VILNIAUS PEDAGOGINIS UNIVERSITETAS
GAMTOS MOKSLŲ FAKULTETAS
ZOOLOGIJOS KATEDRA
GYVŪNŲ APSAUGOS
REFERATAS
ŠIKŠNOSPARNIŲ APSAUGA
VILNIUS, 2004
TURINYS
Šikšnosparnių biologija……………………………………………………………3
Klausa……………………………………………………………………………………4
Mityba……………………………………………………………………………………4
Veisimasis………………………………………………………………………………4
Dienojimas……………………………………………………………………………..4
Žiemojimas, migracija……………………………………………………………..4
Reikšmė…………………………………………………………………………………4
Lietuvos šikšnosparniai……………………………………………………………5
Šikšnosparnių apsauga, nykimo priežastys…………………………………7
Kauno teriologiniai draustiniai………………………………………………….8
Šikšnosparniai – tai vieninteliai žinduoliai, kurie gali skraidyti. Todėl dažnai laiko juos naktiniais paukščiais.
Jų būrys – gausiausias rūšimis žinduolių (Mammalia) klasėje. Šiuo metu žinoma virš 1000 rūšių ir jų skaičius nuolat auga.
Šiam gausiam būriui priklauso vaisiaėdžiai (Megachiroptera) ir vabzdžiaėdžiai arba mažieji šikšnosparniai (Microchiroptera).
Šie paslaptingi naktiniai gyvūnėliai „priversti“ skradyti dėl fiziologinių savybių. Jie nesugeba vaikščioti ar stovėti, nes kojos ir pėdos per silpnos atlikti šias funkcijas. Kad neapkrautų savo galūnių savo svoriu, šikšnosparniai, kai neskraido, kabo žemyn galva. Jų kojų pirštai turi ilgus aštrius nagus kaip žnyples bei stiprias sausgysles. Dėl to, šikšnosparniui nutūpus pirštai stipriai susigniaužia ir nagai įsikabina į lubas. Jie gali kabėti net ant vienos kojos. Pasitaiko atvejų, kai randami besikabantys jau negyvi šikšnosparniai.
Be šių unikalių sandaros ypatybių, jie dar sugeba pasukti galvą 180 laipsnių kampu, kas suteikia galimybę matyti viską, kas dedasi aplinkui. Beje kūnas prisitaikęs tilpti siauruose plyšiuose ir nišose.
Nenuostabu, kad tokiai gausybei rūšių (beveik ¼ visų žinduolių klasės rūšių) būdinga didelė išvaizdos, gyvenimo būdo įvairovė.
Šikšnosparniai randami visur, išskyrus dykumas ir poliarines sritis ( tai Antarktida, kur šalta). Vaisiaėdžiai paplitę Afrikoje, Pietų Azijoje ir Australijoje, o vabzdžiaėdžiai – gyvena abiejų pusrutulių miškų zonoje.
Yra didelė didžių įvairovė. Kamaninis šikšnosparnis, Tailande yra tik 3 cm ilgio, o sveria vos 5 gramus. Didžiausias užauga 40 cm ilgio, o išskleidus sparnus tarpas tarp jų galiukų siekia net 2 metrus. Tai tropikuose gyvenantys šikšnosparniai – skraidančios lapės(Pteropus sp.). šioje gausybėje yra tokių spalvingų šikšnosparnių, kad juos žmonės vadina „drugeliais“.
Daugumai žmonių šikšnosparniai asocijuojasi su vampyrais. Deja, tokių yra tik 3 rūšys (iš daugiau nei 1000 rūšių). Jos aptinkamos tik Pietų Amerikoje. Mokslininkai mano, kad vampyrų protėviai maitinosi vabzdžiais ir jų lervomis, gyvenančiomis stambių žinduolių žaizdose, o vėliau – patys pradėjo maistui naudoti žinduolių arba paukščių kraują. Bet jie neminta žmogaus krauju.
BIOLOGIJAŠikšnosparnių dydis labai įvairus. Mažiausias sveria vos 3 gramus. Didžiausias virš kilogramo. Lietuvoje mažiausias yra šikšniukas, kuris sveria apie 5 gramus. O stambiausias – rudasis nakviša. Jis užauga iki 36 g masės.
Gyvena palyginus ilgai, kai kurie sulaukia iki 30 metų amžiaus. Bet tai pavieniai atvejai.
Šikšnosparnių kūnas padengtas tankiu švelniu, neryškimų spalvų kailiuku. Sparnus sudaro plona plėvė, ištempta tarp priekinių galūnių pailgėjusių keturių (II-V) pirštų ir kūno šonais besijungianti su užpakalinėmis galūnėmis ir uodega. Laisvi lieka priekinės galūnės pirmas ir užpakalinės galūnės pirštai.
Snukutis nedidelis, žiotys plačios. Ant vabzdžiaėdžių (Megachiroptera) pobūrio šikšnosparnių nosies būna įvairios formos odos raukšlių ir išaugų. Lietuvoje gyvenančių skrajūnų nosies paviršius lygus.
Labai svarbios šikšnosparniams ausys. Jų svarbiausia funkcija ultragarso priėmimas. Ausų morfologiniai požymiai svarbūs sistematikai ir taksonomijai.
Kaip ir paukščiams, šikšnosparniams būdingas raktikaulis, prie kurio tvirtinasi sparnus valdantys krūtinės raumenys.
Šių gyvūnėlių didelės galvos smegenys ir tobuli klausos centrai. Turi gana dideles ir gerai išsivysčiusias akis. Tik neskiria spalvų.
Šikšnosparnių temperatūra per metus kinta. Aukštesnė būna aktyvumo būsenoje. Gyvūnui ilsintis jo kūno temperatūra priklauso nuo aplinkos temperatūros.
KLAUSA Šikšnosparnių, kaip ir delfinų, klausa yra tobuliausia žinduolių pasaulyje. Jie girdi pačius įvairiausius garsus: tiek girdimus žmonėms, tiek mums negirdimus – ultragarsus. Jie geba patys skleisti ultragarsą. Tai aukšto dažnio (20-120 kilohercų) bangos, kurių žmogus negirdi. Jos padeda šikšnosparniams
orientuotis tamsoje erdvėje, aptikti grobį ir jį sugauti. Ultragarsu šikšnosparniai geba aptikti ore esančius žmogaus plauko storumo objektus. Jie skleidžia bangas, paskui ausų pagalba gaudo jas atsimušusias į daiktą ir grįžtančias. Pagal, laiką per kurį banga grįžta, nustato atstumą iki objekto. Nepaisant to, kad šikšnosparniai skraido naktį ir jiem regėjimą atstoja ultragarsas, jie nėra akli.
MITYBA.Visi šalto ir vidutinio klimato mažieji šikšnosparniai (Lietuvoje gyvena tik vabzdžiaėdžiai) minta naktiniais vabzdžiais. Tai sudaro 70 procentų visų rūšuų. Dauguma tropikų gyventojai ėda vaisius, laižo nektarą ar geria kraują. Yra ir plėšrūnų gaudančių žuveles, varles, driežiukus. Maitinasi tamsiu paros laiku – naktį arba prieblandoje.
VEISIMASIS. Šikšnosparniai yra žinduoliai. Jie jaunikius maitina pienu. Patelės turi 1, kartais 2 poras spenių. Mūsų klimato juostoje veisiasi 1 kartą per metus (tropikuose – 2 kartus per metus). Dauguma šikšnosparnių poruojasi rudenį ar žiemos metu. Tačiau kiaušialąstė apvaisinama tik pavasarį. Po kopuliacijos gyvybinga sperma gimdoje būna tol, kol subręsta kiaušialąstė (iki pavasario).