VILNIAUS GEDIMINO TECHNIKOS UNIVERSITETAS
VERSLO VADYBOS FAKULTETAS
TARPTAUTINIAI EKONOMINIAI SANTYKIAI
REFERATAS
Vilnius, 2004
Turinys
Turinys 2
Įvadas 3
Tarptautinis darbo pasidalijimas ir tarptautinė prekyba 4
Tarptautinės prekybos politika ir jos priemonės 7
Tarptautinės investicijos 11
Tarptautinių investicijų rūšys ir ypatumai 12
Tarptautinės investicijos Lietuvoje 15
Išvados 17
Naudoti šaltiniai 18
Įvadas
Tarptautiniai ekonominiai santykiai – viena iš svarbiausių valstybių
tarpusavio bendradarbiavimo formų, be kurių praktiškai neįmanomas sėkmingas
bet kurios pasaulio valstybės gyvavimas. Pasaulio ekonomikai tapus
globaliai, jos funkcionavimas visiškai neįsivaizduojamas be tarptautinių
ekonominių santykių – tarptautinio darbo pasidalijimo, gamybos
specializavimosi ir kooperavimosi, tarptautinės prekių ir paslaugų
prekybos, tarptautinių sutarčių sistemos, reglamentuojančios ekonominius
santykius bei tarptautinių finansinių ir ekonominių organizacijų. Tokiu
būdu valstybės atsiribojančios nuo globalios ekonomikos tuo pačiu metu
lieka pasaulio vystymosi pakraštyje.
Šiame darbe bus bandoma panagrinėti tarptautinių ekonominių santykių sąvoką
apibrėžiančius elementus – tarptautinę prekybą, jos ekonomines prielaidas,
pobūdį bei struktūrą, tarptautinės prekybos naudą, kurią gauna jos
dalyviai, tarptautinės prekybos politiką ir aplinkybes, kurios skatina
importo apribojimus, muitų bei kitų priemonių įvedimą, taip pat
tarptautines investicijas, nepamirštant skirti dėmesio ir Lietuvos
tarptautinių investicijų klausimui.
Tarptautinis darbo pasidalijimas ir tarptautinė prekyba
Tarptautinė prekyba – tai pardavimo ir pirkimo procesas, vykstantis
įvairiose šaluse tarp pardavėjų, pirkėjų ir tarpininkų.
Šiam procesui būdingi du pagrindiniai bruožai:
1. jis vykdomas tarp dviejų ar daugiau valstybių. Todėl, kai prekyba
vyksta už valstybės sienų, ji tampa šalies socialinės ir ekonominės
politikos objektu.
2. naudojamos įvairiosvaliutos su joms būdingais valiutų kursų
svyravimais. Šalys prekiauja viena su kita, kad galėtų įsigyti
užsienio prekių žemesnėmis kainomis nei gamindamos tokias pat šalies
viduje. Vadinasi, kiekviena šalis stengiasi iš prekybos gauti naudos.
Tarptautinės prekybos pagrindą sudaro mainai ir specializacija.
Tarptautinių mainų prielaida – gamybos sąlygų skirtumas (skiriasi gamtinės
sąlygos, apsirūpinimas ištekliais, darbo jėgos išlaidos, naudojama
skirtinga technologija ir kt.). gamybos sąlygų skirtingumas lemia gamybos
kaštų ir kainų skirtumus. Vykstant tarptautiniams mainams, šalys aprūpina
pasaulinį ūkį tomis prekėmis, kurių gamyba šalies viduje yra palyginti
pigi. Šalys importuoja tokiaą produkciją ar paslaugas, kurių gamyba šalyje
būtų žymiai brangesnė, nei jos įsigijimas pasaulinėje rinkoje. Vadinasi,
kiekviena šalis specializuojasi gaminti tai, kas jai efektyviau.
Tarptautinės prekybos prielaidos skatina šalių tarptautinius mainus. Šalys
stengiasi gaminti tai, kas yra efektyviau. Kiekviena šalis specializuojasi
sekti tą produktą, kurio gamyboje ji turi absoliutų pranašumą, t.y.
sugebėjimą gaminti prekes, sunaudojant darbo sąnaudų produkcijos vienetui
mažiau nei kitose šalyse. Tačiau specializaciją lemia ir palyginamasis
pranašumas (šalys specializuoja tokių prekių gamybą ir eksportą, kurias
gali gaminti santykinai žemesniais nei kitos šalys kaštais). Atskiros šalys
gali gauti naudą iš tarptautinės prekybos tada, kai skiriasi prekių gamybos
alternatyvieji kaštai, t.y. kitų prekių kiekis, kurį tenka paaukoti, kad
šios prekės būtų pagaminta vienu vienetu daugiau. Šalys specializuojasi
gaminti tokias prekes, kurias jos gali pagaminti santykinai pigiau, bei
mažesnėmis darbo sąnaudomis siekia absoliutaus pranašumo. Palyginamojo
pranašumo principas taikomas tada, kai yra daugiau nei dvi prekės, taip pat
esant santykinai skirtingiems gamybos veiksniams. Santykinai geresnis
aprūpinimas vienu iš gamybos veiksnių leidžia racionaliau panaudoti prekės
gamyboje ir ta prekė tampa santykinai pigi. Be to, tokios prekės bus
gaminamos tokioje šalyje, kuri turi šį pranašumą. Pranašumą formuoja
fizinio našumo skirtumai bei darbo sąnaudų poreikis, tačiau, jei šalys turi
galimybę naudoti panašią ar tą pačią technologiją ir nesikiria fiziniu
našumu, palyginamasis pranašumas atsiranda dėl skirtingų kainų šalių
viduje, kadangi santykiniai gamybos veiksnių kaštai įvairiose šalyse
skiriasi.
Tarptautinė prekyba suvokiama kaip tarptautinių integracinių procesų
svarbiausių procesų sfera.
Integracinio
pobūdžio prekybinės operacijos šiuo metu vystosi dviem
pagrindinėm kryptim:
1. auga tiekimai kooperuojančioms užsienio įmonėms, kontroliuojamoms tos
pačios korporacijos. Šiuo metu 500 stambiausių tarptautinių korporacijų
vadovauja daugiau nei 30 tūkstančių įmonių įvairiose pasaulio šalyse.
2. stambios kompanijos sudaro ilgalaikes tarpusavio sutartis. Taip
konkurentai pasaulinėje rinkoje tampa gerais partneriais,
bendradarbiaujančiais tiek mokslo, tiek gamybos, tiek prekių realizavimo
sferose.
Tarptautinė prekyba šalies viduje
Veiksniai, turintys įtakos šakos viduje:
1. Vartotojai mėgsta įvairaus asortimento prekes;
2. Ekonomija dėl gamybos masto. Užuot gaminusi, mažą kiekį kiekvienos
rūšies prekių įvairiose šakose, kiekvienai šaliai naudingiau
specializuoti atskirų prekių gamybą;
3. Specializuojant tam tikrų šakų gamybą, atsižvelgiama į transporto
kaštus. Prekybos šakos viduje reikšmingumas įvertinamas, naudojant
šakinės prekybos indexą.
Tarptautinės prekybos intensyvumas šakos viduje priklauso nuo atskirų rinkų
glaudumo. Pvz., ES šalys turi įvairių išteklių, jų rinkos glaudžiai
susijusios. Šioms šalims santykinai yra mažiau svarbūs nuostoliai,
informacijoa ir muitų barjerai. Tarp ES šalių vyksta prekyba tos pačios
šakos prekėmis.
Prekės nauda atsiranda ne tiek dėla kainų santykinių skirtumų apnaudjimo,
kiek dėl prekių įvairovės plėtojimo, specializavimo gilėjimo šakos viduje.
Kadangi kiekvienas tartautinis prekybinis sandėris įvyksta dalyvaujant
pardavėjui ir pirkėjui, vienų šalių importas turi būti lygus kitų šalių
eksportui. Taip galima apskaičiuoti bendrą eksporto ar importo vertę visoms
šalims.
Tarptautinės prekybos pobūdis
Prekių ir paslaugų judėjimas tarp šalių susieja nacionalinius ūkius į
bendrą rinkos sistemą ir sustiprina šalių tarpusavio ekonominę
priklausomybę. Tarpusavio priklausomybei turi įtakos šalies teritorijos
dydis, ekonominio išsivystymo lygis, vidaus rinkos apimtis, gamtiniai
ištekliai ir tt. Didėja prekių ir paslaugų bendrojo nacionalinio produkto
eksporto dalis.
Tarptautinės prekybos tarptautinės prekybos lygį rodo eksporto bei BVP
santykis arba eksporto kvota nuo BVP (Lietuvoje šis rodiklis sudaro
40proc., vadinasi ji yra importinė valstybė. Tos šalys, kurių rodiklis yra
virš 50proc., yra eksportinės, nes šalies eksporto vertė viršija BVP).
Tarptautinės prekybos nauda ir žala.
Šalys prekiauja, todėl, kad dėl palyginamojo pranašumo patiria naudą. Jos
naudoja pažangesnę technologiją, turi gausesnius gamybos išteklius arba
specializuojasi gaminti prekes tokių šakų, kurioms būdinga ekonomija dėl
gamybos masto. Pasaulinis ūkis patiria naudą, kai vyxta mainai tarp atskirų
valstybių, bet tarptautinės prekybos teikiami privalumai, gali pavirsti
trūkumais, o tuomet patiriama ir žala.
Oraganizacijos, prižiūrinčios tarptautinės prekybos sveiklą
BSTP – bendrasis susitarimas dėl tarifų ir prekybos (veikia nuo 1947m.).
BSTP tikslas – kuo didesnės pasaulinės prekybos liberalizavimo,
svarbiausias veiklos uždavinys – suderinti įvairių šalių pozicijas; siekti
muitų ir kitų apribojimų tarptautinėje prekyboje panaikinimo; taisyklių,
atmetančių diskriminaciją, parengimas ir pritaikymas; geriausio režimo
įvedimas ir pritaikymas.
PPO – pasaulinė prekybos organizacija (nuo 1996. 01. 01. paketė iki tol
veikusį BSTP). Šiuo metu vienija 130 pasaulio valstybių. Tikslas – tęsti
pasaulinės prekybos liberalizaciją, kuri lemtų didesnį investavimą, darbo
vietų sukūrimą, tarptautinės prekybos suklestėjimą. Pagrindinis uždavinys –
saugios ir prognozuojamos tarptautinės prekybos aplinkos verslininkams
sukūrimas. PPO siekia sujungti į vientisą visą pasaulį aprėpiantį ūkį
pasaulio šalių nacionalinę ekonomiką ir regioninį bendradarbiavimą.
Tarptautinis darbo psidalijimas
Siekdamos kuo geriau panaudoti tarptautinio darbo pasidalijimo privalumais,
daugelis šalių savo teritorijojesukūrė ypatingas ekonomines zonas. Čia
galima laisvai įvežti kapitalą, kurti gamyklas, samdyti vietinius
gyventojus, disponuoti didžiąja pagamintos produkcijos ir pelno dalimi.
Tokiuose rajonuose tiek importuojamos, tiek eksportuojamos prekės
neapmokestinamos, o įmonės, naudojančios naujas, perspektyvias
technologijas, netgi skatinamos įvairiomis ekonominėmis lengvatomis.
Dabartinių metu pasaulyje yra daugiau kaip 600 tokių ypatingos ekonominės
paskiirties zonų, beveik pusė iš jų – JAV teritorijoje. Šiose zonose
investuojant kapitalą į ekonominę veiklą, galima gauti kur kas didesnį
pelną. Tai naudinga ir vienai, ir kitai pusei.
Tarptautinė darbo migracija (TDM)
Darbas yra mažiau mobilus nei kapitalas.
TDM motyvai. Migracija apima tiek kaštus, tiek ir naudas. Kaštai apima
transportavimo išlaidas ir praradimą atlyginimo tuo laikotarpiu, kai vyksta
persikraustymas ir darbo paieška naujoje
a:
1) didesni atlyginimai ir pajamos, kuriuos migrantas gali uždirbti
užsienyje per likusį darbingą amžių.
2) geresnės išsilavinimo ir įsidarbinimo galimybės migrantų vaikams.
Migracija kaip ir švietimas yra investavimas į žmogiškąjį kapitalą.
TDM poveikis gerovei
Kai nekvalifikuotas darbas juda iš 1-os valstybės į 2-ą, tai 1-oje
valstybėje darbo užmokestis padidėja, o 2-oje sumažėja; bendras produktas 1-
oje šalyje sumažėja, o 2-oje padidėja. Taip vyksta nacionalinių pajamų
perskirstymas link darbo 1-oje valstybėje ir link nedarbo veiksnių 2-oje
valstybėje. Bet
Aukštos kvalifikacijos darbininkų judėjimas turi skirtingą poveikį. Tokia
migracija dar vadinama “smegenų nutekėjimu”. Valstybių, iš kurių migruoja
šie darbininkai, švietimo ir apmokymo kaštai yra labai diedeli ir dėl
emigracijos tokių darbininkų jos daug netenka. Valstybės, į kurias
migruojama, skatina “smegenų atitekėjimą” įvairiais imigracijos įstatymais,
kurie palengvina kvalifikuotų darbininkų migraciją, bet įveda kliūtis
nekvalifikuotų darbininkų imigravimui. Šios šalys gali kompensuoti pirmųjų
valstybių nuostolius per padidintą pagalbą ar finansinius pervedimus.
Be to, paprastai sprendimai dėl migracijos yra daugiau ar mažiau laikini.
Tai sąlygoja šalies ekonominė padėtis, darbo paklausa ir pasiūla.
Darbo jėgos migracijos pasekmės pagal tai, kas laimi ir kas pralaimi
• Laimi:
1. Patys migrantai
1. Jų darbdaviai
2. Darbuotojai, likę šalyje
• Pralaimi:
1. Šalies, į kurią atvyko migrantai, darbuotojai
1. Šalis, iš kurios išvyko darbdaviai
2. Šalis, iš kurios išvyko migrantai (išvyksta darbingi žmonės, lieka
pensininkai ir pan,. kuriem reikia mokėti pašalpas; sumažėja
darbojėgo pasiūla)
Migracija gali būti visuomenės senėjimo priežastimi. Be to, šalis į kurią
atvyksta daug migrantų, patiria problemų dėl kultūrinės įtampos.
Q Kapitalo judėjimas
(mastai)
Prekyba
Gamyba
t (laikas)
Tarptautinės prekybos politika ir jos priemonės
Tarptautinės prekybos politika vykdoma įvairiomis formomis. Pagrindinės yra
šios:
• Laisvoji prekyba – tai valstybės ekonominė politika, kai be jokių muitų
mokesčių ir suvaržymų visos šalys naudojasi tarptautinio teritorinio