Asmens duomenų teisinės apsaugos klausimai interneto kontekste
5 (100%) 1 vote

Asmens duomenų teisinės apsaugos klausimai interneto kontekste

TURINYS

ĮŽANGA…………………………………………………………………………….…..3

1. BENDRIEJI ASMENS DUOMENŲ APSAUGOS IR

INTERNETO KLAUSIMAI…………………………………………………………7

1.1. PRIVATUMO SAMPRATA………………………………………………………7

1.2. ASMENS DUOMENS SĄVOKA ………………………………………………11

1.3. ASMENS DUOMENŲ APSAUGOS IR INTERNETO SANTYKIS….………..14

1.4. ASMENS DUOMENŲ APSAUGOS PROBLEMOS SUSIJUSIOS

SU INTERNETO ATSIRADIMU……………………………………………….16

2. ASMENS DUOMENŲ TEISINĖS APSAUGOS FUNKCIONAVIMO

UŽTIKRINIMAS, ŠALINANT PAINIAVĄ IR APGAUDINĖJIMUS…………….23

2.1. ASMENS DUOMENŲ TEISINĖ APSAUGA INTERNETO KONTEKSTE….23

2.1.1. EBPO veikla užtikrinant asmens duomenų teisinę apsaugą

interneto kontekste …..……………………………………………………23

2.1.2. Europos Tarybos veikla, siekiant užtikrinti asmens duomenų apsaugą

interneto kontekste …………………………………………………………………………..25

2.1.3. Asmens duomenų teisinė apsauga interneto kontekste pagal

Europos Sąjungos teisę ……………………………………………………27

2.1.4. JAV ir Europos Sąjungos „Saugaus uosto“ principai…………………………….30

2.2. DUOMENŲ RENKAMŲ INTERNETO APLINKOJE IR ASMENS

DUOMENŲ SANTYKIS………………………………………………………………………….32

2.3. ASMENS DUOMENŲ SUBJEKTO TEISĖS………………………………….35

2.4. ASMENS DUOMENŲ VALDYTOJŲ PAREIGOS……………………………40

2.5. ASMENS DUOMENŲ PERDAVIMAS Į TREČIĄSIAS VALSTYBES………43

2.6. SAVIREGULIACIJA INTERNETE…………………………………………………………..46

3. IŠVADOS……………………………………………………………………………47

4. RESUME……………………………………………………………………………………………………..50

5. LITERATŪROS SĄRAŠAS ………………………………………………………52

ASMENS DUOMENŲ TEISINĖS APSAUGOS KLAUSIMAI INTERNETO KONTEKSTE

Kiekvienas asmuo turi teisę į asmeninio ir šeimos gyvenimo, namų ir korespondencijos privatumą.

– Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija

ĮŽANGA

Paskutinės kelios praeito šimtmečio dekados pasaulį sudrebino informacijos ir su ja susijusių procesų banga, kuri iššaukė informacinės visuomenės formavimąsi. Toks globalus reiškinys, kuomet beveik visos pasaulio valstybės vysto savo visuomenės transformavimo į naujo tipo visuomenę politiką, gali būti vadinamas pasauliniu informacinės visuomenės kūrimu . XX – XXI amžiuje informacijai yra skiriamas ypatingas dėmesys, gal todėl šis laikotarpis dar yra vadinamas “informacijos arba informacinių technologijų amžiumi” . Šį procesą lemia naujos technologijos ir jų sukeltos globalinės inovacijos, kurios tiesiogiai įtakoja tiek individų, tiek pačios visuomenės ir galiausiai pačios valstybės ateities perspektyvas. Jau liko praeityje laikai, kada kompiuterizavimas buvo suprantamas kaip asmeninio kompiuterio įsigijimas. Įmonėse, įstaigose, valstybinėse institucijose sparčiai kyla naujų uždavinių bei auga vartotojų poreikiai. Juos sąlygoja informacijos gausa bei noras ją racionaliai tvarkyti. Pamažu visi pradedame įsisąmoninti, kad “informacinė visuomenė” ne filosofų prasimanymas. Šiuolaikinė visuomenė tampa nebeįsivaizduojama be modernių informacijos apdorojimo, kaupimo ir perdavimo priemonių.

Informacija, kaip idealus socialinis fenomenas , pilietinės visuomenės kūrimo metu tampa viena iš svarbiausių visuomenės vertybių, nes, būtent informacija daro žmogaus elgesį prasmingą ir tikslingą. Pradėjus versti informaciją į skaitmeninius duomenis, kuriuos vis paprasčiau gali apdoroti kompiuteriai, informacijos sąvoka tapo ne tik technikos mokslų dalyku bet ir pagrindu milžiniškam įvairių valstybių ekonomikos vystymuisi.

Pagrindinė šio darbo prielaida – tai interneto kaip grėsmės šaltinio asmens duomenų apsaugai teisinė studija. Internetą įvairių valstybių mokslininkai apibrėžia kaip daugybę elektroninio ryšio pagalba sujungtų kompiuterių, kurie gali keistis tarpusavyje duomenimis. Kiekvienas kompiuteris net ir laikinai prisijungęs prie šio tinklo tampa interneto dalimi. Tokioje sistemoje sukuriamos unikalios sąlygos ne tik keistis informacija, bet ir pačiais įvairiausiais būdais ją rinkti.

Informacija, susijusi su asmens privačiu gyvenimu, naujosios ekonomikos kontekste tampa preke, turinčia didelę komercinę vertę. Suvokiant tokios asmeninės informacijos vertę, nenuostabu, kodėl dauguma komercinių subjektų linkę nepaisyti reikalavimo gerbti žmogaus teisės į privatumą.

Kartu su minėtais pokyčiais Pasaulio valstybės įvairiais lygiais bando suderinti galiojančius įstatymus su technikos pasiekimais. Dėmesys į naujas teisines problemas, susijusias su asmens duomenų apsauga, šioje srityje buvo atkreiptas gana seniai. Daugybė skirtingų asmens duomenų
apsaugos problemų, susijusių su interneto globalumu dar tik pradedamos spręsti. Jos sukelia daug nepageidaujamos painiavos rinkoje, be to mažina vartotojų pasitikėjimą interneto paslaugų teikėjais.

Pagrindinis šio darbo tikslas-išanalizuoti teisinius asmens duomenų teisinės apsaugos aspektus interneto kontekste ir padėti pagrindus tolesniems šios srities tyrimams Lietuvoje. Tokia užduotis nėra lengva jau vien todėl, kad lietuvių kalba apie internetą galima rasti tik bendro pobūdžio literatūros, kuri tik maža dalimi nagrinėja teisinio pobūdžio klausimus. Šio darbo autorei pavyko rasti tik keletą Lietuvoje publikuotų straipsnių ir publikacijų bent kiek susijusių su asmens duomenų teisine apsauga interneto kontekste. Kitos Pasaulio valstybės taip pat negali pasigirti tokio pobūdžio literatūros gausa, todėl didžiausias informacijos šaltinis šiame darbe nagrinėjama tema buvo pats internetas. Daugybė straipsnių, konferencijų, diskusijų medžiagos, ir net knygų pateiktų įvairių valstybių internetinėse svetainėse yra šios studijos pagrindas. Taip pat šio darbo autorė stengėsi remtis žinomų mokslininkų darbais, norminiais aktais, įvairių tarptautinių organizacijų tinklapiuose skelbiama informacija.

Akivaizdu, kad interneto specifika savaip pakreipė šio diplominio darbo rašymą. Spartus interneto tinklo plėtimasis paskatino autorius, rašiusius apie internetą, keisti savo ankstesnį požiūrį į daugelį su internetu susijusių klausimų. Dėl šios priežasties, renkant medžiagą šiam darbui visos publikacijos pasirodę iki 2000 metų savo turiniu ne visada gali būti teisingos, o moksliniai darbai, parašyti iki 1995 metų turėjo būti vertinami labai atsargiai .

Kai kuriose vietose šis darbas gali atrodyti per daug techninio pobūdžio, bet tai yra neišvengiama dėl interneto specifikos. Techninė terminologija neišvengiamai turės būti naudojama ne tik pavyzdžiuose ar situacijų aprašymuose, bet ir analizuojant teisės normas. Didžiausia problema kyla verčiant su informacinėmis technologijomis susijusius specialiuosius terminus. Iki šiol sunormintų vertimų į lietuvių kalbą nėra.

Rašant diplominį darbą naudotasi sisteminės analizės, dokumentų analizės, istorinių duomenų analizės, loginiu, lyginamuoju ir statistiniu metodais.

Diplominio darbo uždaviniai yra:

1) visapusiškai ir išsamiai pateikti tiek teisines, tiek technines žinias apie asmens duomenų apsaugą interneto kontekste;

2) išanalizuoti ir įvertinti svarbiausius Europos Sąjungos ir kitus Tarptautinės teisės aktus, reglamentuojančius asmens duomenų apsaugą internete (kadangi Lietuvoje priimti teisės aktai asmens duomenų apsaugos srityje iš esmės atkartoja ES teisės aktus, jie nebus atskirai nagrinėjami) ;

3) pateikti išsamų problemų susijusių su asmens duomenų apsauga internete ratą ir padėti tvirtus pagrindus tolimesnėms studijoms šioje srityje.

Šio darbo autorė pasirinko asmens duomenų teisinės apsaugos interneto kontekste temą neatsitiktinai. Jau daugiau kaip du metai ji individualiai studijavo ir nagrinėjo daugelį informacinių technologijų teisės aspektų. Taip pat akivaizdu, kad ši tema yra labai aktuali ir nepakankamai giliai išnagrinėta.

Internetas ženkliai keičia asmens duomenų apsaugą beveik visose Pasaulio valstybėse. Problemų gausa dažnai lieka nepastebėta nepakankamai įsigilinus į šią temą. Dėl pastarosios priežasties pirmoje darbo dalyje bus aptarti bendrieji asmens duomenų apsaugos ir interneto klausimai, “privatumo” samprata, asmens duomens sąvoka, aptariamos konkrečios problemos, susijusios su interneto atsiradimu. Kitos dalys bus paremtos pirmojoje išdėstyta informacija ir apims dvi interneto sąlygotas problemų grupes. Ginti žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumo teisę ryšium su asmens duomenų tvarkymu ir sudaryti sąlygas laisvam asmens duomenų judėjimui – tai dvi pagrindinės asmens duomenų teisinės apsaugos funkcijos, todėl antrojoje ir trečiojoje dalyje bus nagrinėjama kaip šias funkcijas paveikė internetas.

BENDRIEJI ASMENS DUOMENŲ APSAUGOS IR INTERNETO KLAUSIMAI

PRIVATUMO SAMPRATA

Kiekvienas individas turi poreikį saugoti su juo susijusią informaciją (asmens privataus gyvenimo paslaptį), siekdamas išsaugoti savo individualumą. Turėti paslaptį, tai reiškia išlikti arba išgyventi vienoje ar kitoje aplinkoje, vienose ar kitose gyvenimo sąlygose. Paslapties turėjimas yra ne kas kita, kaip individo biologinių, socialinių aplinkybių sąlygota reakcija į supančią aplinką. Nėra geresnio būdo apsaugoti individą nuo pavojaus susilieti su kitais, kaip turėti kokią nors paslaptį, kurią jis nori arba turi saugoti .

Atkreiptinas dėmesys, kad jau visuomenės formavimosi pradžioje išryškėja paslapčių poreikis, pavyzdžiui, pirmosios slaptos organizacijos pradėjo formuotis dar pirmykštėje bendruomeninėje santvarkoje. Pirmykštės bendruomeninės santvarkos irimas, sąlygotas perteklinio gamybos produkto atsiradimo, turėjo įtakos visuomeninių santykių pasikeitimui (formavosi naujos nuosavybės formos, visuomenė skirstėsi į klases ir pan.). Savo ruožtu, visuomeninių santykių pasikeitimas sudarė palankias sąlygas visuomeninių santykių dalyvių elgesio bei išraiškos laisvei, nes tuo metu atskiras individas jau nebebuvo taip glaudžiai
savo gentimi ar bendruomene. Visa tai sudarė palankias prielaidas tolesniam paslapčių plėtojimuisi bei įvairių paslapčių pasireiškimui. Ten, kur nėra pakankamai priežasčių saugoti paslaptį, “paslaptys” išrandamos arba padaromos, o po to jas “žino” ir “supranta” tik privilegijuoti išrinktieji. Ir jei, primityvioje visuomenės formavimosi pakopoje paslaptingumo poreikis yra gyvybiškai svarbus, nes bendra paslaptis sutvirtina visuomenę, palaiko jos solidarumą, tai aukštesniame visuomenės išsivystymo lygyje – socialinėje visuomenėje paslaptis kompensuoja individualios asmenybės vientisumo stoką. Taigi, asmuo bei pati visuomenė turi ir saugo paslaptį per visą savo vystymosi laikotarpį.

Būta labai daug pastangų apibrėžti “privatumą”, tačiau nuo pat tų laikų, kai privatumas pateko į teisinės regos lauką, autoriai nesutaria nei dėl jo koncepcijos, nei apimties.Vieni iš pirmųjų pabandę apibrėžti asmens teisę į privatumą arba “privacy” buvo amerikiečių teisininkai L. Brandeis ir S. Warren, kurie dar 1890 m. straipsnyje “The Right to Privacy” asmens teisę į privatumą įvardino, kaip “teisę likti vienam” .

A. Westin veikale “Privacy and Freedom” asmens teisę į privatumą apibrėžė, kaip individų, jų grupių ar juridinių asmenų apsisprendimo teisę spręsti kada, kokiais atvejais ir kokia apimtimi informacija apie juos gali būti patikėta kitiems asmenims .

R. Gavison asmens teisę į privatumą įvardino kaip būklę (būseną), kurią žmogus gali prarasti savo paties sprendimu ar dėl kitų žmonių veiksmų. Be to, R. Gavisonas teigė, kad asmens teisę į privatumą sudaro trys elementai: “anonimiškumas” (tai asmens teisė išlikti neatpažintam), “vienatvė” (tai asmens teisė nebūti stebimam) ir “intymumas” (tai asmens teisė bendrauti su paties pasirinktais asmenimis, nepatiriant išorinio kišimosi).

Europos Tarybos Generalinė Asamblėja rezoliucijoje 428/1990 “Dėl masinės informacijos priemonių” asmens privatų gyvenimą apibrėžė, kaip žmogaus teisę gyventi asmeninį gyvenimą, į kurį būtinai prireikus kišamasi kuo mažiausiai. Ši teisė apima privatų, šeimos ir namų gyvenimą, asmens fizinę ir psichinę neliečiamybę, garbę ir reputaciją, asmeninių faktų slaptumą, draudimą be leidimo publikuoti asmeninę nuotrauką, draudimą skelbti gautą ar surinktą konfidencialią informaciją.

Asmens teisė į privatumą taip pat yra apibrėžiama, kaip:

– “individo teisė būti apsaugotam nuo kišimosi (fizinėmis ar informacijos priemonėmis) į jo asmeninį, jo šeimos gyvenimą ar reikalus” ;

– “autonominė individo sritis, į kurią negali kištis nei valstybė, nei joks kitas asmuo” .

Kaip galime pastebėti iš pateiktų asmens teisės į privatumą apibrėžimų, asmens teisė į privatumą yra ne kas kita, kaip priemonė, padedanti konkrečiam asmeniui išlaikyti savo individualumą. Ar konkreti informacija sudaro asmens privataus gyvenimo paslaptį, gali nuspręsti tik pats žmogus, nes ši paslaptis yra sukuriama tik konkretaus žmogaus vidinių įsitikinimų dėka, todėl kitas (pašalinis) žmogus paprastai negali nuspręsti ar konkreti informacija sudaro vieno ar kito svetimo asmens privataus gyvenimo paslaptį ar ne (išimtis – asmens susirašinėjimo, pokalbių telefonu, telegrafo pranešimų ir kitokio susižinojimo neliečiamumas ir teisė į būsto arba teritorijos neliečiamumą). Privatumui yra būdingas subjektyvumo elementas – skirtingi žmonės savo privatumo ribas supranta ir įsivaizduoja nevienodai – tai, kas vienam žmogui atrodo privatu, kitam – ne; vieni apie savo privatų gyvenimą nesidrovi kalbėti viešai, kiti stengiasi išlaikyti savo privatų gyvenimą paslaptyje visais įmanomais būdais. Asmens teisė į privatumą yra ta priemonė, kuri suteikia galimybę asmeniui pabūti vienam, ir pačiam asmeniui suteikia pasirinkimo galimybę kada, su kokiais asmenimis ir kaip bendrauti . Visuomenėje gyvenantis žmogus tik tada gali laikyti save atskira, nepakartojama asmenybe, kai jis pats savo iniciatyva gali reguliuoti ir nusistatyti santykius su kitais visuomenėje gyvenančiais individais, pačia visuomene ir valstybe. Be to, žmogus negali jaustis visiškai saugus, jeigu jam nebus pripažinta ir garantuota teisė į tam tikrą neliečiamumo zoną . Gal todėl, pati žmogaus teisė turėti savo privatų gyvenimą arba privataus gyvenimo paslaptį yra prilyginama tokioms žmogaus teisėms, kaip teisė į gyvenimą, teisė į laisvę.

Tarptautinių teisės aktų analizė (žr., Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 12 straipsnį, Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 17 straipsnį, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnį ir kt.) leidžia daryti išvadą, kad asmens teisės į privatumą turinį sudaro keturi savarankiški, ir kartu tarpusavyje susiję elementai:

– informacinis privatumas yra susijęs su duomenų apie asmenį tvarkymu ir vadinamas asmens duomenų apsauga ; t.y. kai asmuo pats savo iniciatyva gali disponuoti savo asmens duomenimis (asmens duomenys – bet kuri informacija, susijusi su fiziniu asmeniu ir kurio tapatybė tiesiogiai ar netiesiogiai gali būti nustatyta pasinaudojant tam tikrais duomenimis ), žinoti apie savo duomenų tvarkymą medicinos, kreditų ir kt. srityse, susipažinti su savo asmens duomenimis, kai juos
tvarko kiti asmenys, reikalauti ištaisyti savo duomenis ir pan. (žmogaus teisė į informacinį privatumą tiesiogiai susijusi su teise į informaciją. );

– fizinis privatumas (kūno neliečiamumas), t.y. nesant žmogaus sutikimo, jo atžvilgiu negali būti atliekami jokie medicininiai ar moksliniai bandymai (pavyzdžiui, privaloma tvarka atliekami narkotikų testai ir pan.);

– komunikacinis privatumas, t.y. asmens susirašinėjimo, pokalbių telefonu, telegrafo pranešimų ir kitokio susižinojimo neliečiamumas;

– teritorinis privatumas, t.y. asmens būsto arba teritorijos neliečiamumas.

Kai kurių autorių nuomone, viena ar kita informacija galėtų būti pripažįstama, kaip informacija, sudaranti asmens privataus gyvenimo paslaptį, jei:

– informacija liečia konkretų asmenį;

– informacija yra konkrečiam asmeniui vertinga (reikšminga). Paprastai ar informacija yra vertinga (reikšminga), sprendžia pats asmuo (informacijos savininkas), kurį liečia tokia informacija;

– informacija yra apibrėžto turinio, kuri gali apimti: informacinį privatumą; kūno neliečiamumą; asmens susirašinėjimo, pokalbių telefonu ir kitokio susižinojimo neliečiamumą; asmens būsto ar teritorijos neliečiamumą;

– tokios informacijos turinį asmuo slepia nuo kitų asmenų.

Nors asmens teisė į privatumą buvo žinoma dar senovės Graikijoje ir Kinijoje, tačiau pirmas mums žinomas asmens teisės į privatumą įgyvendinimo pasireiškimas, ¬¬¬tai 1361m. Anglijos taikos teisėjo sankcionuotas “sekiotojų” ir pasiklausinėtojų areštas. 1765 m. anglų Lordas Camden panaikino įėjimo į privačius namus ir jų apieškos orderį bei nurodė: “Nėra jokios teisės normos, kuri leistų tokius dalykus; tokiu atveju mūsų visuomenės nariai prarastų bet kokį komfortą ir apsaugą”. Tuo pat metu parlamento narys W.Pitt rašė : “savo ¬namuose net ir didžiausias vargšas ar elgeta yra valdovas; net ir visa karaliaus kariauna yra bejėgė prieš jį”.

Pirmą kartą tarptautiniu lygiu ši teisė buvo pripažinta ir įtvirtinta kaip visuotinai pripažinta vertybė tik 1948 m. Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 12 straipsnyje, kuriame yra nustatyta, kad: “Niekas neturi patirti savavališko kišimosi į jo asmeninį ir šeiminį gyvenimą, jo buto neliečiamybę, susirašinėjimo slaptumą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą. Kiekvienas žmogus turi teisę į įstatymo apsaugą nuo tokio kišimosi arba tokių pasikėsinimų”. Vėliau asmens teisė į privatumą buvo įtvirtinta ir kituose tarptautiniuose teisės aktuose (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakte, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje ir kt.). Šiuose pamatiniuose žmogaus teisių šaltiniuose asmens teisė į privatumą, slaptumą įtvirtinta kaip pagrindinė, fundamentali (nors be abejo – ne absoliuti) žmogaus teisė.

Tačiau net ir tais atvejais, kai nacionalinės konstitucijos bei tarptautiniai teisės aktai tiesiogiai garantuoja asmens teisę į privatumą arba, kitais žodžiais tariant, tiesioginę teisę turėti asmenines paslaptis, asmuo negali tikėtis visiško privatumo arba garantijų, kad jo paslaptys bus pilna apimtimi apsaugotos. Asmens teisė į privatumą nėra absoliuti. Tai, kad ši teisė gali būti pažeista, nulemia visuomenės interesai, kuriuos saugodama valstybė įstatymo nustatyta tvarka, protingose ribose gali šią teisę pažeisti.

Toliau šiame darbe bus nagrinėjamos problemos, kylančios dėl informacinio privatumo pažeidimo interneto kontekste. Kai kurie autoriai šiai sričiai priskiria atvejus, kai darbdavys turi teisę bet kada savo nuožiūra tikrinti darbuotojų elektroninius laiškus. Kadangi elektroninių laiškų tikrinimas labiau susijęs su komunikaciniu privatumu, t.y. asmens susirašinėjimo, pokalbių telefonu, telegrafo pranešimų ir kitokio susižinojimo neliečiamumu, ši problema nebus nagrinėjama tolimesnėje studijoje.

ASMENS DUOMENS SĄVOKA

Asmens duomenų apsaugos koncepcijos formavimosi pradžia galima būtų laikyti 1960-ųjų pabaigą. Tuomet Europos Taryba priėmė sprendimą, kuriame buvo pabrėžiamas poreikis ir reikalingumas užtikrinti teisę į asmeninės informacijos apsaugą. 1970 m. buvo priimtas Vokietijos Heseno žemės asmens duomenų apsaugos įstatymas – tai buvo pirmasis bandymas sureguliuoti asmens duomenų apsaugą, kuriuo vėliau pasekė Švedija, JAV, kitos Vakarų Europos valstybės.

Pagrindines asmens duomenų apsaugos gaires 1980 metais nubrėžė Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO), atsižvelgdama į vis spartesnį pasaulio ekonominį ir demokratijos vystymąsi ir siekdama apsaugoti asmens privatumą bei nesudaryti kliūčių laisvam informacijos judėjimui. Šiuo aktu pirmą kartą buvo susisteminti pagrindiniai asmens duomenų tvarkymo principai, padarę didžiulę įtaka viso pasaulio valstybių įstatymų leidybai, nepaisant to, kad EBPO Tarybos rekomendacijos nėra teisiškai privalomos valstybėms narėms.

Daug dėmesio asmens duomenų apsaugai skiria Europos Taryba, kuri dar 1981 m. priėmė Strasbūro konvenciją dėl asmenų apsaugos ryšium su asmens duomenų automatizuotu tvarkymu. Pagal šią Konvenciją asmens duomenys – tai informacija apie nustatytos tapatybės asmenį arba asmenį, kurio tapatybę galima nustatyti.

1995 metais asmens duomenų apsaugos rėžimas buvo įtvirtintas Europos Bendrijų (EB)
Siekiant pašalinti laisvo duomenų perdavimo kliūtis, nepakenkiant duomenų saugumui, buvo priimta Direktyva dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo 95/46/EB (duomenų apsaugos direktyva), harmonizuojanti nacionalinius teisės aktus šioje srityje. Ją įgyvendinus visi Europos Sąjungos piliečiai turi lygiavertę apsaugą ES ribose. Asmens duomenų apsaugos procesas EB buvo pratęstas priimant Direktyvą 97/66/EB dėl asmenų privatumo apsaugos telekomunikacijų sektoriuje, kurią nuo 2003 m. spalio 31 d. pakeis Direktyva 2002/58/EB dėl asmens duomenų tvarkymo ir privatumo apsaugos elektroninių ryšių sektoriuje (direktyva dėl privatumo ir elektroninių ryšių).

Asmens duomenų apsaugos esmė – apsaugoti žmonių teises. Pagrindinis jos tikslas yra užtikrinti, kad asmens duomenys būtų apdorojami taip, kad būtų užtikrinamas žmogaus privatumas ir kitos su tuo susijusios žmogaus teisės.

Asmens informacinio privatumo (asmens duomenų apsaugos) pažeidžiamumą padidino spartus informacijos technologijų diegimas. Naudojant kompiuterius ir duomenų perdavimo tinklus, sudaroma galimybė rinkti ir kaupti milžinišką informacijos kiekį, jį apdoroti ir greitai paskleisti.

Kalbėdami apie asmens duomenų apsaugą interneto kontekste, turime skirti dvi skirtingas, bet kartais sutapatinamas sąvokas: duomenų apsaugą (angl. data protection) ir duomenų saugumą (angl. data security). Duomenų apsauga yra susijusi su asmens duomenimis, t.y. draudimu viešai skelbti, platinti ir kitaip disponuoti fizinio asmens duomenimis be jo sutikimo, o duomenų saugumas yra užtikrinamas koduojant, šifruojant ar kitokiais būdais apsaugant skaitmeninius duomenis. Tiek nacionaliniai, tiek tarptautiniai teisės aktai, priimti asmens duomenų apsaugos tikslais, reglamentuoja ne duomenų saugumą, bet fizinių asmenų duomenų apsaugą.

Pagal Duomenų apsaugos direktyvos 95/46/EB 2 str. asmens duomenys reiškia bet kurią informaciją, susijusią su asmeniu (duomenų subjektu), kurio tapatybė yra nustatyta arba gali būti nustatyta; asmuo, kurio tapatybė gali būti nustatyta yra tas asmuo, kurio tapatybė gali būti nustatyta tiesiogiai ir netiesiogiai, ypač pasinaudojus nurodytu asmens identifikavimo kodu arba vienu ar keliais to asmens fizinei, fiziologinei, protinei, ekonominei, kultūrinei ar socialinei tapatybei būdingais veiksniais.

Tiek pagal 1981 m. Europos Tarybos konvenciją “Dėl asmenų apsaugos, susijusios su automatizuotu asmens duomenų apdorojimu”, tiek pagal EBPO Rekomendaciją “Dėl asmens privatumo apsaugos ir asmens duomenų judėjimo tarp valstybių narių gairių” asmens duomenys apibrėžiami kaip bet kokia informacija, susijusi su identifikuotu ar identifikuotinu asmeniu.

Fizinis asmuo paprastai identifikuojamas pagal tokią informaciją kaip vardas, pavardė, amžius, gimimo data, akių spalva ir t. t. arba pagal jam suteiktą tam tikrą numerį (kodą), pavyzdžiui, asmens kodą, vairuotojo pažymėjimo, socialinio draudimo, kreditinės kortelės numerį. Asmens duomenys tarsi sugrupuojami į dvi kategorijas: identifikatorius ir kitus duomenis. Identifikatoriai tiesiogiai ir vienareikšmiškai nurodo konkretų asmenį. Tipiškiausias identifikatoriaus pavyzdys – asmens kodas, registracijos numeris, leidimo numeris ir pan. Visi duomenys, identifikatoriaus susieti su asmens duomenų subjektu, tampa asmens duomenimis. Jeigu identifikatoriaus nėra, duomenys nebetenka asmens duomenų statuso, nors ir susiję su realiu asmeniu. Vis dėlto, asmeninė informacija gali tapti asmens duomeniu, tai yra tapti pakankama identifikuoti tam tikrą asmenį ne vien tik identifikatoriaus pagalba. Taip gali atsitikti tais atvejais, kai asmeninės informacijos sankaupa, sistema, kurios atskiri elementai yra susiję su konkrečiu asmeniu, tačiau vienareikšmiškai negali patvirtinti jo tapatybės, įgauna naują savybę, kuria negali pasižymėti jos sudedamosios dalys – identifikuoti konkretų asmenį. Šioje vietoje kyla asmeninės informacijos ir asmens duomens santykio problema. Asmeninė informacija savaime nėra ir negali būti asmens duomeniu iki tol, kol ją susiejus su kita asmenine informacija arba identifikatoriumi tampa įmanomas konkretaus asmens identifikavimas. Asmeninės informacijos ir asmens duomens santykio klausimas itin svarbus tuo, kad asmens duomenų apsaugos reikalavimai taikomi ne bet kokiai asmeninei informacijai, o tik tokiai, kurios pagalba galima konkretaus asmens identifikacija.

Asmens duomenys apie rasinę kilmę, politinius, religinius ar kitus įsitikinimus, taip pat duomenys apie teistumą, sveikatą ar intymų gyvenimą pagal 1981 m. Europos Tarybos konvenciją “Dėl asmenų apsaugos, susijusios su automatizuotu asmens duomenų apdorojimu” priskiriami specialioms asmens duomenų apsaugos kategorijoms ir negali būti apdorojami automatizuotai, nebent nacionalinėje teisėje būtų numatyta tinkama jų apsauga. Duomenų apsaugos direktyva 95/46/EB tokio pobūdžio duomenis įvardija kaip ypatingus asmens duomenis ir leidžia jų tvarkymą tik ypatingais atvejais.

ASMENS DUOMENŲ APSAUGOS IR INTERNETO SANTYKIS

Visapusiškai identifikuoti asmens duomenų apsaugos ir interneto santykį nėra lengva. Sunkumai kyla dėl paties interneto unikalios prigimties. Visų pirma, jo populiarumas įvairiose valstybėse yra skirtingas. Natūralu, kad ir visuomenės patirtis naudojantis
interneto tinklu yra skirtinga. Viena iš svarbiausių nepakankamo asmens duomenų apsaugos interneto erdvėje priežasčių, tai menkas žmonių suvokimas apie šias problemas. Kaip rodo užsienio valstybėse atlikti tyrimai , dauguma žmonių labai susirūpinę savo privatumu ir saugumu Internete, tačiau tik nedaugelis žino, kaip jų informacija yra renkama, kaip panaudojama, ir kaip nuo to apsisaugoti.

Besivystančiose šalyse vis sparčiau ir plačiau diegiamos informacinės technologijos bene visose veiklos srityse. Internetas dėl savo unikalios prigimties padeda žmonėms bendrauti nepriklausomai nuo atstumo, laiko, valstybių sienų. Tokiu būdu šioje unikalioje erdvėje panaikinami bet kokie geografiniai suvaržymai asmens duomenų judėjimui. Interneto teikiamų paslaugų dėka gyvenimas elektroninėje erdvėje tampa vis intensyvesnis, naujos bendravimo galimybės vis labiau domina pačius įvairiausius informacijos vartotojus.

Žvelgiant į skirtingus vartotojų poreikius, akivaizdi tampa kita svarbi problema – tai nuolatinis interneto keitimasis. Tos pačios valstybės, kurios dar visai neseniai tik kūrė informacinės visuomenės koncepcijas (ar vis dar tebekuria), gali greitai pasiūlyti naujų informacinių technologijų, o tai, savo ruožtu, gali radikaliai pakeisti daugelio autorių ir įstatymų leidėjų nuomonę apie asmens duomenų apsaugą interneto kontekste.

Ketvirtoji problema – informacinių technologinių sistemų konvergencija, kurios pagalba eliminuojami technologiniai barjerai tarp atskirų technologinių sistemų, internetas tampa vis labiau atviresnis. Minėtoji problema yra glaudžiai susijusi su kitu svarbiu dalyku – kelių asmeninės informacijos perdavimo formų sujungimu, kuris sąlygojo galimybę vieną formatą, kuriame surinkta informacija, keisti kitu. Šie du reiškiniai savo ruožtu dar labiau padidina galimybes itin greitai ir efektyviai rinkti ir platinti asmens duomenis.

Visos anksčiau išvardintos problemos yra tiesiogiai susijusios su asmens duomenų apsaugos interneto kontekste tyrimais. Internetas, kuris iš prigimties yra labai dinamiškas, nepripažįsta valstybių sienų. Svarbu pabrėžti, kad asmens duomenys, kaip ir pats asmuo, yra susiję su konkrečia valstybe. Tuo tarpu nacionalinės teisės normos reguliuojančios šią sritį dažnai yra skirtingos. Šie skirtumai gali sudaryti kliūčių laisvam informacijos judėjimui ir sąlygoti nepatogumus ūkio subjektams ir fiziniams asmenims. Šios priežastys sąlygojo veiksmų būtinumą Europos Sąjungos lygmenyje, kurie pasireiškė Europos Bendrijų direktyvų priėmimu. Be to studijos šia tema atliekamos ir kitose didelėse tarptautinėse organizacijose: Europos Taryboje, EBPO.

ASMENS DUOMENŲ APSAUGOS PROBLEMOS SUSIJUSIOS SU INTERNETO ATSIRADIMU

Pradedant aptarinėti konkrečius interneto įtakos asmens duomenų apsaugai aspektus, reikėtų atkreipti dėmesį į asmens duomenų apsaugą reguliuojančių normų paskirtį. Kas atsitiktų, jei turint galvoje anksčiau aptartą asmens duomenų apsaugos ir interneto santykį nebūtų jokios asmens duomenų apsaugos interneto kontekste. Jei bet kam būtų prieinama bet kuri informacija, daugelis nenorėtų rizikuoti ir naudotis konfidencialumo riziką didinančiomis informacinėmis technologijomis (tarp jų ir interneto teikiamomis paslaugomis). Tam, kad informacinių technologijų vystymasis nesustotų turi egzistuoti pakankamas jų kūrimo skatinimas.

Internetas pakeitė nusistovėjusią pusiausvyrą tarp teisės į informaciją ir teisės į privatumą. Pasikeitė visuomenės požiūris į informaciją – informacijos rinkimas, jos apdorojimas tapo svarbus ir ekonomine, ir moksline prasme.

Valstybės, savivaldos institucijos, įmonės bei pavieniai asmenys, teikdami informacines paslaugas, įgyvendindami elektroninius atsiskaitymus, siųsdami ir gaudami elektroninius laiškus, vykdydami įvairias marketingo akcijas, siūlo užpildyti įvairias anketas, renka, kaupia, apdoroja ir platina informaciją, taip pat ir fizinių bei juridinių asmenų duomenis. Informacija ir duomenys yra renkami pačiais įvairiausiais būdais: anketavimo, apklausų, socialinių tyrimų procedūrų realizavimo metu ir t.t.. Kita asmens duomenų teikimo bei rinkimo procedūra – kai veiksmas vyksta betarpiškai tarp asmens duomenų subjekto ir duomenų rinkėjo – tai pirkimo elektroninėse parduotuvėse procedūros, bilietų ir viešbučių rezervavimas, elektroniniai atsiskaitymai, bankinės paslaugos internetu. Daugumoje atvejų, kuomet duomenų subjektas įvykdo pirkimą arba naudojasi paslauga (pvz., prenumerata), yra privaloma pateikti asmens duomenis pardavėjui arba paslaugos teikėjui, siekiant patvirtinti pirkėjo autentiškumą, suteikti apmokėjimo garantijas, bei fizinį arba elektroninį adresą prekių bei paslaugų pristatymui. Klientas pats elektroniniu būdu pateikia paslaugos teikėjui savo asmens duomenis – kreditinės kortelės numerį, adresą, nurodo darbovietę, pareigas, amžių ir kt.. Tuo pat metu šie asmenys susiduria su kita rizika. Kadangi internetas yra atviras viešas tinklas su gerai žinomais protokolais , orientuotais daugiau į pasidalinimą informacija, o ne į jos konfidencialumo ar saugumo užtikrinimą, yra gana nesudėtinga bet kam, kas turi bent kiek techninių žinių, surasti tam tikrus programinės įrangos instrumentus, leidžiančius perimti ir atskleisti internetu
duomenis. Taipogi yra įmanoma apsimesti kita kompanija, pasitelkti įvairius apgaulės būdus siekiant gauti informacijos, kuri vėliau galėtų būti panaudota kokiems nors nusikalstamais tikslais.

Elektroninio pašto adresas yra svarbus informacijos šaltinis, turintis asmeninius duomenis apie vartotoją. Elektroninio pašto adresus galima rinkti keliais būdais:

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4313 žodžiai iš 8601 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 1,45 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.