ERKĖS
Erkės, tai voragyvių klasės nariuotakojų būrys. Jų yra daugiau kaip 20 000 rūšių. Lietuvoje aptinkama daugiau kaip 1 000 rūšių.
Erkės kūnas yra iki 5 mm ilgio, nenariuotas. Suaugusios erkės turi 4 poras kojų. Jų kūne galima atskirti galvutę, sudarytą iš žandikaukių ir kojų čiuopiklių, galvakrūtinę ir pilvelį. Jos taip pat turi cheliceras, pedipalpus kaip ir vorai.
Vienos rūšys gyvena dirvose ir minta puvėsiais, kitos yra plėšrios, minta kitomis erkėmis. Tarp jų yra parazitinių rūšių. Prikibusių jų galima pamatyti mėšlavabalių kūno apačioje, ant kamanių, žirgelių, musių ir kitų vabzdžių. Nemažai yra augalų kenkėjų.
Miške pavojingiausios yra kraujasiurbės erkės. Jų randama drėgnose krūmuotose vietos, miško pievelėse. Šios erkės, prisisiurbusios kokio nors gyvūno kraujo, padidėja iki pupos dydžio. Po 10 – 15 dienų nukrinta žemėn ir sudeda apie 17 000 kiaušinių. Iš jų išsiritusios lervos prikimba prie driežų, paukščių, smulkių graužikų. Po 2 mėnesių neriasi ir prisikabina jau prie stambesnių žinduolių. Dar po dviejų mėnesių nukritusios vėl neriasi ir virsta jau suaugusiomis erkėmis, kurios prisisiurbia prie gyvulio ar žmogaus.
Žalingos erkės, parazituojančios naminiuose gyvūnuose. Kai kurios jų įsisiurbia ir į žmogų. Tai šuninė erkė, gyvenanti visoje Europoje, Kryme ir Kaukaze, bei taiginė erkė, aptinkama visos Eurazijos pietiniuose miškuose. Ji patenka ant daugelio stuburinių ir žmogaus, norėdama prisiurbti kraujo. Taiginė erkė yra pagrindinė erkinio encefalito sukėlėjo nešiotoja. Gamtoje šių ligų sukėlėjų yra įvairių laukinių kanopinių gyvūnų kūne, tačiau gyvūnai neserga.
ERKĖS AUGIMO BEI VYSTYMOSI ETAPAI
Suaugusios šios erkės maitinasi ir poruojasi parazituodamos baltauodegius elnius. Rudenį patelės žemėje padeda kiaušinėlius, pavasarį iš jų išsirita lervos. Šios dažniausiai minta baltakojų žiurkėnų audiniais. Jeigu žiurkėnas yra apsikrėtęs Borrelia burgdorfei bakterijomis arba erkinio encefalito virusu, jomis užsikrečia ir lerva. Užaugusi lerva žiemoja, o kitą pavasarį virsta nimfa, kuri atsitiktinai gali įsisiurbti ir žmogui. Įsisiurbus erkei, bakterijos gali patekti į žmogaus organizmą, ir toks žmogus gali susirgti Laimo liga ar erkinio encefalitu. Užaugusios nimfos virsta suaugėliais, ir ciklas prasideda iš naujo.
ERKIŲ RŪŠYS
Šuninė erkė (Ixodes ricinus) ir taiginė erkė (Ixodes persulcatus) – perneša encefalito virusą; niežinė erkė (Sarcoptes scabiei) – parazituoja žmogų odoje išgrauždama takus; folikulinė erkė (Demodex foliculorum) – parazituoja žmonių blakstienų ir kitų plaukų riebalinėse liaukutėse; miltinė erkė (Tyroglyphus farinae) – sugadina maisto produktus.
ERKIŲ SUKELIAMOS LIGOS IR JŲ GYDYMO BŪDAIPer pastaruosius kelerius metus didelis visuomenės dėmesys skiriamas erkių perduodamoms ligoms. Ši problema taip sureikšminta, jog kai kurie žmonės net vengia grybauti, uogauti ar iš viso pabūti miške. Taip nutinka nežinant, kad ir erkinio encefalito, ir Laimo ligos galima nesunkiai išvengti net ir dažnai bei ilgai būnant miške. Svarbu tik žinoti veiksmingas šių ligų profilaktikos priemones ir prireikus jomis pasinaudoti. Tad kaip elgtis, kad miško baimė neverstų atsisakyti miške patiriamo džiaugsmo ir pasisemti sveikatos.
Erkėms labiausiai tinkama aplinka – lapuočių ir mišrūs miškai, kuriuose yra pakankamai drėgmės ir gera miško paklotė. Pušynuose taip pat randamos šios erkės, bet čia jų gausa mažesnė. Alkana erkė paprastai tyko ant augalų (nepakildama nuo žemės aukščiau 1-1,5 metro) laukdama tinkamos aukos. Aktyvioje pozoje erkė iškelia į viršų pirmą porą kojų, kurių letenėlėse yra jutimo receptoriai, reaguojantys į šilumą. Šio ir kitų sugebėjimų pagalba, erkė gali judėti link aukos. Prieš pradėdama siurbti kraują, erkė suvilgo žaizdelę savo seilėmis. Seilėse yra nuskausminančių, kraujo krešėjimą stabdančių bei cementinį kamštį formuojančių medžiagų. Dėka tokių savybių, ji netrukdoma gali maitintis jai reikiamą laiką: žmogus įsisiurbimo nejaučia, atsitiktiniu judesiu erkės nepašalins, nes ji stipriai įsitvirtinusi odoje.
Kasmet Lietuvoje šimtai žmonių suserga erkiniu encefalitu, 64,4 proc. jų visam gyvenimui palieka ligos pasekmės (paralyžiai, psichikos ar miego sutrikimas, lytinė impotencija ir kt.), pasitaiko ir mirčių.
Jei žmogus neskiepytas nuo erkinio encefalito, vienintelė galimybė apsisaugoti nuo ligos ja apsikrėtus – kuo anksčiau suleisti specifinio imunoglobulino. Norint sužinoti, ar prisisiurbusi erkė yra Laimo ligos užkrato šaltinis, būtina ją ištirti gyvą (atsakymas gaunamas per kelias valandas). Ištraukti erkę reikia specialiomis replytėmis. Jų galima įsigyti ir vaistinėse, gamtos, medžioklės ir žūklės parduotuvėse. Bandant ištraukti erkę kitomis priemonėmis, ji dažniausiai nutrūksta ir tada jos ištirti nebegalima.