Dvejybinio įrašo atsiradimo apskaitoje reikšmė.
Buhalterinės apskaitos sąskaitos
Žmonės visuomet skaičiuodavo, tačiau apskaita, kaip ją dabar suvokiame, atsirado daugiau kaip prieš tūkstantmetį pr.m.e..Tai sąlygojo žmonių poreikis žinoti, kiek mokėjo šį darbą, vadino raštininkais, iždininkais, ekonomais, ūkvaizdžiais, sąskaitininkais. Senovės Egipte, Mesopotamijoje, Babilonijoje, Irane buvo daug raštininkų – apskaitininkų, užsiimančių ūkio veiklos apskaita ir atskaitomybių sudarymu. Jie priklausė privilegijuotajam arba vidutiniajam visuomenės luomui. Pavyzdžiui Egipte tai buvo trečioji profesija po dainiaus ir astronomo. Darbui Egipto, senovės Romos ir senovės Graikijos apskaitininkai naudojo papiruso ritinėlius, Babilonijoje rašė ant molinių lentelių, Anglijoje naudojo pagaliukus, išskaptuodami juose griovelius, inkai savo veiklos faktus rinkdavo užrišdami mazgelius ant specialiai tam tikslui naudojamos virvelės. Apskaitos knygas atitiko ilgos (iki 10-12 metrų) papiruso juostos, susuktos į ritinėlius. Šie žmonės išsiskyrė iš kitų mokėjimu skaityti, skaičiuoti ir burti. Plėtojantis ūkinei veiklai, atsirado apskaitininkų kontoros, ir manoma, kad jose jau buvo darbo pasidalijimas: vieni apskaičiuodavo operacijas, susijusias su įplaukomis, tretieji tikrindavo, ar tiksliai atliekami darbai. Jau prie 5-6 tūkstantmečius buvo naudojami įvairūs šios veiklos būdai ir metodai, kai kurie iš jų taikomi ir dabar. Ūkinės lėšos buvo sugrupuotos, atskirai fiksuojant operacijas, susijusias su jų gavimu ir išleidimu, tobulėjo kontrolė, buvo atliekamos inventorizacijos.
Žlugus Romos imperijai, V amžiaus pabaigoje sulėtėjo gamybinių jėgų vystymasis, sustojo mokslo ir amatų plėtojimas. Tai sąlygojo ir apskaitos sąstingį. Net iki XIII amžiaus apskaita buvo vedama tik vienuolynuose, kurie tuo metu buvo stambiausi žemvaldžiai. Be to, ji buvo naudojama tvarkant valstybės iždą. Šio laikotarpio pradžioje smulki gamyba išsiversdavo ir be apskaitininko, dažniausiai amatininkai ar pirkliai ją vesdavo patys. Vėliau šį darbą jie patikėjo savo žmonoms ir pagaliau imta samdyti profesionalius apskaitininkus. Ilgainiui atsirado apskaitos darbuotojų artelės, kurių nariai atlikdavo taisyklių, kiekvienas apskaitininkas savo darbą atlikdavo remdamasis patyrimu ir nuostatomis. “Kiekvienas, – rašė L. Pačiolis, – knygas veda savo nuožiūra, keikdamas savo pirmtakus, tartum jie nemokėjo palaikyti reikiamos tvarkos”.
Viduramžių pabaigoje susikuria specialiosios mokyklos, Italijoje – net buhalterių akademijos, kurios suvienija apskaitos darbuotojus bei gina jų teises. Ši profesija tampa labai vertinama. Plintant amatams, prekybai, bankų veiklai, tai ypač pasireiškė Italijos miestuose (Venecijoje, Genujoje, Florencijoje). Apytikriai XIV amžiaus viduryje atsiranda dvejybinė itališkoji apskaitos sistema. Ūkinių faktų registravimo technika įtraukė į šią veiklą daugelį išsilavinusių žmonių, kurių didžiąją dalį sudarė matematikai. Pirmą kartą dvejybinę apskaitos sistemą 1494 metais paskelbė žinomas matematikas Lukas Pačiolis savo knygoje “ Aritmetikos, geometrijos, mokymo apie proporcijas ir santykius visuma.” Vienuoliktas skyrius taip ir vadinosi: “ Traktatas apie sąskaitas ir įrašus” (Ir štai jau daugiau kaip penki šimtai metų įvairiomis kalbomis jis perleidžiamas daugelyje pasaulio šalių kaip atskiras išbaigtas darbas). Itališkoji apskaitos sistema turėjo labai didelį poveikį apskaitos plėtojimuisi. XIV – XV amžiais dvejybinė apskaita pradėta naudoti manufaktūrose gaminamos produkcijos savikainai apskaičiuoti. XVI – XVIII amžiais išleidžiama labai daug apskaitos vadovėlių italų, prancūzų, anglų, vokiečių bei olandų kalbomis.
Ypač didelį poveikį apskaitai turėjo XVII amžiaus Prancūzijos ūkio plėtojimasis. Pasirodo įsakai, kuriuose nurodyta, kaip vesti apskaitą prekybinėse įmonėse, pinigų keitimo kontorose, bankuose. Apskaitos ir apskaitininkų profesinį meistriškumą sąlygojo ūkinė veiklos plėtotė ir sudėtingumas. 1870 metais garsus Rusijos apskaitininkas F. Ezerskis sukūrė trejybinę apskaitos formą, pagal kurią buvo galima įvertinti kiekvienos ūkinės operacijos įtaką galutiniams įmonės veiklos rezultatams, tačiau buvo labai sudėtinga. Kitas Rusijos apskaitos specialistas I. Valickis 1877m. pasiūlė sąskaitas ir dvejybinį įrašą naudoti apskaitant nacionalinį šalies turtą (tai jau nacionalinės sąskaitų sistemos užuomazgos).