TURINYS
ĮVADAS
1. Žemės atmosfera
2. Klimato kataklizmų priežastys
3. Atmosferos padėtis
4. Biologinė atmosferos padėties kilmė
5. Ar miškai atkuria atmosferos deguonį?
6. Deguonies mažėjimas atmosferoje
7. Bandymas sušvelninti atmosferos padėtį
8. Atmosferos užterštumas
IŠVADOS
LITERATŪROS SĄRAŠAS
PRIEDAS
ĮVADAS
Žemė – nuostabi planeta. Didžiulį Žemės rutulį gaubiantis plonas atmosferos sluoksnis tarsi šydas saugo mūsų planetą nuo stingdančio kosminio šalčio, pražūtingo Saulės radiacijos poveikio ir nuo jos sklindančių ultravioletinių spindulių.
Mums kvėpuoti reikia deguonies. Tačiau įpratome, kad jis būtų sumaišytas su azoto dujomis, kurios kvėpuojant nekinta. Natūraliai gamtoje nusistovėjo apytiksliai pastovus tūrinis azoto ir deguonies dujų santykis. Oksidacijos reakcijoms sunaudotas deguonies kiekis pasipildo fotosintezės dėka, kai anglies dioksidas virsta deguonimi. Tokiai darniai apykaitai žmogaus veikla gali padaryti neigiamą įtaką, sutrikdyti egzistuojančią pusiausvyrą. Beatodairiškai kertant miškus, deginant organinį kurą, sumažėja deguonies, sutrinka anglies apykaitos ciklas, todėl atsiranda šiltnamio efektas. Be to, į atmosferą kaskart patenka ir tokių medžiagų, kurių natūraliai susidaro visai nedaug. Tai atmosferos teršalai.
ŽEMĖS ATMOSFERA
Žemės atmosfera – tai žemės rutulį gaubiantis oro sluoksnis. Atmosferos masė 5,15×1015 tonų. Jos slėgis į Žemės paviršių jūros lygyje lygus vidutiniškai 101,3 kPa.
Judant vertikaliai atmosferos sudėtis kinta. Žemutiniuose sluoksniuose svarbiausios sudėtinės dalys yra azotas 78,1%; deguonis 20,9%; argonas 0,9%; anglies dioksidas 0,03%. Atmosferos cheminė sudėtis apatiniame 90 – 100 km sluoksnyje vienoda. Jonizuotų atomų nedaug. Aukščiau (heterosferoje), dėl intensyvių kosminių Saulės ultravioletinių ir korpuskulinių spindulių mažiau molekulinio, daugiau atominio deguonies ir azoto. Molekulės ir atomai dažniausiai jonizuoti. Kylant aukštyn, gausėja lengvųjų dujų. Aukščiau kaip 600 km pagrindinis komponentas yra helis, 2 – 20 tūkst. km aukštyje – vandenilis.
Atmosferoje labiausiai kinta vandens garų kiekis. Jiems kondensuojantis susidaro debesys ir iškrenta krituliai. Debesų aptinkama iki 80 km. Taip pat nepastovi sudėtinė dalis yra anglies dioksidas. Per paskutiniuosius šimtą metų jo padaugėjo nuo 0,0292% iki 0,0365%. Dėl šio reiškinio atmosferoje gali pasireikšti taip vadinamas šiltnamio efektas.
Vertikalia kryptimi atmosfera dalijama į keletą sluoksnių – sferų. Vieną sferą nuo kitos skiria pereinamasis sluoksnis – pauzė.
Sfera Ribų aukštis Pauzės
Troposfera Nuo žemės paviršiaus iki 8-17 km Tropopauzė
Stratosfera Nuo 8-17 iki 50-55 km Stratopauzė
Mezosfera Nuo 50-55 iki 80 km Mezopauzė
Termosfera Nuo 80 iki 800 km Termopauzė
Egzosfera Aukščiau kaip 800 km
Troposfera. Joje dažniausiai keičiasi orai, vyksta atmosferos turbulencija. Kylant aukštyn, kas 1 km, temperatūra krinta 6°C, iki tropopauzės temperatūra nukrinta apie -60°C. Sudaro 80% visos atmosferos masės.
Stratosfera. Žemutiniame jos sluoksnyje temperatūra pastovi, nuo 25 km pradeda kilti ir iki stratopauzės pasiekia 0°C. 20-25 km aukštyje yra didžiausia ozono koncentracija.
Mezosfera. Joje gan sparčiai krinta temperatūra. Iki mezopauzės ji pasiekia -90°C.
Termosfera. 80-90 km aukštyje temperatūra pastovi, tačiau vėliau pradeda didėti. 150 km aukštyje ji pasiekia 230°C, 500-600 km aukštyje >1500°C, ties viršutine riba pakyla iki 2000°C. Dideli paros temperatūrų skirtumai.
Egzosfera. Atmosfera laipsniškai pereina į tarpplanetinę erdvę. Dujų tankis labai mažas. Temperatūra – keletas dešimčių tūkstančių laipsnių.
Planetos, jos palydovo ar žvaigždės išorinis dujų apvalka¬las. Paprastai atmosfera iš visų pusių gaubia kietą arba skystą planetos paviršių ir dažniausiai (pvz., Veneros, Jupiterio, Saturno, Urano, Neptūno) nepraleidžia tiesio¬ginės šviesos; Marso ir Žemės atmosfera yra skaidri. Kai kurie dideli planetų paly¬dovai (pvz., Saturno Titanas) taip pat turi atmosferą. Žvaigždės atmosfera laikomi tie žvaigždės sluoksniai, kurie yra virš fotosferos, nors kartais ir fotosfera laikoma apa¬tiniu žvaigždės atmosferos sluoksniu.
KLIMATO KATAKLIZMŲ PRIEŽASTYS
Europą vis dažniau užgriūva neregėti potvyniai. Per paskutinį dešimtmetį buvo nusiaubusi Lietuvą sausra. Prancūzija, Italija, Ispanija iškankinta sausrų ir karščio skaičiavo ne tik materialinius nuostolius, bet ir tūkstantines šiluminių smūgių aukas. Šie klimato kataklizmų sukelti padariniai ne vieną privertė susimąstyti – ar ne per didelė kaina mokama už vartojimo progresą, ar išvystytos ekonomikos šalys nepjauna šakos, ant kurios sėdi visa žmonija?
Deginamas iškastinis kuras: nafta, anglys, dujos, durpės bei jų produktai: benzinas, dyzelinas, mazutas ir t.t. – per mėnesį sunaikina 2 milijardus tonų atmosferos deguonies, kuriuo kvėpuojame mes. Deguonies vietą ore užima anglies dioksidas – dujos, kurių gausėjimas sukelia vadinamąjį šiltnamio efektą – globalų žemės klimato atšilimą, įtakojantį įvairius atmosferinius bei hidrosferinius pokyčius bei
kataklizmus.
ATMOSFEROS PADĖTIS
Atmosferos situacija daug rimtesnė, negu bet kurios kitos Žemės sferos. Atmosfera yra. Jei ozono sluoksnio skylės, atsiradusios dėl žmogaus naudotų, bet šiandien jau draudžiamų freonų, prognozuojama užgis per 50 – 100 metų, tai lėtinis uždegimas tik ūmės, nes uždegimą sukėlusių dujų, anglies dioksido, atmosferoje daugės dar mažiausia kelis šimtmečius. Nors 1997 m. buvo pasirašytas tarptautinis Kioto protokolas, įpareigojantis valstybes palaipsniui mažinti anglies dioksido išmetimą į atmosferą, šių priemonių gali jau nepakakti. Žmonija turi imtis daug ryžtingesnių žingsnių susidariusiai šiluminei Žemės padėčiai stabilizuoti, nes kiekvieni uždelsti metai vėliau atsišauks neprognozuojamais padariniais.
Gamta pradėjo atsiimti skolas iš žmonijos, kuri plėšia ir drasko neliestinus, atmosferos deguonį pagimdžiusius, Žemės audinius: naftą, akmens anglį, gamtines dujas. Karščiuojanti atmosfera nežada nieko gero – neaišku kurioje vietoje Žemę išpils prakaitas, kurioje išmuš karščio banga, kurioje krės drebulys, o kurioje ištiks dehidratacija.