Įvadas…………………………………………………………………………….3
Naivuolių šventovėje – velniaraistis………………………………………4
Kodėl vagiama?………………………………………………………….. 4
Geroj terpėj gera sirpti…………………………………………………….5
Vagysčių ir apgaulių požymiai……………………………………………7
Susipažinkite: apgavikas………………………………………………….7
Kaip pažinti įmonę, kurioje vagiama…………………………………….. 9
Įmonės darbuotojų apgaulių prevencija………………………………….11
Tinkamas darbo organizavimas – pati geriausia apgaulių prevencija..…. 11
Išvados………………………………………………………………………… .13
Literatūra……………………………………………………………………… ..13
ĮVADAS
Lietuvos, kaip ir kitų šalių, įmonėse gausu įvairiausių vagysčių ir apgaulių. Iš jų ryškiai išsiskiria vadinamieji namų vagys – įmonių darbuotojai, kuriais pasitikima labiausiai. Bent jau daug labiau nei kontrahentais, o ką jau kalbėti apie konkurentus. Skaičiai rodo, kad šitoks pasitikėjimas dažniausiai būna nepagrįstas. Šio pobūdžio apgaulės tiek paplitusios, kad, jas sisteminant ir grupuojant, jau galima kurti tam tikrą teoriją. Toks jų vislumas, turi būti sąlygotas kokių nors ne tik objektyvių, bet ir subjektyvių priežasčių. Vis dėlto greta vagystes lemiančių motyvų, sąlygos joms veistis, kaip visada, vaidina nors ne lemiamą, bet ir ne paskutinį vaidmenį. O svarbiausia kiekvieno padaro dauginimosi sąlyga, – suprantama, greta maisto, kurio vagys pasirūpina patys, – yra laisvė, o ją, deja, suteikia patys įmonių vadovai.
Viena paprasčiausių apgaulių sričių – vidinės įmonių apgaulės. Jų iniciatoriai būna samdomi darbuotojai. Jeigu atsiribotume nuo įmonės aukščiausio rango vadybininkų, vadinamųjų “baltųjų ir žydrųjų apykaklaičių”, specifinių apgaulių, tai galima daryti išvadą, kad žemesnių grandžių darbuotojų apgaulės dažniausiai pasireiškia vagystėmis. Be tiesioginės materialinės žalos, jos gali būti ypač skaudžios įmonei dar ir dėl to, jog duoda akstiną daugeliui apgaulių rūšių įsigalėti įmonėje, nes ką nors nugvelbus būtina sudaryti “viskas tvarkoje” įvaizdį. Paprastai klastojant duomenų pirminio fiksavimo ar buhalterinės apskaitos duomenis. Vagystės anksčiau ar vėliau dažniausiai išaiškėja, deja, kur kas rečiau nustatomi jų iniciatoriai. O tai neišvengiamai sukuria visuotinio įtarinėjimo bent jau nepasitikėjimo atmosferą. Todėl samdomų darbuotojų vagystės gali susilpninti, netgi sužlugdyti įmonę. Tai panašu į savus žaidėjus svetimoje komandoje arba kirvarpas, kurių pragaištingo darbo nematyti, bet po tam tikro laiko namas, visiškai sugraužtas sugriūva. Jeigu vagystėse netiesiogiai dalyvauja ir buhalteriai arba apskaitą vedantys labai patiklūs vėplos, griūtis gali įvykti labai greitai ir dar blogiau – netikėtai. Šiame referate norėčiau aptarti tai, kaip pavaldžių darbuotojų nepratinti, o kartais ir neskatinti vogti.
NAIVUOLIŲ ŠVENTOVĖJE – VELNIARAISTIS
Didžiulis visuotinis pasitikėjimas įmonės darbuotojais – viena reikšmingiausių prielaidų, dėl kurių su vagystėmis kovoti ypač sunku, tiksliau sakant, toje patiklumo oazėje su jomis nė nemėginama kovoti. Šiuo klausimu sėkmingo verslo mokytojas Herbertas N. Kasonas (H.N.Casson) vienoje iš dvylikos užsienio verslininkams sakralinėmis tapusių sėkmingo verslo taisyklių sako: “pirmiausia užsidirbk pinigų, tada apsaugok juos ir panaudok savo nuožiūra – tokia sveiko proto, sąžiningumo ir aukščiausio dorybingumo norma! Kuo daugiau randasi kvailių, tuo sparčiau veisiasi vagys”. “Nevok”,- sako evangelistas Matas. Bet tai tik puse įstatymo. Šį priesaką reikėtų papildyti žodžiais: “ nesileisk apvagiamas”.
Tai vis senos kaip gyvenimas tiesos ir visai ne tokios nekaltos, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Pirmiausia dėl to, kad jos grėsmingos patiems patikliesiems, nesvarbu, kodėl jie tokie. Tiems, kurie, patys būdami sąžiningi, mano, jog vogti ne tik negražu, bet “tiesiog neįmanoma”, vertėtų įsikalti į galvas, kad sąžiningo žmogaus nupirkti išties neįmanoma. Tačiau jį galima parduoti. Tai tokia pat tiesa kaip ir toji, jog tik priešai būna tikri, draugų pasitaiko ir klastingų. Todėl šventi naivuoliai, apsistatę tikrais ar tariamais bičiuliais, kartai nejučiomis atsiduria pataikūnų glėbyje, o šie netgi nesusitarę gali negyvai užmyluoti ir bičiulystės bei pasitikėjimo šventyklą mikliai padaryti pragaru. Šventą tikėjimą “Dievas” duos, – niekas nevogs” jie netruks paversti šventvagišku svetimo turto ištąsymu, visiems tai matant ir suprantant, tačiau tarytum ir nepastebint arba dedantis nežinančiais. Kiekvieną vadovą, naiviai manantį, jog “mano įmonėje tikrai nevagiama”, galime užtikrinti,- vagiama. Be to, daug, nes Jūs net nemėginate įtarinėti, todėl – ir apsisaugoti, tiksliau,- apsaugoti svetimą turtą, kuris Jums patikėtas ir už kurio apsaugą bei gausinimą Jums moka savininkai.
Tačiau
paskutiniais metais vyksta kažkokie sveiku protu nepaaiškinami dalykai: išsidalijus valdišką turtą ir didžiajai jo daliai perėjus į privačias rankas, vagišiams keliamų bylų, atrodo, nepadaugėjo.tuo tarpu ilgapirščiai niekur neišvyko, o naujai iškepti savininkai turtą jau tarytum ir išsidalijo, taigi turėtų užtekti laiko jo apsaugai. Čia, be abejo, nekalbame apie sąžiningai kapitalą susikrovusius verslininkus, kurie žino cento vertę ir moka (ar bent jau mokosi) jį saugoti. Aišku, galima daryti prielaidą, kad vadovai, brangindami įmonių prestižą, slepia net išaiškintas vagystes. Bet, iš arčiau susipažinus su tikrove peršasi įkyri mintis: vagystės, kaip ir apgaulės, apskritai – terra incognita daugeliui įmonių vadovų bei vadybininkų. Jie apie šiuos reiškinius daugiau nei “vogti negražu” paprasčiausiai nieko neišmano. Kita dalis įtaria, jog vagiama daug, bet tiesiog bijo tuo įsitikinti. O vagystės plinta kartu su verslu įgaudamos vis daugiau naujų, iki šiol neregėtų atspalvių.
KODĖL VAGIAMA?
Priežastys pačios įvairiausios: nuo kleptomanijos iki godumo, taip pat kerštas įmonės vadovams bei savininkams, neapykanta materialiai atsakingiems asmenims, kartais – apskaitininkams ar kontrolieriams, nusivylimas darbu ar netikrumas dėl ateities. Tai vis psichologinio pobūdžio veiksniai, kuriems daugelis vadovų paprastai neskiria reikiamo dėmesio. Žinoma, domėtis žmogumi nei išmokysi, nei išmoksi. Tačiau šį trūkumą galima kompensuoti ir vien administracinėmis priemonėmis: juk didelėse įmonėse yra personalo skyriai, o mažesnėse – juristai, tvarkantys asmenines darbuotojų bylas. Kodėl jiems nepasidomėti ir mikroklimatu kolektyve? Dar lengviau visai mažose įmonėlėse. Čia tikriausiai kiekvienas sužino apie prasiskolinusį, prasilošusį, o gal šiaip turtinių negandų persekiojamą kolegą. Tai turėtų būti daroma, be abejo, labai atsargiai, nesukeliant ažiotažo. Tačiau ir ne atsitiktinai, o sistemingai, nuosekliai.
Vagysčių priežastis gali būti ir netobula darbo apmokėjimo sistema. Kad ir kaip būtų keista, šiuo atveju pirmuoju smuiku griežia patys geriausi, darbščiausi darbuotojai, netrunkantys įsitikinti, jog dirba daugiausiai, o atlyginimą gauna kaip visi. Galbūt jie nevagiliaus gvelbdami nesaugomas sąvaržėles, tačiau labai didelė tikimybė, kad vogs darbo laiką – atlyginimais išmokamus pinigus. Juk gabus, neperkrautas specialistas darbų gali atlikti už du.
Bendriausiai išorines vagysčių priežastis galima išreikšti kaip nesuderintus interesus labai jaunos demokratijos, tiksliau sakant – ekonominių santykių demokratizavimo laikotarpiu. Netikėtai užklupus jaunai ekonominiai sanklodai, paaiškėjo, kad tiems santykiams nebuvo pasirengusios nei įmonės, nei valdžia, nesugebanti ne tik suderinti skirtingų visuomenės sluoksnių interesų, bet ir negalinti parengti bent jau didžiajai verslininkų daliai suvokiamų įstatymų ir kitų norminių aktų, pirmiausiai – per mokesčių sistemą, galinčią reglamentuoti įmonių ūkinę veiklą. Tokiomis sąlygomis, kai specialioji ir populiarioji spauda nuolat kala vadovams į galvas, kad iš valdžios vogti (pavyzdžiui nesumokant mokesčių) yra moralu, nereikia norėti, kad panašiomis nuotaikomis (vok iš valdžios!) nepersiims ir žemesnių grandžių darbuotojai. O jiems valdžia – įmonės vadovai ir savininkai. Todėl viena reikšmingų vagystes skatinančių priežasčių – tai, kad nėra bendros nuomonės, jog “vogti nevalia”. Tokiomis sąlygomis labai padėtų priimti ir viešai deklaruojami įmonių vidiniai etikos kodeksai. Jų nebuvimas labai didelę įtaką daro kriminogeniniai padėčiai įmonėse.
Dar viena itin svarbi priežastis, ne tik neužkertanti kelio klaidoms, bet kartais netgi skatinanti jas, yra ta, kad nenumatoma, bent jau neformalizuojama įmonės darbuotojų atsakomybė. Jeigu su darbuotojais nesudaromos materialinės atsakomybės sutartys, nereikia nė norėti, kad jie rūpestingai atliktų pareigas: teisingai registruotų vertybes, tiksliai jas apskaitytų ir saugotų. Be to, šitokio pobūdžio sutartys apskritai drausmina darbuotojus, o tai visada teigiamas veiksnys, kaip nebaudžiamumas – neigiamas.
Geriausiu atveju Damoklo kardo vaidmenį įmonėse mėgina vaidinti buhalterijos. Tačiau apskritai ne jų pareiga kokiomis nors ypatingomis priemonėmis, išskyrus numatytas ir taikomas apskaitos metodikoje, išaiškinti vagystes. Tuo tarpu buhalterinės apskaitos metodų dažniausiai nepakanka nesąžiningiems darbuotojų poelgiams sustabdyti, kartais – ir nustatyti. Todėl šiems tikslams pasiekti įmonėse prasminga steigti specialius kontrolierių etatus, kurių darbo turinys labai priklauso nuo konkrečių kiekvienos įmonės veiklos ypatumų. Nevalia pamiršti, kad apie pusę klaidų aptinkama atsitiktinai, o apskritai randama tikrai mažiau nei pusė. Todėl kiekvienoje įmonėje turėtų būti specialus darbuotojas, kurio pareiga, be kita ko, ieškoti vagišių ir apgavikų. Ši darbą reikia mokėti dirbti, kad, atlikdami patikrinimus, nevalingai nepaskatintume darbuotojų nesąžiningiems poelgiams ir kad kontroliuodami neatskleistume jiems potencialių grobstymų ar apgaulių galimybių.
GEROJ TERPĖJ GERA SIRPTI
Sakoma, kad geros progos yra vienas reikšmingiausių vagystes aktyviai sąlygojančių veiksnių. Kitaip tariant, –
priežastis. Apskritai kalbant, pirmasis patarimas norintiems išvengti vagysčių – užkamšyti skyles tvorose ir įsitaisyti gerus užraktus sandėliuose. Tuomet ištampyti iš visų pakampių ir parduoti šlamštą. Tada atlikti gerą inventorizaciją ir nuo jos užbaigimo dienos stebėti kiekvienos vertybės judėjimą. Tai, kad finansinės apskaitos specialistai šito nedaro, dar nereiškia, jog to galima atsisakyti įmonės vidinės kontrolės sistemoje.
Tokiomis sąlygomis vadovams kartais būna paranki netvarkinga buhalterinė apskaita. Tuomet, pavyzdžiui, prisidengiant draudimu mažinti apmokestinamą pelną reprezentacinėmis sąnaudomis, galima nekontroliuojamam didinti šias išlaidas tam įvairiausiais būdais sudarant neoficialius piniginių lėšų šaltinius. Kadangi į šią veiklą įtraukiami ir vyriausieji buhalteriai, jie taip pat netiesiogiai skatinami neoficialiai ir visiškai neaišku, ar sąžiningai veiklai. Tokius veiksmus neabejotinai mato visi įmonės darbuotojai, ir tai, savaime suprantama, juos veiks demoralizuojamai. Kitaip sakant, netgi skatins amoraliems poelgiams, taip pat ir vagystėms.
Ne toks retas reiškinys – elementarios tvarkos nebuvimas įmonių valdymo aparate. Dažniausiai tai ne šiaip nesusitvarkymas, bet sąlygų netvarkingam ūkininkavimui, grobstymams bei klaidoms sudarymas. Padėtis, kai neaišku, kas už ką atsako ir kas kam vadovauja, kai kuriems darbuotojams gali reikšti visišką aiškumą, kad vogti galima. Dar blogiau – nesantaika tarp savininkų. Šiuo atveju laimėjusių nebūna. Kas nors gali perimti net ir visą turtą. Tik klausimas, kiek liks jo neišvogto?
Savininkams reikia turėti omenyje, kad samdomi vadovai dažniausiai orientuojasi į artimiausios ateities skaitmeninių rodiklių, apibūdinančių įmonės veiklą, gerinimą, bet kur kas rečiau – į programas, kurios jų vadovavimo metais gali būti nepelningos ar net nuostolingos, tačiau ateityje duos naudos įmonei. Tuo tarpu įmonių veikla – žymiai sudėtingesnė negu tokia, kurią galima būtų išreikšti keletu santykinių dydžių, juo labiau – pinigų suma atsiskaitomoje sąskaitoje. Savininkai turi suprasti, kad jų turto valdytojai sąžiningai dirbs tik turėdami labai ilgalaikio užimtumo įmonėje garantijas, dar geriau – patys turėdami bent nedidelę tos įmonės nuosavybę. Tada jie, kaip ir visi savininkai, stengsis suformuoti tikslią ir teisingą apskaitos informaciją, įgyvendins turto apsaugos priemones. Neretai savininkai tiesiog aklai pasitiki pačių paskirtais įmonių vadovais, nedarydami nė mažiausios prielaidos, kad pastarieji gali klysti, o ką jau kalbėti apie sąmoningas apgaules ar vagystes. O be reikalo. Karti daugelio įmonių patirtis rodo, jog kaip tik “baltosios apykaklaitės” (aukščiausio rango įmonės vadovai) grobsto dažniausiai, be to, pasinaudodami savo administracinėmis galiomis, neretai priverčia “klysti” priklausomus nuo jų apskaitininkus. Štai kokių faktų apie “baltųjų apykaklaičių” dalyvavimą apgaulėse bei vagystėse nustatė Ernst & Young ekspertai: trijuose ketvirtadaliuose įmonių direktoriai ir vyresnysis vadovaujantis personalas gali apeiti kontrolę; tik labai nedidelė darbuotojų dalis tiki, kad direktoriai nusimano apie turtą ar kompiuterius, taigi jie gali privelti ir daug nesąmoningų klaidų, ne tik apgaudinėti. Beje, nereikia pamiršti, kad platus kompiuterizavimas ne tik palengvino valdymo darbus, bet ir atvėrė išties beribes galimybes tiek klaidoms, tiek apgaulėms plisti. Ne veltui aukštą kompiuterizavimo lygį pasiekusiose valstybėse kompiuterinės vagystės nagrinėjamos storose knygose. Šios išvados buvo padarytos tyrinėjant gilias laisvosios rinkos tradicijas turinčias valstybes, o Lietuvoje reikalai vos ne du kartus prastesni. Tai irgi oficiali užsienio ekspertų išvada. Vyriausiesiems buhalteriams praverstų visuomet turėti omenyje: jie su įmonių vadovais dalijasi ne tik parašo teise, bet ir atsakomybe už apgaulingą apskaitos vedimą. Čia pagelbėti gali tik nepriklausomų auditorių atliekami patikrinimai ir, be kita ko, tik tada, jeigu auditorius samdo ne administracijos vadovai, bet, kaip ir turėtų būti, – savininkai. Antrieji klaidų ir grobstymų grandinėje – vidurinio rango valdymo personalas, vadinamosios “žydrosios apykaklaitės”, kuris paprastai yra tiesiogiai atsakingas už ūkinių operacijų atlikimą ir teisingą jų įforminimą pirminiuose dokumentuose. Šių darbuotojų nesąžininga veikla taip pat labai sunkiai atskleidžiama, nes, suklastojus pirminį dokumentą, tai dažniausiai nepasireiškia kaip “nekalta” apskaitos klaida, o ką jau kalbėti apie jos padarymo motyvų išaiškinimą. Pirmiausia reikia pastebėti, kad palankias sąlygas tam dažniausiai sudaro netvarka aukščiausiame lygyje, nes, jeigu klaidos toleruojamos ar netgi skatinamos, sudarant joms tinkamą atmosferą, tai tomis pačiomis sąlygomis pasinaudoja ir žemesnių grandžių darbuotojai. Jie netruks pajusti, jog įmonės apskaitos ir kontrolės sistemos “skylėtos”, o rėtis tam ir skirtas, kad pro jį byrėtų gėrybės. Bet, norint užkamšyti visas skyles, reikia pasitelkti specialias priemones, kurios nepigiai kainuoja. Tačiau joms būtina ryžtis, nes už kitų padarytas klaidas dažniausiai tenka mokėti vadovams.