EUROPOS MONETARINĖ SĄJUNGA
EMU turi dvi kryptis: ekonominę ir monetarinę. Trumpai, ekonominė sąjunga reiškia vieningos rinkos kūrimą be dirbtinių prekybos apribojimų, sąjunginė konkurencijos politika, įprasta vietinė politika ir makroekonomikos politikos koordinavimas. EU nariai susitarę dėl pelno ekonominės sąjungos ir daugelis reikalavimų jau išspręsti. EMU privalumai yra aiškiai išdėstyti dokumentuose ir aprašyti Goodhart [gerieji elniai] (1991)- taip pat 4 sk. Trumpai, yra diskutuoja, kad pašalinus prekybos apribojimus ir eliminavus valiutų kurso riziką, bus skatinama didesnė specializacija ir prekyba. Eliminavus valiutų kursų svyravimų riziką sumažės palūkanų norma, kadangi nebereikės formuoti papildomų draudimų valiutų kursų svyravimams. Kaip pasekmė, ginčijamasi ar ekonominis augimas ir pragyvenimo lygis pagerės.
Taip pat diskutuojama ar EMU sukūrimas paskatins EU tikrą išteklių taupymą. Vienas svarbiausių tokių taupymų šaltinių iškyla, kadangi nebereikės keisti pinigų tvarkant skolas atsirandančių vidinėje EU prekyboje. Komisija nustatė, kad santaupos tokiem susitarimai kainuoja tik apie 4 % EU Bendro Nacionalinio Produkto (GDP) per metus (EC komisija, 1990b). Be to, tokios priemonės kaip prekių užpirkimas iš anksto, pasirinkimas [opcionas] ir mainai [svopas], sukurti apsidrausti nuo valiutų kursų svyravimų rizikos, nebebus reikalingi vidinei EU prekybai. Abiem atvejais, atsargų atsiradimas gali būti panaudotas tikslui, kuris labiau įtakoja pragyvenimo lygį, nei pašalindamas riziką (Levine, 1990). Panašiai ir jei pašalinus valiutų kursų svyravimų riziką sąjungoje, taip pat galimai mažinami centrinio banko rezervų atsargos, tai taip po gi išlaisvintu išteklius, kurie galėtų būti panaudoti efektyvesniems tikslams.
Kita potenciali nauda priėmus vieningą valiutą tai, kad pagerėjo vietinių resursų paskirstymas [alokacija]. Labiausiai akivaizdu būdas kuriuo tai atsitiko, tai kad kapitalą galima laisvai perkelti ten kur pajamos yra didesnės. Taip pat padidėjo konkurencija prekių rinkoje, kadangi bet koks kainų skirtumas tuoj pat matomas potencialiems vartotojams.
Bet kuri šalis, kuri priklauso monetarinei sąjungai pritaria, kad politika vykdoma centro, dalinai, nėra galimybės įtikinti nepriklausomą monetarinę politiką reguliuojant valiutų kursą atstatant konkurentabilumą.
SUSIDOMĖJO EMU DIDĖJIMAS
Susidomėjimas EMU nėra nauja. Perlman (1991) garsus 1865 kad 1865 Prancūzija, Italija ir Šveicarija sudarė monetarinę sąjungą ir 1867 dvidešimties šalių sušauktoje konferencijoje Paryžiuje tirti [nagrinėti] “ troškimą matyti sąjungą, ne kaip apribotą keturių šalių, o taptu sąjungos plėtimosi pradžia, ir bendro judėjimo tarp išsivysčiusių šalių įkūrimo”. Šiuo atveju, nuspręsta jog tai neįmanoma ir ankstyvieji monetarinės sąjungos bandymai žlugo 1870m.
Susidomėjimas EMU padidėjo kai EMS pradėjo veikti 1979, kurios tikslas buvo įkurti “pinigų stabilumo zoną” (žr. 2 ir 3 skyrius). Nežiūrint to, pradžioje nebuvo sutarimo, kad galutinis EMS tikslas sukurti EMU. Taro narių paprasčiausiai buvo noras apdrausti, kad kainos ir valiutų kursai bus stabilesni ateityje, nei buvo anksčiau. Užtikrinti valiutų kursų stabilumą, buvo sukurta ERM ir po to dalyvaujančioms valiutoms buvo leista svyruoti sutartuose diapazone apie centrinį kainą (pradžioje ±2,25% daugeliui dalyvaujančių šalių, dabar ±15%).
EMS sukūrimo pradžioje, buvo dažni valiutų persigrupavimas, kartais du kartus per metus. Ne pastovi pusiausvyros atsirasdavo šiame pradiniame laikotarpyje. Kai kurių valiutų persigrupavimai buvo tikėtini, kadangi lygybė neišvengiama “užrakinant” esančioms kainoms ir kaštų skirtingumus. Tačiau, buvo paaitrėjusi pirmaisiais metais, kadangi, persigrupavimas nebuvo lydimas suprantamos vidaus politikos kryptis, priemonė apsaugoti naujai sutartas lygybes pastoviai. Ši situacija lemiamai pasikeitė 1983 m. kai Prancūzų vyriausybė pakeitė ekonomikos politikos pabrėžimą, dėl infliacijos valdymo ir nuo vidinio plėtimosi. Kadangi tradiciškai Vokietijos infliacija buvo žemiausia ERM, vokietijos markė tapo inkaru prie kurios politika buvo pajungta ir poreikis palaikyti pastovų valiutų kursą buvo įprasta patenkinti defliacijos lygį. Panašus požiūris buvo priimtas ir kitų ERM dalyvių ir to pasekoje pergrupavimų skaičius sumažėjo. Tai buvo svarbi gairė EMU kelyje, kadangi tai reiškė lemiamą pasikeitimą ERM prigimtyje, kuri veiksmingai tapo vokietijos markės zona. Vėliau ERM išsiplėtė priimdama pesetą, eskudo ir sterlingus (nors vėlesnė draugystė, su lyra, dabar yra sustabdyta) ir bendrai pastebėtos 1980m kai buvo sėkmingai padėdama defliacijos procese ir stabilizuojant valiutos kursą.
Kiti du ekonominiai augimai sukėlė susidomėjimą EMU. Sprendimas sukurti vieningą rinką sukėlė daug ginčų kad maksimali nauda gali būti pasiekta tik jei valiutų kursai bus neatšaukiamai fiksuoti, ir padidintai taip buvo interpretuojamas vieningos valiutos sukūrimas. Kitas vystymasis buvo kai priimtas sprendimas pašalinantis kapitalo kontroliavimą 1990m. Buvo ginčijamasi, kad be kapitalo valdymo, kad valiutų kurso abejonės skatins kapitalo judėjimą tokiu mastu jog bus reikalingas persigrupavimas arba vidaus monetarinė politika bus mechanizmu kuris turės
išvengti kapitalo išėjimo.
Finansinio įsipareigojimo fiksuoto valiutų kurso taisyklėms pašalinimas persigrupuojant ir tai duoda suprasti kad, net ir nesant monetariniai sąjungai, visiškai nepriklausoma politika baigtųsi buvusi realistinis pasirinkimas. Kadangi politikos suverenitetas gali būti atsitiktinai ar planingai prarastas, tai yra paskatinimas sukurti monetarinę sąjungą, kurioje kapitalas laisvai judėtų ten kur pajamos yra didesnės be įspūdingų pastangų valiutų kursuose.
Taip pat yra ir politinis EMU momentas, kuris atsirado augančiai didėjantis kai susijungė Vokietija. Susijungusi Vokietija dominuoja Europos sąjungoje (žr. 1 sk.) ir EMU pajuto daugelyje šalių ( ypač Prancūzai) , kaip ypatingai gerai vedamos Vokietijos ekonomikos jėga. EMU turės didesnį spaudimą Vokietijos atžvilgiu, kad ji labiau atsižvelgtų į kitus EU vadovaujant ekonomikos politikoje. (žr. Levine 1990). Nėra garantijų, kad EMU išorėje veikianti Vokietijos ekonominė politika nepadarytų žalos kitiems EU nariams.
DELORO PRANEIMAS
Oficialiai EMU susidomėjimo augimas buvo pripažintas vadovų derybose Hanoveryje 1988, kurioms vadovavo Jacques Delors, tuometinis Komiteto Prezidentas, išdėstė “konkrečius etapus”, kurie padės pasiekti EMU. Delors’o pranešime nustatytos trys būtinos sąlygos monetariniai sąjungai (Delors, 1989)
1 galutinis ir nepakeičiamas visų valiutų konvertavimas;
2 visiškas kapitalo judėjimo liberalizavimas ir pilnas bankų ir kitų finansinių rinkų integravimasis;
3 nepakečiams fiksuotų valiutų kursas ir visiškas svyrimo ribų eliminavimas
Šios sąlygos padės sukurti monetarinę sąjungą, bet Delors’o pranešimas taip pat pažymi, kad vieningos valiutos priėmimas, kol kas nėra būtinas monetarinei sąjungai, atrodytų “ natūralus ir pageidautinas vėlesnis monetarinės sujungos vystymasis”. Pranešime pažymima, kad vieningos valiutos priėmimas turėtų būti, tuoj pat po nepakeičiamo fiksuoto valiutų kurso priėmimo.
Delors’o Pranešime išskiriami trys etapai EMU formavimui. Pirmas etapas sudėtingiausias, vidaus rinkos užbaigimas, sumažinti priėmimo kriterijus (adoption of measures) regioninius skirtumus EU, padidinti makroekonomikos politikos koordinavimą ir priežiūrą Konsulą (Counsil), Finansų Ministerijai ir Centrinio banko valdybos komitetui, ir pilną dalyvavimą siauroje ERM juostoje. Antras etapas yra labiau ginčytinas, dalinai dėl to, kad jis siejasi su Europos Centrinio banko sistema (ESCB), kurios galinis tikslas sukurti ir įvesti bendrą monetarinę politiką. Antrame etape, ESCB spręs Ecofin ir CCBG užduotis. Be to, valiutų kursų reglamentavimas bus priimtas tik antrajame etape, tik išimtinėmis aplinkybėmis ir svyravimo ribos bus sumažintos. Trečiajame etape, Deloro pranešimas siūlo (propose), ESCB vadovaus EU monetariniai politikai ir dalyvaujančios valiutos bus neatšaukiamai fiksuotos.
Tai pagrindinės problemos. 1990 Romos sutartis pažengė link pirmosios problemos, kai vienuolika iš dvylikos šalių narių ( nebuvo Britanijos) sutarė, kad antras etapas prasidės 1994 m. sausį ir trečias etapas prasidės, kai bus pasiektas pakankamas suartėjimo laipsnis tarp narių. Tačiau, nebuvo apibrėžtas suartėjimo laipsnis reikalingas trečiajam etapui vykti ir daug buvo palikta Vidaus-Vyriausybiniai Konferencijai (IGC) kuri buvo sušaukta po dviejų savaičių ir paskelbė Mastrichto sutartį.