NUODINGIEJI GRYBAI
Miškai yra saugiausi augalijos ir gyvūnijos namai, nepakeičiama žmogaus poilsio vieta, kraštovaizdžio puošmena. Didelė jų ir materialinė nauda. Svarbūs yra vadinamieji mažieji miško turtai, kaip grybai, laukiniai vaisiniai ir vaistiniai augalai. Daugelis grybų, uogų ir augalų yra svarbus gyvūnijos maisto šaltinis. Taigi grybus, laukinius vaisius, vaistažoles reikia vertinti kaip didelį turtą.
Miškas ir grybai labai susiję vienas su kitu ir vienas nuo kito priklausomi. Grybai – stambi, savita organizmų grupė, užimanti įvairias ekologines nišas. Jų gausu miške, dirvožemyje, vandenyje, ore, aptinkama ir augaluose, gyvūnuose, pramonės gaminiuose.
Grybų priskaičiuojama daugiau kaip 100 tūkst. Rūšių, besiskiriančių dydžiu, forma, spalva, gyvenimo būdu, teikiama nauda ir daroma žala, jautrumu įvairiems aplinkos veiksniams. Todėl grybų svarba sunkiai įvertinama.
Nuo seno sakoma: nepažįsti grybų – neik grybauti. Kažin ar grybautojai laikosi šios nuostatos, kadangi rudenį, prasidėjus grybavimo sezonui, padažnėja ligonių, apsinuodijusių šia skania ir daugelio mėgstama miško gėrybe. Žinia apie tai, kad į ligonines patenka asmenų, apsinuodijusių ir gerais grybais, kelia nerimą tiems žmonėms, kurie nenori atsisakyti grybų, kai miškas tiesiog traukia raudonviršiais ir baravykais.
Vieniems grybai – tai pragyvenimo šaltinis, kitiems – puiki pramoga į gamtą. Renkant grybus reikia būti atidiems. Yra patariama laikytis nuostatos, kad geriau nerinkti grybų, jeigu jų nepažįsti. Patartina rinkti tik jaunus ir sveikus grybus. O išvešėjusius ir peraugusius palikti kirmėlėms sugraužti. Bus geriau ir sveikiau. Gali iškilti klausimas ar grybai kaupia radiacines medžiagas? Į tai galėtų atsakyti radiologai, tačiau manoma, kad Černobylio vietovėse rinktų grybų geriau atsisakyti. Grybai nėra lengvai virškinamas ir įsisavinamas maisto produktas. Viskas priklauso nuo to, kaip jie pagaminti. Lietuva nėra ypatinga radiacinė zona, dėl kurios reikėtų nerimauti ir atsisakyti grybauti.
Ką daryti, kai žmogus apsinuodija grybais? Kaip teigia medikai, kuo vėliau žmogus sunegaluoja, tuo didesnis pavojus kyla jo sveikatai. Nors būna ir išimčių. Medikai išskiria du apsinuodijimų grybais atvejus. Pirmas, kai suvalgęs grybų žmogus greitai, po pusvalandžio, sunegaluoja: vemia, atsiranda traukuliai. Antras, kai sveikata pablogėja po paros ar net praėjus ilgesniam laikui. Pirmu atveju apsinuodijimas yra lengvesnis, antru – daug sunkesnis ir sunkiai gydomas. Pastarasis apsinuodijimas sukelia kepenų ir inkstų komplikacijas. Žmogus gali visam gyvenimui prarasti sveikatą ar net mirti.
Apsinuodijus grybais gydytojai pataria: iš pradžių reikia bandyti išvemti maistą. Jokiu būdu negerti vandens, kad nuodingos medžiagos nepatektų į žarnyną. Tik paskui bus galima išgerti kelias stiklines vandens ir vemti, kol skrandis išsivalys. Jeigu namuose yra aktyvuotos anglies arba „angliuko“, šio vaisto reikėtų išgerti apie 40 tablečių iš karto. Be to, būtina kuo greičiau kreiptis į gydytoją. Kai prasideda traukuliai, vemti jokiu būdu negalima. Žmogui reikalinga skubi medikų pagalba. Apsinuodijus musmirėmis, traukuliai gali pasireikšti netrukus. Kita žmonių klaida, kai jie mano, kad negalavimas praeis savaime.
Apsinuodyti galima ir valgomaisiais grybais. Lietuvoje auga trijų rūšių bobausiai. Jie priskiriami prie nuodingų grybų. Du kartus apvirus po dešimt minučių bobausius galima valgyti, nes iš jų pasišalina nuodingos medžiagos. Netinkami maistui yra marinuoti ir konservuoti grybai. Tačiau medikų nurodymų žmonės nesilaiko.
Grybas gali būti nuodingas, kai jį valgant geriama degtinė. Ypač reikėtų išskirti mėšlagrybį, nors jis ir nepriskiriamas prie nuodingų grybų. Tačiau, jeigu jį valgant geriama degtinė, apsinuodijama labai greitai. Lietuvoje yra užregistruota tokių atvejų. Kauno klinikose per dvejus metus tokių ligonių nebuvo.
Taigi dažniausiai apsinuodijama nuodingaisiais grybais, todėl yra labai svarbu atskirti ir pažinoti grybus. Tokią klaidą dažniausiai daro neprityrę, nepažįstantys grybų grybautojai. Kiek žmonių per metus apsinuodija grybais, statistikos nėra. Pasak gydytojų, per metus į medikus dėl įvairių apsinuodijimų kreipiasi 14 tūkst. žmonių.
Daugelis žmonių neskiria valgomojo grybo nuo nevalgomojo, nuodingo ir net mirtino. Statistikos duomeninis, iš 2000 grybų rūšių valgomų yra 382, tai yra kas šeštas. Taigi toliau šiame darbe aptarsime Lietuvoje dažniausiai paplitusias nuodingų grybų rūšis.
Neprityrę grybautojai dažnai supainioja jauną žalią musmirę su ūmėde. Žalioji musmirė (Amanita phalloides) – tai vienas nuodingiausių grybų. Jos kepurėlė 7-10 cm skersmens, iš pradžių iškili, varpelio formos, vėliau paplokščia, lygi, kartais netoli pakraščių su baltomis plėvelėmis, lengavais nusilupančiais lopinėliais. Žalia, rusvai žalsvos, išblukusi gelsva ar net balkšvos spalvos. Lakšteliai balti, tankūs, minkšti, laisvi. Kotas 5-15 cm ilgio, 1-3 cm storio, į pagrindą storėjantis, baltas ar gelsvai žalsvo atspalvio, išmargintas skersiniais dryželiais, su odišku, baltu, rievėtu, plačiu ir lengvai nukrintančiu rinkiu, pagrindas gumbiškai sustorėjęs, apgaubtas žalsvai skiautėta, nepriaugusiais kraštais išnara. Kadangi turi daug muskarino (mirtinų
nuodų natūraliai susidarančių grybuose) yra labai nuodinga. Tai pats nuodingiausias grybas, turintis stipriausio nuodo – faloidino, kurio toksiškumas nesumažėja verdant 100 C temperatūroje. Vienodai nuodingos visos grybų dalys ir kiekviena galima mirtinai apsinuodyti. Lietuvoj nėra dažna, bet pavieniui visur randama, drėgnais metais daug dažnesnė. Auga liepos – spalio mėn. mišriuose ir lapuočių miškuose, kartais grupėmis. Ją galima supainioti su kitais valgomais grybais, jei nekreipsite dėmesio į tai, kad musmirės koto pagrindas sustorėjęs, įmautas į apvalkalą ir kepurėlės lakšteliai balti.