AUTORIAI: Michaelas Heizeris, Robertas Smitsonas, Walteris de Maria, Andy Golsworthy, Richard Long, Denis Oppenheim, Carl Andre ir kt.
LAIKAS: 1970-ieji.
VIETA: JAV, Didžioji Britanija, Šiaurės Europa.
CHARAKTERISTIKA: meno judėjimas, kurio esmė – meno dekomercializavimas, prisijungimas prie ekologinių judėjimų, su „sugrįžimo į gamtą“, antiurbanizacijos, susirūpinimo savo planeta, idėjomis. Daugelio dailininkų kūrybos šaltinis buvo senosios civilizacijos: Egipto, neolito, majų, inkų ir kt. Žemės meno objektai dažniausiai daromi iš organinių, gamtoje egzistuojančių medžiagų. Veikiami atmosferos jie nyksta, „senėja“, virsdami autonomiškais kūriniais, kurie egzistuoja patys savaime, palaipsniui įgydami ladšafto formas. Todėl svarbi objektų dokumentacija. Turi bendrų bruožų su konceptualiuoju menu, performansu, minimalistiniu menu, proceso menu, art povera, kūno menu ir kt.
7-ASIS DEŠIMTMETIS BUVO PERMAINŲ EUROPOJE IR AMERIKOJE LAIKAS. DAILININKAI, MUZIKANTAI, POETAI, RAŠYTOJAI AKTYVIAI REAGAVO Į LAIKO PULSĄ — NERAMUMUS RYTŲ EUROPOJE, VIETNAMO KARĄ. NORĖTA IŠPROVOKUOTI SNŪDURIUOJANČIĄ SOČIĄ VISUOMENĘ REAKCIJOMS.
Taip gimė konceptualusis menas, minimalistinis menas, proceso menas, art povera, kūno menas, perfomansas ir kt. Dailininkai ieškojo naujų erdvių, naujų išraiškos formų, daugelis meno rūšių persipynė viena su kita, viena kitą įtakojo. Tuo laikotarpiu aiškėjo visiška meninė kakafonija, egzistavimas labai skirtingų, konfliktuojančių balsų. Vyko meno objekto „dematerializacija“ (Lucy Lippard). Menininkai stengėsi pagauti žiūrovo mintį, bet ne akį ar emocijas. Dailininkai norėjo ką nors išlaisvinti ar būti išlaisvinti iš ko nors: kai kas siekė išsilaisvinti nuo paprastų patogumų, kai kas — nuo šiuolaikinio meno kalbos teorijų. Vienas dailininkas nusprendė išsilaisvinti nuo savo senų darbų, todėl juos padegė, o pelenus eksponavo parodoje Niujorko Žydų muziejuje, pavadindamas darbą „Kremuota liepos 24“ , 1970 San Diege, Kalifornija.
Tokioje meninėje ir socialinėje aplinkoje užgimė Žemės menas — nauja meno rūšis, atsiradusi Amerikoje 7-tame dešimtmetyje, vėliau išpopuliarėjusi Šiaurės Europoje, ypač Didžiojoje Britanijoje. Žemės menas taip pat atsirado kaip protestas prieš klasikinius, viešai pripažintus brangius menus, eksponuojamus žinomuose pasaulio muziejuose, kartu tai buvo ekologinis judėjimas, protestas prieš aplinkos užterštumą. Dailininkas Michaelas Heizeris rašė: „Muziejai ir kolekcijos sustingę, grindys tviskančios, tačiau reali erdvė dar egzistuoja“. Ta „reali erdvė“ buvo Amerikos Vakarai. Heizeris, vienas žemės meno pradininkų, norėjo „kurti tarsi nieko nekuriant“. Meno objektų vietą perkeldami į vietas, nesusijusias su menu, pvz. dykumą, dailininkai nejautė kurią „tikrąjį meną“. Tokie darbai tarsi neegzistavo, nes kalbėjo visai kita menine kalba. Dažnai jie grupuojami šalia konceptualaus meno, kai meno kūrinio akcentas nuo rezultato peršoka į procesą. „Konceptualistas“ Dougle‘as Huebleris sakė: „ Pasaulis pilnas daugiau ar mažiau įdomių kūrinių. Aš nenoriu pagimdyti dar vieno tokio“.
Dauguma žemės meno kūrinių — tai milžiniškų mąstelių minimalizmo darbai. Amerikos dailininkai pirmi sukūrė darbus toli nuo meno centrų, sunkiai pasiekiamose vietose, pvz. Nevados dykumoje, kur tik tikri meno mylėtojai gali atkakti jų pažiūrėti.
Janas Dibetsas, olandų dailininkas, sakė: „Staiga supratau, kad gana malonu susirasti žemėlapyje taškelį ir tada tris dienas ieškoti tos vietos, kol atradus paaiškėja, kad radau du medžius ir šunį, besišlapinintį ant vieno iš jų. Tačiau tas, kuris bandys tai iš jūsų nusipirkti bus visiškas kvailys, nes meno kūrinio esmė — vidinis pojūtis, o tai yra neįperkama“. Vienas iš naujųjų menų bruožų buvo jų neįkainojamumas. Jie nebuvo skirti kolekcininkams ar muziejams. Daugelis kūrinių, sukurti apie 70-tuosius, buvo labai efemeriški (performansas) ar neprieinami, nepasiekiami, kaip M. Heizerio darbai.
Daugelis žemės meno dailininkų įkvėpimo sėmėsi iš senųjų kultūrų: Egipto, neolito (Stounhendžio), majų, inkų civilizacijų. Net šiandien nėra gerai žinoma, kaip buvo statomos Egipto piramidės, senosios faraonų kapavietės, o Cheopso piramidė Gizoje, netoli dabartinio Kairo, yra vienas iš 7 pasaulio stebuklų. Šiaurės ir Vakarų Europoje taip pat buvo sukurta daug statinių skirtų religinėms ir kitoms iškilmingoms apeigoms. Stounhendžas Anglijoje savo sudėtingumu yra neprilygstamas: 3-iame tūkstantmetyje prieš Kristų šventovės teritorija buvo apjuosta apskritimo formos grioviu ir pylimu, o iš aplinkinių lygumų buvo suvilkti didžiuliai akmens luitai milžiniškam statiniui.
Senovės Mikėnuose 16-ame amžiuje prieš Kristų buvo statomos didelės avilio formos karalių ir didžiūnų kapavietės, panašios į šachtas, siekiančios daugiau nei 12 m gylio. Kaip žemės dailininkų įkvepimo šaltiniai, taip pat žinomi 3-iojo tūkstantmečio prieš Kristų šventyklų pylimai ir religinių apeigų vietos Peru bei piešiniai Peru dykumoje padaryti 800-300 m. Prieš Kristų ir priskiriami nakos kultūrai. Iš lietuviškų tokios rūšies meno pavyzdžių minėtini piliakalniai.
Kai kurios veiklos rūšys,
pvz. parkų priežiūra ir planavimas, nėra tiesiogiai susijusios su žemės menu, tačiau čia naudojama ta pati medžiaga — gamta, pertvarkoma pagal tam tikrus estetinius dėsnius. Labai ryškios ir savitos estetikos turi japoniški arba prancūziški parkai. Prancūziškame parke, skirtingai nuo angliškojo ar japoniškojo, labai stipriai jaučiama architekto ranka. Medžiai, krūmai, žolė „suver-iami“ į geometrines formas, gamta lyg persiorentuoja, transformuojasi į kitus pavidalus: kubus, prizmes, rutulius. Gėlės tvarkingai suauga į margus, gigantiškus kilimus. „Sutramdyta gamta“ — taip dažnai vadinama prancūziškų parkų architektūra.
Vienas pirmųjų žemės meno kūrėjų — MICHAELAS HEIZERIS (g. 1944). Jis gimė geologų ir archeologų šeimoje Šiaurės Kalifornijoje. 21 metų jis atvyko į Nevados dykumą kurti savo „purvinų (dirty)“ darbų. Jis pradėjo nuo „piešimo“ motociklo ratais ant žemės, pigmento pilstymo. 1969 m. Sukūrė „Pakeistą, išjudintą masę“ — transportavo tris didžiulius granito akmenis (30, 52, ir 68 tonų svorio) Nevados dykumoje ir įdėjo į cementinius baseinus, iškirstus uoloje — aliuzija į geologinę evoliuciją ir refleksija į senąsias kultūras, kai didžiuliai akmens luitai buvo gabenami toli nuo originalios jų buvimo vietos, norint pastatyti kolosus Karalių slėnyje Egipte ar Velykų saloje, ar iš toli atgabenti akmenis didžiuliams statiniams Bolivijoje dar iki inkų civilizacijos. Kitam M. Heizerio darbui „Dvigubas negatyvas“ Nevados dykumoje reikėjo iškasti 240 t smėlio. Nedidelis kanjonas padalino žemės pjūvį į dvi dalis, susitinkančias viena su kita. „Dykumoje aš randu tą nepaliestą, švarią, taikią, „neišprievartautą“ erdvę — tai, ką daugelis dailininkų bando įdėti į savo kūrinius“, — sakė Heizeris. Šio dailininko darbai dykumoje kvestionuoja meno „transportavimo“ idėją, kuri iki šol istoriškai dominavo mene. Jo darbai yra apie erdvę ir žmogišką patyrimą gamtoje, apie geologinį laiką ir senovės civilizacijas.WALTERĮ DE MARIA (g. 1935) irgi domino landšaftas, tačiau pastarojo darbai, skirtingai nuo Heizerio geologinių aspiracijų, buvo labiau susiję su tvarkos ir matavimo sistemomis. 1968 m., įkvėptas Heizerio darbų dykumoje, de Maria pripildė vieną iš Miuncheno galerijų 3 t žemių, vėliau 1977 m. Tą patį pakartojo Niujorke. Atėję į galeriją žiūrovai jautė šiltą drėgnos žemės klampumą, garuojantį humuso kvapą. Šis kūrinys turėjo sukelti romantišką žiūrovo priartėjimo prie gamtos pojūtį urbanizuotoje miesto erdvėje. De Maria atsirado Niujorke 1960 m., susidomėjo Fluxus judėjimu, moderniu šokiu, grojo mušamaisiais. Nuo 1968 m. pradėjo dirbti gamtoje. Garsiausias de Maria kūrinys — „Las Vegas Piece“ — atstumo ir krypties žaismas didžiulėje erdvėje, aliuzija į linijas rastas Peru Nakos periode. Darbo procesas yra labai svarbus žemės meną kuriantiems menininkams. De Maria atveju negalima nepajusti nepaprastai didelio fizinio darbo reikalingo tokiam kūriniui sukurti.