Įvadas
Žmonijos vystymosi istorija patvirtina glaudų ryšį tarp švietimo ir ekonomikos išsivystymo lygių. Sėkmingas ekonomikos vystymasis vis daugiau priklauso nuo to, kokios bus investicijos į žmones ir intelektualinio potencialo išsaugojimą bei plėtrą, t.y. žmogiškąjį kapitalą.
Bet kurios visuomenės pagrindinis turtas yra žmonės, o ekonominio, socialinio progreso galutinis kriterijus yra žmogus ir jo poreikių pilnesnis patenkinimas. Žmogiškasis kapitalas yra vertingiausias šiuolaikinės visuomenės resursas, net svarbesnis už gamtos turtus arba žmonių sukauptą materialinį turtą. Tad šiame darbe apžvelgsime keletą šių dienų asmenybių, nemažai padariusių gero Lietuvos ekonomikai ir Lietuvos žmonėms. Be abejo visų nusipelniusių Lietuvai ir Lietuvos liaudžiai ekonomikos klausimais neįmanoma išvardinti, tačiau pasistengsime išskirti mūsų nuomone svarbiausius.
Be abejo norėtume paminėti ir „didžiuosius Lietuvos ekonomikos tėvus“ ir jų darbus. Matyti, kad visi jie, to paties laikmečio Lietuvos ekonomistai laikėsi liberalinių pažiūrų, ir nors jau XIX amžiaus antroje pusėje jau buvo pradėjusios reikštis socializmo idėjos, o paskui (1917m.) ir įvykusi Spalio Didžioji Revoliucija, tačiau šios idėjos nebuvo apėmusios Lietuvos ekonomistų minčių (nors A.Rimka ir simpatizavo socializmui, bet jis pasisakė prieš nacionalizaciją, prieš prievartinę kolektyvizaciją ir palaikė privatinę nuosavybę, samdomą darbą ir demokratiją).
Šių dienų žymieji ekonomistai
Hab. dr. Zigmas Lydeka
Naujasis Biznio ir vadybos fakulteto habilituotas mokslų daktaras nuo rugpjūčio 23 dienos pradėjęs skaičiuoti keturiasdešimt šeštuosius gyvenimo metus, gimė Žynių kaime, Vilkaviškio rajone. Pabaigęs Arminų vidurinę mokyklą, apsisprendė pradėti studijas tuometiniame Kauno politechnikos instituto Inžinerinės ekonomikos fakultete. Tokia pasirinkimo kryptis lėmė tolesnius gyvenimo metus. Z.Lydeka aiškina, kad jį traukė Kaunas, o studijuoti norėjo ten, kur didžiausias konkursas. Tai buvo tarsi ir savęs patikrinimas, nes neįstojus laukė treji metai kareiviškos duonos.
Kaip gali patvirtinti skaitantieji šį tekstą, studijų metų laikas – ypač greitas. Jo tempą 1972-1977 metais jautė ir dabartinis Biznio ir vadybos fakulteto dekanas, sugebėdamas rasti laiko ir studijoms, ir prasmingoms studentiškoms pramogoms, darbui vasaros studentų statybiniuose būriuose. Po aukštosios mokyklos baigimo sekė treji gražūs ir prasmingi pedagoginio darbo metai – dirbo asistentu KPI Politinės ekonomijos katedroje. Dauguma šios katedros kolegų tuo metu išminties ir patyrimo semtis vykdavo į gerai žinomą Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) universitetą. Vėl trejų metų periodas, ir į Kauną sugrįžo dvidešimt aštuonerių metų ekonomikos mokslų daktaras, šį mokslinį laipsnį pelnęs už Lietuvos darbo išteklių paskirstymo tyrimus. Pamažu bėgant dėstymu, moksliniu darbu užpildytiems metams, keičiamos pareigybės ir 1988 metais suteikiamas docento mokslinis vardas.
Atkūrus Vytauto Didžiojo universitetą ir pradėjus jame veikti Ekonomikos fakultetui, Z.Lydeka pakviečiamas dėstyti ekonominės teorijos kursą. Pirmaisiais gyvavimo metais atkurtajam universitetui, kaip ir kitoms Lietuvos aukštosioms mokykloms, ypač stigo šiuolaikinių vadovėlių. Universitetas gavo dovanų dviejų kanadiečių profesorių parengtų vadovėlių: „Mikroekonomika“ ir „Makroekonomika“, išleidimo teises. Kam teko versti ir redaguoti vadovėlius, gerai supranta, kiek daug laiko, jėgų ir entuziazmo teko išeikvoti Z.Lydekai, kol tie vadovėliai pasirodė knygų lentynose. Šiame darbe sukauptas patyrimas vėliau buvo prasmingai panaudotas adaptuojant pagal Junior Achievement programą dar tris vadovėlius „Taikomoji ekonomika“. Vis labiau gilindamasi į patrauklius ekonominės teorijos sluoksnius, mąsli mokslininko mintis pajuto poreikį teoriškai išnagrinėti ir jo akyse vykstančius didelius pokyčius realioje ekonominėje aplinkoje. Vis gausesni ir brandesni tapo Z.Lydekos kasmetinių mokslinių publikacijų darbai. Stažuotės Jungtinėse Amerikos Valstijose, D.Britanijoje, Rusijos mokslo institucijose teikė didelės naudos bręstant ir kristalizuojantis idėjoms, jų logiškam interpretavimui. Todėl vis dažniau kolegos pateikdavo ir natūraliai susiformavusį klausimą – kada fakultete turėsime naują habilituotą mokslų daktarą.
Praėjusių mokslų metų rudenį dr. Z.Lydeka pradėjo eiti Biznio ir vadybos fakulteto dekano pareigas. Reiklus sau, jis pasižymi reiklumu ir kolegoms, dėstytojams bei studentams; tai Fakulteto bendruomenė iš esmės įvertino teigiamai. Dekano kasdieniniai darbai „surydavo“ vis daugiau ir daugiau darbo valandų, bet tvirtai duotas žodis, kad habilitacijai reikalingas darbas bus padėtas ant stalo pavasarį, nebuvo sulaužytas. Šalies mokslinė visuomenė buvo informuota apie rugsėjo 10 dieną Vilniaus universitete įvyksiantį viešą habilitacinio komiteto posėdį. Habilitacinio komiteto pirmininkas profesorius hab. dr. S.Martišius ir komiteto nariai: profesoriai habilituoti daktarai – J.Čičinskas, R.Grigas, V.Gronskas, A.V.Rutkauskas, A.Vasiliauskas, P.Zakarevičius po – 4 val. trukusio viešojo gynimo buvo vieningi – dr. Z.Lydeka skelbiamas habilituotu socialinių mokslų (ekonomikos) daktaru.
Iš lotynų kalbos į
šiandienos mokslinį leksikoną atėjęs žodis habilitis reiškia tinkamas, patikrintas, patikimas. Būtent tokiame stiliuje ir tikimasi tolesnės habilituoto daktaro Z.Lydekos veiklos. Svarbiausiais ateities darbais jis laiko Biznio ir vadybos fakulteto strategijos įgyvendinimą, naujų studijų krypčių programų parengimą. Matyt, nepakanka vien tik džiaugtis aukštais stojančiųjų į Fakultetą konkursais. Viskas šiame pasaulyje keičiasi, pastoviu tikriausiai gali būti laikomas tik pats kitimas. Kitų aukštųjų mokyklų panašios krypties fakultetai sparčiai žengia priekin, gausina savo inovacijų kraitį. Mūsų universiteto Biznio ir vadybos fakulteto dekanas habilituotas daktaras Zigmas Lydeka mano, kad jo vadovaujama organizacija turėtų kuo pilniau atskleisti turimą potencialą: Fakulteto absolventų – Lietuvos bei užsienio firmose, o dėstytojų – mokslinėje, akademinėje ir konsultacinėje veikloje.
Habilitacinio darbo rengimas kiek pristabdė darbus, kuriems Z.Lydeka jau sakėsi esąs seniai pasirengęs. Pirmiausiai tai Ekonominių teorijų istorijos vadovėlis, labai reikalingas ekonominius mokslus studijuojantiems studentams. Paskutinis tokio pobūdžio leidinys buvo 1936 m. tuometinio Vytauto Didžiojo universiteto ekonomikos profesoriaus P.Šalčiaus parašyta knyga. Antras prasmingas darbas, kurio nemaža dalis jau surinkta kompiuteryje, – ekonomikos pagrindų vadovėlis vidurinėms mokykloms. Ne visiškai normalu, kad taip išaugus ekonomikos reikšmei ir svarbai, jau beveik suaugę vidurines mokyklas baigiantys žmonės turi tiek nedaug teorinių žinių apie ūkinį gyvenimą. Trečioji knyga jau beveik baigta ir likę tik paskutiniai štrichai – tai disertacinio darbo pagrindu parengta monografija. Z.Lydeka mano, kad šios knygos turėtų pasirodyti sekančiais metais. Gerai, jei tai būtų kurio nors mėnesio dešimtoji diena, nes jo gyvenime ši diena kažkodėl įgavo ypatingą prasmę. Lapkričio dešimtoji – pirmosios disertacijos gynimo diena, gegužės dešimtoji – priimtas viešam gynimui habilitacinis darbas ir jau pirmame šio teksto sakinyje paminėta rugsėjo dešimtoji.
Algirdas Mykolas Brazauskas
Algirdas Brazauskas gimė 1932 m. Rokiškyje, tarnautojų šeimoje. 1951 m. baigė Kaišiadorių vidurinę mokyklą ir tais pačiais metais įstojo į Kauno politechnikos institutą. 1956 m. baigė institutą ir įgijo inžinieriaus hidrotechniko specialybę.
1965 m. A. Brazauskas buvo paskirtas Statybinių medžiagų pramonės ministru.
1967 m. pradėjo dirbti Valstybės planavimo komiteto pirmininko pavaduotoju.
1974 m. jam suteiktas Ekonomikos mokslų daktaro mokslinis laipsnis.
1988 m., gilios komunistų partijos krizės metu, Algirdas Brazauskas buvo išrinktas Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto pirmuoju sekretoriumi. Jo kandidatūrą į šį postą palaikė Lietuvos nacionalinio išsivadavimo judėjimas „Sąjūdis“. Jam vadovaujant, 1989 m. Lietuvos komunistų partija atsiskyrė nuo Sovietų Sąjungos komunistų partijos. 1990 m. gruodžio mėnesį įvykusiame Lietuvos demokratinės darbo partijos (LDDP) steigiamajame suvažiavime Algirdas Brazauskas buvo išrinktas jos pirmininku ir tapo didžiausios Lietuvos politinės partijos vadovu.
1992 m. spalio mėnesį LDDP laimėjus rinkimus į Seimą, Algirdas Brazauskas buvo išrinktas Seimo pirmininku, o taip pat pradėjo laikinai eiti Lietuvos Respublikos prezidento pareigas (1992 11 25).
1993 m. vasario 14 d. tiesioginių visuotinių rinkimų metu jis buvo išrinktas Lietuvos Respublikos prezidentu 5 metų laikotarpiui. Už jį balsavo 60% rinkėjų. Kaip reikalauja Lietuvos Konstitucija, jis nutraukė savo narystę LDDP. 1993 m. vasario 25 d. įvyko prezidento inauguracija.
Prezidentas Brazauskas yra vedęs, turi dvi dukteris ir penkis anūkus. Žmona Kristina (vedė 2002 metais). Mėgstami laisvalaikio užsiėmimai – buriavimas ir medžioklė.
1998 m. vasario 26 dieną kadenciją baigusį Algirdą Mykolą Brazauską pakeitė Prezidento rinkimus laimėjęs Valdas Adamkus.
2001 m. sausio mėnesį Algirdas Mykolas Brazauskas išrinktas Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininku.
2001 m. liepos 3 dieną Lietuvos Respublikos Seimas Algirdą Brazauską patvirtino Lietuvos Respublikos Vyriausybės Ministru pirmininku.
Ekonomikos mokslų daktaras, Vilniaus Gedimino technikos, Kijevo (Ukrainos), Minsko humanitarinio, Kauno Technologijos universitetų Garbės daktaras.
Knygos: “Lietuviškos skyrybos” , išleista lietuvių, rusų, vokiečių kalbomis, ir “Penkeri Prezidento metai”, išleista lietuvių kalba, autorius.
„Partnerystės lyderis 2002“ apdovanojimas
Ministrui Pirmininkui Algirdui Brazauskui kovo 4 dieną įteiktas “Partnerystės lyderis 2002” apdovanojimas. Apdovanojimą įsteigė verslo bendrovėms ir verslininkų organizacijoms atstovaujanti asociacija Tarptautiniai prekybos rūmai Lietuva.
“Partnerystės lyderio 2002” vardas suteikiamas tam asmeniui, kuris 2002 m. geriausiai reprezentavo Lietuvos politinius ir ekonominius interesus užsienyje, skatino valdžios ir verslo bendradarbiavimą bei skaidrios politikos ir ūkinės veiklos įgyvendinimą.
Ministras Pirmininkas, dėkodamas už įvertinimą, palinkėjo Lietuvos verslui būti tik skaidriam, nes tik tokiu atveju galima tikėtis sėkmingų rezultatų, naujų investicijų ir sėkmingos konkurencijos Europos Sąjungos rinkose.
Žymieji Lietuvos
ekonomikos „tėvai“
VLADAS JURGUTIS
Vladas Jurgutis pasaulį išvydo XIXa. pabaigoje 1885 m. Joskantų kaime, priklausiusiame Palangos valsčiui. Tėvai buvo valstiečiai. 1898 – 1902m. V.Jurgutis lankė Palangos progimnazija. Tolesnis jo gyvenimo kelias nuvedė į Kauno kunigų seminarija. Ją baigęs, V.Jurgutis, kaip išsiskiriantis iš kitų bendramokslių įgimtais gabumais ir retu darbštumu, pasiunčiamas į Peterburgo dvasinę akademiją. Jau čia išryškėjo V.Jurgučio polinkis į ekonomikos mokslus, sociologiją. Tad nenuostabu, kad jis baigiamojo darbo tema pasirinko K.Markso pridedamosios vertės teoriją, už kurį jam suteiktas teologijos magistro laipsnis. 1910m. V.Jurgutis išvyko į Miuncheną studijuoti socialinių ir ekonomikos mokslų. Studijos Miuncheno universitete 1910 – 1913m. paliko gilius pėdsakus V.Jurgučio biografijoje, nulemdamos jo teorines pažiūras, mokslinių darbų rašymo metodologiją.
Po studijų baigimo V.Jurgutis dirbo pastoracinį darbą Švėkšnoje, Liepojoje. Pirmojo pasaulinio karo audros nubloškė jį į Saratovą, vėliau – į Astrachanę. Pagaliau 1918m. vasarą grįžo į Lietuvą ir buvo paskirtas Kauno kunigų seminarijos profesoriumi. Audringi besikuriančios nepriklausomos Lietuvos įvykiai, išsilavinusių žmonių stoka paskatino V.Jurgutį įsitraukti į politinį gyvenimą. Juolab, kad turėjo visuomeninio darbo patirties, degė meile Tėvynei. Manoma, kad dar besimokydamas Dvasinėje akademijoje pirmasis iškėlė idėją ruošti atgimstančiai Lietuvai inteligentiją. Taip pat buvo ateitininkų organizacijos sumanytojas ir pradininkas.
Aktyviai dalyvavo politiniame gyvenime, buvo išrinktas į krikščionių demokratų partijos vadovybę ir steigiamąjį seimą.
V.Jurgutis savo vardą įrašė į istorijos analus ir ilgamete pedagogine, moksline veikla. Dar būdamas Lietuvos banko valdytoju, 1925m. pradėjo dėstyti Kauno universiteto Teisės fakultete, eidamas ekstraordinarinio profesoriaus pareigas. Dėstė pinigų ir bankų bei socialinės politikos, vėliau – ir finansų mokslo kursus. Nuo 1930m. vadovavo Finansų mokslo katedrai. 1938m. pakeltas į ordinarinius profesorius, 1939m. suteikiamas garbės daktaro laipsnis. Be to, kurį laiką (iki 1938 10) profesorius dėstė ekonomiką Aukštųjų Vytauto Didžiojo karininkų kursuose. Prijungus Vilniaus kraštą prie Lietuvos, nuo 1940m. V.Jurgutis pradeda dirbti į Vilniaus universitetą perkeltame Teisės ( vėliau Ekonomikos) skyriuje Finansų ir kredito katedros vedėju. 1941-1943m. prof. V.Jurgutis vadovavo Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultetui. Hitlerinės okupacijos metais (1942 05-1943 03) prof. V.Jurgutis buvo Mokslų Akademijos pirmininku, stengėsi suaktyvinti mokslinį tyrimo darbą, reikalavo iš darbuotojų „pavestą darbą dirbti sąžiningai, uoliai ir atidžiai“. Akademijos vadovas reikalus tvarkė taip, kad okupantų pageidaujamais tyrimo darbais mokslininkai neužsiiminėjo, o stengėsi sukaupti ir išsaugoti Lietuvos istorijai, kultūrai vertingą medžiagą.
Nepaprastas pasišventimas dėstomiems dalykams, gili erudicija, sugestyvus minčių reiškimas įkvėpdavo studijuojančiam jaunimui meile mokslui, sutraukdavo didelę auditoriją. Jis organizavo seminarus patiems gabiausiems studentams. Tie seminarai pagal mokslinį lygį laikomi tikra aspirantūra. Jie vykdavo profesoriaus bute, kuriame buvo sukaupta turtingiausia Lietuvoje ekonominės literatūros biblioteka, prieinama visiems seminaro dalyviams. Bibliotekai papildyti profesorius skirdavo didžiąją savo uždarbio dalį.
Regis, kad jau paminėtų darbų vienam žmogui per akis. Bet prof. V.Jurgutis tarsi nežinojo ribų. Draugiškai pravardžiuojamas „žemaičių meška“ nevengė bet kokios naštos, bet kuri jų buvo jam pagal jėgas. Jis drauge su kitais steigė akcinę bendrovę „Lietuvos cukrus“, kad būtu gaminamas savas cukrus, susitaupytų užsienio valiuta. Reikėjo tobulinti daugiausia iš carinės Rusijos perimtus įstatymus, profesorius neatsisakė ir čia prisidėti savo žiniomis. Jis skiriamas Valstybės Tarybos nariu ekonominiams, finansiniams įstatymams rengti. Daug prisidėjo prie monopolių ir akcizų bei kredito įmonių įstatymų parengimo. Tad be abejonės galima profesoriaus laiške (1948) draugams pasakytas mintis apie J.Paknį (Lietuvos banko valdytojo pavaduotoją, vėliau valdytoją) pritaikyti jų autoriui apibūdinti: „Galima sakyti, kad asmeninio gyvenimo jis neturėjo. Tai būta vyro nenuilstamo darbštumo, didelių gabumų, plačios ne tik ekonominės erudicijos“