TURINYS
INVESTAVIMO
SAMPRATA…………………………………………………………..
…………………..3
INVESTAVIMO SPRENDIMO
PROCESAS…………………………………………………………5
INVESTICIJŲ POLITIKOS
ANALIZĖ……………………………………………………………
…..7
Investicijų
kvota……………………………………………………………..
…………………………………7
Investicijų
padengimas…………………………………………………………
……………………………7
Amortizacinių atskaitymų
kvota……………………………………………………………..
…………8
APIVARTINIŲ INVESTICIJŲ
ANALIZĖ……………………………………………………………
.8
Įrenginių
naudojimas…………………………………………………………
………………………………8
Atsargų
laikymas…………………………………………………………..
…………………………………..8
Apivartumas…………………………………………………….
……………………………………………….8
Reikalavimų galiojimo
terminas…………………………………………………………..
…………….9
FINANSAVIMO
ANALIZĖ……………………………………………………………
…………………….9
Finansavimo struktūros
analizė……………………………………………………………
…………….9
Nuosavo kapitalo
dalis……………………………………………………………..
………………………10
Prisitaikymo
koeficientas……………………………………………………….
………………………..10
Įsiskolinimų
koeficijentas………………………………………………………
…………………………10
FINANSAVIMO TRUKMĖS
ANALIZĖ……………………………………………………………
..11
Tiekėju kredito
trukmė…………………………………………………………….
……………………..11
Invastavimo samprata
Tiek žmonių, tiek ūkio subjektų gyvenime būna momentai, kai uždirbama
daugiau, negu išlidžiama, ir kai reikia išleisti daugiau, negu uždirbama.
Tokiais atviejais galima taupyti, arba reikia skolintis.
Taupiti galima tiesiog laikant ir kaupiant grynus pinigus – bet tada
ateityje jų bus tiek pat, kiek laikyta, o blogiausiu atvieju – jie netgi
praras vertę dėl infliacijos. Arba galima dabartinį pinigų suvartojimą
iškeisti į didesnę jų sumą ateityje. Dabartinio pinigų suvartojimo
atsiskaitymas dėl galimybės daugiau vartoti ateityje yra priežastis
taupimui. O tai, kas su santaupomis daroma tam, kad būtų galima daugiau
vartoti ateityje, yra investavimas. Tie, kas nori daugiau vartoti dabar,
turi būti pasiryžę ateityje grąžinti daugiau, negu pasiskolino. Terminas
„investicijos“ kilęs iš lotiniško žodžio „invest“, reiškiančio „įdieti“.
Investuotojas yra tas subjektas (įmonė, fizinis asmuo, valstybė ir pan.)
kuris investuoja lėšas į kokį nors investicijų objektą, tikėdamasis
uždirbti. Lietuvos Vertibinių popierių viešosios apyvartos įstatyme
suformuluotas toks investuotojo apibrėžimas: „investitorius – fizinis arba
juridinis asmuo, savo vardu nuosavybės teiseįsigyjęs arba turintis
vertibinių popierių“. Anksčiau žodis „investor“ į lietuvių kalbą buvo
mėginamas versti kaip „investorius“, „investitorius“, tačiau dabar Lietuvos
finansų rinkoje tarp profesionalų bevek išimtinai vartojamas terminas
„investuotojas“.
Bendrąja prasme investavimas reiškia tikro dabartinio vartotojo
atsisisakymą dėl ateities vartojimo (dažnai neapibrėžto). Santaupos
skiriasi nuo inveticijų tuo, kad jos reiškia tik praleistavartojimą.
Griežtai ekonominė prasme investicijos reiškia naujų kapitalo prekių
gamybos. Investicijų išlaidoms naudojamos santaupos.
Proporcija tarp ateities ir dabarties pinigų srauto yra vadinama
grynąja palūkanų norma arba grynąja pinigų laiko verte. Rinkose ši palūkanų
norma nusistato lyginant investuoti skirtas santaupas su skolinimosi
poreiku. Pvz.: jei investuotojas skplina metams 100 LTL, tai grynoji
palūkanų norma (pinigų laiko vertė) bus 4 proc. (104/100 – 1)
Pelningumas
Rizika
Investiciją galima apibūdinti kaip dabartinių lėšų atidėjima tam
tikram laikotarpiui, greta atidėtų lėšų siekiant gauti kompensaciją, už
lėšų atidėjimo laikotarpį, planuojamą infliacijos normą ir lėšų atgavimo
areityje riziką.
Skirtingi investuotojai už investuotus pinigus nori gauti skirtingas juos
tenkinančiais kompensacijais. Tai vadinama reikalaujamu pelningumu.
Investuotojai skirtingai pasirenka investicijų objektus, siekdami
reikalaujamų pelningumų. Tačiau be didesnės rizikos pasiekti didesnio
pelningumo neįmanoma. Investuotojai yra racionalūs, jie teikia pirmenybę
apibrėžtumui. Jie yra nelinkę rizikuoti, tai yra, jie šiaip sau
nerizikuoja, nesitikėdami gauti už tai atitinkamos kompensacijos. Be
didesnės rizikos investuotojas negali tikėtis didesnio pelno. Be didesnio
pelno lūkesčių investuotojasnepriims didesnės rizikos.
Visuose
šalyse investavimo procesą, procedūras ir skaidrumą
reguliuoja vertibinių popierių rinkos reguliavimo institucijos (Centrinis
bankas, Vertibinių popierių komisija ir kt.) ir įstatymai.
Lietuvos investuotojai dažnai skiriami į tokias grupes:
A. Strateginiai investuotojai dažniausiai yra bendrovės, tiek
vietinės, tiek užsienio, kurios siekia įsigyti stambius emitento
vertibinių popierių paketus, kurie leistų įtakoti emitento
valdymą. Galėdamas kontroliuoti bendrovę, strateginis
investuotojas tikisi gauti didesnį pelną, negu būdamas paprastu
akcininku. Strateginiai investuotojai taip pat aktyvūs
privatizuojant valstybines įmonės;
B. „portfeliniai“ investuotojai, nors investuoja stambiai, tačiau
nesiekia įtakoti įmonių valdymo proceso ir siekia gauti pelną
tik iš paprasto investicinio portfelio turėjimo. Profeliniai
investuotojai dažniausiai yra stambias lėšų sumas valdantys
subjektai – bankai, draudimo kompanijos, investiciniai fondai.
C. Smulkūs investuotojai dažniausiai yra fiziniai asmenys,
investuojantys nedideles sumas ir perkantys nedidelius akcijų
kiekius.
Pagal investavimo prerogatyvas sąlyginai investuotojus galima skirstyti į
dvi rūšys:
1. investuotojus, kurie:
a. nori laikyti investicija ilgą laikotarpį, paprastai
mažiausiai metus;
b. prisiima ribotą riziką, ir paprastai perka patikimus
finansinius instrumentus;
c. siekia gauti pelną iš dividendų, palūkanų bei kapitalo
prieaugio;
d. tikisi atitinkamo rizikai atlygio;
e. pirkimo arba pardavimo sprendimai atliekami po nuodugnios
analizės;
f. paprastai naudojasi savo pinigais, o ne skolinasi;
2. spekuliantus, kurie:
a. nori laikyti investicijas trumpa laiką, paprastai keletą
dienų, savaičių, mėnesių;
b. prisiima didelę riziką, dažnai perka labai nepastovaus
kurso ar nelabai patikimus finansinius instrumentus;
c. siekia gauti pelną iš greitų kainų pokyčių;
d. už didelę riziką tikisi didelio pelno;
e. pirkimo arba pardavimo sprendimas dažnai priimamas
remiantis gandais, institucija, rinkos analize;
f. pinigus investicijoms dažnai skolinasi;
Toks skirstymas yra sąlyginis, labiau taikytinas akcijų ir obligacijų
rinkoms. Pavizdžiui bankai dažnai skolina laisvas lėšas kitiems bankams
vienai nakčiai, bet tai nebūtinai yra spekuliavimas.
Investavimo sprendimo procesasInvestavimo sprendimo procesas tradiciškai skirstomas į finansinių
instrumentų analizė susijusi su jų vertinimu, kitaip tariant, ji siekia
nustatyti būsimą naudą, sąlygas, kurioms esant, ji bus gauta, ir kokių
sąlygų tikimybę. Vertinimas yra planuojamo pelningumo ir rizikos funkcija.
Portfelio valdymas apima optimalaus finansinių instrumentų portfelio
sudarymą investuotojui. Tai yra pradinio portfelio suformavimas,
peržiūrėjimas ir efektyvumo įvertinimas. Finansinių instrumentų portfelis –
investuotojo turima grupė finansinių instrumentų. Finansinėse institucijose
dažnai minimas ir trečia dalis – rinkos valdymas. Rizikos valdymo
procedūros nubrėžia portfelio valdytojo atsakomybės ribas, nustato įvairius
apribojimus instrumentų pasirinkimui ir portfelio struktūrai. Turėdamas
ribas, portfelio valdytojas atitinkamai formuoja portfelį iš konkrečių
instrumentų.
Investicijų sprendimo procesas:
Investicijų politika
investicijoms skirtino turto identifikavimas
investicinio portfelio tikslų identifikavimas
investicijoms tinkamo turto identifikavimas
investicijoms tinkamo turto charakteristikų identifikavimas
investuojamo turto paskirstymas pagal turto kategorijas
Investicijų analizė
Ekonomikos analizė
Akcijų analizė obligacijų analizė kito turto analizė
Pramonės šalių pelningumo kreivės analizė kokybinė analizė
identifikavimas
pramonės šakų analizė obligacijų reitingų analizė kiekybinė analizė
kokybinė akcijų analizė kokybinė obligacijų analizė
kiekybinė akcijos analizė kiekybinė obligacijų analizė
Investicijų vertinimas