavybė

mažinaĮmonės turto

Savininkų Uždirbtas išėmimai Patirtis

Įdėjimai pelnas savininkams

Nuostolis

1 pav. savininkų nuosavybės pasikeitimai.

Savininkų nuosavybė versle atspindi tai, ką jie investuoja į savo įmonę

ir ką gavo iš jos veiklos disponupodami visu turtu.“ (internetas)

Pagal A. Ivanauskienę (2004), „Nuosavo kapitalo sąvoką apskaitoje

apibudina, kas konkrečiaim į įmonę idėjo turto. Lygybę tarp turto

nuosavybės ir kapital galima praplėsti, įtraukiant įmonės įsipareigojimus:

Turtas = nuosavas kapitalas + įsipareigjimai. Įmonės isipsreigojimus galime

pavaizduoti paveikslėlyje“ (41; PSL 316) (žr.paveikslėį 2)

Paveikslėlis 2

Finansinės skolos

Prekybos skolos

Ilgalaikiai

Kitos mokėtinos sumos

Įsipareigojimai Finansinės skolos

Prekybos skolos

Trumpalaikiai

išankstinis apmokėjimas

Mokesčių, atlyginimų ir

Socialinio draudimo skolos

Kitos mokėtinos sumos

Pav.2 Įmonės

įsipareigojimai.

Pagal G. Kalčinską (1997) „Įmonėje esančią savininkų nuosavybę galima

laikyti tam tikru įmonės įsipareiogijimu savininkams.“ (299; PSL 430) Visą

įmonės turtą galime pavaizduoti lentele.(žr.paveikslėlis 3)

Paveikslėlis 3

Akcinis kapitalas

Rezervai

Atidėtosios išlaidos

Įmonės

Savininkų

Nepaskirstytas pelnas

nuosavybė

Trečiųjų asmenų dovanotas įm. turtas

TURTAS

= +

Ilgalaikės įmonės skolos

Skolintojų

nuosavybė

Trumpalaikės įmonės skolos

pav.3 įmonės kapitalasPagal. G.Kalčinską, (1997), „ Savininkų nuosavybę didina papildomi jų

investavimai (turto įdėjimai), įmonės veikloje uždirbtas pelnas ir pagautė

bei trečiųjų asmenų dovanojimai įmonei. Savininkų nuosavybę mažina jų turto

išėmimai (taip pat ir dividendų išmokėjimai) bei visose įmonės veiklos

rūšyse patirtas nuostolis ir netekimai.

Akcinių bendrovių savininkų nuosavybės pagrindas yra akcinis kapitalas,

kurio priklausomybę akcininkams patvirtina specialūs vertybiniai popieriai

– akcijos. Akcinių bendrovių savininkų nuosavybės pavaizduota shemoje.(žr.

Lentelė2)

Lentelė 2

Akcinių bendrovių savininkų nuosavybės sudėtisPrivilegijuotosios alcijos

s alcinis kapialas Paprastosios akcijos

Akcijų priedai

n Kapitalo padi Papildomas

u dėjimas kapitalas

Perkainojimo rezervas

s Rezervai įstatymo numatyti

a Nepaskirstyti

v Paskirstytini

y kapitalo Nepaskirstytas pelnas

b sumažėjimas Nepareikalautas įmonės kapitalaėė Nekompensuotas

nuostolisPaprastosios akcijos suteikia jų savininkui balso teisę įmonėje:

kiekviena akcija – po vieną balsą. Asmuo yra pilnavertis tos įmonės

savininkas. Privilegijuotosios akcijos jų savininkui paprastai nesuteikia

balso teisės akcininkų susirinkime. Įmonės savininkų nuosavybė

atvaizduojama pagrindinės metinės finansinės atskaitomybės forma – balanso

– savininkų nuosavybės ir įsipareigojimų dalies kapitalo ir rezervų

skyriuje, kuris apima penkias dideles savininkų nuosavybės grupes:

kapitalą, akcijų priedus, ilgailaikio turto perkainavimo rezervą, kitų

savininkų sprendimu sudarytus rezervus bei nepaskirstytąjį
pelną.“(305; PSL

430)

2.2 Akcijų rūšysPagal H. Dauderį (1993), „ Terminas „paprastosios akcijos“ apibendrina

visas paprastąsias akcijas, kurių bendra suma reiškia akcininkų nuosavybės

teisę į likusį korporacijos turtą (turtas minus įsiskolinimai). Akcijų

vienetų sertifikatas yra nuosavybės vieneto korporacijoje pažymėjimas.“

(10; PSL 344.)

Pagal G. Kalčinską (2003), „Pagal formą visos akcijos skirstomos į

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.

Matomi 2153 žodžiai iš 7148 žodžių.

Panašūs įrašai