LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO UNIVERSITETAS
EKONOMIKOS IR VADYBOS FAKULTETAS
Ekonomikos katedra
V. V.
Žemės ūkio buhalterinės apskaitos ir finansų programos dieninių studijų
1 kurso
Studijų knygelės
ANTIMONOPOLINĖ POLITIKA. MONOPOLINĖS GALIOS REGULIAVIMO BŪDAI
Mikroekonomikos referatas
Tikrino: B. Vaznonis
Akademija, 2004
TURINYS
TURINYS 2
ĮVADAS 3
1. ANTIMONOPOLINĖ POLITIKA 4
1.1. Jungtinių Amerikos Valstijų antimonopolinė politika 4
1.1.1. Shermano antitrestinis aktas 5
1.1.2. Claytono aktas 5
1.1.3. Federalinės prekybos komisijos aktas 6
1.1.4. Kiti antimonopoliniai įstatymai 6
1.1.4.2. Millerio-Tydingso aktas 7
1.2. Lietuvos antimonopolinė politika 7
1.3. Antimonopolinės problemos 9
1.4. Firmų susijungimai 9
1.4.1. Firmų susijungimo galima žala visuomenei 10
1.4.3. Firmų susijungimų nauda 10
2. MONOPOLINĖS GALIOS REGULIAVIMO BŪDAI 11
2.1. Maksimalios kainos nustatymas 11
2.2. Mokesčiai ir subsidijos 13
IŠVADOS 15
LITERATŪRA 16
ĮVADAS
Monopolija – tai toks rinkos sandaros tipas, kai yra vienintelis prekių, neturinčių artimų pakaitų, pardavėjas (gr.,,monos“ – „vienintelis“, „poleo“ – „parduoti“). Ji mažina visuomenės gamybos efektyvumą. Taigi būtent dėl šios priežasties valstybė turi imtis priemonių monopolinei valdžiai reguliuoti. Šiam tikslui yra skirti antimonopoliniai įstatymai. Antiminopoliniai įstatymai įvairiose šalyse nevienodi. Nors jie remiasi bendrais teoriniais principais, aiškinančiais neigiamas monopolijos pasekmes ūkiui, tačiau nemažai lemia ir konkreti kiekvienos valstybės situacija, ir valstybės požiūris į ją. Paprastai kiekviename iš jų neteisėtais skelbiami veiksmai, kuriais gali būti įgyta monopolinės rinkos jėga.
Pirmieji antimonopoliniai įstatymai priimti JAV 1890 m., o štai Lietuvoje parengtas antimonopolinio įstatymo projektas tik 1990 m.
Taigi šiame referate aptarsiu antimonopolinės politikos formavimąsi, jos problemas ir naudą, monopolinės galios reguliavimo būdus.
1. ANTIMONOPOLINĖ POLITIKA
Antimonopolinė (antitrestinė) politika – valstybinės programos, skirtos monopolijos plėtimuisi kontroliuoti ir visuomenei nepageidaujamoms monopolijos apraiškoms išvengti. Antitrestinės politikos įstatymai nukreipti prieš ekonominės galios (ji išreiškia vienos ar kelių firmų viešpatavimo rinkoje laipsnį, t. y. galimybę veikti rinkos sąlygas) demonstravimą, firmų susijungimus ir panašiai. Jų pagrindinė paskirtis – konkurencinių sąlygų palaikymas. Antimonopoliniai įstatymai įvairiose šalyse yra nevienodi. Paprastai juose neteisėtais skelbiami veiksmai, kuriais gali būti įgyta monopolinės rinkos jėga:
• Slapti sandoriai tarp įmonių dėl prekių kainos padidinimo bei gamybos apimties sumažinimo;
• Prekybos žlugdymas, sudarant kontraktus visiems ištekliams pirkti iš vieno pardavėjo;
• Per didelis prekių kainos nustatymas, kuris verčia jungtis į firmą tų pačių prekių gamintojus, nes gresia bankrotas.
• Akcijų supirkimas, siekiant prijungti prie firmos konkurentus.
• Kelių nepriklausomų įmonių sujungimas į vieną.
1.1. Jungtinių Amerikos Valstijų antimonopolinė politika
Labiau panagrinėsiu Jungtinių Amerikos Valstijų antimonopolinę politika, nes ten yra išleisti seniausi antimonopoliniai įstatymai. Yra žinomi trys pagrindiniai antimonopoliniai vyriausybės įstatymai:
• Shermano antitrestinis aktas
• Claytono aktas
• Federalinės prekybos komisijos aktas
1.1.1. Shermano antitrestinis aktas
Tai seniausias antimonopolinis įstatymas. Jis išleistas 1890 metais. Juo „kiekvienas sandėris, tresto susidarymas ar susijungimas kokia nors forma, taip pat slaptas prekybos suvaržymas“ buvo paskelbti neteisėtais veiksmais. Neteisėtais buvo pripažintas prekybos „monopolizavimas ar siekimas ją monopolizuoti, susijungimas ar konspiravimasis… monopolizuojant prekybą“. Shermano aktas, taip pat ir vėlesni antitrestinių įstatymų papildymai draudžia prekybos laisvę ribojančius suokalbius, pirmiausia suokalbius dėl kainų.
1.1.2. Claytono aktas
Claytono aktas priimtas 1914 metai siekė apginti smulkias firmas nuo nedoros stambių firmų konkurencijos: diskriminavo kainomis, kitos firmos akcijų įsigijimo, jei tai galėtų sumažinti konkurenciją. Claytono akte buvo įvertinta keletas Shermano akte praleistų momentų. Jame buvo uždrausti veiksmai, jeigu jie „smarkiai sumažina konkurenciją“:
1. Direktorato susidvejinimas. Kai vienas ir tas pats direktorius būna dviejų ar daugiau konkuruojančių firmų valdybų nariu.
2. Prievartiniai kontraktai, pagal kuriuos produkcijos pirkėjas privalo imti ir kitas firmos prekes kartu su tomis, kurias iš tikrųjų jis nori įsigyti. Firma, realizuodama didelę paklausą turinčią produkciją, tokiu kontraktu nori monopolizuoti ir kitų produktų pardavimą.
3. Korporacija A pajungia korporaciją B, įsigydama pastarosios paprastąsias akcijas. Kartais šis draudimas būdavo ignoruojamas, kai firmos vietoj akcijų įsigydavo kompanijų fizinį turtą. Ši spraga buvo įvertinta Celler-Kefauverio akte, priimtame 1950 metais.
1.1.3. Federalinės prekybos komisijos aktas
Federalinė prekybos
komisija (Federal Trade Commission – FTC) buvo įkurta 1914 m. Ją sudarė penkių narių valdyba. Ji buvo sukurta, kad ištirtų nesąžiningos kovos praktiką ir užkirstų jai kelią ateityje. Tačiau šis “nedorumas” yra labai nekonkretus ir santykinis dalykas, todėl įsteigta komisija savo darbe turėjo nemažai sunkumų. 1938 m. jai buvo suteikta papildoma funkcija – vartotojų apsaugojimas nuo klaidinančios reklamos ir jos demaskavimas. Šiai funkcijai ir buvo skirtos pagrindinės komisijos jėgos.
1.1.4. Kiti antimonopoliniai įstatymai
Dažnai antimonopoliniai įstatymai buvo priimami ne vartotojui, bet smulkiesiems gamintojams apsaugoti nuo grobuoniškos konkurencijos. Tokie įstatymai, iškeldami smulkiųjų gamintojų interesus aukščiau vartotojų interesų, dažniau varžydavo konkurenciją negu ją skatindavo. Galima paminėti du svarbiausius prekybą reglamentuojančius įstatymus: Robinsono-Patmano aktas (1936 m.), Millerio-Tydingso aktas (1937 m.) [4, p. 271].
1.1.4.1. Robinsono-Patmano aktas
Jis kartais vadinamas parduotuvių tinklo įstatymu. Šis aktas buvo skirtas apsaugoti mažas firmas nuo stambesnių konkurentų. Vieno iš autorių – Wrighto Patmano žodžiais tariant, aktu buvo siekiama „garantuoti smulkiesiems verslininkams sąžiningą veiklą“, uždraudžiant stambiems susivienijimams ir parduotuvėms mažinti kainas. Aktas draudė didelėms parduotuvėms pirkti prekes iš tiekėjų su nuolaida, nebent mažesnes kainas lemtų kaštų ekonomika. Be to, aktas draudė parduotuvėms prekiauti „nepagrįstai žemomis kainomis“. Akivaizdus akto veikimo padarinys buvo mažmeninės prekybos efektyvaus vystymosi pristabdymas, bet ne sustabdymas.
1.1.4.2. Millerio-Tydingso aktas
Jis atskyrė teisėtus sandėrius nuo antimonopolinių įstatymų veikimo zonos, jei tokie sandėriai nebuvo draudžiami valstijų įstatymais. Pagal teisėtą prekybinį sandėrį gamintojas, turintis prekės ženklą, galėjo nustatyti kainą, kuria mažmeninis prekiautojas realizuotų prekes vartotojams. Septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje gamintojams vis sunkiau sekėsi įgyvendinti tokius sandėrius, todėl, reikalaujant visuomenei, sąžiningos prekybos leidimas buvo panaikintas [4, p. 272].
1.2. Lietuvos antimonopolinė politika
Lietuvoje antimonopolinio įstatymo projektas parengtas tik 1990 metais. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1993 metų spalio mėnesį priėmė Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymą, kuriame įvertinami ir konkurenciją ribojantys veiksniai, o 1994 m. – Konkurencijos įstatymu draudžiamo piktnaudžiavimo vyraujančia padėtimi išaiškinimą ir priežiūros tvarką. 1999 m. kovo 23 d. buvo priimtas „Lietuvos respublikos konkurencijos istatymas“. Šio įstatymo tikslas – saugoti sąžiningos konkurencijos laisvę Lietuvos Respublikoje. Šiuo įstatymu yra draudžiami :