Tarptautine prekyba Lietuvoje
KLAIPĖDA, 2005
TURINYS
Įvadas …………………………………………………………………………………………. 2
I Pagrindiniai užsienio prekybos būdai ……………………………………………. 3
II užsienio prekyba Lietuvoje …………………………………………………………. 4
III Lietuvos prekybos pobūdis ir prekinė struktūra ……………………………. 4
IV Lietuvos prekybiniai santykiai su ES ………………………………………….. 5
V Eksportas,importas pagal valstybes ………………………………………………. 8
VI Prekių eksportas ………………………………………………………………………… 9
VII Prekių eksporto struktūra pagal prekių skyrius …………………………….. 9
VIII Prekių importas ………………………………………………………………………. 10
IX Užsienio prekybos deficitas ………………………………………………………… 10
Išvados ………………………………………………………………………………………….. 11
Literatūros sąrašas ………………………………………………………………………….. 12
Įvadas
Šiuolaikinė tarptautinė prekyba – tai neatskiriama kasdieninio gyvenimo dalis. Viena su kita prekiaudamos šalys gali įsigyti užsieninių prekių žemesnemis kainomis negu gamindamos tokias pat prekes šalies viduje. Vadinasi, kiekviena šalis iš prekybos stengiasi gauti naudos. Kas gi sudaro prekybos tarp šalių ekonominį pagrindą?
Tarptautinės prekybos pagrindas yra mainai ir specializacija. Taigi, tarptautinė prekyba yra priemonė, padedanti šalims vystyti specializaciją didinti savo išteklilių našumą ir taip plėsti bendrą gamybos apimtį.
Tarptautinė prekyba – tai pardavimo ir pirkimo procesas, vykdomas įvairiose šalyse tarp pardavejų, pirkejų ir tarpininkų.
Šiam procesui būdingi du pagrindiniai bruožai:
1) jis vyksta tarp dviejų ar daugiau valstybių. Todel prekyba, vykdoma už valstybės sienų tampa šalies socialinės ir ekonominės politikos objektu;
2) naudojamos įvairios valiutos su joms būdingais valiutų kursų svyravimais.
Šiame referate pabandysime apžvelgti Lietuvos užsienio prekybą,jos vystimąsi ,pakitimus.
I Pagrindiniai užsienio prekybos būdai.
Pačiu bendriausiu pavidalu yra skiriami trys pagrindiniai tarptautinės prekybos būdai. Tai eksportas, importas ir atsakomoji arba priešpriešinė prekyba.
Pagrindinis tarptautinės prekybos būdas yra eksportas. Jis apima šalyje pagamintų prekių pardavimą užsienio rinkose per brokerius ar užsienio paskirstymo centrus. Skatindama gamybinę veiklą savoje šalyje, eksportuojanti kompanija išvengia poreikio daryti reikšmingus organizacinius ar technologinius pokyčius, jai užtenka tik turėti platinimo kanalus, kad galėtų aptarnauti užsienio rinką. Tai yra pats nerizikingiausias metodas savo tarptautinei veiklai plėsti. Pradžioje nedaug reikia lėšų tam, kad taptum eksportuotoju, ir yra pakankamai lengva pasitraukti iš užsienio rinkos. Vykdant savo produktų marketingą per užsienio agentus, eksportuotojas išvengia didelių investicijų ir didelės valdymo atsakomybės, tačiau kompanija turi nedaug įtakos tam, kaip jos produktai yra platinami užsienio rinkose.
Importas yra įprasta strategija daugeliui kompanijų tiek išsivysčiusiose, tiek ir mažiaus išsivysčiusiose šalyse. Turtingos šalys importuoja išteklius ir prekes, kai jos pamato, jog užsienyje galima panaudoti savo santykinį pranašumą. Besivystančioms šalims dažnai reikia importuoti išteklius, maistą ir paslaugas (t.y., sudaryti kontraktus su žmonėmis, turinčiais tam tikrą kvalifikaciją arba reikiamas žinias apie pažangias technologijas). tauta gali įgyti santykinį pranašumą dėl santykinai žemų išteklių kaštų, žemo darbo užmokesčio lygio ar masto ekonomijos, gaunamos užsienio gamybiniuose tinkluose. Kai šalims tenka importuoti, jos paprastai turi prekybinių nuostolių, taigi vyriausybinės programos dažnai turi subsidijuoti importuojančias kompanijas arba padėti reeksportuoti produktus, kurie buvo pagaminti iš importuotų išteklių.
Pagal paprasčiausią importo scenarijų kompanija ieško užsienio produktų, kuriuos būtų galima parduoti vietinėse rinkose. Tokie sandoriai sukuria produktų srautą viena kryptimi iš užsienio šaltinių į vietines rinkas. Pagal patį sudėtingiausią scenarijų, kompanija, turinti globalinį gamybos ir paslaugų tinklą valdo tiek pat sudėtingą vietinių ir užsienio šaltinių tinklą bei rinkas. To pasėkoje, kompanija yra nuolatos susijusi su fiziniu produktų importu ir eksportu daugybėje rinkos kanalų.
Atsakomoji prekyba – užsienio prekybos operacijos, kurias vykdant dokumentuose fiksuojami tvirti eksportuotojų ir importuotojų įsipareigojimai įvykdyti pilną ar dalinai subalansuotą apsikeitimą prekėmis.
Atsakomosios prekybos daliai šiais laikais tenka nuo 25 iki 30% tarptautinių prekybinių operacijų apimties .
II
Užsienio prekyba Lietuvoje
Statistikos departamento (negalutiniais muitinės deklaracijų ir Intrastato ataskaitų) duomenimis, 2004 m., palyginti su 2003 m., eksportas padidėjo 21 proc., o importas – 15,8 proc. Užsienio prekybos balansas buvo neigiamas ir, palyginti su 2003 m., jis padidėjo 2,4 proc.
Lietuvos užsienio prekybos duomenys
(pagal Specialiąją prekybos sistemą)
Rodikliai 2003 m. 2004 m. Pokytis*
mlrd. Lt mlrd. Lt proc.
Prekybos apyvarta 50,7 59,8 17,9
Eksportas 21,3 25,7 21,0
Importas 29,4 34,1 15,8
Balansas -8,2 -8,4 2,4
Eksportas importas mėnesiais 2005m.
Eksportas Importas Balansas
Mln. Lt Mln. EUR Mln. Lt Mln. EUR Mln. LT Mln. EUR
Sausis 2238,2 648,2 2540,9 735,9 -302,7 -87,7
Vasaris 2030,0 587,9 2698,1 781,4 -668,1 -193,5
Kovas 2500,4 724,2 3052,2 884,0 -551,8 -159,8
III Lietuvos prekybos pobūdis ir prekinė struktūra
Nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje ekonominė situacija pasikeitė. Ekonominiai ryšiai su buvusios Sovietų Sąliungos respublikomis susilpnejo ir susiklostė sąlygos savarankiškesnei užsienio politikai, tiesioginiams ekonominiams ryšiams su Vakarų šalimis. Todėl keitėsi Lietuvos užsienio prekybos struktūra ir .dinamika. Liberalizavus santykius su užsienio šalimis, Lietuvos užsienio prekybos apyvarta su Vakarų Europos ir kitomis pasaulio šalimis ėmė sparčiai plėtotis. 1989 m. šalies eksporto i Vakarų šalių rinką dalis sudare tik 3,9 proc. bendrojo vidaus produkto, 1992 m. – 9,4 proc., 1996 m. – 17 proc., o 1999 m. eksportas i ES šalis sudare – 28,7 proc. BVP.